Rašyti savo gyvenimo istoriją - sudėtingas dalykas. Prisėdus prie kompiuterio apima toks jausmas, tartum praeitis savaime atgis. Bet iš tikrųjų viskas klostosi kitaip - ji atsinaujina, prisikelia, šmėkšteli kaip šešėlis, užkrenta kaip griūtis, sėlina iš slaptų atminties kertelių, maišosi tarpusavyje, kaitaliojasi. Mat nei mano, nei kitų žmonių atmintis nėra filmavimo kamera, tiksliai užfiksavusi praeities įvykius. Smegeninė tik savotiškai juos atgaivina iš tikrovės fragmentų, kurie lengvai pažeidžiami ir trapūs. Kaip ir mano gyvenimas.
Manai pasirinkusi tiesų kelią, bet jis netikėtai iškrypsta, nuvingiuoja kita kryptimi, ir kai atsikvoši, kad nuklydai, - per vėlu grįžti - per toli nukeliavai ir ne į tą pusę. Atėjau į pasaulį šaltą, gūdžią 1942 metų gruodžio dvidešimt pirmosios naktį Vilniuje. Lietuva buvo okupuota Hitlerio armijos.
Pradžia ir šeimos šaknys
Mano tėtis Viktoras Prėskienis, dzūkas iš Puvočių kaimo netoli Merkinės, ir mama Aldona Žaltauskaitė, žemaitė iš Gaugarių kaimo netoli Akmenės, tikiuosi, buvo laiminga pora, susituokusi iš meilės. Bet aš, žinoma, nieko iš tų laikų neprisimenu.
Kiek žinau iš mamos pasakojimų, mano tėtis slapstėsi nuo vokiečių. Jis buvo komisaras pirmosios sovietų okupacijos metu, o tokius vokiečiai gaudė ir sodino į kalėjimą. Kada gestapas jį vis dėlto pagavo, jo mama, mano babytė, ištraukė jį iš gestapininkų nagų už statinaitę medaus. Seneliai Puvočiuose laikė bityną ir mama, pasakodama man apie pirmuosius mano žingsnius, prisimindavo, kiek baimės apturėjo, kai aš nupėdinau į bityną ir įkišau pirštuką į avilio landą. Matyt, jau nuo gimimo, kaip sakydavo mano kita babytė, mamos mama, buvau „cekauna Zosė“. Tėtis tada mane čiupo į glėbį ir jo mama visą naktį dėjo kompresus, girdė visokių žolelių arbatėle. Atsigavau. Iš tuometinių nuotraukų matosi, kad buvau rubuilė ir su labai iškrypusiomis kojomis. Kai nusikalsdavau ir mama negirdėdavo, teta mane vadindavo „velnio išpera“ ir šaukdavo, kad nepasikeičiau nuo pačios ankstyvos vaikystės: jau tada, vos tik pradėjusi vaikščioti, vis bandydavau pasprukti nuo suaugusiųjų ir susipažinti su pasauliu pati.
Karas ėjo į pabaigą, ir mano tėtis, pražūtingas idealistas, šventai tebetikėjo didingos utopijos magija - Sovietų Sąjungoje kuriama „šviesia“ žmonijos ateitimi, kur nėra nei turtuolių, nei vargšų, pasakiška lygybe, ir kur net melžėja, anot Lenino, gali valdyti valstybę. Kada žmogus kuo nors šventai tiki, jokie argumentai negali pakirsti to jo tikėjimo. Net akivaizdūs faktai. Masiški lietuvių vežimai į Sibirą pirmaisiais Lietuvos okupacijos metais, į kuriuos pakliuvo jo vyriausias brolis Bronius su žmona Ona ir mano pusbroliu Algiu, tėčio buvo traktuojami kaip nesusipratimas, priešų bandymas sukompromituoti vadą - Staliną. Jis buvo įsitikinęs, kad tai daroma už „vado“ nugaros, jam nežinant. Viktoras Prėskienis nebuvo vienintelis toks įtikėjęs „pranašų-revoliucionierių“ skelbiamomis „tiesomis“. Ant tos meškerės užkibo nemažai rašytojų, mokslininkų, menininkų įvairiausiose pasaulio šalyse.
Laukė sūnaus, bet gimiau aš, mergaitė. Nusprendė mane pavadinti Viktorija, nes kas žino, ar dar turės vaikų. Bet kai po trylikos mėnesių gimė mano broliukas - jį taip pat pavadino Viktoru. Kai dabar pagalvoju - plaukai šiaušiasi - man buvo tik keturi mėnesiai, kai mama vėl pastojo. Bet nieko nuostabaus - tais laikais moterys buvo įsitikinusios, kad kai maitini kūdikį krūtimi, negali pastoti.
Tėtis buvo dešimčia metų vyresnis už mamą, amžinas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentas, studijavęs tai lietuvių kalbą ir literatūrą, tai chemiją, tai ekonomiką ir nieko nebaigęs, nes dažniau tupėjo cypėje nei universiteto auditorijose. Kartu su Antanu Sniečkumi kalėjo IX forte. Jauniausias Prėskienių sūnus. Iš trijų. Pirmasis - Bronius - turėjo likti ūkyje, vidurinysis - Jonas - buvo išleistas į mokslus - tapo matematikos mokytoju gimnazijoje, o trečiąjį, mano tėtį, svajojo matyti su sutana, laikantį mišias bažnyčioje. Bet sovietai dar keturiolikmečiui berniokui išplovė smegenis stebuklingomis pasakomis apie tariamai laimingą gyvenimą pas juos, esamą lygybę ir visų piliečių materialinę „gerovę“. Kaip ir daugelis, patikėjusių komunizmo idėjomis, mano svajotojas tėvelis priėmė jų melu persmelktą pasaulį už tikrovę.
Grįžus „nugalėtojų“ armijai ir antrą kartą užgrobus Lietuvą, Viktorą Prėskienį areštavo ir už tėvynės išdavimą nuteisė dešimčiai metų kalėti Vorkutoje. Ne be reikalo sakoma, kad revoliucija „suryja“ savo kūrėjus, tuos naivuolius, šventai tikinčius žemėje „sukurti“ rojų.
Mama likosi viena, dvidešimt dvejų metų, su dviem mažyliais ant rankų - man buvo dveji, o broliukui - vieni. Be profesijos, baigusi tik Telšių mergaičių mokyklą. Tie keli buvę tėvo bendražygiai, kurie slapčia išdrįso palaikyti su ja santykius, patarė mamai skubiai išsiskirti su „tėvynės išdaviku“, nes kitaip ir jos laukė toks pats likimas, o mūsų - sovietiniai vaikų namai. Skyrybos buvo fiktyvios, nes mano mama, savo laimei nelaimei, visą gyvenimą mylėjo vienintelį vyrą, ir tai buvo mano tėvas. Iki jo sugrįžimo iš Vorkutos visa jos kasdienybė buvo siuntinių siuntimas jam į lagerį, ašaros skaitant jo laiškus bei atsakinėjant į juos. Ir dar vaikų fotografavimas.
Mano mama, Aldona Žaltauskaitė-Prėskienienė, buvo labai graži jauna moteris. Mėgo puoštis, madingai rengtis. Jos galvą vainikavo kasų karūna, na, o suknelių ir batelių prieš areštuojant tėvą ji turėjo begalę, o paskui, kad galėtų mus išmaitinti, pamažu buvo priversta viską parduoti. Kaip ir papuošalus. Man ypač patiko viena plytų spalvos vilnonė suknelė su pakeltais peteliais ir rankovėmis, nuo pečių per visą ilgį nusagstytomis sagutėmis, aptrauktomis tokia pačia medžiaga.
Mama sukosi rašytojų, dailininkų, juristų draugijoje tarp tų tikrųjų Lietuvos intelektualų, kurie, frontui traukiantis, ar nesuspėjo pabėgti į užsienį, ar dar tikėjo, kaip mano tėtis, sovietų „šviesia“ žmonijos ateitim - komunizmu. Buvo ir tokių, kurie nenorėjo emigruoti iš Lietuvos, tikėdamiesi, kad amerikonai išvaduos Lietuvą, nepaliks jos sovietų „glėbyje“, ir kurių dar nesuspėjo išnaikinti okupantai už jų „laisvamaniškas“ pažiūras. Ne vienas siūlė mamai už jo tekėti, vedę dėl jos žadėjo skirtis. Jų nebaidė ir du mažamečiai ant rankų. Tarp besipiršusių buvo ir sovietinių pareigūnų. Bet ji mandagiai visiems atsakydavo. Pamenu vieną. Mes jį vadindavome Kapitonu, nes jis kariavo Šešioliktoje divizijoje. Užėmė aukštas pareigas okupantų valdomoje Lietuvoje. Kai jis ateidavo, mums būdavo šventė, nes atnešdavo skanėstų, matyt, gautų uždarose spec. parduotuvėse, apie kurias paprasta liaudis nebuvo informuota.
Buvusių tėvo draugų patariama, mama įstojo į komjaunimą, užbaigė Marksizmo-leninizmo universitetą ir tuomet ją paskyrė Vilniaus vaikų namų direktore. Aš jau save prisimenu tuose vaikų namuose, kurie buvo netoli Tauro kalno. Išėjus pro bromą į gatvę iš abiejų namo pusių juodavo griuvėsiai - vienoje riogsojo tik didžiausios sudužusių plytų krūvos, o kitoje - namo griaučiai su tuščiomis akiduobėmis vietoj langų. Man patikdavo landžioti po tuos griuvėsius ir retkarčiais iškrapštyti tarp plytų nuotrupų „lobį“ - buvusių daiktų likučių. Mama griežtai draudė ten lįsti. Ir ne tik. Man buvo kategoriškai įsakyta dėl jokių priežasčių neiti pro bromą į gatvę ir pasitenkinti erdviu kiemu. Bet kartais man pasisekdavo išsprukti… Sučiuptą „nusikaltimo“ vietoje parvarydavo namo ir statydavo į kampą. Aš nesupratau, kodėl mama taip baiminosi - buvau jau didelė ir atsargi. Tačiau tuomet sklido kalbos, kad vienas penkerių metų vaikas taip numirė - ant jo užgriuvo plytų liekanos ir kol rado - jis užduso.
Net mes, vaikai, jautėme tą tvyrančią ore baimės atmosferą, kuri gaubė mūsų kasdienį gyvenimą. Tik ir girdėdavome šnabždesius: tą išvežė, tą pasodino, tą nukankino enkavėdistų požemiuose. Valdžia melavo žmonėms, kad viskas einasi kaip sviestu patepta, žinodama, kad meluoja, žmonės suprato, kad valdžia meluoja, ir iš baimės apsimesdavo tikintys jos melu. Ir viskas sukosi tame išgalvotame, netikrame socialistinio realizmo pasaulyje, kur tiesos ieškojimas tapo pavojingas gyvybei. Šiurpas pagaugais nueina prisiminus, kokiu kraupiu laikotarpiu augau, bet kito ir nebuvo. Teko prisitaikyti. Kiek save prisimenu, visi mano vienmečiai gyveno panašiai kaip aš, dalindavomės iš suaugusiųjų nugirstomis žiniomis apie įvykius mieste, kaimuose, Lietuvoje. Rusus tarpusavyje vadinome „kacapais“, įdėdami į tą pravardę daug paniekos ir pasibjaurėjimo. Ypač „žavėjomės“ pasakojimu, kaip sovietų karininkų žmonos, apsivilkusios vogtais išvežtų „buržujų“ naktiniais marškiniais, palaikiusios jas vakarinėmis suknelėmis, nuėjo taip pasipuošusios į Operos ir baleto teatrą… Ir dar. Atvažiuoja „kacapai“ pas žemaičius į kaimą surašyti gyventojų, o nei žemaitiški, nei lietuviškai kalbėti nemoka. Klausia žmogaus, kokia jo pavardė: „Kak tvoja familija?“ O kaimietis sako: „Kun saka?“ Pamanę, kad tai pavardė, surašo visą kaimą Kunsakovais. Su pasigardžiavimu dalindavomės tokiomis istorijomis. Mus, okupuotos Lietuvos, pokario vaikus, gyvenimas anksti padarė „suaugusiais“. Greitai perpratome, kad melas yra nevienareikšmis. Buvo „šventas“ melas, už kurį mamos ne tik nebausdavo, bet net skatindavo ir „premijuodavo“ kokiu skanėstu. O už tikrą melą buvo galima ir į kailį gauti, ir ant kelių kampe paklūpėti. Tarkime, sukūlus stiklinę ar lėkštę ir bandant kaltę kitam suversti. Išmokome būti atsargūs su nepažįstamais ir apsimesti visiškais nesusipratėliais „durniukais“. Ir jokiais būdais nepasakoti, kad laukiam, kol amerikonai ateis mūsų išvaduoti, kad mamos pašnibždomis perduoda naujienas viena kitai, nugirstas per „Amerikos balsą“.
Mumis rūpinosi teta Dona, jauniausia mamos sesutė, atvažiavusi iš Gaugarių kaimo mums padėti ir ypač prižiūrėti broliuko, kuris buvo tikras ligų maišelis. Vakarais Dona lankė mokyklą, o mes likdavome su mama. Dažnai po darbo mamą aplankydavo buvę tėčio draugai, kurie išdrįsdavo, jos draugės ir pažįstamos. Bet dauguma pažįstamų ir net vadinamųjų „draugų“ vengė jos, o pamatę gatvėje pereidavo į kitą pusę. Svečiams atėjus, mums buvo leidžiama su jais kiek pabendrauti, o paskui - į lovą. Mus užmigdžiusi, mama grįždavo prie svečių ir gurkšnodavo arbatą. Tada dar nebuvo įsigalėjęs sovietų įprotis maukti degtinę stiklinėmis. O ir alkoholinių gėrimų nebuvo taip paprasta nusipirkti. Visos mamos draugės buvo vienišos motinos ir pačios augino savo vaikus.
Mama nė neįtarė, kad aš tik apsimesdavau mieganti. Kai ji, manydama, kad mes jau miegame, grįždavo pas svečius, aš tyliai išslinkdavau iš lovytės ir basa nutipendavau prie miegamąjį nuo salono skiriančios pliušinės užuolaidos. Įsisupusi į ją, klausydavausi, apie ką jie kalbasi, ir tai man buvo neišsenkamas informacijos šaltinis rytojaus susitikimui su kiemo draugais. Aš sublizgėdavau tarp jų savo žiniomis, tačiau niekam nesigirdavau, iš kur tai sužinojau. Tai buvo mano paslaptis. Jei mama pakildavo pasižiūrėti, kaip mes miegame, ir mus apklostyti, sprukdavau į lovytę ir apsimesdavau sapnuojanti. Jei mama kiek ilgiau stabteldavo prie mūsų - užmigdavau.
Kartais pas mamą ateidavo du vyrai su fetrinėmis skrybėlėmis ir apsivilkę ilgais iš gabardino siūtais apsiaustais. Jie išsivesdavo mamą, ir mudu su broliuku, susiglaudę ant sofos, užmigdavome, belaukdami tetos, grįžtančios iš vakarinės mokyklos. Tie skrybėlėti pabaisos pralaikydavo mamą dieną kitą. Dona likdavo su mumis ir vakarais praleisdavo savo pamokas. Mama visada sugrįždavo. Aš girdėdavau, kaip ji pasakoja sesei, kad jie reikalauja jiems dirbti, spigina su lempa į akis, neleidžia miegoti, neduoda nei gerti, nei valgyti. Tie skrybėlėti pabaisos norėjo iš jos padaryti „stukačką“. Bet mama nepasidavė. Jie, aišku, nežinojo, kad aš, jei mama negrįžtų po savaitės, turėjau pasiimti iš spintos tarp mamos apatinių paslėptą butelį. Man mama, kaip jos „didžiausiai“ pagalbininkei, patikėjo paslaptį - tai ne bet koks butelis, o užburtas. Ant jo buvo užklijuota etiketė - žmogaus kaukolė ir ant jos sukryžiuoti du kaulai. Pirmiausia privalėjau iš šio užburto butelio duoti atsigerti broliukui, o paskui pati. Tuomet, sakė mama, mes pateksime į stebuklingą šalį, kur lauks ji ir tėtis ir nebebus skrybėlėtų pabaisų. Tik aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl mes negalime išgerti dabar. Bet paklausti nedrįsau.
Kazio Jakubėno, poeto, mamos gero draugo, laukdavome nekantriai. Kai jis ateidavo - būdavo smagu. Su broliuku klykdavome: „Saldainių, saldainių“, kurių jis retkarčiais atnešdavo. Bet sykį mama pasakė: „Kokie jūs kvailučiai, ne saldainių, o eilėraščių reikia prašyti.“ Ir nuo tada mes šaukdavome: „Eilėraščių, eilėraščių“, ir jis mums perskaitydavo savo naujų eilių. Bet vieną kartą atsitiko taip, kad jo sukurtas eilėraštis sugniuždė mano svajonę tapti „įžymybe“. Taip, tikrai. Tai buvo pirmas kartas, kai gyvenimas suskyla į šipulius ir tų šipuliukų nebeįmanoma surinkti į visumą, viską tenka pradėti iš naujo.
Aš labai norėjau su vaikų namų mergaitėmis nueiti į pirtį. Man labai knietėjo pasižiūrėti, kaip ten mergaitės prausiasi. Mus mama kartą per savaitę maudydavo vonioje, o šiaip ryte ir vakare apiprausdavo dubenyje su šiltu vandeniu. O vaikų namų mergaites kartą per mėnesį vesdavo į pirtį. Aš daug kartų iš mamos kaulijau leisti nueiti drauge su jomis. Mergaitės, grįžusios po pirties, girdavosi, kaip ten smagu, kaip jos pilstosi vandeniu, plakasi su vantomis. Bet mama neleidžiančiu prieštarauti tonu nurėždavo: „Ne“, ir taškas. Tad vieną dieną, kai mama su Dona buvo išėjusios, aš įtikinau auklėtoją, besiruošiančią vesti grupę mergaičių išsiperti, kad mama leido eiti ir man. Taip patekau į pirtį ir ten man labai patiko - mergaitės nepagražino: buvo daug įdomiau pilstytis vandeniu, plaktis su vanta, sėdėti ant gultų ir žiopčioti nuo karščio, nei kiurksoti vonioje namuose. Grįžus namo, mama mane nubaudė - buvau uždaryta į „kalėjimą“ ir neturėjau teisės išeiti į kiemą žaisti. Ir staiga mane užliejo tokia neviltis - tėtis toli, Vorkutoje, apie mamą šmirinėja tie skrybėlėti pabaisos, sumautas gyvenimas, net į pirtį negalima nueiti.
Nepaklusdama dar vienam draudimui per rašomąjį stalą užsilipau ant palangės ir kupina neapykantos pro stiklą stebėjau kieme linksmai „klasę“ žaidžiančias mergaites. Mąsčiau: jeigu tėtė būtų čia, jis neleistų mamai taip manęs skriausti. Pati nepajutau, kaip trenkiau kumščiu į langą, ir tas išlėkė. Mano ranka kraujavo, krumpliuose matėsi stiklo šukių, bet aš suspaudusi lūpas net necyptelėjau. Besibardama Dona sugriebė mane ir su varvančiu per pirštus krauju nusitempė į vonią. Broliukas, pamatęs, kas dedasi, išmovė pas mamą. - Užsičiaupk, o tai taip vošiu, kad visi dantys išbyrės. Kiek dabar kainuos tą langą sudėti?.. Ji įspraudė mane sau tarp kelių, kad nepabėgčiau, ir ėmė rakinėti iš krumplių stiklų trupinius. Skaudėjo nežmoniškai, bet aš tylėjau. Baigusi užpylė ant žaizdų jodo ir sutvarstė ranką. - Tai vargo turi vargšė Aldona tokią velnio išperą pasigimdžiusi. Broliuko vedama atskubėjo mama. Viktoriukas smalsiai apžiūrėjo mano sutvarstytą ranką. - Kas nutiko? - O tu nueik ir pasigrožėk, ką tavo...
Viktoras Diawara ir jo šeima
Viktoras Diawara (pravardė Vee, g. 1978 m. vasario 13 d. Vilniuje) - Lietuvos dainininkas ir prodiuseris. Gimė lietuvės ir Malio dramaturgo šeimoje. Augo Malyje, vėliau gyveno Vokietijoje ir Airijoje.
1995 m. Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje kartu su Viliumi Alesiumi įkūrė grupę „Skamp“. Grįžęs į Lietuvą 1998 m. 2001 m. gegužės 12 d. - pirmas ryškus tarptautinis pasiekimas: viename didžiausių Europos muzikinių renginių - Eurovizijos dainų konkurse - užimta trylikta vieta. Viktoras Diawara kartu su grupe „Skamp“ atliko dainą „U Got Style“. 2006 m. gegužės mėnesį dalyvavo „LT United“ projekte ir Eurovizijos projekte užėmė šeštąją vietą (didžiausias Lietuvos pasiekimas Eurovizijoje).
Viktoras Diawara gimė lietuvės ir Malio dramaturgo šeimoje. Augo Malyje, vėliau gyveno Vokietijoje ir Airijoje. Nuo 15 metų pradėjo dirbti, kad galėtų sau leisti panašų gyvenimo stilių kaip klasiokai, kurie gaudavo kišenpinigių iš tėvų. Jo mama norėjo, kad vaikai augtų europietiškai ir su lietuviška dvasia, mokėtų kalbėti lietuviškai. Tai buvo ir savisaugos instinktas, ji bijojo, kad jai kažkas atsitiks, norėjo, kad vaikai būtų saugūs ir išvyktų iš Afrikos.
Vokietijoje Viktoras mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje, kur pradėjo rimtai muzikuoti ir sukūrė pirmąją grupę. Baigęs mokslus, su draugu Viliumi Alesiumi nusprendė grįžti į Lietuvą ir įkūrė grupę „Skamp“. Grupė greitai tapo viena populiariausių Lietuvoje.
Nuo 2011 m. Viktoras su žmona Živile yra menų fabriko „Loftas“ bendrakūrėjai. Jie kartu su vaikais lankydavosi įvairiuose renginiuose, susitikimuose, taip ugdydami vaikams panašią aplinką, kokioje augo pats.
Viktoras ir Živilė susilaukė dviejų vaikų: dukros Gabijos ir sūnaus Viktoro. Abu vaikai gimė Vilniuje. Gabija (50 m.) su dviem vaikais gyvena Heidelberge, Vokietijoje, dėsto vokiečių kalbą. Jos dukters Sofijos (22 m.) tėvas - vokietis, sūnaus Juliaus (11 m.) - malietis. Jie kalba lietuviškai su akcentu. Viktoras (jaunesnysis) yra režisierius, sukūręs pirmuosius trumpametražius filmus būdamas 13 metų.
Nepaisant sėkmės karjeroje, Viktoras ir Živilė po devyniolikos kartu praleistų metų nusprendė skirtis. Sprendimas nebuvo lengvas, tačiau abu jautė, kad tai reikalinga. Jie išliko puikiais draugais ir abu džiaugiasi dabartiniais santykiais.
Viktorijos Prėskienytės-Diawaros kelias
Viktorija Prėskienytė-Diawara, dainininko Viktoro Diawaros motina, yra teatro režisierė ir rašytoja. Ji gimė Vilniuje, bet didžiąją gyvenimo dalį praleido Malyje. Dalyvaudama laidoje „Pasikalbėkim“, ji atvirai pasakojo apie savo sudėtingą ir spalvingą gyvenimo istoriją, aprašytą jos knygoje „Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą“.
Viktorija studijavo Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institute, kur susipažino su iš Malio kilusiu teatro režisūros studentu Gaoussou. Jų meilė virto santuoka, kuriai nepritarė artimieji. Nors sovietų režimas ragino Viktoriją skirtis, pora atlaikė išbandymus ir nenutrūko. 1970 m. ji grįžo į Lietuvą, kur gimė jos vaikai. Vyras vėliau studijavo aspirantūroje Maskvoje, o Viktorija dirbo naujienų agentūroje ELTA.
1979 m. šeima gavo vizą į Malį, kur praleido trisdešimt šešerius metus. Viktorija Malyje turėjo savo teatro trupę, tačiau 2011 m. jai buvo nustatytas gimdos vėžys. Po operacijos sūnus Viktoras ją išvežė į Vilnių, o Gaoussou liko Malyje. Vėliau Viktorijai buvo diagnozuotas odos vėžys.
Nors santuoka su Gaoussou oficialiai truko pusę amžiaus, jiedu gyveno atskirus gyvenimus Malyje. Po vyro mirties Viktorija grįžo į Lietuvą. Ji gražiai bendrauja su anūkais ir palaiko gerus santykius su buvusia sūnaus sutuoktine Živile.
Viktoras Diawara stebina nusivylusius Lietuva, masiškai iš jos plūstantis jaunimas. Pasak dainininko, jeigu turi gerą idėją, čia gali daug ką padaryti, daug ko pasiekti. Pasaulis yra toks globalus. Turiu pažįstamų, kurie sėdi Tailande ir dirba kažkokioj įmonėj, kuri yra ar tai Vokietijoje, ar Prancūzijoje, ar Danijoje. Sėdi žiemą ten, paskui grįžta čia. Dėl interneto, informacinių technologijų pasaulis tiek pažengęs, kad būdamas Vilniuje gali dirbti labai didelėje įmonėje Niujorke.
Viktoras Diawara yra buvęs ir apspjautas, ir visokių komentarų sulaukęs, bet tai buvo labai seniai. Jis nenori pasakyti, kad Lietuva labai kažkuo skiriasi nuo kitų ir yra baisiausia šalis. Netolerancijos surasite ir tame pačiame Malyje, ir Amerikoje, ir Vokietijoje. Nėra taip, kad lietuviai yra labai baisūs, netolerantiški. Bet jis laiko savo užduotimi kalbėti apie tai, jei mato, kad kažkas tokio vyksta, nes ir grupė „Skamp“ nuo pat pradžių kalbėjo apie kosmopolitiškumą, toleranciją.
