Vis daugiau moterų prabyla apie savo gimdymo patirtis ir nėštumą. Atrodo, kad viešajame diskurse atsiranda daugiau vietos ne tik rožinėms istorijoms apie tai, kaip moteris paveikia šios patirtys. Vis daugiau kuriasi moterų tinklaraščių ar socialinių tinklų paskyrų, kur piešiamas motinystės be filtrų paveikslas.
Skirtingai nei moteriai, vyrui nereikia gimdymui ruoštis fiziškai, tačiau emociškai ir intelektualiai - verta. Jei ketinate dalyvauti gimdyme, svarbu žinoti, kas tai yra. Anatomijos, fiziologijos, psichologijos pagrindus įgyti per ilgus nėštumo mėnesius tikrai galima. Taip pat verta išsiaiškinti, kokia yra rutininė gimdymo priežiūra - kuo skiriasi įstaigos, kuriose teikiama pagalba gimdančiai moteriai, kokios įprastos procedūros ar intervencijos atliekamos, kokie yra jų privalumai ir trūkumai, šalutiniai poveikiai, kas priimtina gimdančiai moteriai, kokie jos prioritetai ir pasirinkimai. Dabar kokybiškų kursų, bent jau didžiuosiuose miestuose, yra.
Vyras ir jo jausmai Lietuvoje - dar labai šviežia tema. Dauguma, paklausti, kaip jie jaučiasi, sako „normaliai!“. Visuomenės pokytis šioje srityje yra gal vienas ryškiausių ir staigiausių - dabartinių vyrų, iš kurių daugumos tikimasi, kad jie gimdyme padės, tėvai ne tik neturėjo galimybės būti šalia gimdančios moters - jie ją apskritai pamatydavo po kokios savaitės su standžiai supakuotu kūdikiu prie gimdymo namų durų. Draugai apie tai šneka trimis žodžiais, jų patirtis dažnai labai šviežia, nereflektuota, neperdirbta.
Sakoma, kad moteriai tranzitą į motinystę palengvina (tai tikrai nereiškia, kad jos nesusiduria su sunkumais!) biologija, o vyro tapimas tėvu yra daugiau ar mažiau sąmoningas apsisprendimas ir atsakomybės prisiėmimas. Yra paplitęs manymas, kad pirmais kūdikio gyvenimo mėnesiais jam labai svarbus ryšys su mama. Bet juk tais mėnesiais jam taip pat svarbu užmegzti ir ryšį su tėčiu, bei, manau, nėra sąžininga nuvertinti tėčių vaidmenį vaiko gyvenime.
Yra toks posakis - vaikui užauginti reikia viso kaimo. Ir dėl to, kad tai yra sudėtingas ir kartais labai varginantis darbas, ir dėl to, kad augančiam žmogui yra labai sveika užmegzti artimą ir saugų ryšį su bent keliais suaugusiais žmonėmis. Santykis yra vertingas savo autentiškumu - kiekvienas atranda, ką gali suteikti augančiam žmogui, kokiu būdu patenkinti jo poreikius, auginti jį besąlyginės meilės atmosferoje, dalintis tuo, ką pats turi ir moka. Išraiškos gali būti labai buitiškos - viena žindo, kitas glaudžia prie nuogos odos, kad stimuliuotų nervinės sistemos vystymąsi, trečias jiems abiem paruošia šilto, šviežio, pilnaverčio maisto ir nuramina, kad viskas yra taip, kaip ir turi būti. Arba - vienas guodžia, kitas žaidina, vienas keičia sauskelnes, kitas pasirūpina, kad jų nuolat būtų.
Būdamas toks mažas, kūdikis gali neįtikėtinai stipriai sujaukti poros gyvenimą, emocijas, namus - kad visa tai būtų suvaldyta, pastangų gali prireikti nemenkų. Jei vaiką ketina auginti abu partneriai kartu, labai gerai, jei ir ruoštis jo gimimui gali abu. Kitaip gali nutikti taip, kad į kursus viena vaikščiojusi ir knygas viena skaičiusi moteris pagimdžiusi dar prisiims ir vyro mokytojos vaidmenį, bandydama koncentruotai perduoti tai, ko pati dar tik pradeda mokytis - ir gal net jausdamasi atsakinga, jei jam kas nors nepavyksta iškart.
Man atrodo, vertinga kartu skaityti knygas apie kūdikio auginimą, eiti į žindymo kursus, žiūrėti filmus apie gimdymą. O svarbiausia - kalbėtis. Aptarti, kokias nuostatas iki šiol turėjote, kaip viską įsivaizduojate ir kokios patirties norite patys.
Nėštumas gali būti fiziškai ir emociškai sudėtingas - kai kuriomis dienomis jėgų nelieka niekam kitam, tik kūdikio auginimui gimdoje, tada vyro gebėjimas perimti visą buitį gali būti itin reikšmingas.
Gimstant vyras gali rūpintis, kad moteriai būtų patogu atsiduoti procesui. Atsakinėti į personalo klausimus, jei ji gimdo ligoninėje, paduoti reikalingus daiktus (ir prieš tai juos supakuoti, kad žinotų, kur kas yra), pabūti atrama, jei jai norisi stovėti, pamasažuoti, paglostyti, pajuokinti, pagirti, paguosti, pašokti, paleisti muzikos, išjungti šviesą, palydėti iki dušo, patiesti paklodę ant kamuolio, nufotografuoti ją sąrėmiaujančią, paduoti vandens ar šokolado, pakviesti akušerę, kai jos prireikia, kol personalo palatoje nėra - padėti išvengti vienatvės, įveikti baimę, nuobodulį, nekantrumą, nusivylimą, pyktį - atliepti moters poreikius, įkvėpti ir apginti jos pasirinkimus ir teises, jei prireikia.
Vaiko gimimas yra labai didelis pasikeitimas jo susilaukusiai porai. Kai vaikų auginimas buvo išimtinai moterų reikalas, ir būsenos jo susilaukus buvo jų patirtis. Dabar į šią teritoriją žengia ir vyrai. Nenumatymas, neįvertinimas, negalėjimas prisitaikyti prie pokyčių gali lemti įvairias emocines būsenas.
Priimti pokyčius, kuriuos moteriai tenka patirti besilaukiant ir pagimdžius, tiek jai pačiai, tiek jos partneriui gali būti nelengva užduotis. Kaip parodė vienas tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau nei 80 tūkst. moterų, daugybė moterų po gimdymo išgyvena sumenkusios savivertės problemą bei nepasitenkinimą santykiais. Ir tai kai kurioms gali užsitęsti net kelerius metus.
Kūno pokyčiai galbūt labiausiai pastebima, tačiau visiškai natūrali pogimdyvinio proceso dalis. Dabar metas tai suprasti ir priimti. Taigi, ką galime padaryti norėdamos apsaugoti savo (ar savo partnerės) savivertę ir savo santykius? Kaip priimti save ir kūno pokyčius tokius, kokie jie yra ir mėgautis motinyste?
Čia mes kalbame ne apie plušimą sporto klube. Greičiau apie pasirūpinimą savo fiziniu kūnu. Galbūt tai karšta aromatinga vonia, kol mažylis miega? Manikiūras? Vitaminų užtaisas? O gal mylimojo masažas? Atlikti tyrimai rodo, kad masažas gali būti paprastas ir efektyvus būdas poroms pagerinti savo fizinę ir psichinę savijautą tuo pačiu parodant meilę vienas kitam.
Dabar pats puikiausias metas įamžinti savo pakitusį kūną. Tavo krūtys greičiausiai tokios sultingos, o klubų linkiai - ryškūs kaip niekada anksčiau, tiesa? Tavo pilvą puošia išilga juoda linija, o akis - laime spindintis žvilgnis? Mėgaukis tuo! Fotografuokis ir fiksuok šias ypatingas savo kūno dalis.
Visiškai sugrįžti į įprastą seksualinį gyvenimą pagimdžius gali atrodyti neįmanoma, tačiau pabandyti galima. Žinoma, tiek kiek to norisi. Būti glamonėjamai ir geidžiamai partnerio, gauti ir suteikti malonumą gali būti itin malonu ir tam nė nebūtinas lytinis aktas. Gali būti, nėštumo laikotarpiu intymus judviejų gyvenimas reikalavo iššūkių, tad dabar yra puikus metas atsigriebti!
Šiuo metu mažiausiai, ko tau reikia, tai bendravimo su kalorijas skaičiuojančiomis ir tik apie „geresnę formą“ kalbančiomis sveikuolėmis. Ieškok ryšio su tais žmonėmis, kurie supranta, kad pogimdyvinis lakotarpis yra ilgas procesas, tave jame palaiko ir verčia jaustis geriau.
Nėštumas, net jei jis trunka keletą savaičių, paveikia ir pakeičia moters kūno ląsteles, tačiau kol kas šioje srityje tyrimų yra labai nedaug. Ką moters laukia po gimdymo? Dėl ko taip sunku tuos kūno pokyčius moteriai priimti?
Pokyčiai - dalis viso paketo su užrašu „Motinystė“. Pradėti galima nuo bandymo žiūrėti į save mylinčio žmogaus akimis. Pabandyti pajusti, kaip jus mato tas ką tik gimęs kūdikis, kuriam esat gyvybiškai būtina, kvepiate maistu, šiluma ir saugumu, kalbate pažįstamu, širdies ritmą reguliuojančiu balsu ir liečiate švelniomis rankomis. Kuriam labai jauku miegoti ant to minkšto pilvo ar prisiglaudus prie krūtinės. Už ką galit būti dėkinga savo šlaunims, gimdai, vaginai, pilvui, krūtims, rankoms? Ne tik pagalvokite, bet ir pasakykite!
Mano supratimu, vyrų dalyvavimas gimdyme moterims gali turėti teigiamų pasekmių ir priimant savo kūną. Patarimas vyrams - būkite jautrūs, dėmesingi ir neatidėkite gražių žodžių - jų verta proga yra kiekvienas kartas, kai moteris yra šalia. Dar - neturėkit iliuzijų, kad patyrusi tokį iššūkį, moteris bus tokia pati. Verta būti atviram ir stebėti, kaip yra dabar - kas jai patinka, kas - ne, kas jaudina, kas - erzina, kas padeda, kas - pykdo.
Nors Lietuvoje (tikiuosi - kol kas) nėra rutininės moters priežiūros po gimdymo, situacija vis tik kiek gerėja su kiekvienais metais. Bent jau Vilniuje ir Kaune galite rasti informacijos, pagalbos ir specialistų, jei situacija tampa problemiška. Yra kas pataria žindymo klausimais, kad krūtys būtų sveikos. Yra akušerių, kurios dirba privačiai, konsultuoja telefonu ar namuose. Dulos, kurios gali ateiti į namus išklausyti ir padėti. Porų santykių specialistai. Kol kas didžioji šios pagalbos dalis - mokama ir valstybės nekompensuojama.
Pradedu matyti ženklus, kai draugai ar darbdaviai, išleisdami moterį auginti kūdikio, pagalvoja dovanoti nebe pampersų tortą, bet pagalbą: pasirūpina šviežiu maistu, namų tvarkymu, reguliariu masažu, dulos paslaugomis ar specializuotomis mankštomis. Linkėčiau, kad šios tendencijos stiprėtų.
Naudingi gali būti ir socialiniai tinklai, ypač - specializuotos grupės, skirtos konkrečioms temoms (taip, jose reikia mokėti orientuotis, suprasti, kad ne visais atvejais gali padėti nepažįstami žmonės, dalinantys patarimus) - jos gali padėti sumažinti socialinės izoliacijos jausmą.
Be to, pasaulyje pradedama kalbėti apie motinystę kaip apie įvairiapusį patyrimą, apimantį daugybę jausmų, ne ne tik euforiją.
Nėštumo laikotarpis ir artėjantis gimdymas atneša daugybę dvejonių ir nerimo: ar viskas vyks sklandžiai? Kam reikia nusiteikti? Ką reikės daryti, jei kas nors vyks ne pagal planą? Kas žmogaus gyvenime keičiasi artėjant gimdymui?
Mums svarbu susivokti, jog pastarasis šimtmetis atnešė labai daug pokyčių - moterų teisės ir laisvės bei vieta visuomenėje pasikeitė; pasikeitė mūsų lūkesčiai, kas yra pora, kas yra meilė, kas yra santuoka; pasikeitė požiūris į vaikus. Ir, aišku, mes niekada negyvenom tokių pasirinkimų ir gausos laikotarpyje. Vienas iš tokių didelių pokyčių - kontracepcija. Pradėjome galėti kontroliuoti kiek, kada ir ar išvis turėti vaikų.
Kai prieš tuos šimtą metų ir daugiau moterys gimdydavo namuose, moterys būdavo mačiusios, kaip atrodo gimdymas, kokia „ta virtuvė“ susilaukus vaikelio. Dabar mūsų vaizdiniai apie gimdymą dažniausiai yra iš filmų, kurių tikslas - sukelti kuo daugiau adrenalino ir interneto, kuriame susikaupia trauminių patirčių koncentratas. Gimdymas yra pirmoji tėvystės pamoka - mokytis išbūti su tuo, ko negaliu kontroliuoti ir gyvenimo nesaugumu, trapumu.
Dažnai moterys jaučia ir sunkiai įvardinamą nerimą. Tai natūralu, nes moteris nujaučia, kad jos gyvenimas pasikeis. Ir ne tik gyvenimas, bet ir ji pati. Tą patvirtina neuromokslininkai, kurie teigia, jog šiuo laikotarpiu moters smegenys pasikeičia kaip niekada. Ir tas pokytis dažnai kelia nerimą. Kartais tai geras nerimas, kuris skatina susikaupti, pasiruošti, o kartais tai blokuojantis, apsunkinantis nerimas.
Moterys pasakoja ir ligoninių baimes. Ypač jei moteris yra turėjusi nemalonių, skaudžių patirčių: neramu, ar personalas bus bendraujantis, ar jos poreikiai bus svarbūs, ar ji bus gerbiama. Kalbant apie patį procesą, moteris gąsdina ir tai, ar gimdant nebus plyšimų ar kitų komplikacijų, ar vyras neišsigąs gimdymo. Už šių baimių slypi nerimas ir dėl to, kaip vaikelis pakeis poros intymų gyvenimą (čia ne tik apie seksualinį).
Dažnai poros iš draugų ar medijų yra girdėję, jog po gimdymo dingsta aistra. Iš tiesų, su tuo susiduria labai daug porų. Tačiau priežastis dažniausiai yra daug gilesnė nei pats gimdymas. Na, iš tiesų už gimdymo skausmo baimės labai dažnai yra ir daug daugiau jau minėtų baimių.
Mes vis dar nemokame atskirti intensyvaus patyrimo gimdyme ir skausmo kaip kančios. Ir fiziologiškai gimdyme tas intensyvumas yra reikalingas - taip moters smegenyse gaminasi reikalingi hormonai ne tik gimdymo procesui, bet ir pokyčiui smegenyse. Tad moterys, kurios domisi gimdymu ir susirinkusios informaciją dažnai nesijaučia išgelbėtos galimybės nusiskausminti, nes viskas turi savo kainą ir pasekmes. Ir čia vėlgi yra pasirinkimai, kurie nėra lengvi ir paprasti. Tačiau stebint mūsų visuomenę ir dirbant su poromis, akivaizdu, jog šiuolaikinės galimybės tikrai sumažino mūsų baimes gimdyme. Ir tai yra didelis laimėjimas. Žinojimas, kad jei neištversiu, bus galimybė pagelbėti, jei kažkas atsitiks, yra galimybė cezario pjūvio operacijai, išlaisvina.
Yra du būdai ruoštis - kursai, mokymai ir seminarai, kuriuose bandome susigaudyti, kas vyksta gimdyme, ko galime tikėtis. Kitas būdas - psichoterapija. Joje pradedam matyti, jog šiame etape iškyla kažkokie mūsų asmeniniai sunkumai, baimės, jausmai. Visų pirma, reikia aiškiai susivokti, jog ruoštis gimdymui reikia. Svarbu susigaudyti ir gimdymo psichologijoje - kas vyksta su moterimi ir ko jai reikia gimdymo metu, kaip ji jaučiasi, kokie jos poreikiai, kas jai padeda ir kas trukdo.
Jei laukiant gimdymo kyla baimė ir mes jos neįsisąmoniname, tada ji mus valdo. Nesąmoningai galime pradėti skaityti apie visas galimas gimdymo komplikacijas, klausinėti, kaip būna baisu, fantazuoti, bandyti mintyse susukti įvairius scenarijus ir juos „įveikti“. Tačiau tai tik didina nerimą ir baimę. Jei labai baisu, svarbu atsisėsti ir susirašyti, dėl ko. Kas slypi už tos baimės, iš kur ji.
O už to slypi baisu, kad vyras išsigąs, baisu, kaip atrodysiu, o už to dar baisu, jog jei nekontroliuosiu situacijos, vyras mane paliks. Ir tada mes jau turime baimę mane paliks ir norą viską kontroliuoti, kad nepaliktų. Tokiu atveju tai jau nėra tik gimdymo klausimas. Taip mes turime galios po truputį išeiti iš mumyse esančių senų programų, kurios jautriais gyvenimo etapais tampa labai aktyvios. Be to, apie savo baimes svarbu kalbėti - su gera drauge, mama, vyru ar psichologu. Labai svarbu pažinti savo baimės jausmą, jį nuraminti ne per mintis, o per kūną.
Jei neįsisąmoninsime savo baimių ir bandysime jas blokuoti tokiomis mintimis kaip „nėr ko čia bijoti“, tada gimdymo metu, kai išsijunginės neokorteksas (t.y. Ir ji gali iškilti. O baimė yra gimdymo stabdis. Tad linkėčiau nebijoti savo baimių ir su jomis susitikti. Pasakose būtent drakonai saugo turtus - nes norint pasiekti išmintį, reikia susitikti su savo drakonais. Gimdymo baimė dažnai yra gyvenimo, patyrimo, mirties, pokyčio, kūno baimė, netikėjimas, nepasitikėjimas. Ir tai labai jautrus laikas susitikti su šiomis baimėmis ir atrasti gyvenimo gylį.
Jūs nežinote kaip pagimdyti, bet žino jūsų kūnas, instinktai, gamta jumyse. Tad mokykitės pažinti savo kūną, savo jausmus, apsupkite save žmonėmis, kurie jus palaiko, kurie bus kartu su jumis ir jei jau pamesit tikėjimą, jie tyliai kuždės „Tu gali!“. Ir tai, kas vyksta su jumis, priimkite kaip patirtis, pamokas. Gimus vaikeliui tokių patirčių ir pamokų bus labai daug. Mums nereikia padaryti gyvenimo steriliai tobulu, mums reikia patiems mokytis jį gyventi ir mokyti to savo vaikus.
Dula gimdyme palaiko Tave tiek emociškai, tiek fiziškai - padeda su kvėpavimu, patogesnėmis ir įvairesnėmis pozomis, masažais, padrąsinimu, jei reikia, bendrauja su medikais, padeda gimdyvei ir partneriui jaustis saugiai bei suteikia informacijos apie vykstanti procesą bei ligoninės procedūras.
Dauguma medikų į dulas žiūri neutraliai arba palankiai. Mano tikslas - bendradarbiauti su personalu ir palaikyti sklandų gimdymo procesą.
Dula nėra medicinos personalo dalis. Ji teikia emocinę bei fizinę pagalbą, tačiau ne medicininę. Aš esu baigusi oficialius Lietuvos dulų asociacijos mokymus, taigi esu kvalifikuota dula; taip pat priklausau Lietuvos dulų asociacijai.
Pagal tai, kokius dulų mokymus ji yra baigusi. Lietuvos dulų asociacija organizuoja dulų mokymus, kurie trunka metus, mokinamasi teorija, praktika, gilinamasi tiek į gimdyvių, tiek ir pačios dulos psichologinį pasaulį.
Dula gimdyme palaiko Tave tiek emociškai, tiek fiziškai - padeda su kvėpavimu, patogesnėmis ir įvairesnėmis pozomis, masažais, padrąsinimu, jei reikia, bendrauja su medikais, padeda gimdyvei ir partneriui jaustis saugiai bei suteikia informacijos apie vykstanti procesą bei ligoninės procedūras.
Dula gimdyme gali labai prisidėti prie to, kad gimdymas būtų ramesnis, saugesnis ir labiau atitiktų Tavo poreikius. Dula ne tik palaiko Tave fiziškai ir emociškai, bet ir padeda partneriui jaustis ramiai, aiškiai suvokti situaciją bei dalyvauti jūsų pasirinkimuose.
Dulos kaina priklauso nuo to, kaip ją nusistato kiekviena dula. Mano įkainius ir paslaugų aprašymą rasi puslapyje "Paslaugos".
Dula nėra nepažįstamas žmogus. Iki gimdymo susitinkame, kalbamės, aptariame norus ir baimes.
Taip, nes dula ir partneris atlieka skirtingus vaidmenis. Partneris suteikia meilę ir artumą, o dula suteikia žinias, patirtį ir nuolatinį praktišką bei emocinį palaikymą. Jei nuspręsi į gimdymą keliauti be dulos, rekomenduoju perduoti vyrui mano kurtą patarimų sąrašą, kuo jis gali padėti gimdyme.
Dula ir vyras gimdyme papildo vienas kitą. Aš padedu partneriui suprasti, kaip jis gali geriausiai palaikyti tave, todėl vyras jaučiasi svarbus ir įtrauktas, o ne atstumtas. Dulos dalyvavimas gimdyme vyrams padeda jaustis ramiau, nes žino, kad šalia viso gimdymo metu bus procesą suprantantis žmogus ir galės paaiškinti, kas vyksta, bei esant poreikiui patarti.
Dulos palaikymas gimdyme - ne tik partnerio papildymas. Dula padeda sukurti saugumo jausmą, sumažina nerimą ir suteikia realių įrankių spręsti gimdymo metu kylančias situacijas.
Taip, gali. Dulos palaikymas reikalingas nepriklausomai nuo pasirinkto nuskausminimo.
Epidūras malšina skausmą, bet nepakeičia emocinio saugumo, informacijos ir sprendimų palaikymo. Dula padeda iki epidūro, jo metu ir po jo - paaiškina procesus, padeda rasti pozas, seka emocinę būseną ir palaiko ne tik moterį, bet ir partnerį.
Taip, dula gali būti labai naudinga ir planuojant Cezario pjūvį. Ji padeda pasiruošti emociškai, išsiaiškinti, ko tikėtis operacijos dieną, aptarti galimus variantus (pvz., „gentle cesarean“), padrąsina ir suteikia saugumo jausmą. Po gimdymo dula gali palaikyti žindymo pradžioje, padėti pirmaisiais prisirišimo momentais ir padėti suprasti, kas vyksta su kūnu atsistatymo laikotarpiu.
Ne. Dula negali garantuoti gimdymo pobūdžio.
Bet kuriuo nėštumo metu. Anksčiau pradėjus, galima skirti daugiau ramesnio laiko pažinčiai. Rasti galima socialiniuose tinkluose, ieškant www.dula.lt esančiame Dulų asociacijos dulų kataloge bei Dulų asociacijos organizuojamuose pažintiniuose susitikimuose. Susitarti su dula dėl jos galimybių lydėti Tave į gimdymą palankiausia būtų antrame trimestre, bet galima ir bet kada vėliau. Tiesiog kuo arčiau numatyta gimdymo data, tuo didesnė tikimybė, kad dula gali būti jau įsipareigojusi kitai klientei.
Ne. Sprendimus gimdyme priima gimdyvė. Ne, dula nėra žmogus, kuris kalba už Tave - bet ji gali padėti Tau pačiai jaustis drąsiau ir aiškiau išsakyti savo poreikius. Mano vaidmuo yra būti Tavo palaikymu: padėti suprasti situaciją, priminti, kokius klausimus gali užduoti personalui, ir padrąsinti išsakyti tai, kas Tau svarbu.
Kuo anksčiau praneši - tuo geriau. Iš karto informuok mane pajutusi pirmuosius ženklus (galimus sąrėmius, vandenų nubėgimą, gleivių kamščio pasišalinimą ir pan.). Būsiu pasiruošusi atvykti tada, kai tau to tikrai reikės.
Visada rekomenduoju pasikliauti savo vidiniu jausmu. Rinkis dulą pagal tai, ar su ja jauti jaukumą, ramybę, pasitikėjimą. Įsivaizduok, gimdymo metu būsi nuoga tiek fiziškai, tiek emociškai. Taigi su dula turėtum jaustis taip, kad galėtum būti atvira ir pažeidžiama.
Pasiruošimas gimdymui su dula prasideda dar gerokai prieš gimdymo dieną. Susitikimų metu aptariame Tavo norus, baimes, lūkesčius, sudarome gimdymo planą, kalbame apie galimas situacijas ir pasirinkimus. Aš pasidalinu kvėpavimo, atsipalaidavimo, pozų bei masažų technikomis, kurios padeda natūraliai palengvinti procesą.
Taip. Esu su moterimi viso gimdymo metu, nesvarbu, kiek jis truktų. Tačiau jei nori gimdyti su kita dula, turėtum jos klausti šio klausimo atskirai, nes kiekviena dula nustato savo dalyvavimo gimdyme sąlygas.
Į gimdymą tiek aš, tiek kitos dulos vyksta bet kuriuo paros metu - ir naktį, ir savaitgaliais. Esu budėjimo režime nuo 38 sav.
Baimė pastoti yra gana dažnas seksualiai aktyvių asmenų rūpestis. Kaskart, kai mylimasi, kad ir kaip saugočiausi (o visada saugosi, be to, niekada neleidžia baigti viduje), vis tiek elgiamasi paranojiškai.
Pastojimas, nėštumas, gimdymas, vaiko auginimas - keičiantys įvykiai. Ir dar, lyg būtų maža, iš anksto neįmanoma suplanuoti ir sukontroliuoti, kaip visa tai konkrečiai palies mane. Medijose sklandančios įvairios istorijos apie nemiegančius kūdikius, gąsdinančius gimdymus, vienišas depresijos apimtas mamas.
Būti seksualia ir vaisinga moterimi, pažįstančia save, suprantančia savo poreikius ir norus, ciklo ir kūno reakcijas, gali būti nuostabu. Todėl verta leistis į tokias savęs tyrinėjimo keliones su visais baimės, įtampos, pykčio, nesupratimo, atmetimo, nuovargio, euforijos, švelnumo epizodais.
Vienas iš dažniausių klausimų, kurį girdžiu iš moterų, pradedančių galvoti apie dulos pagalbą besiruošiant gimdymui arba jo metu, yra: kaip ją surasti ir išsirinkti. Tai pradžia yra gana paprasta: peržiūrėjus informaciją internete, ar išklausius atsiliepimus tų, kurie turi bendravimo su dulomis patirties, galima susisiekti telefonu, žinute ar laišku. O tada susitikti gyvai, pakviesti dulą į pasimatymą. Formatas gali būti pasivaikščiojimas lauke, susitikimas kavinėje ar kitoje viešoje erdvėje, kartais ir šeimos namuose, priklausomai nuo šeimos ir dulos galimybių ir norų.
Mano patirtis rodo, kad besilaukiančios moterys turi labai gerą nuojautą ir puikiai atskiria, su kuria dula jos jaučiasi gerai, ramiai, gali pasitikėti ir “prisileisti arti”. Norisi paneigti kartais girdimą mintį, kad dula yra svetimas žmogus, kaip ji galinti padėti tokiu jautriu momentu? Bet apklaustos gimdyti su dulomis pasirinkusios moterys kaip tik sako, kad dulos buvo artimos ir su jomis turėjo gerą, jaukų ryšį.
Gimdyme dalyvaujant dulai ir vyrui/partneriui, pastarajam nebeprivaloma būti pagrindiniu ir vieninteliu gimdyvės padėjėju ir poreikių tenkintoju. Dar vienas aspektas gimdant su dula, kad ji stengiasi atliepti būtent tos gimdyvės, šeimos poreikius, nelyginant su kitų gimdyvių pasirinkimais, ar statistiniu vidurkiu.
Kadangi Dalia yra mūsų giminaitė, ji pinigų imti nenorėjo, tačiau vyras paprašė juos investuoti į tolesnes žinias, kurios tikrai pavers kitoms moterims. Diskutavome su draugėmis apie mokestį dulai - daugelis matytų prasmę susimokėti už visai kitokią gimdymo patirtį. Beje, yra ir tokių dulų, kurios mokesčio neima - tai praktiką atliekančios ar savanoriaujančios dulos, jų kontaktus galima rasti Dulų asociacijos puslapyje. Dulos siūlo įvairius paslaugų paketus, bet į tradicinį dažniausiai įeina keli susitikimai iki gimdymo, kuriuo metu gvildenami įvairūs klausimai, sudaromas gimdymo planas; tuomet pats gimdymas ir susitikimas po gimdymo. Kam ta vidutiniškai trijų šimtų eurų suma atrodo labai didelė, neturėtų pamiršti paskaičiuoti, kad dvi savaites iki numatomos gimdymo datos dula įsipareigoja budėti - tai yra niekur neišvažiuoti, atsiliepti telefonu visą parą ir būti pasiruošusi atvykti į gimdymą kad ir naktį. Ir būti per gimdymą, net jei jis truktų tris paras.
Didžiulė mano laimė pynėsi su neaiškiu liūdesiu, baime, noru verkti, pykčiu vyrui, kartais sau, o dėl ko - net paaiškinti neišeina. Esu dėkinga savo dulai, kad šiuo banguotu metu nepaliko manęs. Jos šiltas dėmesys buvo tuo metu reikalingiausias pastiprinimas. Dulos pagalba po gimdymo dažnai moteriai neleidžia panirti į pogimdyvinę depresiją. Jei gimdymas - savotiškas išėjimas į kosmosą, juokauju, kad moteriai reikia, kad iš ten ją kas nors ir parvestų, pamažu sugrąžintų į gyvenimą.
20 savo gyvenimo metų dirbau kirpėja. Turėjau progą pažinti moteris puošdama jas jų gyvenimo šventėms, šukuodama jų skaudulius ir sunkumus. Liudyti garbanose ir spalvose jų pokyčius ir laimėjimus. Tai buvo nuostabiausia treniruotė ir pasiruošimas kažkam gilesnio. Šiandien lydžiu moteris per gimties vartus. Kiekvienas palydėjimas yra dovana, praturtinanti patirtimi.
Kai medikai tai žino - kad dulos tik lydi, palaiko, neša ramybę ir niekuomet nesikiša į medicininius procesus - labai gražiai dirbame komandoje, visi savo rogėse ir vėžėse. Kuo geriau medikai pažįsta dulas, tuo mažiau lieka atskirties ir galimos įtampos, tuo daugiau atsiranda darnos ir bendro darbo. Gimdyvės būsenų pažinimas ir dulos pagalba jas įsivardinant moterį gražiai ramina, suteikia pasitikėjimo. Esu nesyk pavadinta emocijų sugertuku...
Apie gimdymo traumą. Kiekvienas palydėjimas yra dovana, praturtinanti patirtimi. Dovilė ir Paulius taip pat stipriai paaugino mane kaip dulą. Kiekviena moteris, kiekviena pora yra kitokia, jų norai, lūkesčiai ir galimybės - skirtingi, tad dulos darbas yra atspindėti būtent jų pasirinktą kelią ir juo lydėti - tik lydėti, o ne vesti.
Tad dulos pagalbos galimybės ir paslaugų spektras gali būti labai platus.
Laukiausi pirmagimio, nuo 35-os savaitės pradėjo labai smarkiai kilti spaudimas (apskritai, visas nėštumas buvo ganėtinai sunkus), vėliau jis šokinėjo nuo labai aukšto iki labai žemo, buvau įspėta, kad galiu nesulaukti 37-os savaitės ir teks gimdymą skatinti arba net daryti CP. Sulaukiau 38-os savaitės ir su siuntimu skatinti gimdymą buvau paguldyta į klinikas. Tačiau ten skatinti gimdymo niekas labai neskubėjo (klinikos - už natūralų gimdymą ir termino išlaukimą), tad skatina tik esant labai rimtam atvejui. Atėjus 39-ai savaitei pagaliau buvo nuspręsta gimdymą skatinti. Skatinimas prasidėjo nuo 5 val. ryto. Apie 12 val. jau jaučiau pirmuosius sąrėmius, jie dar buvo ganėtinai nestiprūs. Apie 14 val. jau buvo nuspręsta, kad reikia keltis į gimdyklą. Tačiau veikla ir toliau nevyko. Kai suleido epidūrą, sąrėmiai pasidarė pakeliami, ir (kaip pradžioje manė ir gydytojai, ir aš su vyru, kad tai normalu) aptirpo kojos, sumažėjo skausmas. Taip, skausmas sumažėjo, atrodė, galėsiu gimdyti pati, bet veikla ir toliau nevyksta, nebevaldau kairės kojos, dešinę vos vos, nieko nejaučiu nuo pat pilvo iki kojų. Pradėjau darytis vangi, sunkiai kalbėti, dėl to net neurologą kvietė, kad įsitikintų, ar man viskas gerai. Buvo sąmoninga, viską atsimenu iš tos dienos iki kol išvežė į operacinę, tik man buvo sunku kalbėti, tai dariau labai lėtai. Apie 20 val. man dar pablogėjo, atrodė, praradinėju sąmonę. Pakartotinai padarė kraujo tyrimus. Atėjo, pasakė, ir kaip ir nėra iš ko rinktis. Nors vaikui viskas buvo gerai, rizika kilo tik man, tačiau tuo metu atrodė, kad tos mano pastangos ir noras gimdyti natūraliai nuėjo veltui. Kaltinau save, bet sutikau. Ir nors dabar, praėjus jau beveik mėnesiui po gimdymo, niekas neturi 100 proc. tikslaus atsakymo, kodėl taip nutiko, ar buvo pražiūrėtas spaudimas, ar epidūro dozė per didelė, ar mano nuovargis, ar viskas tiesiog susidėjo į krūvą. Nepaisant to, esu labai dėkinga gydytojui, kuris mane operavo.
Kita skaudi tiesa buvo maitinimas. Pieno nebuvo, vaikas klykdavo ir faktas, jog duodu jam mišinį, varė mane į neviltį. Tuo metu jau kaltinau save dėl to, kad nesugebėjau pati pagimdyti, bet dar ir maitinti negaliu. Pienas atsirado tik ketvirtos paros pabaigoje. Ir, žinot, nemaloniausia buvo tai, kad akušerės tiesiog liepė duoti krūtį ir viskas. Suprantu, kad vaiko valgymas iš krūties tuo metu kažkiek esamo priešpienio ir apskritai glaudimas prie krūties skatino pieno gamybą, bet girdint kaip klykia mano vaikas tiesiog plyšo širdis. Labai pasigedau žmogiškumo. Ir jeigu ne vyro bei artimųjų palaikymas, gal man jau būtų prasidėjusi pogimdyvinė depresija. Esu labai laiminga, kad turėjau kas mane ramino ir guodė, bet kiek yra tokių moterų, kurios lygiai taip kaip aš kaltina save, jog nesugebėjo pagimdyti natūraliai, kad neturi pieno arba negali maitinti dėl tam tikrų priežasčių. Joms labai reikia visuomenės ir artimųjų meilės ir palaikymo, o ne smerkimo.
