Istorija apie Vanda Pumputienė gimimo data prasideda nuo dramatiško 1960 m. italų režisieriaus Vittorio De Sicos filmo pavadinimo. Nors šis straipsnis ne apie karo metų įvykius Italijoje, o apie ramų sovietmetį Lietuvoje; nors šios istorijos veikėjai ne Sofi Loren ir Žanas Polis Belmondo, tai visai nesvarbu. „Sunku žodžiais nusakyti tą bendrumo, ryžto, susikaupimo ir nusiteikimo jausmą, kurį mes jautėme iš mus aplinkui supančių žmonių.
Tauragės apskrityje, Pagėgių savivaldybėje esama Natkiškių kaimo, kuriame gyvena apie pusę tūkstančio žmonių. Kaime yra mokykla, pagrindinė. Pavadinta ji ne kokios nors „Taikos“, „Šviesos“, „Minties“ ar kitos metafizinės abstrakcijos garbei, o pavadinta vardu, kuris šių dienų skaitytojo ausiai skamba jau netgi archajiškai - Zosės Petraitienės pagrindinė mokykla. „Kas ta Zosė Petraitienė?“- toks klausimas neabejotinai kyla kiekvienam jaunesniam žmogui. Žmogui, negyvenusiam sovietmečiu ir neatsimenančiam tragiškų įvykių, nutikusių Natkiškių apylinkėse tą šaltą 1982 m. sausio vakarą.
Žiema tąsyk itin nirtingai šiepė dantis - netgi spaudoje pranešta, kad palei Nemuną esančiuose rajonuose pūga būsianti pavojinga: vėjo greitis sieksiąs net iki 25 metrų per sekundę, o šaltis - apie 18 laipsnių. Tą sausio vakarą Natkiškių kaime felčere dirbusią Zosę Petraitienę pasiekė pagalbos šauksmas - pradėjo gimdyti atokiame vienkiemyje gyvenusi moteris. Nepaisant to, kad žemė maišėsi su dangumi, felčerė ryžosi vykdyti savo pareigą. Kolūkis organizavo šiokį tokį transportą - traktorių su vairuotoju. Bevažiuojant sodybos link ir matant prieš akis stichijos siautulį, vyras nebesiryžo judėti toliau. Jis akimirkai palindo po mašina, kad išleistų beužšąlantį vandenį. Palydovas pats vos grįžo namo - laukuose pasiklydo, jo drabužiai buvo net apledėję - tokios nuožmios oro sąlygos buvo. O Zosė Petraitienė dingo pūgoje - nepasirodė pas gimdyvę, nepasiekė sodybos.
Prasidėjo dingusiosios paieškos - teigiama, kad moters ieškojo ne tik vietiniai gyventojai, bet ir sovietinės armijos kariai su metalo ieškikliais - su savim felčerė turėjo metalinį lagaminėlį su medikamentais. Šią dramatišką istoriją derėtų prisiminti - ir ne tik kaip eilinę sovietmečio tragediją. Zosės Petraitienės, pūgoje žuvusios felčerės istorija, galėtų būti susimąstymo akimirka tiems, kurie nesiryžta žygiuoti į oro uostą už savo pelnytas teises, tačiau iškart ryžtasi kelti sparnus į prakutusias Vakarų valstybes. Taip, Zosė Petraitienė gyveno tuo laiku, kai niekas negalėjo nė susimąstyti apie emigraciją, tačiau atsakykime patys sau - tą sausio vakarą, kai ji sužinojo apie tolimame vienkiemyje gimdančią moterį - kokios moralinės vertybės ragino ją eiti ten per siaučiančią pūgą, per artėjančią tamsą?
Vanda Pumputienė - gydytoja kardiologė
Kitos medikės istorija - netragiška, tačiau nė kiek ne mažiau reikšminga. Vanda Pumputienė - gydytoja kardiologė, ilgus dešimtmečius atidavusi darbui Vilniaus GMP stotyje - nuo 8 deš. Pirmąsyk - 1975 m. balandžio 4 d. įvykusiose Žaslių geležinkelio katastrofoje, kuomet keleivinis traukinys Vilnius-Kaunas rėžėsi į gabaritais iš šalutinio kelio išsikišusią degalų cisterną. Kelios akimirkos ir viską naikinanti ugnis apėmė pirmus keturis sudvigubinto sąstato vagonus. Tiesa, esama archyvinių duomenų, kurie leidžia abejoti, ar tikrai žuvo tik dvi dešimtys - po kelių dienų tuometinis LSSR vidaus reikalų ministras informuos tuometinę Vyriausybę - LSSR Ministrų Tarybą - apie 105 pareiškimus dėl dingusių asmenų, kurie vienaip ar kitaip turėjo važiuoti nelaimę patyrusiu reisu. Katastrofos bylą tyrusius tardytojus irgi kažkodėl domins tai, kiek gi žmonių galėjo važiuoti tą popietę į Kauną.
Kita didelė nelaimė, kurioje tiesiogiai sudalyvauti teko Vandai Pumputienei - vos po savaitės, balandžio 13 d., pačiame Vilniaus centre įvykusi pontoninio tilto griūtis. Griuvus nepabaigtam tiltui, kuris būdavo kiekvieną pavasarį pastatomas maždaug toje vietoje, kur dabar yra Karaliaus Mindaugo tiltas, šaltame Neries vandenyje atsidūrė apie 80 žmonių, kurie prieš tai vakarą leido Sporto rūmuose - stebėjo vengrų estradinio ansamblio „Syrius“ koncertą. Skęstančių žmonių puolė gelbėti visi - ir gelbėtojai, ir milicininkai, ir kariai, ir medikai, ir eiliniai piliečiai. Oficialiais duomenimis, tąkart žuvo 4 žmonės - nepaisant to, iki šiol sklando gandai apie kūnus, kuriuos Neris atiduodavo net po kelių savaičių...
Trečiąkart Vandai Pumputienei teko sudalyvauti Jonavos „Azoto“ avarijos likvidavime, 1989 m. kovo mėnesį. Tąkart įvykus sprogimui gamykloje, žuvo 7 žmonės, o milžiniški nuodingų chemikalų debesys vertė organizuoti iki tol neregėto dydžio gelbėjimo operaciją - ilgesniam ar trumpesniam laikui buvo evakuoti 34 tūkstančiai žmonių.
Ketvirtasis kartas, kai buvo reikalinga skubi medikų pagalba nutiko jau beatgimstančioje Lietuvoje - 1991 m. Greitosios pagalbos gydytoja Vanda Pumputienė, kartu su kolege felčere Giedrima Kundrotaite būtent už savo pareigų atlikimą gelbstint nukentėjusius tą naktį, vėliau buvo apdovanotos garbingais apdovanojimais - Sausio 13-osios medaliais.
Sveikatos priežiūros problemos Vilniaus tabore
Naujoji Vilniaus miesto valdžia užsimojo iš pagrindų spręsti taboro problemas, kurios, vicemero Gintauto Palucko žodžiais tariant, sukuria aibę blogybių sostinėje. Tarp jų - ir sveikatos priežiūros problemas: „Jie į polikliniką nenori eiti, todėl kviečiasi greitąją pagalbą. „Savivaldybė prieš tai dešimt metų stengėsi išstumti taborą iš miesto. Teismo sprendimais griovė statinius, taikė įvairias kitas priemones. Bet taboras ir narkotikai niekur neišnyko, problemos pasiliko. Mes remiamės humaniškesne praktika, kurią taiko ir kitos Vakarų Europos šalys, pavyzdžiui, Prancūzija ar Vokietija, taip pat skandinavai. „Prieš kelerius metus Vilniaus priklausomybės ligų centre vykdytas projektas: narkomanus, kuriuos policija sulaikydavo tabore, iškart užrašydavo į metadono programą, paskui į reabilitacijos centrus. Sugrįžimo į visuomenę procentas tikrai buvo labai didelis. Vienas svarbiausių punktų ilgalaikėje perspektyvoje yra švietimas. Romų vaikų mokymosi sąlygos ir rezultatai yra gerokai prastesni. Todėl tiek savivaldybės švietimo įstaigų, tiek socialinių darbuotojų, tiek socialinių pedagogų turi būti sutelktos pastangos, kad romų vaikai gerai išmoktų lietuviškai, kad jiems būtų užtikrinta popamokinė veikla, kad jie tabore praleistų kiek įmanoma mažiau laiko.
„Jie į polikliniką nenori eiti, tad kviečia greitąją pagalbą, kai yra pakilusi temperatūra, ir reikalauja vežti į ligoninę. Bendrai paėmus, su jais yra tokių problemų, kad baisu. Ten nuvažiuoji pas vieną, tave užpuola dešimtimis. Aišku, jeigu greitoji kviečiama dėl narkotikų perdozavimo, yra rimtas pagrindas. Bet jeigu šiaip koks negalavimas, pradėjus kosėti ar pakilus temperatūrai, jie gi galėtų nueiti į Naujininkų polikliniką. Bet kas iš to, jeigu jie vaistų nevartoja. Kai nuvažiuoji, pradeda prašinėti: palik vaistų nuo temperatūros ar kitokių. Savo ruožtu Vilniaus romų bendruomenės pirmininkas Stepas Visockis teigia, kad romų tautybės žmonės susiduria su daugybe sveikatos problemų: „Būna, ir greitoji nevažiuoja, ir ne visi gydytojai priima. Apie sveikatą turime labai mažai informacijos. Anksčiau atvažiuodavo daktarai, dabar niekas nebeatvažiuoja. Kadangi mūsų žmonės nelabai supranta lietuviškai, visą laiką jiems pranešu, kad jau atėjo laikas vesti vaikus skiepyti nuo vienokių ar kitokių ligų. Bet nelabai kas ima į galvą. Tarp dažniausių sveikatos problemų - uždegimai, pakilusi temperatūra, narkotikus vartojantis jaunimas. Galų gale viena šeima išmirė nuo narkotikų vartojimo - ir tėvai, ir vaikai. Reikia ką nors daryti, o mes neturime lėšų. Skambiname į Priklausomybės ligų centrą, jie vietų neturi, vėl ką nors sugalvoja. Sveikatos sąlygos tikrai ne kokios. Tarkime, per savaitę porą kartų vestų kursus. Mūsiškiai būtų patenkinti, nes gautų naudingos informacijos.
„Būtinąją sveikatos priežiūrą jie tikrai gauna. Bet turint omenyje, kad jie nedirba ir yra socialiai nedrausti, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas jiems yra mažesnis, - sutinka vicemeras G.Paluckas. - Nežinau, ar kalbant apie taborą, reikėtų akcentuoti tiktai sveikatos priežiūros dalį, nes iš tikrųjų nepritaikius šių priemonių kompleksiškai, situacija nesikeis. Prastesnė sveikatos priežiūra lemia, kad romų tautybės vaikai yra prastesnės sveikatos. Tada jie neateina į mokyklą, krinta motyvacija mokytis. Galiausiai iš viso nustoja vaikščioti į mokyklą. Sakau atvirai, dėl sveikatos priežiūros dar nesame kalbėję su romų bendruomene. Jeigu tai bus viena silpnųjų grandžių, be jokios abejonės, ją irgi įtrauksime į strategiją. Bet per mėnesį kreipdavosi vos du žmonės, ir panaikinome tą punktą. Mūsų poliklinikoje gydoma apie du šimtus romų tautybės žmonių. Motinos ir vaikai yra automatiškai draudžiami. Na, o vyrai arba apdrausti, arba, jeigu nedrausti, patys užmoka į kasą. - Dažni iškvietimai į taborą yra dėl apsvaigimo nuo narkotinių medžiagų. O šiaip jie, kaip ir kiti piliečiai, kviečia greitąją pagalbą, kai vaikui pakyla temperatūra ar patys sukarščiuoja. Būna atvejų, kad žmogus, rodos, galėtų dėl tokių pačių problemų nueiti į polikliniką arba tiesiog išgerti tabletę nuo karščiavimo. Mes darėme statistiką: ten, kur narkotikai neplatinami, sergamumas ir iškvietimų skaičius yra kaip ir visur kitur.
| Sveikatos problema | Aprašymas |
|---|---|
| Uždegimai ir karščiavimas | Dažnos priežastys greitosios pagalbos iškvietimams. |
| Narkotikų vartojimas | Problema, kelianti didelį susirūpinimą, turinti tragiškų pasekmių. |
| Informacijos trūkumas | Mažai informacijos apie sveikatą, profilaktiką, skiepus. |
| Prieinamumo problemos | Ne visi gydytojai priima, greitoji pagalba ne visada atvyksta. |
