Poetė, dramaturgė ir aktorė Daiva Čepauskaitė (g. 1967) rašo poeziją bei pjeses vaikams ir suaugusiesiems.
Anksčiau vaikų literatūra buvo apdovanojama jai skirtomis premijomis ir tarsi nekonkuravo su visa kita rimtąja literatūra, nebuvo lygiavertė žaidėja. Šių metų Jotvingių premijos komisijos sprendimas mane labai pradžiugino - jis praplėtė supratimą apie tai, kas yra literatūra, ir vaikų literatūrą sulygino su visa kita. Visada smagu, kai ribos plečiasi, o ne traukiasi, todėl labai džiaugiuosi dėl visų, kuriančių vaikams. Tai yra visų mūsų laimėjimas.
„Baisiai gražūs eilėraščiai“ - pirmoji D.Čepauskaitės eilėraščių knyga vaikams, nors rašytoja yra išleidusi keturias poezijos suaugusiesiems knygas, parašiusi šūsnį pjesių.
Apdovanojimas ir jo reikšmė
Druskininkuose savaitgalį vykusiame 29-ajame tarptautiniame literatūros festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ už eilėraščių knygą „Baisiai gražūs eilėraščiai“ (išleido „Žalias kalnas“) 51 metų D.Čepauskaitė buvo apdovanota Jotvingių premija. „Ar Jotvingių premija jums svarbus įvertinimas?“ - paklausiau D.Čepauskaitės. „Labai svarbus. Bet ne todėl, jog jį pelniau būtent aš, o dėl to, kad turbūt pirmą kartą šios premijos teikimo istorijoje ji skirta už knygą vaikams.“
Po apdovanojimo sulaukė daug sveikinimų, tačiau autorė pabrėžia, kad svarbiau yra tai, jog praplėtėsi mąstymo ir matymo horizontai, tapome šiek tiek laisvesni.
Kūrybos kelias ir įkvėpimas
Pagal jos kurtas pjeses vaikams įvairiuose Lietuvos teatruose pastatyta daugybė spektaklių. Tačiau tai pirmoji mažiesiems skirta jos poezijos knyga. Kas paskatino imtis rašyti eilėraščius vaikams? „Turbūt tai, kas apskritai skatina rašyti, - noras pasidalinti savo atradimais apie pasaulį, savo įspūdžiais ir išgyvenimais. Juk pamačius ką nors įstabaus ir neįprasta norisi, kad ir kiti tai pamatytų. O poezija turbūt ir yra gebėjimas pamatyti ir išreikšti tą pastebėjimą žodžiu. Vaikams rašiau nuolat, kaip ir suaugusiesiems, nebuvo jokio specialaus apsisprendimo rašyti vaikams.“
Nėra lengviau rašyti vaikams nei suaugusiesiems. Priešingai, rašymas vaikams reikalauja daugiau atsakomybės. Juk dažnai gyvenime vaikams stengiamės suteikti tai, kas geriausia, - sveikesnį, ekologiškesnį, natūralesnį, kokybiškesnį produktą. Suaugęs žmogus gali pats pasirinkti ir kokio nors niekalo vartojimas yra jo paties atsakomybė, o vaikams parenkame mes. Viskam, ką vartoja vaikai, keliami gerokai griežtesni kokybės reikalavimai. Panašiai ir dėl literatūros. Negali būti jokių nuolaidų. Rašydama vaikams stengiuosi labiau nei suaugusiesiems, sveriu kiekvieną žodį, ieškau tinkamo, perrašinėju daugybę kartų, kol padedu tašką. O į klausimą, kodėl tik dabar išėjo mano pirmoji knyga vaikams, pusiau juokais sakau, kad turėjau ilgai treniruotis su suaugusiaisiais, parašyti jiems 5 knygas, kad įgaučiau reikiamą sportinę formą žaisti aukščiausioje - vaikų - lygoje.
Pirmasis knygos vertintojas buvo jos trylikametė dukra Ieva. Rašytoja rašė vaikams dar tada, kai dukros neturėjo. Bet prie knygos išleidimo ji tikrai prisidėjo. Kažkada, kai artėjo jos gal devintasis gimtadienis, paklausta, ko nori dovanų, ji pasakė: „Noriu tavo eilėraščių knygos.“ Iki gimtadienio buvo likę vos keletas dienų, tad autorė paėmė A4 popieriaus lapus, perlenkė, susiuvo baltu siūlu, perrašė keletą senų eilėraščių, pati apipaišė, kaip mokėjo, ir padovanojo „knygą“. Dukra dovaną „įskaitė“, bet paklausė, kada bus tikra knyga? Tada ir pagalvojo autorė, kad turi tai padaryti, kiek galima atidėlioti.
Tiesa, šiek tiek užtruko, nes dar ir leidyklą sumąstė. Pamanė, kam užkrauti šį rūpestį kitiems, jei pati gali. Surado patikimų bendraminčių ir įkūrė „Žalią kalną“.
„Baisiai gražūs eilėraščiai“: baimės ir grožis
Knygos pavadinimas natūraliai išplaukė iš jos sumanymo. Teko pastebėti, kad vaikus dažnai traukia tai, ko jie bijo, jie nori baisių pasakų, baisių istorijų ir galbūt nieko blogo, kad, patys būdami saugūs, jie patiria ne visai malonius kokio nors herojaus išgyvenimus. Net ir dabar, kai pristatydama knygą susitikimuose su vaikais paklausia, kokį eilėraštį jiems paskaityti, visada girdi atsakymą - baisų. Matyt, jie trokšta to saugaus adrenalino, nuotykio ar nekasdienių emocijų. Jų, kaip ir kiekvieno žmogaus, jausmų paletė įvairi, ne vien džiaugsmas ir palaima. Autorė sumąstė parašyti keletą „siaubiakų“ - išmėginti siaubo žanrą poezijoje. Taip atsirado „baisus“ skyrius. Tada reikėjo gražios atsvaros, ir į kitą skyrių sudėjo „gražius“ eilėraščius. Sulipdžius į krūvą baisumą bei grožį ir atsirado „Baisiai gražūs eilėraščiai“.
Knygoje skaitytojai gali aptikti ir savo baimių. Jos atgydavo naktį, ir jei reikėdavo keltis į tualetą, lėkdavo visu greičiu, kad Tas nespėtų pagriebti. Daugybę kartų dieną tikrindavo palovį, įsitikindavo, kad ten nieko nėra, bet jausdavo, kad Tas vis tiek ten yra. Todėl pamėgino Tą aprašyti ir kartu pasijuokti iš tos savo baimės. Klausinėjo ir kitų vaikų, savo dukros, ko jie bijo, pamėgino tas baimes dar labiau išdidinti ir tada iš jų pasijuokti.
Ką autorė atsakote tiems, kurie poeziją vadina kuo nors itin sudėtingu, tolimu? Galbūt net klausia, o kam to reikia? „Nieko neatsakau. Poezija ir neprivalo būti visiems artima. O kam to reikia, aš dažnai klausiu pati savęs. Ir ši mano knyga prasideda eilutėmis: „Kokia iš tų eilėraščių nauda? Ir kam juos tie poetai nuolat kuria?“ Manau, tokie klausimai natūralūs, žmogui būdinga visur ieškoti prasmės. Kam to reikia man? Taip įdomiau gyventi. Kai matai dulkes ant palangės, gali būti du jos matymo variantai: pirmasis - matai tik dulkes, kurias reikia nušluostyti, o antrasis - matai pasaulį su keista forma, spalva, savitais dėsniais, mikrokosmosą, matai gyvenimo istoriją su likimo vingiais, atradimais ir praradimais, matai savo atspindį. Aš renkuosi antrąjį.“
Ištraukos iš biografijos ir kūrybos
- 1985 m. baigė Marijampolės vidurinę mokyklą, o 1991 m. - Kauno medicinos institutą.
- Nuo 1990 m. dirbo aktore Kauno kameriniame teatre, nuo 2008 m. Kauno kamerinio teatro literatūrinės dalies vedėja (atstovė spaudai).
- Respublikinėje spaudoje debiutavo 1990 m.
- Kūrybos darbai: „Baisiai gražūs eilėraščiai“ (eilėraščiai vaikams), „Aš tave užmiršau“ (pjesės), „Pupos“ (pjesė, už kurią 2007 m. apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“), „Lė-kiau-lė-kiau“ (pjesė jaunimui).
- 1995 m. „Fortūnos” statulėlė už Ledi O. vaidmenį S. Rubinovo režisuotame spektaklyje „Peepshow“.
- 1999 m. „Fortūnos” statulėlė už pagrindinį Lavinijos Menon vaidmenį Kauno akademinio dramos teatro spektaklyje „Gedulas tinka Elektrai“.
- 2012 m. Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę” Metų tolerancijos žmogaus titulas už pjesę apie Holokaustą Lietuvoje „Duobė”.
- 2018 m. „Poezijos pavasario-2018“ organizatorių premija už poeziją vaikams („Baisiai gražūs eilėraščiai“).
Galima nugyventi gyvenimą ir visai be poezijos. Bet galima atsiversti knygą ir pajusti, kaip kutena ropojanti auksinė skruzdėlė, darosi žvarbu nuo šalia pritūpusio mėlyno rūko ar į rankovę įlindusio vėjo. Ir nė nepastebėsi, kaip pasiklysi miego karalystėje tarp minkštų kaktusų, atsidursi ant stogo triukšmingame paukščių turguje, o tada užklups toks lietus, kad supelys visas miestas. Netiki, kad poezija gali išgąsdinti? Tai kodėl čia taip šiurpiai tamsu, ką ten kaukia vėtra už lango, kas šnopuoja po lova ir krebžda senoje spintoje? Per daug baisu? Tai bėk į virtuvę, kur skamba linksmos daržovių operos ir verda kulinarinės dramos. Viskas čia pasakiškai tikra ir baisiai gražu.
Teatre dirba labai įvairius darbus: rašo įvairios paskirties tekstus, inscenizacijas, pjeses, dalyvauja repeticijose, padeda režisieriams visokiausiais teksto klausimais, kartais redaguoja, kupiūruoja ir visaip kitaip dalyvauja bendrame spektaklio kūrimo procese. Tai yra darbas pagal konkretų tvarkaraštį ir darbo valandas. Mitas, kad rašymui reikia įkvėpimo ar tinkamos nuotaikos. Autorė labai komfortiškai jaučiasi stebėdama spektaklį iš salės. Žiūrėdama į tai, kas vyksta scenoje, girdėdama tekstą, kurį parašė, prieš premjerą jaudinasi kartu su visais aktoriais nė kiek ne mažiau nei būdama scenoje. Visavertiškai dalyvauja teatro kūrybos procese ir tuo džiaugiasi.
450: aktorė, poetė Daiva Čepauskaitė//7Kauno dienos
Neskirsto kūrybos į vaikams ar suaugusiems. Tai iš esmės nėra kažkas kitokio. Kartais stebisi, kodėl rimti rašytojai vengia kūrybos vaikams. Jūsų knyga vaikams „Baisiai gražūs eilėraščiai“ yra apie didžiausias vaikų baimes. Jei parašytumėt eilėraščių rinkinį apie didžiausias savo baimes, apie ką tie eilėraščiai būtų? O pasaulis… bijo karo, bijo netekti namų, bijo mirties, šluojančios tūkstančius gyvybių žemėje, kur, atrodo, visiems turėtų užtekti vietos. Pasaulis bijo, kad bus užvaldytos ir sunaikintos vertybės. Pasaulis bijo netekti laisvės, demokratijos. Bet tuo pat metu jaučia ir žmonių drąsą. Nuostabu matyti, kad Lietuvoje užaugo karta drąsių, laisvų, išsilavinusių, protingų žmonių, kurie dabar stovi už mūsų vertybes.
tags: #daiva #cepauskaite #drama #vaikams
