1948 m. gegužės 22 d. - tai data, kurią Lietuvoje minima viena didžiausių trėmimų, slapta vadinta „Pavasariu“ (Becнa). Šios operacijos metu į Sibiro gilumą buvo ištremta apie 105 000 žmonių. Viena iš tremties aukų, Vida Janulevičienė, pasidalino savo skaudžia patirtimi, kurią patyrė toli nuo gimtinės, Igarkoje, Krasnojarsko krašte. Jos gyvenimo istorija - tai ne tik asmeninė drama, bet ir dalis kolektyvinės tautos atminties, primenanti apie bolševikinės okupacijos žiaurumą.
Vida Janulevičienė gimė 1948 m. gegužės 22 d. Jos gyvenimas neatsiejamai susietas su tremtinės dalia. Praėjus penkiasdešimt metų nuo tremties, skriaudos žaizdos vis dar neužgijo. Su amžiumi jos vis skaudžiau degina širdį, o praeities vaizdai, kurių neįmanoma užmiršti, vis dažniau iškyla atmintyje. Vienuolika metų, praleistų amžino įšalo žemėje Igarkoje, paliko neištrinamą pėdsaką jos gyvenime. Patirtos skriaudos neatlygins joks reabilitavimas, niekas nesugrąžins ten paliktos sveikatos ir jaunystės, o tremtinės dalia liks iki gyvenimo pabaigos.
Vida Janulevičienė, siekdama patikslinti išvežtųjų skaičių, sudarė Igarkos tremtinių, gavusių Lietuvoje reabilitacijos pažymas, vardinį sąrašą. Ji taip pat padarė išrašus iš tremtinių, įdarbintų 1948 m. Igarkos Miško pramonės kombinate, nepilno abėcėlinio sąrašo, iš Igarkos Civilinės metrikacijos skyriaus archyvo mirties liudijimų registravimo knygų ir iš Igarkos CM santuokų registravimo knygų. Ši kruopšti analizė padeda suprasti tremties mastą ir jos poveikį žmonių likimams.
Motinos ir vaikų likimai tremtyje
Rinkdama medžiagą apie tremtinių skaičių, Vida Janulevičienė kaupė ir tremtinių prisiminimus. Šie prisiminimai atspindi tik nedidelę dalį to, ką teko išgyventi jos tėvams tremties metu. Vaikai, būdami tėvų globojami, kur kas lengviau prisitaikė prie tremties gyvenimo sąlygų ir aplinkos, o jauniausieji ar ten gimę ne visada suprato tėvų pasaulėžiūrą. Kai kuriems iš jų didesnę įtaką turėjo tarybinė mokykla.
Viena iš skaudių istorijų - Adomo Adžijausko, kurio sūnus Juozas žuvo. Jo laidotuvių metu atvykusi gauja apsupo sodybą, išvarė žmones, lavoną pagrobė iš karsto ir uždegė karstą bei tvartą. Tai tik vienas iš daugelio brutalių NKVD represinės struktūros veiksmų, aprašytų knygoje „Lietuvos gyventojų genocidas".
Kitoje istorijoje pasakojama apie tai, kaip 1944 m. Kūčių dieną rusų kareiviai su liaudies gynėjais surišo vyrui ir jo broliui rankas, žiauriai kankino ir grasino sušaudyti. Ketverių metų Viktorą ir dvejų metukų Petrą nuogus išmetė iš lovos ant sniego. Vyrą ir jo brolį išvežė į Vorkutos anglies kasyklas, jiems nebuvo iškelta byla.
1945 m. liepos mėnesį Adomo Riklicko sodybą apsupo rusų kareivių „garnizonas". Sustatė septynis šeimos narius sušaudyti, apipylė benzinu namą, tvartą, klojimo ir padegė. Motina lygino vyresniui pasigailėjimo, bet kareiviai buvo pasirengę šauti į bėgančius partizanus iš ugnies.
1945 m. balandžio 11 d. liaudies gynėjai, vadovaujami Biržio ir jo padėjėjų, šešiems vyrams įsakė ruoštis į frontą. Privažiavus Šeibokų mišką, šie nutarė susidoroti su beginkliais žmonėmis. Jie buvo žiauriai kankinami ir palikti miške. Apie šį įvykį artimieji sužinojo tik po savaitės.
1945 m. liepos ar rugpjūčio mėnesį iš Zuzanos ir Pranciškaus Vabalų šeimos, bevalgant pusryčius, liaudies gynėjai išsivedė jų sūnų Antaną Vabalą. Netoliese namų nužudė, arkliu parvilko lavoną į namus ir paskelbė „banditą" sugavę. Tą pačią dieną areštavo tėvą Pranciškų ir paauglį sūnų Zenoną. Zenoną apdaužę paleido namo, o tėvas Pranciškus Vabalas daugiau į namus negrįžo. Be jokio teismo išgrūdo į Pečioros kraštus, ten ir atidavė dūšią Dievui.
1948 m. gegužės 22 d. sodyboje buvo suimtos seserys Antanina ir Zuzana bei broliai Augustinas ir Kazimieras ir tuoj pat išvežti į Betygalą, toliau sunkvežimiu į Raseinius, iš ten - į Viduklę.
1947 m. lapkričio mėnesį, per Visus Šventus, Kostas Rimavičius, „Šarūno" partizanų būrio vadas, žuvo. Stribai nutvėrė jį eigulio sodyboje, ilgai kankino, sulaužė rankas ir kojas, suknežino kūną ir leisgyvį numetę vidury kiemo paleido iš aptvaro eigulio kiaules, kurios jam dar ir rankų pirštus apkramtė.
1948 m. gegužės 22 d. neaišku, kokius nusikaltimus buvo padarę vos 14 metų tesulaukusi Elena Pociūnaitė ir kiti trisdešimt penki 15-17 metų berniukai, nuteisti karo tribunolo penkeriems - dešimčiai metų, ir tiek pat 16-19 metų mergaičių iš Ukmergės apskrities bei dvylikametė Bronė Sadauskaitė iš Jurbarko valsčiaus Raudonėnų kaimo.
Nepripažinta kaltė ir neatkurtas teisingumas
Rusų rašytojas Maksimas Gorkis teigė, kad žmonės neprivalo atleisti skriaudos. Vida Janulevičienė pabrėžia, kad mūsų reabilitavimas - tai formalus aktas. Iki šiol nepripažinta šią nusikalstamą akciją vykdžiusių pareigūnų kaltė, nėra jokio jų atgailos žodžio. Iš tremtinių pažymų niekas neišbraukė įrašų „be turto grąžinimo", „be teisės grįžti į tėviškę" ir „be teisės gyventi Lietuvos TSR". Tai tik didina patirtą skriaudą.
Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto represijų Lietuvoje tyrimo centras, Lietuvos gyventojų genocido I tome pateikė Arvydo Anušausko ir Virginijos Vosyliūtės dokumentų apžvalgą, kuri padeda suprasti, į kokią sudėtingą padėtį pateko Lietuvos gyventojai, kai nuo 1941 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuva buvo okupuota ir jos teritorijoje veikė svetimos valstybės primesti įstatymai, prieštaraujantys civilizuotame pasaulyje veikiančioms teisinėms sąvokoms.
„Pasidalykime atmintimi", - 1988 m. rugpjūčio 12 d. „Komjaunimo tiesoje" kvietė gerb. Mečys Laurinkus. Vida Janulevičienė atidžiai skaito spaudą, tačiau pastebi, kad kartais abejojama, ar nėra čia kokio šantažo. Pasekmės būtų baisesnės, nes dar daug tokių, kurie, padarę nusikaltimus, sėdi aukštose kėdėse ir nenori pripažinti tiesos. Negalima tylėti, reikia atvirai kalbėti apie sulaužytus gyvenimus, apie nužudytuosius, apie nuo bado mirusius mažus vaikus ir suaugusius, apie laisvo žmogaus pavertimą vergu.
Vida Janulevičienė, būdama motina, negali suprasti, iš kur tokia neteisybė, iš kur atsiranda sadistai, tironai, vagys, žmogžudžiai, kurių ir dabar Lietuvoje ne mažėja, o daugėja. Ji klausia, kodėl tiek daug žmonių puvėsiais užsikrėtę.
Tremties istorija
Vienas iš septynių brolių, Kostas Rimavičius, „Šarūno" partizanų būrio vadas, žuvo 1946 m. birželio 24 d. Tą rytą stribai nutvėrė jį eigulio sodyboje. Paėmę gyvą ilgai kankino, sulaužė rankas ir kojas, suknežino kūną ir leisgyvį numetę vidury kiemo paleido iš aptvaro eigulio kiaules, kurios jam dar ir rankų pirštus apkramtė.
1945 m. vasario 5 ar 6 d. prie pat Vindeikių pradžios mokyklos buvo pamesti nužudyti, nuogai išrengti penki partizanai. Tarp jų - brolis Juozas Naraškevičius. Šešiolikametis sūnus Henrikas pasišovė sutramdyti, tiksliau sunaikinti, nepaprastai žiaurų, šaudžiusį žydus, o dabar su įniršiu žudantį niekuo dėtus pamiškės gyventojus stribą Petrą Stankevičių iš Musninkų valsčiaus. Pirmą kartą paėmęs naganą į rankas šovė ir, žinoma, nepataikė. Už tai buvo NKVD kariuomenės tribunolo nuteistas dešimčiai metų su turto konfiskavimu.
1948 m. gegužės 22 d. sodyboje buvo suimtos seserys Antanina ir Zuzana bei broliai Augustinas ir Kazimieras ir tuoj pat išvežti į Betygalą, toliau sunkvežimiu į Raseinius, iš ten - į Viduklę ir... Vienas iš septynių brolių, Kostas Rimavičius, „Šarūno" partizanų būrio vadas, žuvo 1946 m. birželio 24 dieną. Tą rytą stribai nutvėrė jį eigulio sodyboje. Paėmę gyvą ilgai kankino, sulaužė rankas ir kojas, suknežino kūną ir leisgyvį numetę vidury kiemo paleido iš aptvaro eigulio kiaules, kurios jam dar ir rankų pirštus apkramtė.
Trys broliai nušauti stribų: Antanas Pažereckas, pamestas milicijos kieme, Jonas Pažereckas išvestas iš namų ir prie miško nušautas, o 1948 m. gegužės mėn. grįžęs į tuščius tėvų namus nušautas ir Stasys Pažereckas. Senelis, motina ir brolis 1948 m. išvežti. Senelis mirė Igarkoje 1948 m., motina - 1952 m. Aš 1951 m. buvau išvežta į Irkutsko sritį.
1946 m. į sodybą atėjo kareiviai ir stribai. Alfonsas Kazlauskas su dukrele buvo gryčioje. Jį išsivarė ir netoli namų, prie Musės upelio, pašovė. Sužeistas įkrito upelin, jį ištraukę pribaigė.
Kai atėjo metas eiti į kariuomenę, Bronius Gvozd, kaip ir daugelis kaimo vyrų, išėjo į mišką. Tik neilgai slapstėsi: stribų buvo sužeistas ir atgabentas į Ukmergės ligoninę. Čia dieną naktį prie jo budėjo rusų kareivis. Draugams pavyko apgauti sargybinį ir Bronius, virvėmis nusileidęs pro langą į kiemą, pabėgo su saviškiais. Dėl peršauto klubo sąnario negalėdamas vaikščioti, jis jodi...
1948 m. vėl buvau ištremtas į Tolimąją Šiaurę, šįkart į Igarką. Tėvas mirė nuo žarnyno uždegimo. Broliai: Vaclovas, gimęs 1917 m., Albinas, gimęs 1920 m., žuvo. Trečias brolis Juozas, gimęs 1915 m., išbuvęs 22 metus kalėjime, grįžęs mirė. Žemės nebuvo kam dirbti. Manęs visą laiką ieškojo stribai. Mama dirbdavo pas kaimynus, aš jai padėdavau linus rauti ir kitus darbus dirbti. Gavome porą paršiukų, paauginome, o pusbekonius stribai atėję nušovė ir išsivežė. Riešutus ir tuos ant aukšto susisėmė, dalino panoms. Mama verpdavo, gaudavo už tai bulvių, grūdų, lašinių.
Gimiau 1937 m. valstiečio šeimoje. Mes gyvenome senolio namuose. Tėvas buvo miręs, o motina augino mane ir 8 metais už mane vyresnį brolį. Senelis turėjo 8,5 ha žemės. Jis mirė 1945 m. Du mamos broliai žuvo 1946 m. Jie buvo partizanai. Boleslovas Motiejūnas, gimęs 1919 m., žuvo miške 1946 metais. Jo sesers vyrą Medardą Narkevičių, gimusį 1916 m., įkalino 1947 m. ir vykdant mirties nuosprendį tais pačiais metais sušaudė.
Mane su seserimis 1948 m. 1945 m. vasario 5 ar 6 d. prie pat Vindeikių pradžios mokyklos buvo pamesti nužudyti, nuogai išrengti penki partizanai. Tarp jų - mano brolis Juozas Naraškevičius. Buvo pritrenkti negirdėto žiaurumo, o vaikai, Juozo sūnus su manuoju, pasibaisėję okupacine valdžia, slapta nuo tėvų išėjo į mišką.
Aš buvau suimtas ir įkalintas 1945 m., bet byla teisme neiškelta, todėl iš Norilsko 1946 m. per Ukmergės kalėjimą grąžintas į laisvę. Prieš paleidžiant, vietinė valdžia konfiskavo visą mano turtą: gyvulius, javus, ūkio padargus, kuliamąją mašiną ir kitą inventorių, taip pat namų apyvokos daiktus, baldus. Konfiskavo ir nuo fronto pabėgusių brolių biblioteką, jų naujus baldus. Grįžęs, padedamas giminių ir kaimynų, vėl apsėjau laukus, pasodinau bulves, įsigijau arklį, karvę, paršų, vištų... Pradėjau gyventi iš naujo. Bet neilgai.
1948 m. gegužės 22 d. sodyboje buvo suimtos seserys Antanina ir Zuzana bei broliai Augustinas ir Kazimieras ir tuoj pat išvežti į Betygalą, toliau sunkvežimiu į Raseinius, iš ten - į Viduklę ir... Vienas iš septynių brolių, Kostas Rimavičius, „Šarūno" partizanų būrio vadas, žuvo 1946 m. birželio 24 dieną. Tą rytą stribai nutvėrė jį eigulio sodyboje. Paėmę gyvą ilgai kankino, sulaužė rankas ir kojas, suknežino kūną ir leisgyvį numetę vidury kiemo paleido iš aptvaro eigulio kiaules, kurios jam dar ir rankų pirštus apkramtė.
Jonas Žemaitis, gimęs 1897 m., 1944 m. suimtas, neradus kaltės 1946 m. išteisintas. 1948 m. Jonas Bernatavičius, gimęs 1887 m., 1946 m. suimtas, 1948 m. paleistas ir tais pačiais metais su šešiais šeimos nariais iš aštuonių, išvežtas Sibiran. Mirė Igarkoje 1948 m.
tags: #vida #januleviciene #gimimo #diena
