Vera Vasiljeva - tai vardas, kurį dažnai išgirstame kalbant apie moteris, palikusias ryškų pėdsaką istorijoje. Jos gyvenimo kelias, nors ir ne visuomet lengvas, yra kupinas iššūkių, pasiaukojimo ir nepaprasto stiprybės pavyzdžio. Šiame straipsnyje pasinersime į jos istoriją, atidžiau pažvelgdami į jos asmenybę ir veiksmus.
Vera Vasiljeva: asmeninis gyvenimas ir artimieji
Vera Vasiljeva - tai moteris, kurios gyvenimas neatsiejamas nuo jos šeimos ir artimųjų. Jos senelis Aleksandras Čaikinas, gimęs XX amžiaus pradžioje carinėje Rusijoje, buvo raštingas ir siekė, kad jo vaikai būtų išsilavinę. Jis pats augo penkių vaikų šeimoje, kurį laiką tarnavo tarybinėje armijoje, dirbo vairuotoju ir augino vaikus. Nepaisant sunkumų karo ir pokario metais, Aleksandras Čaikinas su šeima įsikūrė Lietuvoje, Anykščių krašte, kur vertino mokslą ir skatino vaikus siekti išsilavinimo.
Kita svarbi figūra Veros Vasiljevos gyvenime buvo jos sūnus Aleksandras Žaltauskas. Tai buvo jaunas, talentingas vaikinas, turėjęs beribę vaizduotę ir neeilinį intelektą. Jis rašė eiles, kurios dažnai atsidurdavo tarp geriausių platformoje „rasyk.lt“. Deja, jo gyvenimas tragiškai nutrūko per anksti - 2020 m. kovo 12 d. jis buvo žiauriai sumuštas Filipinuose ir po dviejų savaičių mirė, taip ir nepabudęs iš komos. Netekties skausmo ištikta motina Vera Vasiljeva siekė įamžinti sūnaus atminimą, išleisdama jo poezijos knygas.
Vera Vasiljeva taip pat prisimena savo senelį Aleksandrą Čaikiną, kuris turėjo didelės įtakos jos dvasinei sandarai. Jis domėjosi pasaulio įvykiais, skaitė mėgstamų rašytojų knygas, mokėjo daug eilėraščių ir skatino anūkę domėtis panašiais dalykais. Valstietiškas gyvenimas Lietuvoje jos seneliui ir močiutei nebuvo itin sunkus, nes jie mokėjo bendrauti, buvo geranoriški ir savi.
Vera Vasiljeva ir jos ryšys su Lietuva
Nors Vera Vasiljeva, kaip ir jos senelis Aleksandras Čaikinas, yra kilusi iš Rusijos, jos gyvenimo kelias neatsiejamai susijęs su Lietuva. Senelis Aleksandras Čaikinas, grįžęs po karo ir patyręs KGB persekiojimą, su šeima apsigyveno Anykščių krašte. Lietuvoje jis dirbo vairuotoju, o jo vaikai siekė aukštojo išsilavinimo. Šeima vertino mokslą ir skatino vaikus mokytis, todėl visi mokėsi Troškūnų vidurinėje mokykloje.
Vera Vasiljeva prisimena, kad jos senelis Aleksandras Čaikinas jautė nostalgiją savo gimtinei, tačiau vertino gyvenimą Lietuvoje ir skatino savo vaikus mokytis lietuvių kalbos, kad jie galėtų bendrauti su aplinkiniais. Šeima namuose kalbėjo rusiškai, bet gyvendama lietuviškoje aplinkoje, su draugais ir mokykloje, jie laisvai kalbėjo ir lietuviškai. Tai liudija išmintingą senelio požiūrį - reikia mokėti kalbą žmonių, greta kurių gyveni.
Aleksandro Žaltausko palikimas
Vera Vasiljevos sūnus, Aleksandras Žaltauskas, nors ir mirė labai jaunas, paliko ryškų kūrybinį palikimą. Jis buvo meniškoji prigimtis, turėjo talentą, beribę vaizduotę ir neeilinį intelektą. Jo poezija, kurią jis pradėjo kurti dar pradinėse klasėse, vėliau buvo publikuojama įvairiuose leidiniuose ir internetinėse platformose. Jo eilėraščiai dažnai buvo apibūdinami kaip sunkūs, slogūs, provokuojantys, tačiau kartu ir labai jautrūs bei lyriški.
Po Aleksandro mirties, jo motina Vera Vasiljeva, siekdama įamžinti jo atminimą, sudarė ir išleido jo poezijos knygą „...nuo kalno“ (2020 m.). Vėliau pasirodė ir pirmoji A. Žaltausko knyga „Kulniuku dangus pradurtas“ (2021 m.), kurią išleido VšĮ „Kauko laiptai“. Šios knygos redaktorius, poetas Viktoras Rudžianskas, apibūdino Aleksandrą Žaltauską kaip vieną įdomiausių savo kartos balsų, kurio poezija yra daugiasluoksnė ir dažnai išsiskiria tradicinių naratyvų dekonstravimu. Knygoje gausu socialinių, filosofinių temų, siurrealistinės vaizduotės ir kalbos žaidimų.
Vera Vasiljeva teigė, kad jos sūnaus kūryba tikrai verta būti skaitoma, nes jis buvo apdovanotas poeto talentu. Ji žinojo jo eilių vertę ir svorį, ir džiaugėsi, kad tai įvertino profesionalūs kūrėjai, pasiūlę išleisti sūnaus poezijos knygą.
Ona Šimaitė: pasiaukojimo ir drąsos istorija
Vera Vasiljevos gyvenimo istorija neatsiejama nuo jos senelio Aleksandro Čaikino, kuris, būdamas karo belaisvis ir tremtinys, su šeima įsikūrė Lietuvoje. Tačiau tarp daugybės moterų, kurių gyvenimai persipina su istorija, ypač išsiskiria Ona Šimaitė - Pasaulio Tautų Teisuolė, išgelbėjusi daugybę žydų holokausto metais.
Ona Šimaitė gimė 1894 m. Akmenėje, vargingoje šeimoje. Nepaisant sunkumų, ji siekė išsilavinimo, mokėsi Rygoje, vėliau - Maskvoje, kur lankė įvairius kursus ir dirbo auklėtoja beglobių vaikų kolonijoje. Po Spalio perversmo ji grįžo į Lietuvą, Kauną, kurį laiką mokytojavo, studijavo universitete, dirbo vertėja Sovietų Sąjungos atstovybėje ir aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Ji niekada nepriklausė jokiai partijai, tačiau buvo kairioji liaudininkė.
1937 m. Ona Šimaitė pradėjo bibliotekininkės karjerą, dirbo Kauno ir Vilniaus universitetų bibliotekose. Prasidėjus karui ir nacių okupacijai, ji buvo sukrečiamai paveikta žmonių kančių ir kultūrinių vertybių naikinimo. Tuomet Ona Šimaitė tapo geto ryšininke, nešdama ir išnešdama laiškus, išrūpindama nelegalius pasus, slėpdama pabėgusius žydus ir netgi nešdama jiems ginklus bei šaudmenis. Ji rizikuodama gyvybe, nešdavo į getą būtiniausius daiktus ir išsinešdavo vertingą archyvinę medžiagą, kurią vėliau slėpdavo universitete. Visus pinigus, gaunamus už darbą bibliotekoje, ji leisdavo produktams, kuriuos perduodavo žydų bendruomenei.
Dėl savo veiklos Ona Šimaitė buvo tris kartus suimta, o 1944 m. pavasarį jai buvo paskirta mirties bausmė. Tačiau dėka universitetų profesorių ir tarnautojų surinktų lėšų, mirties bausmė buvo pakeista koncentracijos stovykla. Ji buvo išvežta į Dachau, vėliau į stovyklą Elzase-Lotaringijoje, kur ją išvadavo Sąjungininkų armija. Po karo ji gyveno Prancūzijoje, vėliau Izraelyje, tačiau galiausiai grįžo į Paryžių, kur ir mirė 1970 m. sausio 17 d.
Žydų tauta nepamiršo Onos Šimaitės žygdarbių. 1966 m. jai buvo suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolės vardas, o 1967 m. ji gavo apdovanojimą Izraelio ambasadoje Paryžiuje. Jos istorija yra ryškus pasiaukojimo, drąsos ir humaniškumo pavyzdys.
Vera Vasiljevos senelio Aleksandro Čaikino istorija
Vera Vasiljevos senelis, Aleksandras Čaikinas, gimė XX amžiaus pradžioje carinėje Rusijoje, Moilovo kaime. Jis augo penkių vaikų šeimoje, vienas augintas našlio tėvo, kuris jį leido į mokyklą. Aleksandras baigė keturias klases su pagyrimu ir tai, ką išmoko, nepamiršo visą gyvenimą. Jis pasižymėjo geromis matematikos, geografijos, istorijos žiniomis, mokėjo daug eilėraščių ir mėgo dainuoti. Jis giedojo cerkvės chore, kur ir susipažino su savo būsima žmona, Jekaterina.
Po Spalio revoliucijos jaunai šeimai pradėjus kurtis, Aleksandras buvo pašauktas tarnauti į tarybinės armijos kavalerijos dalinius. Prasidėjus kolektyvizacijai, šeima ilgai nestojo į kaimo kolūkį, dėl ko Aleksandras, tarnaujantis armijoje, nuolat buvo kviečiamas aiškintis pas dalinio partorgą ir jam buvo grasinama. Grįžęs po tarnybos į kaimą, Aleksandras išmoko vairuoti, dirbo šoferiu ir augino vaikus.
Artėjant 1941-iesiems, kaimiečiai matė, kad šaliai gresia karas. Iš Maskvos į Moilovą vežė vaikus, kad jie būtų toliau nuo karo veiksmų. Deja, fašistinei Vokietijai užpuolus TSRS, vokiečių kariuomenė labai greit priartėjo prie Maskvos. Moilovo kaimas pateko į karo mėsmalę, jo teritorijoje buvo fronto linija. Aleksandras tuo metu buvo mobilizuotas į armiją. Jo žmona su šešiais vaikais ir seneliu buvo išvaryti iš namų ir priversti glaustis apleistoje svetimo kaimo troboje. Buvo žiema, trūko šiltų drabužių, šeima badavo ir sirgo šiltine. Močiutei teko palaidoti mažą dukrelę Aną ir dvylikametį sūnų Nikolajų, kurį be jokios priežasties nušovė vokietis. Nuo bado mirė ir senelis Fadejus.
Aleksandras neilgai dalyvavo karo veiksmuose. Karo pradžioje, chaotiškai traukiantis tarybinei armijai, jis pateko į vokiečių nelaisvę. Jis pasakojo apie badą belaisvių stovykloje, apie pabėgimo bandymą ir apšaudymą, po kurio jam ir jo kraštiečiui pavyko pabėgti. Grįžęs į gimtus kraštus, jis rado kaimą sudegusį ir tuščią. Per stebuklą sužinojo, kur yra žmona ir vaikai, ir, slapstydamasis nuo vokiečių, juos surado. Karo veiksmai neleido ramiai gyventi. Vokiečiai suėmė visą šeimą ir ištrėmė į Alytaus lagerį, vėliau - darbams į Austriją. Aleksandras ir jo žmona su dviem mažamečiais vaikais dirbo pas vieną austrų ūkininką, kiti du vaikai - pas kitą.
Pasibaigus karui, Aleksandro Čaikino šeima grįžo į Moilovo kaimą, bet rado tik griuvėsius. Namai buvo sudeginti, gyventi nebuvo kur, tik žeminė. Aleksandrą iškart suėmė KGB, nes jis buvo buvęs karo belaisvis ir tremtinys iš Austrijos. Močiutė liko viena su keturiais vaikais, nežinodama, ar vyras bus paleistas. Tuomet, pakviesta Lietuvoje gyvenusio brolio, ji atvyko į Anykščių kraštą - Raguvėlę. Kai Aleksandrą per stebuklą paleido KGB, jis susirado šeimą ir pradėjo kurtis Lietuvoje. Kadangi labai vertino mokslą, norėjo išmokslinti savo vaikus ir geresnes sąlygas tam matė Lietuvoje. Visi jo vaikai mokėsi Troškūnų vidurinėje mokykloje, vėliau dukra ir sūnūs įgijo aukštąjį išsilavinimą.
Čaikinų šeima pokario metais apsigyveno Lietuvoje. Aleksandras Čaikinas dirbo šoferiu, buvo vienas pirmųjų vairuotojų Anykščių rajone. Dirbo Raguvėlėje, vėliau - Troškūnų tarybiniame ūkyje iki 1978 metų. Neramiais pokario laikais teko daug išgyventi ir patirti. Jo keliai kartais susipindavo ir su „miško brolių“ takeliais. Kaimo žmonės gerbė ir mylėjo Aleksandrą, nes jis buvo santūrus, darbštus, ramus, taktiškas, inteligentiškas ir išmintingas žmogus, į kurį visada galėjai kreiptis pagalbos. Senelis domėjosi pasaulio įvykiais ir skatino anūkę domėtis netikėtais ir keistais reiškiniais. Jis skaitė mėgstamų rašytojų knygas, mokėjo daug eilėraščių ir juos padeklamuodavo.
Vera Vasiljevos motinos ir tėvo istorija
Andrejus Mironovas, vienas genialiausių rusų teatro ir kino aktorių, gimė 1941 m. kovo 7 d. Maskvoje. Jo mama buvo aktorė Marija Mironova, o tėvas - aktorius Aleksandras Menakeris. Abu tėvai dirbo Maskvos estradų ir miniatiūrų teatre. Andrejus gimtadienį visada švęsdavo kovo 8-ąją - tokią datą tėvai įrašė į gimimo liudijimą.
Mažasis Andriuša pirmą kartą išėjo į sceną būdamas penkerių. Tai nebuvo vaidyba, jis tiesiog norėjo iš arčiau pasižiūrėti į tėvus scenoje. 1948 m. Andrejus Menakeris pradėjo lankyti 170-ąją Maskvos mokyklą. Netrukus prasidėjo prieš žydus nukreipta „gydytojų byla“, ir tėvams buvo patarta pakeisti sūnaus pavardę. Mokykloje jis buvo lyderis, mokėsi vidutiniškai ir nemėgo tiksliųjų mokslų.
Vienuolikametis galėjo gauti pirmąjį vaidmenį filmo pasakoje „Sadko“, bet jam koją pakišo jo išskirtinis valyvumas - jis su kitais berniukais turėjo apsirengti skarmalais, bet nepanoro jų rengtis ant nuogo kūno ir užsitempė juos ant savo drabužių. Jis ėmė aktyviai dalyvauti mokyklos spektakliuose, visada lindėdavo užkulisiuose, stebėjo ir dėmėjosi.
Jo tėvų nežavėjo Andrejaus noras pratęsti aktorių dinastiją, todėl jis nustojo jiems pasakoti apie savo planus, bet patyliukais toliau atkakliai siekė svajonės. Mama troško, kad sūnus taptų diplomatu ir tikėjosi, kad Andrejus po mokyklos stos į Maskvos Tarptautinių santykių institutą, mat buvo neblogai išmokęs anglų kalbą. Bet vaikinas sulaukė, kol tėvai išvyko gastrolių, ir įteikė dokumentus į B. Ščiukino teatro mokyklą.
Greitai Andrejų pamėgo visi: ir bendramoksliai, ir pedagogai. Vaikinas visada būdavo kompanijos siela, o už nepaprastą talentą jam daug kas būdavo atleista. To meto teatro mokyklose studentams būdavo draudžiama filmuotis, bet jie kaip įmanydami stengėsi patekti bent į masines scenas. Būtent teatro scena aktoriui tapo gimtąja, čia jis sulaukė pripažinimo ir įgijo ištikimiausius žiūrovus, čia susiformavo jo - donžuano, vėjavaikiško savimi patenkinto gražuolėlio ir avantiūristo - amplua.
Bilietų nebuvo įmanoma gauti, teatras skersai išilgai išvažinėjo visą šalį. Pastarajame Andrejus pirmą kartą uždainavo, o daina „Ostrov nevezenija“ tapo hitu. Po to beveik visi jo filmai buvo muzikiniai. 8-ojo dešimtmečio populiarumo ir dievinimo aktoriui kaip nors ypatingai nepaveikė, jis ir toliau liko inteligentiškas ir kuklus. Jam atrodė, kad režisieriai išnaudoja ne visą jo potencialą. Po garsiųjų filmų „Briliantinė ranka“, „Saugokis automobilio“ ir „12 kėdžių“ visi įprato jį matyti pusiau karikatūriško, žavaus avantiūristo vaidmenyse. Jis sukūrė vaidmenį Alos Surikovos filme „Žmogus iš Kapucinų bulvaro“. Filmas sulaukė fenomenalios sėkmės - 60 mln. Nėra ko stebėtis - žavus, galantiškas, be galo talentingas aktorius mokėjo padaryti įspūdį.
Meilės nuotykių garsaus aktoriaus gyvenime netrūko, bet jis jų neafišuodavo. Bene garsiausias jo romanas - su šalies „pirmąja gražuole“ Natalja Fatejeva. Jie susipažino filmuodamiesi kino juostoje „Trys plius du“. Nepaisant stiprių Andrejaus jausmų, audringas romanas nesibaigė vestuvėmis. Labai daug Andrejaus gyvenime lėmė jo valdinga mama, o jai Andrejaus mylimosios dažniausiai nepatikdavo. Ji atmetė ir N. Fatejevos kandidatūrą.
Pirmą kartą Andrejus vedė 1971 m. jauną aktorę Jekateriną Gradovą. Išrinktąją jis supažindino su mama tik po to, kai jie jau įteikė pareiškimus tuoktis. Garsiai porai gimė dukra Marija, pratęsusi aktorių dinastiją. Andrejus norėjo, kad žmona išeitų iš teatro ir gyvenimą skirtų šeimai, bet J. Gradova neketino atsisveikinti su karjera (po radistės Ket vaidmens „Septyniolikoje pavasario akimirkų“ ji labai išpopuliarėjo). O Jekaterina nenorėjo kęsti vyro intrigėlių su jų abiejų kolegėmis scenoje. Santuoka subyrėjo po 5 metų.
Išsiskyręs su J. Gradova, Andrejus atnaujino santykius su kolege Larisa Golubkina. Jie kartu gyveno 3 metus, o paskui oficialiai susituokė.
Aktoriaus Andrejaus Mironovo sveikata nestokojo problemų. Organizmą išsekino nesibaigiantis darbas, be to, atsiliepė ir nuolatinė kova su antsvoriu. 1978 m. įvyko mikroinsultas - taip pirmą sykį pasireiškė įgimta aneurizma, nuo kurios mirė ir jo tėvas. Tačiau vietos ligoninėje jam buvo nustatyta klaidinga diagnozė - meningitas. Jeigu aktoriui būtų buvusi laiku nustatyta teisinga diagnozė, jį būtų buvę galima išgelbėti. Aktorius dar 8 metus gyveno tokiu pačiu beprotišku ritmu: teatras, filmavimas, gastrolės...
1987 m. rugpjūčio 14 d., spektaklio dieną, Andrejus dar žaidė tenisą, vilkėdamas šiltą sportinį kostiumą ir apvyniojęs kūną polietilenu, o paskirtu laiku išėjo į sceną. Spektaklio metu jis staiga sukniubo ant kolegos Aleksandro Širvinto rankų. Kai salėje įsivyravo mirtina tyla, Širvintas išvedė, tiksliau, ištempė Figarą už kulisų. Greitoji nuvežė aktorių į neurochirurgijos kliniką, kur jam buvo diagnozuotas kraujo išsiliejimas į smegenis - plyšo aneurizma. Operuoti buvo jau per vėlu. Rugpjūčio 16 d. mirtis nutraukė karjerą, kuriai tiesiog nebuvo lygių, sunaikindama kosminio masto talentą jo žydėjimo apogėjuje. Ateityje laukė geriausi metai, jau įgyta patirtis ir meistriškumas, jo laukė išmintis, mažiausia 20-30 metų pripažinimo.
Anykščių kraštas namais tapo įvairių tautybių žmonėms, kurie vienodai jį mylėjo, augino ir puoselėjo. Kas žino, kokia jo laukia rytdiena?
Maskvoje moterų likimai ir istorijos yra ne mažiau įdomios nei vyrų. Istorija byloja apie Bobų miestelį, kuriame moterys drąsiai gynėsi nuo totorių. Novodevičės vienuolyne buvo kalinamos ne tik politiniai priešininkai, bet ir neįtikusi carienė Sofija bei pirmoji Petro I žmona Jevdokija Lopuchina. „Nakties kunigaikštienė“ Avdotja Golicyna, nepaisant pranašystės, kad mirs naktį, gyveno aktyvų socialinį gyvenimą. Madinga siuvėja Marie Rose Ober-Shalme galėjo būti Napoleono šnipė ar net jo meilužė. Zinaida Morozova, trijų vyrų žmona, po sutuoktinio mirties nebegalėjo ramiai gyventi savo prabangiame name, girdėdama jo žingsnius. „Pirčių karalienė“ Vera Firsanova, verslininkė ir aristokratė, du kartus paliko savo sutuoktinius, sumokėdama jiems po milijoną kompensacijos. Ji gyveno „linksmai ir plačiai“, valdė verslą ir netgi buvo palaikoma garsaus dainininko Šaliapino, padėjusio jai emigruoti į Prancūziją. Labiausiai kinematografiška istorija - tai trys mirtys po kortų lošimo: Žuravliovas, jo meilužė Olga Gribova ir jos meilužis naftos pramonininkas Nikolajus Tarasovas - visi nusišovė. Šios istorijos rodo, kad moterys Maskvoje visada buvo ryžtingos, aistringos ir nebijojo kovoti už savo laisvę ir meilę.
Ona Šimaitė gimė 1894 m. sausio mėn. 6 (18) d. Akmenėje, tuometinėje Mažeikių apskrityje, bežemių Kazio ir Onos (Daujotaitės) Šimų šeimoje. Nepriteklių spaudžiami tėvai persikelia į Rygą, tėvas pradeda dirbti vagonų fabrike. Aštuonerių į Rygą išvyko ir Onutė su mama. Ona Šimaitė lankė pradžios mokyklą Rygoje prie lenkų katalikų vienuolių bažnyčios, vėliau baigė gimnaziją. Pirmojo pasaulinio karo metais visa šeima atsidūrė Rusijoje. Kelerius metus O. Šimaitė praleido Maskvoje, mokėsi ir dirbo įvairius darbus. Lankė D. Tichomirovo pedagoginius, vėliau žymaus rusų defektologo V. Kaščenkos vaikų auklėjimo kursus, prof. Bielskio ir Gerneko paskaitas universiteto Teisės fakultete, darbavosi auklėtoja beglobių vaikų Maskvos kolonijoje. Po Spalio perversmo lankė A. Lunačarskio paskaitas apie baletą. Tai buvo sunkūs, bet džiugūs metai, leidę plačiai pažinti jai rusų meną, kultūrą, susipažinti su M. K. 1922 m. O. Šimaitė grįžo į Lietuvą, Kauną. Kurį laiką mokytojavo Kauno žydų pradžios mokykloje. 1924 metais įstojo į Kauno universitetą studijuoti humanitarinių mokslų. 1922-1937 metais (su neilgomis pertraukomis) dirbo vertėja Sovietų Sąjungos atstovybėje, vertė kai kuriuos straipsnius iš Lietuvos spaudos į rusų kalbą. Ji aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, rinko lėšas politiniams kaliniams šelpti. Ona Šimaitė nepriklausė jokiai partijai (iki pat mirties), tačiau pagal pažiūras, įsitikinimus buvo kairioji liaudininkė (eserė). Prieškaryje artima draugystė siejo O. Šimaitę su poete Salomėja Nėrimi, tarpukario ir karo metais - su rašytoju Kaziu Boruta, rašytoju ir poetu Kaziu Jakubėnu, kraštotyrininke bei bibliotekininke M. 1937 metais Ona pradėjo bibliotekininkės kelią. Dirbo Kaune žinomoje Balošerio bibliotekoje, ,,Lietuvos vaikų“ draugijos skaitykloje-bibliotekoje, dar po metų - Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekoje. 1940 m. sausio mėnesį kartu su savo kitomis kolegėmis ji perkeliama į Vilniaus universiteto biblioteką. Rudenį paskiriama Senų spaudinių skyriaus vedėja, o po mėnesio - į bibliotekos sekretorės pareigas. Prasidėjus karui, Ona Šimaitė tęsė darbą Vilniaus universiteto bibliotekoje: 1941 m. rugpjūčio mėn. 1 d. ji skiriama skyriaus vedėja, 1942 m. balandžio 1 d. - vyr. bibliotekininke, nuo spalio 1 d. užima bibliografės etatą. Oną Šimaitę iki širdies gelmių sukrečia prasidėjęs karas, nacių okupacija, žmonių žudynės, kultūrinių vertybių naikinimas. Ona - geto ryšininkė, atnešanti ir išnešanti laiškus, išsirūpinanti nelegalius pasus, slepianti pabėgusius, ieškanti slapstymo vietų žydų vaikams, rizikuojanti gyvybe ir nešanti į getą ginklus ir šaudmenis. Ateidama į getą, neva universiteto bibliotekos reikalais, stengdavosi atnešti įkalintiems žmonėms kiek galima daugiau būtiniausių daiktų, o išeidama išnešdavo vertingą žydams archyvinę medžiagą - dokumentus, rankraščius, retas knygas. Tuos vertingus dalykus Ona išslapstydavo universitete. Visus pinigus, gaunamus už darbą bibliotekoje, ji leisdavo produktams, kuriuos nešdavo ir perduodavo žydams. Visomis savo išgalėmis stengėsi padėti gete kenčiantiems žmonėms atgauti paliktus mieste saugoti jų daiktus, kęsdama nenorinčių tuos daiktus atiduoti žmonių - tiek lietuvių, tiek lenkų, patyčias, vos ne spjūvius į veidą, pažeminimą. Kiek žmonių Ona Šimaitė išgelbėjo, padėjo likti gyviems, vargu kas gali tiksliai pasakyti. Dažną geto lankytoją, Oną Šimaitę, vokiečiai ėmė įtarti. Apie gręsiantį pavojų jau 1942 metų balandį ją įspėjo geto komendantas Jokūbas Gensas. Ona Šimaitė buvo suimta tris kartus, bet universitetui vis pavykdavo ją išvaduoti. 1944 metų pavasarį kažkas įskundė O. Šimaitę slepiant dešimtmetę žydaitę savo bute. Balandžio 28 dieną ji suimama darbe, universiteto bibliotekoje. Tą pačią dieną buvo suimta ir sesers dukra Aldona Stasionytė. Vokiečių okupacinė valdžia O. Šimaitę nuteisė mirties bausme. Vilniaus universiteto profesorių ir tarnautojų surinktomis lėšomis pareigūnai buvo papirkti ir mirties bausmė pakeista koncentracijos stovykla. Nedaug kas žinoma apie žiaurius gestapo tardymus. Vėliau Ona rašys J. Urbšiui, paskutiniam tarpukario nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrui: Būnant gestapo požemiuose, tardymo metu aš labai bijojau (juk žmogus vien esu), kad neištarčiau kieno nors pavardės. Visą laiką aš save taip treniravau, kad supainiočiau ir pamirščiau visas pavardes, visus adresus. Kada buvau vežama stovyklon, Kaune traukinys stovėjo kelias paras. Lenkai man siūlė nueiti pas mano gimines, draugus, kad jie ateitų pasimatyti ir atsisveikinti su manimi. Iš pradžių O. Šimaitė buvo išvežta į Dachau, vėliau perkelta į koncentracijos stovyklą Elzase-Lotaringijoje, Prancūzijos teritorijoje. Po sunkaus vagonų iškrovimo darbo, trukusio truputį daugiau nei keturis mėnesius, ją, sunkiai sergančią, 1944 m. rugsėjo 10 d. išvaduoja Sąjungininkų armija. Onos sveikata atsistato labai sunkiai. Pradžioje ji gyvena Rhone, vėliau išvyksta į Paryžių, kurį laiką dirba skalbykloje, paskui siuvykloje siuva lėles, pagaliau įsidarbina bibliotekininke, Prancūzijos valdžia paskiria nedidelę pensiją. 1953 m. gruodžio mėnesį Ona Šimaitė atvyksta į Izraelį. Naujojoje respublikoje žmonės ją sutinka su ypatingu džiaugsmu ir pagarba, gėlėmis ir plojimais. Izraelio Vyriausybė jai skiria pensiją, tačiau O. Šimaitė nėra laiminga - kultūrinio gyvenimo sąlygos čia prastesnės nei jos svajonių mieste Paryžiuje. 1956 m. Ona sugrįžta į Paryžių, kur gyvena iki mirties. Iš pradžių Courcelles gatvėje 38, septynaukščio namo palėpėje, nedideliame kambarėlyje, laiminga, kad visas Paryžiaus gyvenimas šalia: gali lankyti teatrus, parodas, muziejus, žiūrėti kino filmus. 1965 metais priversta persikelti į rusų senelių prieglaudą Paryžiaus Cormeilles priemiestyje, kuriuose 1970 m. sausio mėn. 17 dieną, po pietų, miršta po širdies priepuolio. Žydų tauta nepamiršo Onos Šimaitės žygdarbių atliktų holokausto metais. Vienai iš pirmųjų lietuvių Onai Šimaitei 1966 m. kovo 15 dieną suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolės vardas. Apdovanojimą Izraelio ambasadoje Paryžiuje 1967 m. lapkričio 30 d. O.
Tarp moterų, kurių likimai neatsiejami nuo istorijos, išsiskiria Vera Vasiljeva. Jos gyvenimo kelias, nors ir kupinas iššūkių, yra ryškus pasiaukojimo ir stiprybės pavyzdys. Jos istorija susipina su jos senelio Aleksandro Čaikino likimu, kuris, būdamas karo belaisvis ir tremtinys, su šeima įsikūrė Lietuvoje. Vera Vasiljeva taip pat prisimena savo sūnų Aleksandrą Žaltauską, talentingą poetą, kurio tragiška mirtis paliko gilų skausmą. Nors jos gyvenimas buvo ne visuomet lengvas, Vera Vasiljeva išliko stipri ir atkakli, siekdama įamžinti savo artimųjų atminimą ir dalintis jų istorijomis.
Klaipėdoje užregistruotos septynių žmonių mirtys: Onos Cezarijos Varnelienės (g. 1921 m.), Anos Lazukinos (g. 1924 m.), Veros Agurjanovos (g. 1929 m.), Adolfo Jackūno (g. 1926 m.), Reginos Šaknaitienės (g. 1933 m.), Justinės Starkienės (g. 1944 m.) ir Sergejaus Urvancevo (g. 1980 m.). Kitą dieną užregistruotos dešimties klaipėdiečių mirtys: Karpo Michailovo (g. 1931 m.), Darijos Vasiljevos (g. 1933 m.), Jadvygos Kulikauskienės (g. 1934 m.), Jono Pranciškaus Butkaus (g. 1938 m.), Valentino Markulo (g. 1942 m.), Nikolajaus Labanovskio (g. 1949 m.), Ritos Čėsnienės (g. 1957 m.), Jurijaus Chavino (g. 1964 m.), Veneros Nekrašienės (g. 1967 m.) ir Natalijos Trofimovos (g. 1967 m.). Greitoji pagal iškvietimus vyko 57 kartus. Ugniagesiai skubėjo į Dubysos gatvėje esančią įmonę, kur degė elektros skydeliai. Per statistinę parą pagimdė dešimt moterų.
Marjana Spivak (rus. Марьяна Спивак; g. 1985 m. kovo 23 d.) - rusų aktorė. 2006 m. su pagyrimu baigė Maskvos meno teatro mokyklą. 2001 m. pradėjo vaidinti kine, atlikdama pagrindinį vaidmenį (Vasilisa) savo senelio Jevgenijaus Vasiljevo dramoje „Vargas ir nelaimė“. 2016 m. suvaidino pagrindinį vaidmenį detektyvinėje istorijoje „Partneriai“. Ryškiausiu pasiekimu tapo Ženios Slepcovos vaidmuo Andrejaus Zvyagincevo dramoje „Nemeilė“, kuriame pasakojama dramatiška susituokusios poros, nusprendusios išsiskirti, istorija.
Maskvoje gyventojų surašymo duomenimis, dešimčiai „merginų“ tenka 8,5 „vaikino“. Moterys Maskvos istorijoje paliko ryškų pėdsaką. Bobų miestelis, kuriame moterys drąsiai gynėsi nuo totorių. Novodevičės vienuolyne buvo kalinamos ne tik politiniai priešininkai, bet ir neįtikusi carienė Sofija. „Nakties kunigaikštienė“ Avdotja Golicyna, nepaisant pranašystės, kad mirs naktį, gyveno aktyvų socialinį gyvenimą. Madinga siuvėja Marie Rose Ober-Shalme galėjo būti Napoleono šnipė ar net jo meilužė. Zinaida Morozova, trijų vyrų žmona, po sutuoktinio mirties nebegalėjo ramiai gyventi savo prabangiame name. „Pirčių karalienė“ Vera Firsanova, verslininkė ir aristokratė, du kartus paliko savo sutuoktinius. Labiausiai kinematografiška istorija - tai trys mirtys po kortų lošimo: Žuravliovas, jo meilužė Olga Gribova ir jos meilužis Nikolajus Tarasovas - visi nusišovė.
Kortos, pinigai, trys šūviai: Maskva, 1910 metai. Pelningame pirklio Michailovo name ūžia „Salon-de-varjetė“. Kartą ten kortomis pralošė Baranovsko manufaktūros direktorius Žuravliovas. Grasindamas savižudybe, jis bėga pinigų pas meilužę - tarp diduomenės itin populiarią Olgą Gribovą. Ji pinigų neturi. Gribova eina pas kitą savo meilužį - naftos pramonininką Nokolajų Tarasovą. Tas pinigų turi, tačiau duoti nenori. Žuravliovas laikosi žodžio ir paleidžia į save kulką. Gribova, sužinojusi apie jo mirtį, taip pat nusišauna. Tarasovas, sužinojęs apie Gribovos mirtį, padaro tą patį. Laikraštininkai sužavėti, gedi tik Gribovos sutuoktinis. „Galų gale, visi mirė“, - klasikinė pabaiga, praktiškai naujas Tarantino filmas: moterys, kaip ir vyrai, paklūsta aistroms nepriklausomai nuo miesto.
