Velnias - tai viena iš svarbiausių ir sudėtingiausių figūrų lietuvių mitologijoje, kurios vaizdinys bėgant amžiams transformavosi, paveiktas tiek senųjų tikėjimų, tiek vėliau įsigalėjusios krikščionybės. Iš pradžių Velnias buvo suvokiamas kaip chtoninė senovės lietuvių mitologinė būtybė, artimai susijusi su mirusiųjų pasauliu, požemiais ir žemėje slypinčiais lobiais. Jis buvo laikomas požemių, pelkių dievu, kalviu, o jo vardas siejamas su žodžiais „vėlė“, „vėlinės“, „velionis“, „vėliukas“, kurie pagonybės laikais reiškė teisingųjų žmonių vėles. Dėl šios sąsajos su mirusiųjų pasauliu, Velnias iš pradžių buvo laikomas gerosios būtybės, padedančios siekiantiems geresnio gyvenimo ir baudžiančios klastingus išdavikus.

Seniausiuose mituose Velniai buvo artimi Kaukams - požemiuose gyvenančioms dvasioms, saugančioms žemės lobius ir gyvybiškai svarbų vandens šaltinį augalijai. Šias dvasias sausros metu persekiodavo ir užmušdavo dievaitis Perkūnas. Velnias buvo vaizduojamas įvairiais pavidalais: ornitomorfiniu (paukščiu - varna, juodvarniu, antimi), zoomorfiniu (gyvuliu - katinu, lapė, ežiu, jaučiu, arkliu) ar net ropliu (gyvate, žalčiu). Kartais jis buvo ir antropomorfinės būtybės - mažo žmogeliuko su žalia kepure, jaunuolio ar vokietuko pavidalu.

Su įsigalėjusia Lietuvoje krikščionybe, Velnias buvo radikaliai pakeistas ir sutapatintas su piktąja dvasia - Šėtonu, pragaro gyventoju. Jis tapo žmogaus gundytoju, nuodėmės nešėju, gąsdintoju ir persekiotoju. Šis naujasis Velnias, skirtingai nei senasis, buvo laikomas priešiška ir destruktyvia jėga, nekenčiančia žmonijos ir Dievo, skleidžiančia melą.

Senovės lietuvių mitologijoje Velas (arba Velinas) buvo trečias pagal svarbą dievas po Dievo ir Perkūno. Jo „nudievinimo“ procesas, t. y. jo virsmas piktąja dvasia, vyko palaipsniui, per kelis šimtmečius. Dar 1761 m. G. H. Stenderio latvių gramatikoje Velsas minimas kaip „mirusiųjų dievas“, o veli (Vėlinės) - „mirusiųjų dievo dienos“. XVI a. Velionis buvo aiškinamas kaip „vėlių dievas“. Šios indoeuropietiškos šaknies *uel-/*uol- susijusios su mirusiaisiais ar mirusiųjų karalyste, taip pat su regėjimu, numatymu, magija, muzika ir ganykla. Slavų dievas Volosas buvo galvijų dievas, o senovės germanų žodis vollr- reiškia „ganyklą“. Lietuvių liaudies dainose minimos „Velo karvės“. Lyginamoji indoeuropiečių mitologija rodo, kad Velas (Velinas) buvo analogiškas senovės indų dievybei Varūnai, persų Ahūra Mazdai, skandinavų Odinui ir airių Cū Chulain’ui.

Dievas Velinas buvo laikomas ir kūrėju, kosminės tvarkos saugotoju, sutarčių sudarytoju, nakties, vandenų ir akmenų valdovu, susijusiu su vaisingumu, galvijais ir turtu. Jis buvo juodų gyvulių kūrėjas. Mitologijoje Velinas vaizduojamas kaip vienaakis magas, visa regintis ir numatantis, galintis keisti savo pavidalą, dažniausiai pasiverčiantis gyvūnais, ypač vilkais ir piktais šunimis. Šie bruožai išliko lietuvių ir latvių tautosakoje, o vietovardžiai (Velnio bala, Velnio akis, Velnio tiltas ir kt.) rodo Velo (Velino) vardą siejamą su pelkėmis, balomis, akmeningomis vietomis, užtvankomis ir tiltais. Daugiau nei 40% iš maždaug 400 lietuvių vietovardžių su šaknimi „vel-“ sudaro pelkių ir raistų pavadinimai.

Velnio vaizdinys glaudžiai susijęs su piktumo bruožu, jungiančiu jį su germanų Wodanu. Velinas tautosakoje baudžia žmones nuolatiniu mirties reikalavimu, vilioja į mirtį įvairiais pavidalais: gaigalo, nepaprasto paukščio ar ožiuko pavidalu įklampina pelkėse; pasivertęs vilku, sudrasko; kaip baisi juoda kiaulė mirtinai išgąsdina; pasivertęs juodu šunimi, kapinėse įkanda ir žaizda negyja; jaujose ar pirtyse moterims nulupa odą; kaip žaltys užšokęs uogautojai ant kaklo pasmaugia ją arba jo negalima numesti; naktį, įsirangęs į lovą, gali mirtinai išgąsdinti, o užgulęs kaip maišas - uždusinti.

Viena svarbiausių Velino savybių - vienaakis regėjimas. Germanų dievas Odinas (Wodanas) taip pat buvo vienaakis, paaukojęs vieną akį už tai, kad atsigėrė stebuklingo vandens iš šaltinėlio, tekančio iš kosminio medžio šaknų, taip tapdamas visažinis ir numatantis. Senasis lietuvių Velinas turbūt pasielgė panašiai. Anot K. Henenbergerio, netoli Isruties, Mažojoje Lietuvoje, buvęs šventas šaltinėlis Golbė, kurio dėka žmonės pasidarydavo vienaakiai, atiduodami akį už stebuklingo vandens atsigėrimą. Būti vienaakiu buvo laikoma nepaprasta garbe. Sakmėse pasakojama, kad galima pasidaryti vienaakiu visa matančiu, jei žinai, kokiu vandeniu velnias patrina savo vieną akį, bet jei jis tai sužino, tuoj išduria tą akį.

Velnias siejamas ir su mitais apie didžiulių akmenų nešimą. Pasakojama, kad Velnias nešė Puntuko akmenį Anykščių bažnyčiai nugriauti, bet nebaigęs nešti pametęs. Taip pat minimas atvejis, kai neturtingas žmogus, neturėdamas ko valgyti, sumanė dvasiai Duliui atiduoti savo vėlę. Atėjęs Velnias pasakė, kad nenori jo vėlės, bet gali paskolinti pinigų. Po trejų metų žmogus turi atnešti skolą į tą pačią girią ir pašaukti jį: „Duliau, Duliau”.

Lietuvių tautosakoje Velnias dažnai tapatinamas su geroji požemio dvasia, mirusiųjų globėju, Pikuoliu (Pikulu, Pokliumi), kartais - Teliaveliu. Tačiau krikščionybės įtakoje Velnias tapo blogio personifikacija, savaip interpretuotina skirtingose kultūrose. Jis laikomas priešiška ir destruktyvia jėga. Istoriškai velnias minimas daugelyje kultūrų ir įvardijamas skirtingais vardais: Šėtonas, Liuciferis, Belzebubas, Mefistofelis, Iblis.

Krikščionybėje Velnias yra buvęs arkangelas Šėtonas, kuris sukėlė pasipriešinimą prieš Dievą. Apokalipsės metu jis, kartu su savo bendražygiais, bus nuteistas amžinoje ugnyje. Biblijoje, Apreiškime Jonui, minimas „didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį“. Ankstyvajame judaizme Dievas Jahvė buvo atsakingas tiek už blogį, tiek už gėrį. Zoroastrizmo įtakoje atsirado blogio kaip atskiros esybės idėja, kuri ilgainiui integravosi į judėjų religinę pasaulėžiūrą.

Islame blogio samprata įvardijama dviem žodžiais: šaitа́n (nuklydimas arba velnias) ir Iblis (tikrinis velnio vardas). Korane pasakojama, kad Alachas, sukūręs Adomą, nurodė angelams nusilenkti prieš jį. Visi pakluso, išskyrus puikybės apimtą Iblį, kuris tvirtino esąs pranašesnis. Islame tiek gėris, tiek blogis sukurti Alacho, tačiau pasaulio blogis tėra Viešpaties plano dalis, išbandanti tikinčiuosius.

Sufizme maištas prieš Dievą suvokiamas kaip vykstantis sielos lygmenyje, o tikintysis privalo ugdyti discipliną, kad įveiktų blogį. Pagrindiniu blogiu laikomas vidinis „aš“, per kurį reiškiasi Iblio veikimas. Salafizme pabrėžiama dvilypė pasaulėžiūra tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų, o velnias laikomas priešu, siekiančiu nutolinti žmones nuo Dievo. Tikinčiųjų įsitikinimu, nors galų gale Dievas velnią įveiks, jis yra rimtas ir pavojingas žmonijos priešininkas.

Lietuvių mitologijoje Velnias buvo laikomas vienu svarbiausių žemiškųjų dievų - mirusiųjų ir gyvulių globėju. Vėliau jo vaizdinį paveikė krikščionybė. Kazio Borutos romane „Baltaragio malūnas“ velnias vadinamas Pinčuku, apibūdinamas kaip „nusmurgęs velniukas“, „netikęs“, „tinginys“. Jis panašus į žmogų, bet turi uodegą, ragus, plaukuotą kūną, didelę barzdą ir stebuklingų galių, sugeba virsti įvairiais pavidalais. Jo darbai, kaip sielų pirkimas ir piršlių stabdymas, pabrėžia jo stebuklingumą. Pinčukas gyvena purvinoje pelkėje ir slepiasi nuo Perkūno.

Julius Kaupas kūrinyje „Daktaras Kripštukas pragare“ velnias apibūdinamas vardais Belzebubas, Juodauodegis, kipšas. Jis panašus į biblijoje aprašytą velnią: tamsiaveidis, kvepiantis siera, vilkintis juodais drabužiais, su ilga uodega, mažais ragais, plaukuotomis rankomis, kumpais nagais. Jis verda žmones katiluose, kursto ugnį, perka sielas, tempia žmones į pragarą. Nuo jo galima apsisaugoti sidabru, kryžiumi bei maldomis.

Lietuvių liaudies pasakose velnias turi daug vardų: šėtonas, žalias ponaitis, žaliašvarkis, šlubas, nelabasis, naktibalda, juodas ožys, kipšas ir kt. Jis vaizduojamas su ragais, uodega, barzda, dideliu pilvu, kojomis kaip kalades, juodais dantimis, plaukuota krūtinę, nagais. Jis panašus į žmogų, bet turi ir kokio nors gyvulio savybę. Pasakose velniai sutaria su žmonėmis ir dievu įvairiai: bendradarbiauja, draugauja, pykstasi. Jie turi gerų ir blogų charakterio savybių, bei antgamtiškų gebėjimų. Nuo blogų kipšų apsisaugoma rėžiant peiliu, darant pažadus, kalant maldas, geriant vaistus, buriant.

Velnio įvaizdis populiarus lietuvių liaudies patarlėse ir priežodžiuose, tikėjimuose, burtuose ir prietaruose, liaudies dailėje. Ypač daug Lietuvoje yra iš velnio vardo kilusių vietovardžių.

Krikštynos, kaip svarbus ritualas, taip pat turi savo sąsajų su velniu liaudies išmintyje. Patarlė „Baloj velnias krikštynas kelia“ simbolizuoja netikėtus, neįprastus ar net pavojingus įvykius, kurie gali nutikti net ir švenčių metu. Tai primena, kad blogis gali pasireikšti netikėčiausiose situacijose, o krikštynos, kaip šventa apeiga, gali būti apjuodintos ar sutrikdytos.

Lentelė: Velnias skirtingose kultūrose ir religijose

tags: #velnias #krikstynas #kelia

• Daugiakalbystė Šalčininkų rajone
• Kaip ugdyti emocinį intelektą ikimokykliniame amžiuje
• Seksas ir gimdymas
• Kaip užtikrinti naujagimio miego saugumą
• Sapnai apie mirusiuosius nėštumo metu