Inkstai - tai nedidelis porinis pupelės formos organas, esantis nugaros dalyje šalia stuburo, žemiau diafragmos. Dešinysis inkstas yra kiek žemiau už kairįjį, nors jų padėtis nėra pastovi. Yra atvejų, kai žmogus gimsta tik su vienu inkstu, tačiau jeigu jis funkcionuoja normaliai, žmogaus gyvenimo kokybei tai įtakos neturi. Inkstų padėtis bei dydis priklauso nuo amžiaus, lyties, kūno sudėjimo.

Inkstai žmogaus organizme atlieka keletą svarbių funkcijų: išskiriamoji funkcija - inkstai filtruoja kraują, pašalindami kenksmingas medžiagas, cheminių procesų organizme metu susidariusius skilimo produktus, organizmui svetimas medžiagas. Sutrikus inkstų funkcijai, nuodingos medžiagos kaupiasi organizme ir jį nuodija. Regulacinė funkcija - inkstai organizme palaiko skysčių ir mikroelementų bei rūgščių ir šarmų pusiausvyrą. Endokrininė funkcija - inkstai gamina hormoną eritropoetiną, kuris aktyvina raudonųjų kraujo kūnelių gamybą kaulų čiulpuose. Inkstuose gaminamas ir fermentas reninas - jis dalyvauja kraujospūdžio reguliavimo procese. Taip pat šiuose organuose gaminama aktyvioji vitamino D forma kalcitriolis. Jis būtinas kalciui įsisavinti iš maisto ir padeda formuotis kaulams.

Vaikų inkstų ligų spektras yra labai platus: nuo ligų, kurios yra išgydomos ir nesukelia ilgalaikių pasekmių iki gyvybei grėsmingų būklių. Vaikų iki 4 metų pagrindinės inkstų nepakankamumo priežastys yra apsigimimai arba paveldimos ligos. Tarp 5-14 metų vaikų vyrauja paveldimos ligos, nefrozinis sindromas bei sisteminės ligos. 15-19 metų paaugliams inkstų nepakankamumą dažniausiai sukelia glomerulus (inksto komponentus, kurie filtruoja pro inkstų kapiliarus pratekantį kraują) pažeidžiančios ligos.

Lėtinės inkstų ligos (LIL) atveju gydant nepasveikstama, liga bėgant laikui linkusi progresuoti. LIL gali sukelti inkstų nepakankamumą. Pasiekus galutinę inkstų nepakankamumo stadiją, prireikia inkstų persodinimo ar kraują valančio gydymo dialize - šis gydymas trunka visą gyvenimą.

LIL rizikos veiksniai:

• Apsigimimai (t. y., gimstama tik su vienu inkstu ar pakitusios struktūros inkstais).
• Paveldimos ligos (pvz., inkstų policistozė).
• Infekcijos.
• Nefrozinis sindromas (simptomų derinys, kuriam būdingas baltymų netekimas su šlapimu ir vandens bei druskų susilaikymas organizme).
• Sisteminės ligos (tokios ligos kaip vilkligė, kurios pažeidžia daugelį organų, tarp jų ir inkstus).
• Šlapimo nutekėjimo sutrikimai ar refliuksas (šlapimo takų bei šlapimo pūslės problemos).

Ūminis inkstų pažeidimas yra rimta būklė, kuri išsivysto staiga ir paprastai trunka neilgai. Jei pacientas gauna tinkamą gydymą, jei pašalinama ligą sukėlusi priežastis, galimas visiškas pasveikimas. Tačiau gali išlikti ir ilgalaikės, visą gyvenimą varginančios ligos pasekmės. Dažna vaikų ūminio inkstų pažeidimo priežastis yra hemolizinis ureminis sindromas. Ši liga išsivysto, kai raudonieji kraujo kūneliai yra suardomi, o maži trombai užblokuoja inkstų filtracinę sistemą.

Kitos ūminio inkstų pažeidimo priežastys - traumos, nudegimai, skysčių netekimas (dehidratacija), kraujavimas, operacijos. Dėl šių priežasčių gali nukristi kraujospūdis, tuomet nebeužtikrinama inkstų kraujotaka, kas nulemia ūminį inkstų nepakankamumą.

Inkstų ligas galima įtarti, kai:

• Atsiranda galvos skausmai.
• Blogas apetitas, vėmimas.
• Skausmai juosmens srityje.
• Oda pabrinkusi, pablyškusi.
• Padidėjęs arterinis kraujospūdis.
• Pakitusi šlapimo spalva ir kiekis.
• Dieninis ar naktinis šlapimo nelaikymas ir kiti šlapinimosi sutrikimai.

Dažniausios ligos ir sutrikimai, kurių metu tikslinga vaikų nefrologo konsultacija:

• Šlapimo pūslės, šlapimo takų ar inkstų geldelių uždegimas.
• Baltymo, eritrocitų ar leukocitų kiekio pokyčiai šlapimo tyrime.
• Ryškėjantys rachito požymiai vaikui, gydomam adekvačiomis vitamino D dozėmis.

Norint išsaugoti sveikus inkstus, reikėtų:

• Reguliariai mankštintis. Fizinis aktyvumas greitina medžiagų apykaitą, padeda sumažinti kraujospūdį, kartu ir lėtinių inkstų ligų riziką.
• Kontroliuoti gliukozės (cukraus) kiekį kraujyje. Cukrinis diabetas visame pasaulyje yra pagrindinė galutinio inkstų nepakankamumo priežastis, todėl svarbu, kad sergantieji diabetu ne tik reguliariai atliktų inkstų funkcijos tyrimus, bet ir palaikytų artimą normai cukraus kiekį kraujyje.
• Stebėti ir kontroliuoti arterinį kraujospūdį. Hipertenzija serga ne tik suaugusieji. Ja gali sirgti ir vaikai. Aukštas spaudimas yra viena iš pagrindinių lėtinės inkstų ligos priežasčių. Sergantieji arterine hipertenzija privalo stebėti ir kontroliuoti arterinį kraujo spaudimą, reguliariai lankytis pas gydytoją ir vartoti paskirtus vaistus.
• Sveikai maitintis ir palaikyti normalų kūno svorį. Tai gali padėti išvengti cukrinio diabeto, širdies ligų, nutukimo ir kitų ligų, sukeliančių inkstų pažeidimą.
• Saikingai vartoti druską. Papildomai nesūdyti jau pagamintų patiekalų ir riboti daug druskos turinčio maisto vartojimą. Vartojant daug druskos, organizme kaupiasi skysčiai ir didėja kraujo spaudimas.
• Vartoti pakankamai skysčių. Tai užtikrins reikiamą vandens ir druskų balansą.
• Sureguliuoti darbo ir poilsio režimą.
• Saikingai vartoti vaistus, kurių neskyrė gydytojas. Dažnas ir gausus vaistų nuo skausmo vartojimas gali sukelti inkstų pažeidimą.

Sergantieji cukriniu diabetu, arterine hipertenzija ir tie, kurių šeimoje yra sergančiųjų inkstų ligomis, turi periodiškai atlikti tyrimus (šlapimo, kreatinino kiekio nustatymą), stebėti kraujospūdį. Tai padės laiku diagnozuoti inkstų ligas.

Nėštumas neretai gali būti provokuojantis veiksnys, išryškinantis silpnąsias organizmo vietas ir užvedantis ligos mechanizmą. Kai kurios genetinės ligos gali ilgai rusenti nerodydamos jokių simptomų ir tik tam tikras stresorius, moterims tai dažnai būna nėštumas, parodo, kad yra liga.

Kokie yra inkstų ligų simptomai nėštumo metu? Tai gali būti patinimai, odos blyškumas, padidėjęs kraujospūdis, dažnesnis šlapinimasis, ypač naktį. Inkstai šiaip turi labai daug funkcijų - reguliuoja elektrolitus, skysčių balansą, net gamina medžiagas, kurios svarbios kraujo gamybai.

Nėštumo metu inkstų apkrova labai padidėja. Net esant sveikiems inkstams nėštumo metu papildomai sukaupiama iki 900 mmol natrio ir 6-8 l vandens. Sąlygos, esančios besilaukiančios moters įsčiose, daro įtaką vaisiaus inkstų vystymuisi, taip pat gali lemti šio organo sveikatą ne tik kūdikiui gimus, bet netgi po kelių dešimtmečių. Besilaukiančios moters įsčių terpė - vienas iš veiksnių, lemiančių inkstų sveikatos būklę, net ir praėjus daugybei metų nuo žmogaus gimimo. Mamytės sveikata bei kasdieniai įpročiai, tokie kaip netinkama dieta, alkoholio, įvairių antibiotikų ar hormonų maisto papildų vartojimas, daro neigiamą įtaką vaisiaus inkstų vystymuisi.

Kai kurios lėtinio inkstų nepakankamumo formos, refliuks-nefropatija, lėtinis pielonefritas gali paūmėti nėštumo metu. Diabetinės nefropatijos atveju dažnesnės šlapimo infekcijos, preeklampsija. Idealu, kada pastoti nusprendusi moteris kreipiasi į nefrologą. Tuomet, apžiūrėję ir papildomai ištyrę, galime prognozuoti nėštumo baigtis bei užtikrinti nefrologo stebėjimą jo metu.

Jeigu pastoja moteris, serganti lėtine inkstų liga, ji turi lankytis pas gydytoją kas 2 savaites, o trečią trimestrą - kas savaitę. Reikia tirti, ar nėra bakteriurijos, ją nustačius - gydyti. Kas mėnesį tirti moters inkstų funkciją. Stebėti dėl galimo preeklampsijos vystymosi (šlapimo tyrimas, AKS matavimas, svėrimas). Stebėti vaisiaus būklę. Jeigu nustatyta arterinė hipertenzija - ją gydyti. Nepražiopsoti momento, kada būtina gimdymą sukelti anksčiau (blogėjant inkstų funkcijai, vystantis preeklampsijai).

Esant lėtinei inkstų ligai, nėštumo eiga ir baigtis daugiausia priklauso nuo to, ar vystysis ir kokio laipsnio bus arterinė hipertenzija ir inkstų nepakankamumas. Jeigu arterinis kraujo spaudimas normalus arba gerai koreguojamas, jeigu inkstų funkcija gera - nėštumas turėtų baigtis sėkmingai.

Kokių nemalonumų galima laukti, kai pastoja moteris, serganti lėtine inkstų liga? Jeigu nustatytas padidėjęs ir gerai negydomas arterinis kraujo spaudimas - gresia pavojus vaisiui. Jeigu nėščiosios kreatinino kiekis serume yra daugiau kaip 124 μmol/l - priešlaikinių gimdymų pasitaiko 6 kartus daugiau. Sergančiosioms lėtinėmis inkstų ligomis daug dažniau nustatoma preeklampsija. Be to, ją sunkiau diagnozuoti, kadangi dėl inkstų ligos jau yra proteinurija ir arterinė hipertenzija. Preeklampsiją reikėtų įtarti, jeigu proteinurija padvigubėja ir didėja kraujo spaudimas. Jeigu yra ryškus lėtinis inkstų nepakankamumas, net nėštumą diagnozuoti yra sunkiau, nes tuo atveju ir ne nėščioms būna padidėjęs β chorioninio gonadotropino kiekis. Tokiu atveju padės ultragarsinis tyrimas.

Negalima skirti medikamentų, galinčių pažeisti vaisių. Todėl vaisingo amžiaus moterys, kurios inkstų ligoms gydyti vartoja vaistų, galinčių pakenkti vaisiui (citostatikus, AKF inhibitorius ar angiotenzino receptorių blokatorius ir kt.), turi naudoti kontraceptines priemones, kad nepastotų ir nepakenkti vaisiui, kol nėštumas dar nediagnozuotas. Prieš pastojimą šiuos vaistus reikia nutraukti, o pastojus - skirti tinkamų nėščiosioms vaistų atsižvelgiant į nuorodas, rekomendacijas ir anotacijas!

Inkstų agenezė yra medicininė būklė, kuriai būdingas vieno ar abiejų inkstų nebuvimas gimimo metu. Ši įgimta anomalija gali turėti didelės įtakos žmogaus sveikatai ir gyvenimo kokybei. Inkstų agenezės supratimas yra labai svarbus ankstyvai diagnozei, gydymui ir paramai sergantiems asmenims ir jų šeimoms. Inkstų agenezė yra vystymosi sutrikimas, kai vaisiaus augimo metu neišsivysto vienas ar abu inkstai. Vienpusis inkstų agenezė atsitinka, kai nėra vieno inksto. Dvipusė inkstų agenezė yra sunkesnė būklė, kai nėra abiejų inkstų. Nors tiksli inkstų agenezės priežastis nėra iki galo suprantama, tam tikri aplinkos veiksniai nėštumo metu gali prisidėti prie jos vystymosi. Genetiniai veiksniai vaidina svarbų vaidmenį inkstų agenezėje.

Vienpusis inkstų agenezė: daugelis asmenų gali nejausti simptomų ir gyventi normalų gyvenimą. Ultragarsas: šis vaizdinis tyrimas dažnai yra pirmas žingsnis diagnozuojant inkstų agenezę. Dvipusė inkstų agenezė: ši būklė dažnai reikalauja neatidėliotinos medicininės intervencijos. Dauguma žmonių su vienpusiu inkstų agenezės gali gyventi sveiką gyvenimą tinkamai stebint ir prižiūrint. Deja, dvipusė inkstų agenezė dažnai baigiasi mirtimi netrukus po gimimo be neatidėliotinos intervencijos.

Simptomai gali skirtis priklausomai nuo to, ar nėra vieno, ar abiejų inkstų. Diagnozuojama inkstų agenezė atliekant ultragarsą. Gydymo galimybės priklauso nuo būklės sunkumo. Ar galima išvengti inkstų agenezės? Kokios komplikacijos gali kilti dėl inkstų agenezės? Ar inkstų agenezė yra paveldima? Kaip inkstų agenezė veikia kasdienį gyvenimą? Kada turėčiau kreiptis į gydytoją dėl inkstų agenezės? Kokia yra ilgalaikė inkstų agenezės pacientų perspektyva? Ar yra paramos išteklių šeimoms, kurias paveikė inkstų agenezė? Inkstų agenezė yra sudėtinga būklė, galinti smarkiai paveikti žmogaus sveikatą ir gyvenimo kokybę. Norint veiksmingai valdyti, labai svarbu suprasti jos priežastis, simptomus, diagnozę, gydymo galimybes ir galimas komplikacijas.

Inksto transplantacija, jeigu tik ji galima, yra siekiamybė, nes palyginti su dialize, transplantacija daug geriau atkuria ligonio organizmo funkcijas, gyvenimo kokybę ir socialinės integracijos galimybes. Tiek donoro, tiek recipiento veiksniai, tiek jų sąveika gali nulemti transplantacijos baigtis. Faktoriai, sąlygojantys blogesnį ilgalaikį transplantuoto inksto išgyvenimą: recipiento/donoro amžius, KMI, dialize trukmė iki transplantacijos, lėtinę inkstų ligą sukėlusi priežastis, citomegalo viruso statusas (R/D), vėluojanti transplantuoto inksto funkcija, atmetimo reakcija, ŽLA nesutapimas, sensitizacija (sukelia buvusi transplantacija, kraujo komponentų transfuzija, nėštumas), donoro hipertenzija, šaltos išemijos laikas. Jaunesnis donoro amžius, gera ankstyva transplantuoto inksto funkcija bei tikslesnis imunologinis sutapimas yra svarbūs veiksniai transplantuoto inksto ilgalaikiam išgyvenimui. Visa tai nurodo, kad kruopšti donorų atranka, pooperacinė priežiūra ir imunosupresinio gydymo protokolų individualizavimas yra svarbūs transplantacijos procese.

Siekiant išvengti ūminės atmetimo reakcijos, po sėkmingos transplantacijos reikia vartoti medikamentus, kurie slopina recipiento imuninę sistemą taip, kad ši nepultų įsodintojo organo. Šie medikamentai vadinami imunosupresantais. Paprastai po inksto transplantacijos skiriamas imunosupresantų derinys: kalcineurino inhibitorius (pvz., ciklosporinas ar takrolimas), proliferaciją stabdantis preparatas (mikofenolato mofetilas arba azatioprinas) ir gliukokortikoidas (methylprednizolonas). Negalima nutraukti jų vartojimo, sumažinti jų dozę ar pakeisti vartojimo dažnio savarankiškai, nepasitarus su gydytoju.

Ilgalaikis imunosupresinių vaistų vartojimas silpnina pacientų imunitetą, organizmas tampa mažiau atsparus įvairioms infekcijoms, todėl reikia laikytis kai kurių atsargumo priemonių: vengti kontakto su sergančiais infekcinėmis ligomis, (pvz. gripu, vėjaraupiais), palaikyti gerą asmeninę higieną. Svarbu reguliarus skiepijimas. Dėl imunosupresinio gydymo negalima skiepyti gyvąja vakcina (pvz., tymų, parotito, raudonukės). Sezonine gripo vakcina pacientas gali būti skiepijamas jau po 1 mėn. po transplantacijos. Kitos rekomenduojamos vakcinos: pneumokokinė, difterijos, stabligės, kokliušo virusinio hepatito B, žmogaus papilomos viruso. Jos gali būti atliktos po 6-12 mėn. po transplantacijos.

Mityba: dėl imunosupresinių vaistų ir kai kurių maisto produktų sąveikos negalima valgyti greipfrutų, granatų ar gerti jų sulčių. Negalima valgyti sūrių su mėlynuoju ar baltuoju pelėsiu, ožkos pieno produktų. Reikėtų vengti jonažolių. Reikalingas kasdienis saikingas fizinis aktyvumas. Sveika gyvensena. Lytinė funkcija ir vaisingumas (būtina kontracepcija, nėštumas galimas po 1 m. po transplantacijos, bent 6 mėn. iki pastojimo koreguojamas imunosupresinis gydymas).

Moters inksto liga prasidėjo nėštumo metu. „Susirgau būdama 27-erių metų, 2000-aisiais. Tuo metu laukiausi. Septintą nėštumo mėnesį atsirado tinimai, pradėjo trikti inkstų veikla. Mane paguldė į ligoninę ir jau kitą dieną išvežė į Kauno klinikas. Buvo stimuliuojamas gimdymas, nes inkstai praktiškai nebeveikė. Kaip sakė gydytojai, vaikas organizmui buvo kaip svetimkūnis. Pasirodo, aš negalėjau lauktis“, - pasakoja šiaulietė. Pagimdžiusi Olga neišvengė dializių. Pasak jos, tuo metu buvo siaubingas laikotarpis: „Vaikas mažas, o aš einu į dializę kas antrą dieną. Iš jos grįždavau vos gyva. Tais laikais ir dializė dar nebuvo tokia kokybiška. Aišku, man padėjo vyras, mama.“ Po pusantrų metų inkstą Olgai padovanojo mama. Deja, praėjus trims mėnesiams po operacijos inkstas nefunkcionavo. Vėl laukė dializės. Kito donorinio inksto šiaulietė sulaukė 2005 metais, tačiau ir šis organas neprigijo. 2010 metais, kai iškvietė į transplantaciją, jau buvo atsiradę nauji vaistai. Trečias inkstas atlaikė aštuonerius metus. Ketvirtoji transplantacija Ketvirtasis, dabartinis, inkstas Olgai persodintas prieš dvejus metus. „Nemoku paaiškinti to jausmo, kai įsodina inkstą, bet lyg prašvinta, kitaip matai pasaulį. Dializės į gyvenimą atneša niūrumą. Būni ir piktesnis, ir irzlesnis. O po transplantacijos rodos ir miškas žalesnis. Jauti džiaugsmą, nes tai - didžiulė gyvenimo dovana. Šis inkstas „užsivedė“ nuo pat pirmos dienos, gerai dirba, tyrimai pradėjo gerėti“, - džiaugiasi moteris, kas tris mėnesius vykstanti konsultuotis pas gydytojus. „Visada, kai negerai pasijauti, reikia skambinti gydytojams ir sakyti. Tada jie gali patarti, ką daryti, nes kartais reikia papildomai magnį pavartoti. Labai pasitikiu Santariškių klinikų gydytojais“, - sako keturias transplantacijas patyrusi Olga Privalenkova.

Lyg iš giedro dangaus inkstų nepakankamumo diagnozę Rasa Užalinskaitė-Moskvina (31 m.) išgirdo dar besilaukdama vaikelio. Iki tol jokių nusiskundimų dėl inkstų neturėjusi vilnietė jau daugiau nei dvejus metus laukia donoro. Kritinis laikotarpis dializėms atlikti siekia penkerius septynerius metus. Ilgainiui dializuojantis sutrinka širdies ir kraujagyslių, endokrininės sistemos darbas, atsiranda kaulų, sąnarių, infekcinių sutrikimų. Rasa pasakoja, kad laukdama vaikelio didžiąją nėštumo dalį jautėsi gerai. Tačiau visos negandos prasidėjusios nustačius sumažėjusį hemoglobino kiekį kraujyje. Moteris buvo nusiųsta pas hematologą į Santaros klinikas, apžiūrėjęs gydytojas patarė kuo skubiau užsirašyti ir pas nefrologą. „Galvojau, duos kokią tabletę ir viskas, - prisiminė moteris. - Deja, gydytojai jau manęs nebepaleido. Sakė, kad viskas - inkstų pablogėjimas negrįžtamas. Tiksliai diagnozei nustatyti pirmiausia reikėjo užbaigti nėštumą, tad ilgai nelaukus nuspręsta skatinti gimdymą. Moters teigimu, medikai iki galo ir nerado priežasties, kodėl taip staiga pablogėjo inkstų veikla: „Galbūt tai buvo silpnesnė vieta visą gyvenimą ir nėštumas tai tik paskatino. Nieko nelaukus Rasai buvo paskirtos hemodializės, o dabar moteris gyvena atlikdama peritoninės dializės procedūras. „Pilve yra įstatytas kateris ir kiekvieną naktį namuose prisijungiu prie aparato. Moteris sako, kad naujas gyvenimo puslapis atsivertų sulaukus donorinio inksto. „Operacijos kartu ir lauki, ir bijai. Nežinai, organas prigis ar ne, imunosupresijos vaistus reikės vartoti visą gyvenimą. Tačiau vienaip ar kitaip ir dabar esi pririštas prie procedūrų. Juo labiau peritoninės dializės negali daryti visą gyvenimą. Vaistus bent gali vežtis su savimi. Kiek žinau, vieni ir po savaitės gauna inkstą, kiti laukia penkerius metus, niekas negali pasakyti, kada tai nutiks. Iš esmės jautiesi panašiai kaip nėštumo metu - atrodo, jau artėja terminas ir esi nuolatinėje parengtyje. Nelabai gali ir kur toliau į užsienį išvykti, nes bet kada gali sulaukti skambučio, jog atsirado donoras. Baigdama pokalbį susidūrusiems su tokia diagnoze moteris linkėjo nebijoti kreiptis pagalbos, kad ir dvidešimt kartų klausti to paties tol, kol pasidarys aišku. „Ne mažiau svarbu kreiptis ir psichologinės pagalbos. Pati irgi lankiau, tiesa, jau gerokai vėliau, nei labiausiai reikėjo, sergančių autoimuninėmis ligomis grupę Antakalnio poliklinikoje. Vieni kitą labai palaikėme, matėme, kad sergantieji skirtingomis ligomis žmonės išgyvena visiškai tą patį, tas pačias stadijas.

Nėštumas neretai gali būti provokuojantis veiksnys, kaip mes vadiname, trigeris, išryškinantis silpnąsias organizmo vietas ir užvedantis ligos mechanizmą. Kai kurios genetinės ligos gali ilgai rusenti nerodydamos jokių simptomų ir tik tam tikras stresorius, moterims tai dažnai būna nėštumas, parodo, kad yra liga.

Idealiausia būtų, kad donoro žmogus sulauktų dar net nepradėjus dializės. Dėl to esame įdiegę išankstinės transplantacijos sistemą: kai jau matome, kad inkstų funkcija nenumaldomai blogėja ir vis tiek reikės dializių, įtraukiame pacientą į sąrašą ir kai kas yra sulaukę inksto transplantacijos nepradėjus dializių. Vidutinis donoro laukimo laikas Lietuvoje - apie dveji metai. Kritinis laikotarpis dializėms atlikti siekia penkerius septynerius metus. Ilgainiui dializuojantis sutrinka širdies ir kraujagyslių, endokrininės sistemos darbas, atsiranda kaulų, sąnarių, infekcinių sutrikimų.

Esama įvairių simptomų - patinimai, odos blyškumas, padidėjęs kraujospūdis, dažnesnis šlapinimasis, ypač naktį, jei vyrams tai neatsirado dėl prostatos sutrikimų. Inkstai šiaip turi labai daug funkcijų - reguliuoja elektrolitus, skysčių balansą, net gamina medžiagas, kurios svarbios kraujo gamybai.

Ne visada pakanka bendro šlapimo tyrimo, reikia ir inkstų veiklos rodiklių iš kraujo, tai yra kreatinino. Kitos kartais bendras šlapimo tyrimas gali būti geras, tačiau inkstų veikla jau būna sutrikusi. Baltymų galutiniai skilimo produktai pasišalina tik per inkstus. Ir jei jų veikla trinka, ima kauptis toksinės medžiagos. Viena jų yra kreatininas. Tad jis parodo, kaip inkstai sugeba apvalyti organizmą nuo toksinių medžiagų, šlakų. Yra diskutuojama, ar šį tyrimą vertėtų atlikti visiems ar tik esantiesiems rizikos grupėje - turintiems padidėjusį kraujo spaudimą, sergantiems cukriniu diabetu, turintiems antsvorį ar nutukusiems, vyresniems nei 65 metų amžiaus žmonėms bei tiems, kurių giminaičiai serga inkstų liga.

Svarbi bendra sveika gyvensena. Siekiant bendruoju populiacijos mastu išvengti kuo daugiau inkstų ligų, yra keli pagrindiniai patarimai. Žmonės turėtų reguliariai matuotis kraujo spaudimą, tą turėtų daryti ne tik nuolat besilankantys pas gydytojus, bet net ir neįtariantys, kad jų spaudimas padidėjęs. Reikia siekti, kad jis būtų mažesnis nei 140/90 mm/Hg praktiškai visoms amžiaus grupėms. Taip pat reikia mažinti druskos vartojimą, tai apsaugo inkstus ir tiesiogiai ir netiesiogiai - sumažinant kraujo spaudimą. Ne mažiau svarbus pakankamas skysčių vartojimas, nereikėtų be reikalo ilgai vartoti vaistų nuo skausmo. Turintiems antsvorį nereikėtų pamiršti pasitikrinti gliukozės kiekį kraujyje.

Su inkstų ligomis susiduria milijonai žmonių visame pasaulyje, tarp jų net labai maži vaikai.

Kai kurioms moterims, turinčioms įgimtą šlapimtakių refliuksą (šlapimas grįžta į inkstą ir jį žaloja), taip pat esant praplėstam šlapimtakiui, nuolatiniams šlapimo pūslės uždegimams, nėštumas gali kelti nerimą dėl inksto sveikatos ir kūdikio gerovės. Nors būklė gali pagerėti laiku pasirinkus tinkamą gydymą, svarbu konsultuotis su gydytoju dėl galimų rizikų ir tinkamiausios priežiūros nėštumo metu.

Nėštumo metu pasitaikančios inkstų komplikacijos, tokios kaip inksto uždegimas ar hidronefrozė (kai augantis gimda užspaudžia šlapimtakius ir sutrikdo normalų šlapimo nutekėjimą), gali sukelti skausmą ir kitus nemalonius simptomus. Nors hidronefrozė dažniausiai praeina po gimdymo, ji gali padidinti šlapimo organų infekcijos riziką. Svarbu laiku atlikti tyrimus (pvz., šlapimo tyrimą) ir, jei reikia, gydytis antibiotikais, kurie yra saugūs nėštumo metu, konsultuojantis su gydytoju.

Kai kurioms nėščiosioms inkstų sutrikimai gali sukelti itin sunkios komplikacijos, pavyzdžiui, inksto nepakankamumą, dėl kurio gali prireikti inksto transplantacijos. Tokiais atvejais nėštumo eigai ir vaisiaus vystymuisi didelę įtaką daro tinkamas gydymas, nuolatinė medicininė priežiūra ir, esant reikalui, gimdymo skatinimas ar cezario pjūvis.

Kai kurioms moterims, turinčioms inkstų problemų nuo vaikystės, gali būti rekomenduojama pastoti anksti, kol liga dar nėra labai pažengusi. Vaistų vartojimas nėštumo metu, ypač pirmajame trimestre, yra pavojingiausias, tačiau vėliau pavojus palaipsniui mažėja. Svarbu prisiminti, kad negydomos ligos žalingas poveikis gali būti didesnis nei vaistų. Tokiais atvejais dažnai pasirenkamas cezario pjūvis, siekiant sumažinti riziką tiek mamai, tiek kūdikiui.

Prieš pastojimą, sergančios inkstų ligomis moterys turėtų pasitarti su nefrologu, kad būtų galima prognozuoti nėštumo baigtis ir užtikrinti tinkamą priežiūrą jo metu. Svarbu atlikti visus reikiamus tyrimus, stebėti kraujospūdį ir inkstų funkciją, taip pat tinkamai koreguoti medikamentinį gydymą, atsižvelgiant į nėštumui tinkamus vaistus.

Inkstų ligos nėra kontraindikacija nėštumui, nebent yra inkstų nepakankamumas ir sunkiai koreguojama arterinė hipertenzija. Svarbiausia - laiku kreiptis į specialistus, laikytis jų nurodymų ir rūpintis savo sveikata bei kūdikio gerove.

Galutinės stadijos inkstų nepakankamumu sergantiems pacientams inksto transplantacija, jeigu tik ji galima, yra siekiamybė, nes palyginti su dialize, transplantacija daug geriau atkuria ligonio organizmo funkcijas, gyvenimo kokybę ir socialinės integracijos galimybes.

Kokie veiksniai lemia transplantuoto inksto sklandų prigijimą bei funkcionavimą? Tiek donoro, tiek recipiento veiksniai, tiek jų sąveika gali nulemti transplantacijos baigtis. Faktoriai, sąlygojantys blogesnį ilgalaikį transplantuoto inksto išgyvenimą:

• Recipiento/donoro amžius: vyresnis amžius savaime nėra kontraindikacija inksto transplantacijai. Tačiau vyresni recipientai turi didesnę pooperacinių komplikacijų, kardiovaskulinės sistemos ligų riziką.
• KMI: prieš inksto transplantaciją rekomenduojamas KMI<30kg/m². Kai KMI >35 kg/m² yra blogesnis transplantato išgyvenamumas, blogesnis žaizdų gijimas, dažnesnės infekcinės komplikacijos, didėja naujai atsiradusi cukrinio diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų rizika.
• Dializių trukmė iki transplantacijos: pagal tarptautines rekomendacijas į aktyvų inksto laukiančiųjų sąrašą rekomenduojama pacientus įtraukti per 6 mėn. nuo gydymo dializėmis pradžios.
• Lėtinę inkstų ligą sukėlusi priežastis (pvz., cukrinis diabetas, glomerulonefritas) - 5-20 proc. transplantuotų recipientų, liga atsikartoja transplantate.
• Citomegalo viruso statusas (R/D).
• Vėluojanti transplantuoto inksto funkcija, t.y. dializės poreikis po transplantacijos.
• Atmetimo reakcija.
• ŽLA nesutapimas.
• Sensitizacija (įjautrinimas). Sukelia buvusi transplantacija, kraujo komponentų transfuzija, nėštumas.
• Donoro hipertenzija.
• Šaltos išemijos laikas.

Jaunesnis donoro amžius, gera ankstyva transplantuoto inksto funkcija bei tikslesnis imunologinis sutapimas yra svarbūs veiksniai transplantuoto inksto ilgalaikiam išgyvenimui. Visa tai nurodo, kad kruopšti donorų atranka, pooperacinė priežiūra ir imunosupresinio gydymo protokolų individualizavimas yra svarbūs transplantacijos procese.

Koks medikamentinis gydymas yra būtinas pacientui po atliktos inksto transplantacijos? Siekiant išvengti ūminės atmetimo reakcijos, po sėkmingos transplantacijos reikia vartoti medikamentus, kurie slopina recipiento imuninę sistemą taip, kad ši nepultų įsodintojo organo. Šie medikamentai vadinami imunosupresantais. Paprastai po inksto transplantacijos skiriamas imunosupresantų derinys: kalcineurino inhibitorius (pvz., ciklosporinas ar takrolimas), proliferaciją stabdantis preparatas (mikofenolato mofetilas arba azatioprinas) ir gliukokortikoidas (methylprednizolonas). Negalima nutraukti jų vartojimo, sumažinti jų dozę ar pakeisti vartojimo dažnio savarankiškai, nepasitarus su gydytoju.

Kokių atsargumo priemonių yra reikalinga laikytis po inksto transplantacijos? Kokių naudingų patarimų turėtumėte pacientams? Ilgalaikis imunosupresinių vaistų vartojimas silpnina pacientų imunitetą, organizmas tampa mažiau atsparus įvairioms infekcijoms, todėl reikia laikytis kai kurių atsargumo priemonių:

• Vengti kontakto su sergančiais infekcinėmis ligomis, (pvz. gripu, vėjaraupiais), palaikyti gerą asmeninę higieną.
• Svarbu reguliarus skiepijimas. Dėl imunosupresinio gydymo negalima skiepyti gyvąja vakcina (pvz., tymų, parotito, raudonukės). Sezonine gripo vakcina pacientas gali būti skiepijamas jau po 1 mėn. po transplantacijos. Kitos rekomenduojamos vakcinos: pneumokokinė, difterijos, stabligės, kokliušo virusinio hepatito B, žmogaus papilomos viruso. Jos gali būti atliktos po 6-12 mėn. po transplantacijos.
• Mityba: dėl imunosupresinių vaistų ir kai kurių maisto produktų sąveikos negalima valgyti greipfrutų, granatų ar gerti jų sulčių. Negalima valgyti sūrių su mėlynuoju ar baltuoju pelėsiu, ožkos pieno produktų. Reikėtų vengti jonažolių.
• Reikalingas kasdienis saikingas fizinis aktyvumas. Sveika gyvensena.
• Lytinė funkcija ir vaisingumas (būtina kontracepcija, nėštumas galimas po 1 m. po transplantacijos, bent 6 mėn. iki pastojimo koreguojamas imunosupresinis gydymas).

tags: #vienas #inkstas #ir #nestumas

• Iššūkiai tėvams
• Kaip Ugdyti Ryšius Vaikams
• Kaip vartoti Duphaston nėštumo metu
• Kaip pasirinkti kūdikio lovelę
• Informacija apie Pasvalio globos namus