Nėštumas yra vienas dinamiškiausių laikotarpių moters gyvenime, kurio metu organizmas patiria milžiniškus pokyčius. Nuo pat apvaisinimo akimirkos hormonų audros pradeda reguliuoti beveik visas organų sistemas, o virškinamasis traktas nėra išimtis. Virškinimo trakto (VT) sutrikimai yra vienas dažniausių moterų skundų nėštumo laikotarpiu. Tai gali būti siejama su padidėjusia progesterono koncentracija kraujyje (pvz., pykinimas, vėmimas, gastroezofaginio refliukso liga (GERL)) ir / ar padidėjusiu prostaglandinų lygiu (pvz., viduriavimas). Kai kurie VT sutrikimai yra būdingi tik nėštumo laikotarpiu. Dažniausiai jų gydyti nereikia, tačiau būna atvejų, kai besilaukiančiai moteriai pasireiškia lėtinės su VT susijusios ligos, kai speciali priežiūra ir gydymas tampa būtinybė. Siekiant rasti geriausią sprendimą dėl nėščiųjų priežiūros ir gydymo išsivysčius VT sutrikimams, svarbu suprasti minėtų sutrikimų pasireiškimo dažnį ir priežastis.
Nėščiųjų pykinimas ir vėmimas yra bene pats dažniausias nėščiųjų nusiskundimas pirmojo nėštumo trimestro metu. Pykinimo ir vėmimo intensyvumas gali būti įvairus: nuo nedidelio šleikštulio tik rytais ar vėmimo rytais iki tokio pykinimo ar (ir) vėmimo, kurio priepuoliai kartojasi daugelį kartų per dieną ir net naktį. Kai moterys negali nei valgyti, nei gerti, be to vemia, organizmas netenka daug skysčių, sutrinka elektrolitų, o vėliau ir medžiagų apykaita. Pykinimas atsiranda jau pirmąjį mėnesį, kai užsilaikė mėnesinės. Apie keturiems penktadaliams moterų pykinimas bei vėmimas silpnėja ir išnyksta iki 12-14 nėštumo savaitės, tačiau 20 % moterų jis tęsiasi ir per ketvirtą bei penktą nėštumo mėnesį. Nėščiųjų pykinimas ir / ar vėmimas yra dažnas VT sutrikimas, pasireiškiantis nėštumo pradžioje, paprastai nereikalaujantis specialaus gydymo ir nurimstantis savaime. Pykinimu skundžiasi 50-90 proc., o vėmimu - 25-55 proc. nėščių moterų. Jaunas moters amžius, nutukimas, pirmasis nėštumas ir rūkymas yra įvardijami kaip pykinimo nėštumo metu rizikos veiksniai. Per pirmąjį nėštumo trečdalį, paprastai 6-8 nėštumo savaitę, net 91 proc. moterų vargina pykinimas. Lengva šio VT sutrikimo forma vadinama rytiniu pykinimu. Nors nėščiųjų pykinimo patofiziologija nėra visiškai aiški, tačiau ji siejama su hormoniniais svyravimais, VT motorikos sutrikimais ir psichosocialiniais veiksniais.
Jei pykinimas ir / ar vėmimas tęsiasi 2 ar 3 nėštumo trečdalį, vertėtų pagalvoti apie kitas priežastis, galėjusias sukelti minėtus simptomus. Nėščiųjų pykinimą ir / ar vėmimą gali sukelti šlapimo takų infekcija, gastroenteritas, peptinė opa, pankreatitas, tulžies pūslės ar latakų pažeidimas, hepatitas, apendicitas, antinksčių nepakankamumas, padidėjęs intrakranijinis spaudimas. Esant vėlesniam nėštumui, minėtus simptomus gali paskatinti hidramnionas ar preeklampsija.
Kaip padėti sau, kad pykinimas ir vėmimas, jeigu visiškai ir nepraeitų, tai bent susilpnėtų? Ryte, dar nepasikėlus iš lovos, reikėtų sugraužti kietą sausainį, džiūvėsėlį ar gabalėlį džiovinto sūrio be jokio užgėrimo skysčiu ir po to dar 15 min. gulėti. Valgyti reikia dažnai ir po truputį: ne rečiau kaip kas 2 val. Gerti reikia daug: vandens, buljonų, sulčių, limonado, gazuotų imbiero ar mėtų skonio gėrimų, vaistažolių arbatų. Gėrimai, kurie dažniausiai neskatina vėmimo: selteris, gazuotas vanduo, gazuoti gėrimai su imbiero skoniu, ne citrusinių vaisų sultys, vaistažolių arbatos. Svarbu vengti pykinimą skatinančių veiksnių: stiprių kvapų, virtuvės ir maisto gaminimo, kavos, nevėdintų ar drėgnų patalpų, tabako ir kt. Nėščiosioms skirti polivitaminai, ypač jei jie pradėti vartoti mėnesį ar net keli mėnesiai iki pastojimo ir yra tęsiami per pirmąjį nėštumo trimestrą. Imbiero preparatai: po 250 mg imbiero šaknies miltelių 4 kartus par dieną. Gali padėti akupresūra: spausti akupunktūrinį tašką P6 (Nei Guan), esantį dilbio vidiniame paviršiuje, linijoje, jungiančioje didžiojo piršto pagrindą su alkūnės sąnario viduriu, per 1/6 nuotolio dalį nuo delno iki alkūnės linkio.
Gydymo taktikos parinkimas priklauso nuo simptomų ryškumo. Nestiprų pykinimą galima malšinti stengiantis keisti mitybos įpročius (valgyti dažniau, po mažesnę porciją, sumažinti riebalų suvartojimą, padidinti angliavandenių kiekį maisto racione), vengti pykinimą skatinančių veiksnių (pvz., kavos, geležies preparatų vartojimas, karštis, drėgmė, nevėdinamos patalpos ir pan.). Nepavykus suvaldyti pykinimo minėtais būdais, galima vartoti maisto produktus su imbieru (imbieriniai saldainiai, imbierinė arbata). Piridoksinas (vitaminas B6) gali numalšinti pykinimą ir yra saugus nėščiai moteriai. Rekomenduojama vartoti 10-25 mg vitamino B6 kas 6-8 val., neviršijant 200 mg/p. dozės. Jeigu anksčiau aprašytas gydymas nepadeda, nėščiųjų pykinimui ir vėmimui slopinti galima skirti piridoksino ir doksilamino derinį. Stipriam pykinimui ir vėmimui malšinti rekomenduojama skirti 10 mg metoklopramido kas 6-8 val.
Kai per 12-24 val. vėmimas nėra atkaklus ir gausus, medikamentai išvis neskiriami. Jei kartu su vėmimu atsiranda kūno dehidratacijos požymių, t.y. negalima sulaikyti jokių skysčių (išvemiama net vandenį), būtina vykti į ligoninę, kur skysčių balansą atstatys lašinėmis infuzijomis. Jei vėmimas nėra atkaklus ir gausus, galima vartoti žalią arba kapsulių pavidalu. Svarbu tinkamai subalansuoti darbo ir poilsio režimą.
Gastroezofaginio refliukso liga (GERL)
GERL pasireiškia 40-85 proc. nėščių moterų. Daugelyje tyrimų pastebėta, kad esant vėlesniam nėštumui GERL simptomai dažnėja ir intensyvėja, tačiau po gimdymo tampa lengvesni ar visai išnyksta. Nėštumo metu auganti gimda sukelia intraabdominalinio spaudimo padidėjimą ir apatinio stemplės sfinkterio (ASS) poslinkį, o tai gali paskatinti ASS atsipalaidavimą, daugelio autorių laikomą pagrindine GERL priežastimi. Dažniausi GERL požymiai yra rėmuo ir rūgštinis refliuksas. Deginantis skausmas krūtinės srityje, disfagija, kąsnio jausmas gerklėje, seilėtekis pasireiškia rečiau, tačiau taip pat būdingi GERL. Skaitant kai kuriuos šaltinius, galima pastebėti, kad didelis skausmas epigastriume, rėmuo, deginimas, kartumas burnoje yra būdingi ir kitoms ligoms, todėl svarbu atlikti diagnostiką. Dažniausiai GERL diagnozuojama remiantis klinikiniais simptomais.
Pirminis GERL gydymas nėštumo metu susideda iš gyvenimo būdo ir mitybos įpročių keitimo (pvz., galvūgalio pakėlimas miegant, maisto produktų, skatinančių refliukso vystymąsi, vengimas, kt.). Gydymas medikamentais indikuotinas tuomet, kai nepadeda anksčiau minėti būdai. Pradedama nuo antacidinių vaistų. Vėliau skiriamas sukralfatas po 1 g 3 k./d. Nepasiekus norimo poveikio, pereinama prie H2 histamino receptorių blokatorių (pvz., ranitidino po 75-150 mg 2 k./d.).
Pilvo pūtimas ir obstipacija
Nėščiosios dažnai skundžiasi pilvo pūtimu ir vidurių užkietėjimu. Minėti simptomai vargina 16-39 proc. moterų nuo nėštumo pradžios iki 6-12 savaičių po gimdymo. Nėščiųjų pilvo pūtimas ir obstipacija siejama su hormoniniais pokyčiais, dėl kurių sutrinka žarnyno motorika. Padidėjusi progesterono koncentracija lėtina žarnyno lygiųjų raumenų veiklą. Tam įtaką turi ir hormono motilino kiekio kraujyje sumažėjimas. Padidėjusi gimda gali spausti organus mažajame dubenyje, todėl sulėtėja pernaša žarnynu.
Obstipacijos simptomams lengvinti nėštumo metu pirmenybė teikiama skaidulinių medžiagų ir skysčių kiekio didinimui maisto racione ar koncentruotų maistinių skaidulų vartojimui, nes šios medžiagos nėra absorbuojamos žarnyne. Sunkiai gydomais atvejais galima skirti laktuliozę ar bisakodilį.
Viduriavimas
Viduriavimu vadinama pasituštinimai skystomis išmatomis 3 ir daugiau kartų per dieną. Dažniausiai viduriavimas būna susijęs su išmatų kiekio padidėjimu (>300 g/d.). Nėštumo laikotarpiu viduriuoja apie 34 proc. moterų. Dažniausios priežastys yra infekcijos, kurias sukelia salmonelės, šigelės, kampilobakterijos, Escherichia coli, pirmuonys ar virusai. Kitos galimos priežastys yra apsinuodijimas maistu, vaistų sukeltas viduriavimas ar dirgliosios žarnos sindromas.
Nėštumo metu daugelis moterų radikaliai keičia savo mitybos įpročius. Staigus perėjimas prie sveikesnio maisto, padidintas vaisių, daržovių ir skaidulų vartojimas gali tapti šoku virškinimo sistemai. Kitas svarbus aspektas - maisto netoleravimas. Nėštumo metu moters organizmas tampa jautresnis. Produktai, kuriuos anksčiau vartojote be jokių problemų (pavyzdžiui, pienas ar glitimo turintys gaminiai), staiga gali pradėti erzinti skrandį. Nėštumo metu imuninė sistema natūraliai šiek tiek nusilpsta, kad organizmas neatmestų vaisiaus. Tai reiškia, kad moteris tampa imlesnė virusinėms ir bakterinėms infekcijoms. Tačiau kur kas pavojingesnis yra apsinuodijimas maistu. Bakterijos, tokios kaip Salmonella, E. coli ar Listeria, gali sukelti stiprų viduriavimą. Ypač pavojinga yra listeriozė, kuria galima užsikrėsti valgant nepasterizuotus sūrius ar netinkamai apdorotą mėsą.
Trečiajame nėštumo trimestre, ypač likus kelioms savaitėms ar dienoms iki gimdymo termino, viduriavimas yra visiškai natūralus reiškinys. Jei esate 37-oje ar vėlesnėje savaitėje ir pajutote laisvesnius vidurius be kitų ligos simptomų (karščiavimo ar skausmo), tai gali reikšti, kad netrukus susitiksite su savo mažyliu.
Viduriavimui užsitęsus ilgiau nei 48 val., esant gausiam vandeningam tuštinimuisi, prasidėjus kraujavimui iš išangės, pastebėjus svorio mažėjimą, reikėtų nustatyti viduriavimo priežastį ir atlikti tyrimus, pavyzdžiui, virusų antigenų, išmatų pasėlio tyrimus ir mikroskopiją, bendrojo kraujo tyrimą. Gydant svarbiausia atkurti netektų skysčių ir elektrolitų balansą ir palaikyti jį skiriant rehidracijos tirpalus. Medikamentinį gydymą rekomenduojama pradėti nuo bismuto salicilato. Loperamidas, slopinant viduriavimą, taip pat saugus nėštumo metu.
Pats viduriavimas dažniausiai nėra tiesiogiai kenksmingas vaisiui, tačiau jo pasekmė - dehidratacija (skysčių netekimas) - gali būti labai pavojinga. Vanduo yra būtinas placentos funkcionavimui ir vaisiaus aprūpinimui krauju. Jei viduriuojate, privalote atstatyti prarastus skysčius. Jei viduriavimas nėra lydimas pavojingų simptomų, pirmiausia reikėtų imtis priemonių namuose. Svarbiausia taisyklė - leisti žarnynui pailsėti. Nors trumpalaikis viduriavimas dažniausiai praeina savaime, yra situacijų, kai negalima laukti. Nėštumas yra būklė, kai geriau pasitikrinti be reikalo, nei praleisti rimtą problemą. Nerekomenduojama vartoti jokių nereceptinių vaistų nuo viduriavimo (pvz., loperamido) nepasitarus su gydytoju. Kai kurie vaistai gali būti nesaugūs tam tikrais nėštumo tarpsniais.
Tulžies pūslės akmenligė
Nėštumo metu dėl progesterono poveikio sulėtėja tulžies pūslės motorika, o dėl estrogenų koncentracijos pagausėjimo kraujyje didėja cholesterolio sintezė ir tulžies geba formuoti akmenis. Literatūroje nurodoma, kad iki 31 proc. nėščiųjų nustatoma drumzlių tulžies pūslėje, o tulžies pūslės akmenligė diagnozuojama iki 2 proc. besilaukiančių moterų. Cholecistektomija yra viena dažniausių su nėštumu nesusijusių operacijų nėštumo metu, kurią lenkia tik apendektomija.
Nėščiųjų tulžies pūslės akmenligę sunkiau diagnozuoti, nes dėl padidėjusios gimdos gali pakisti skausmo pobūdis ir vieta, o dėl pilvo sienos atsipalaidavimo, peritonito požymiai dažnai būna ne tokie intensyvūs. Paprastai skausmas lokalizuojasi dešiniajame viršutiniame pilvo kvadrante ar epigastriume. Atsiradus tulžies pūslės akmenligės simptomams, rekomenduojama malšinti skausmą, taikyti intraveninę skysčių infuziją, dietą, skirti antibiotikų terapiją atsižvelgus į simptomų atsiradimo priežastis. Stiprų skausminį sindromą nėštumo metu galima malšinti intraveniniais opiodais, o neintensyvų skausmą - acetaminofenu. Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, ypač po 32 gestacijos savaitės, neturėtų būti skiriami. Jei konservatyvusis gydymas nepadeda ar skausmo epizodai kartojasi, svarstoma chirurginio gydymo galimybė.
Infekcijos nėštumo metu
Įvairios infekcijos nėštumo metu kelia pavojų tiek mamai, tiek jos vaisiui. Svarbu atlikti infekcijų tyrimus nėščiosioms ir į kitus tyrimus reikėtų atkreipti dėmesį.
Toksoplazmozė
Pagrindiniai toksoplazmozės infekcijos šaltiniai yra užteršta toksoplazmų oocistomis aplinka ir infekuota toksoplazmų cistomis žalia ar nepakankamai termiškai apdorota mėsa. Dažniausiai infekcija pasireiškia švelnia forma, nejaučiant jokių ryškesnių simptomų. Taksoplazmozė itin pavojinga nėščiosioms - serganti motina parazitą gali perduoti per placentą vaisiui, neturinčiam imuniteto. Didžiausias infekcijos pavojus vaisiui yra nėštumo pradžioje - galimas savaiminis persileidimas, o gimusiam kūdikiui - smegenų vandenė, aklumas bei kurtumas. Norint nustatyti, ar naujagimis užsikrėtė toksoplazmoze, svarbu atlikti IgM antikūnų tyrimą, nes ūmi toksoplazmozė rodo, kad vaisius taip pat buvo infekuotas. Siekiant nustatyti, kaip seniai įvyko užsikrėtimas T. gondii, rekomenduojama atlikti IgG avidiškumo tyrimą, kurio metu nustatomas jungties tarp T.gondii antigeno ir IgG antikūno stiprumas.
Raudonukės virusas
Raudonukė - infekcinė virusinė liga, pasireiškianti odos bėrimu, padidėjusiais pakaušio bei kaklo limfmazgiais. Raudonukės viruso IgG tyrimas atliekamas imuniteto prieš raudonukę įvertinimui arba aktyvios ligos diagnozavimui. Susirgus raudonuke nėštumo metu, virusas infekuoja vaisių, o tai lemia didelę apsigimimų tikimybę: smegenų pažeidimus, širdies defektus, aklumą bei kurtumą. Raudonukės infekcija pirmosiomis 20 nėštumo savaičių gali padidinti persileidimo riziką.
Citomegalovirusas (CMV)
Citomegaloviruso infekcija nėščioms moterims yra itin pavojinga, nes gali sukelti įvairių komplikacijų vaisiui, ypač jei užsikrėtimas įvyksta pirmosiomis nėštumo savaitėmis. Naujagimių CMV infekcija pasireiškia per kelias dienas nuo gimimo. Citomegaloviruso infekcijai būdingas kūno pageltimas, kepenų ir blužnies padidėjimas, bėrimas bei centrinės nervų sistemos pažeidimai. Jei CMV tyrimo rezultatas yra IgG+/IgM-, reiškia, kad citomegalovirusas yra latentinėje, neaktyvioje būsenoje, motina turi imunitetą, kurį perduos vaisiui. Jei CMV antikūnų testo rezultatas yra IgG-/IgM+, galima įtarti pirminę infekciją, arba yra nespecifinė IgM reakcija. Jei po dviejų savaičių pakartojus tyrimą rezultatas yra IgG+/IgM+, didelė tikimybė, kad tai yra pirminė CMV infekcija, kuri gali būti perduota vaisiui. Jei CMV testo rezultatas yra IgG-/IgM-, galima teigti, kad nėščioji nebuvo užsikrėtusi citomegalovirusu arba infekcija yra latentinėje fazėje ir CMV IgG lygis yra toks žemas, kad neviršija aukščiausios normos ribos.
Chlamydia trachomatis
Chlamydia trachomatis infekcija - lytiniu keliu plintanti liga, dažnai diagnozuojama nėštumo metu. Chlamydia trachomatis infekcija daugeliu atvejų yra besimptomė, tačiau gali sukelti įvairių komplikacijų, tokių kaip priešlaikinis gimdymas ar vaisiaus dangalų ankstyvasis plyšimas. Literatūros duomenimis 30-50 % naujagimių, kurių motinos turi aktyvią, negydytą C. trachomatis infekciją, išsivysto konjugtyvitas (akies junginės uždegimas), o 5-10 % atvejų gali išsivystyti aspiracinė pneumonija. Plaučių uždegimas dažniausiai pasireiškia kūdikiams nuo 6 savaičių iki 6 mėnesių amžiaus.
B grupės beta hemolizinis streptokokas
Infekcija pasireiškia sepsiu, pneumonija ar meningitu. Nėščiosioms šie streptokokai gali sukelti jokiais simptomais nepasireiškiančią bakteriuriją arba cistitus, kurie vėliau gali sukelti inkstų uždegimus.
Vėjaraupių virusas
Vėjaraupiai (Varicella) - ūminė virusinė infekcija, pasireiškianti karščiavimu bei gleivinių bėrimu. Vėjaraupių sukėlėjas yra Varicella zoster virusas (VZV), dar vadinamas Human herpes virus 3. Vienas dažniausių motinos klinikinių komplikuotos vėjaraupių ligos požymių nėštumo metu yra vėjaraupių pneumonija, kuri gali greitai progresuoti iki hipoksijos ar kvėpavimo nepakankamumo. Jei motina užsikrečia vėjaraupių infekcija ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu (nuo 8 iki 20 sav.), vaisiui gresia įgimto vėjaraupių sindromo išsivystymo rizika. Šiam sindromui būdingi odos, akių struktūriniai pažeidimai bei galūnių hipoplazija. Nėštumo metu motinos sergamumas vėjaraupiais taip pat yra susijęs su vėlesniu pūslelinės išsivystymu kūdikystėje. Vėjaraupių viruso IgG tyrimas atliekamas imuniteto prieš vėjaraupius įvertinimui arba aktyvios ligos diagnozavimui. Antikūnų padidėjimas kraujyje rodo anksčiau buvusią infekciją arba įgytą imunitetą po skiepo.
Ureaplasma urealyticum/Ureaplasma parvum
Ureaplasma urealyticum ir Ureaplasma parvum - tai bakterijos, kurios gali būti aptinkamos sveiko žmogaus urogenitalinėje sistemoje, ir nors dažnai jos yra besimptomės, nėštumo metu gali sukelti įvairių komplikacijų tiek motinai, tiek vaisiui. Nustatyta, kad U. urealyticum ir U. parvum infekcijų perdavimo dažnis nėštumo metu vaisiui svyruoja nuo 18% iki 88%. Nėštumo metu infekcija gali sukelti priešlaikinį gimdymą: užsikrėtimo atveju skatinama citokinų ir prostaglandinų gamyba sukelia priešlaikinį vaisiaus vandenų plyšimą.
Hepatitas B
Virusinis hepatitas B - hepatito B viruso sukeltas ūminis arba lėtinis kepenų uždegimas. HBV perdavimo iš motinos vaikui rizika iš HBsAg (+) motinų jų kūdikiams, nenaudojant aktyviosios ir pasyviosios imunizacijos, siekia 90%. Perdavimas gali įvykti gimdoje, gimdymo metu arba po gimimo. Jei ūminis HBV yra simptominis, dėl geltos ir intoksikacijos gali prasidėti priešlaikinis gimdymas. Antroje nėštumo pusėje HBV gali komplikuotis: pasireiškia ūminis kepenų nepakankamumas, didelė kepenų nekrozė.
Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV)
ŽIV yra retrovirusas, pažeidžiantis T limfocitus ir sukeliantis imuninės sistemos nepakankamumą. Perinatalinis ŽIV perdavimas iš motinos vaisiui priklauso nuo daugelio veiksnių. ŽIV užsikrėtusi nėščioji infekciją gali perduoti vaikui: 1) nėštumo metu (vaisiui esant gimdoje, prieš gimdymą); 2) gimdant 3) žindant kūdikį. Nustatyta, kad ŽIV perdavimo rizika iš motinos vaikui yra 25-30 proc. nemaitinant krūtimi ir 40 proc. žindant naujagimį. Didesnė ŽIV perdavimo rizika vaisiui yra, kai moteris užsikrėtė ŽIV nėštumo metu. Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) tyrimu nustatomi specifiniai antikūnai motinos kraujo serume ir plazmoje.
Sifilis
Sifilis - lytiniu keliu plintanti bakterinė infekcija, kurią sukelia bakterija Treponema pallidum. Nėščiosios, sergančios ankstyvuoju sifiliu ir negydomos, 70-100 % pagimdo sifiliu užkrėstą naujagimį. Sifiliu serganti nėščioji vaisių užkrečia per placentą nuo 12 nėštumo savaitės. Užkrėstas sifiliu naujagimis būna hipotrofiškas, gali turėti kvėpavimo sutrikimų, smegenų edemą, ascitą, padidėjusią blužnį. Naujagimiui įgimto sifilio požymiai atsiranda per pirmuosius 4-5 mėnesius - tai karščiavimas, makopapulinis bėrimas (dažnai ant delnų ir padų), limfadenopatija, gydymui atsparus enteritas, laringitas, hemolizinė anemija ir kt. RPR - pirminis tyrimas, kurį reikėtų atlikti įtarus sifilį ar tikrinantis profilaktiškai. TPHA - tyrimas, naudojamas patikslinti diagnozę po to, kai RPR tyrimo metu gaunamas teigiamas rezultatas.
MIELIŲ INFEKCIJA NĖŠTUMO METU | GYDYMAS, SIMPTOMAI IR PREVENCIJA | MIELIŲ INFEKCIJA IR JŪSŲ KŪDIKIS
Siekiant išvengti nemalonių virškinimo sutrikimų nėštumo metu, ypatingą dėmesį reikėtų skirti higienai ir maisto saugai. Nėščiosios imuninė sistema yra jautresnė, todėl tai, kas anksčiau nesukeldavo problemų, dabar gali tapti ligos priežastimi. Taip pat svarbu atidžiai rinktis maistą. Venkite nepasterizuotų pieno produktų, žalios ar nepakankamai termiškai apdorotos žuvies (sušių), mėsos bei kiaušinių. Vaisius ir daržoves būtina plauti itin kruopščiai, net jei jie yra iš nuosavo sodo. Valgant kavinėse ar restoranuose, rinkitės patikimas vietas ir venkite patiekalų, kurie greitai genda (pvz., mišrainių su majonezu), ypač šiltuoju metų laiku.
