Valerijus Rudzinskas - kunigas, rašytojas ir visuomenės veikėjas, kurio gyvenimas paženklintas tarnyste žmonėms, kovojantiems su priklausomybėmis, ir dvasinės pagalbos teikimu tiems, kurie susiduria su gyvenimo sunkumais. Jo įkurta Pilnų namų bendruomenė Panaroje tapo vilties oaze tiems, kurie ieško kelio iš narkotikų pragaro. Šiame straipsnyje panagrinėsime V. Rudzinsko biografiją, jo veiklą ir požiūrį į gyvenimą, priklausomybes bei dvasinius klausimus.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Pašaukimas
Valerijus Rudzinskas gimė 1958 m. Jurbarko rajono Pamituvio kaime. Augo inteligentų šeimoje, kur tėvas Balys buvo režisierius, aktorius ir Dailės akademijos dėstytojas, o mama Prakseda - lietuvių kalbos mokytoja, dirbusi vakarinėje mokykloje ir turėjusi sąsajų su aklųjų mokykla. Nors anksti atsiribojo nuo tėvų asmeniniais klausimais, su tėvu palaikė atvirus kūrybinius santykius. V. Rudzinsko polinkis į meną paskatino jį lankyti dailės mokyklą ir svajoti apie studijas Dailės akademijoje. Tačiau studijų metais jo pasaulėžiūra pasikeitė - nuo idealizuojančio marksisto ir materialisto jis tapo teosofu, o vėliau - okultistu. Didelę įtaką jam padarė grožinė literatūra, ypač M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Baigdamas Dailės akademiją, V. Rudzinskas pradėjo gręžtis į Dievą, suvokęs, kad įklimpo į tamsą ir artėja prie sąmoningo blogio slenksčio. Jis pradėjo melstis, veikiamas katalikų bažnyčios atmosferos ir įtakos.
Kelias Į Kunigystę ir Tarnystę
1985 m. V. Rudzinskas suprato, kad Kristus skiriasi nuo visų kitų dievų, o krikščionybė iš esmės skiriasi nuo visų kitų pasaulio religijų. Tais pačiais metais Vilniuje autobuse jis susipažino su nepažįstamu žmogumi, kuris pakvietė jį į pogrindinę sekmininkų bendruomenę. Ten jis suprato, kad paprasti žmonės Šventąjį Raštą pažįsta giliau ir gyviau nei kunigai, su kuriais jam teko bendrauti. 1995 m. V. Rudzinskas baigė Kauno kunigų seminariją, o 1998 m. - Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame studijavo literatūrologiją. Dirbo kunigu Garliavoje (1985-1987), Sutkuose (1987-1989), Rudaminoje (1989-1996), Punioje (1996-1997), Nemunaityje (1997-2005).
Pilnų Namų Bendruomenė: Vilties Oazė
Prieš trylika metų įkūrėte Pilnų namų bendruomenę čia, Panaroje, šiek tiek anksčiau buvote Nemunaičio parapijos klebonas, kur ir gimė idėja gydyti žmones nuo įvairių priklausomybių. Kas paskatino iškeisti Alytaus rajone esantį miestelį į šią vietą Merkinės miškuose, kur tik daugybė medžių ir aklina tyla? - Tikriausiai žmonėms, kurie nenorėjo, kad ten užsiimčiau šia veikla, atrodė, kad narkomanai kels miesteliui grėsmę, tad ieškojome nuošalios vietos, kur galėtume išsikelti, ir šiuo sprendimu be galo džiaugiuosi. Čia sudarėme palankias sąlygas šiai veiklai vykdyti, gydyti žmones nuo įvairių, priklausomybes sukeliančių, ligų. Pilnų namų bendruomenė skaičiuoja jau gyvavimo dešimtmetį. Ar pavyko suskaičiuoti, kiek žmonių kreipėsi pagalbos per šį laikotarpį? - Per metus maždaug nuo dešimt iki dvidešimt žmonių būna reabilitacijoje, taigi iš viso reabilitaciją praėjo apie tris-keturis šimtus žmonių.
Tėvas Valerijus Rudzinskas pasakoja, kad pirmiausia buvo pagalbos prašantys žmonės, įklimpę į priklausomybių liūną, visuomenės atstumti, atėję iš šiukšlynų, dažnai nereikalingi net artimiesiems. „Reabilitacija - sunkus, kartais net beviltiškas darbas. Esame tikintys, vadovaujamės tuo, kas Dievo įdėta į širdis. Ne vien dėl to, kad to reikia Bažnyčiai, kad tokia jos misija, o savo širdimi atsiliepdami į Dievo kvietimą“, - taip „Pilnų namų“ bendruomenės misiją apibūdina jos įkūrėjas.
„Kaip vienuolyno kūrėjui rūpi jo ateities perspektyvos, galimybės išsilaikyti. Kiekviena vienuolija laikoisi savo rankų darbu, o ekologinis vaisžolių ūkis atrodo vienas iš perspektyvių pragyvenimo šaltinių. Be to, tai ir sena kultūrinė vienuolynų tradicija. Prie vienuolynų buvo kuriami vaisžolių daržai.“
Kuris laikas bendruomenė glaudėsi Nemunaičio Švenčiausiosios Mergelės Marijos parapijoje, tačiau vietos žmonėms baiminantis, kad į bendruomenę atvyks narkomanai, prieš ketverius metus nuošalioje vietoje, Dzūkijos miške, įsigijo sodybą, kurioje tebeišsikuria. Apie trisdešimt bendruomenės gyventojų glaudžiasi bene prieš šimtmetį pastatytuose svirnelyje ir gyvenamajame name. Bendruomenės gyvenimo ašis - koplyčia, įrengta buvusiame kluone, išpuošta vieno bendruomenės nario tapytomis ikonų reprodukcijomis. Buvusiame tvarte įrengta valgykla ir keli kambariėliai pasišventusius broliams.
„Neatlaiko abstinencijos, išveja narkotikų alkis“, - pastebi bendruomenės įkūrėjas. Kasdien bendruomenė sulaukia vieno - trijų norinčiųjų čia apsigyventi skambučių. Bendruomenėje sveiksiantys jaunuočiai negali žiūrėti televizoriaus, klausytis radijo, skaityti pasaulietiškos spaudos. Pasak kunigo, tai padeda ugdyti drausmę, siekti ramybės, sveikti ir blaivėti.
Pasak Tėvo Valerijaus Rudzinsko, į bendruomenę atvykstama susikaupę, daug iškentėję žmonės, o žiniasklaida, akcentuojanti blogas naujienas, gąsdinanti krize, varo žmones į depresiją, neskatina pozityviai mąstyti ir tikėti rytojumi, artimu. Visa Vakarų kultūra linkusi sureikšminti problemas, sutirštinti blogybes, kas stumia žmones į nevilį, atitraukia nuo Dievo. Tai viena iš velnio veikimo formų. Ta informacija apie ekonominę krizę - psichozė. Tėvas Valerijus prisimena, kaip depresija besiskundžiančiai pažįstamai narkomanei patarė kiekvieną rytą nors po kelias minutes žiūrėti pro langą, kaip brinksta pumpurai, skleidžiasi medžio lapai, žiedai. Pasak kunigo, pasaulyje yra daug gražių dalykų, jų gausu gamtoje, ypač stebint metų laikų kaitą.
Bendruomenėje gyvena ir nuo priklausomybių gydosi 10-20 žmonių, kuriuos Tėvas Valerijus Rudzinskas vadina savo vaikais. Kas sunkiausia priklausomybės atsisakyti pasiryžusiam žmogui? Pasak Tėvo Valerijaus, sunkiausia peršilaužimo laikas ir adaptacija bendruomenėje. Kunigas neslepia, kad retkarčiais, matydami sudėtingus abstinencijos atvejus, kai, atrodo, žmogus tiesiog miršta, net vidurnaktį važiuoja į Druskininkų ligoninę, kur jaunuoliams pagelbėja. Bet taip būna retai. Paprastai susitvarko patys, kažkada patyrę tokią būseną bendruomenės nariai palaiko ir pataria, ką ir kaip daryti.
„Svarbiausiai juos mylėti, niekininti, priimti kaip savo gyvenimo dalį. Tada atsivers, keisis. Visą, dvylikos mėnesių, reabilitacijos kursą baigti pavyks ne visiems į bendruomenę atvykusiems. „Būna, vyrai neištveria, išeina, palieka bendruomenę, miršta, laidojame ir meldžiamės už juos.“
Kas lemia, kad vienas į priklausomybės liūną patekęs žmogus pakyla, pradeda naują gyvenimą, kitas niekaip neįstenka to padaryti? Pasak brolio Laimono Mituzo, daug įtakos turi tai, į kokią aplinką jie grįžta po reabilitacijos. Būdami bendruomenėje vaikinai jaučiasi stiprūs siekti savo tikslo, tačiau jeigu grįžta į tą pačią aplinką, pas tuos pačius draugus, pasijunta kitaip. Todėl labai svarbu, kad vyrai ir toliau dalyvautų Anoniminių alkoholikų grupių veikloje, nenutoltų nuo tikėjimo ir maldos.
Bendrijos miškelyje stovi koplytstulpis „Sieks“, kuriame įrėžiami visą reabilitacijos programą „Pilnų namų“ bendruomenėje baigusiųjų vardai ir pavardės. Jis teigia, kad jam sunkumų bendruomenėje nekyla, tiesiog eina pasirinktu keliu, jausdamas pašaukimą.
Ekologinis Ūkis ir Vaistažolių Kultūra
„Pilnų namų“ bendruomenė turi 6 hektarus ekologinio ūkio, antra tiek - miško. Vien herbariumas, įrengtas pagal senųjų vienuolynų tradicijas, užima 0,1 hektaro. Jame auga 16 rūšių vaistinių augalų. Žemesni augalai auga prie takelio, antroje eilėje - aukštesni, palei miškelį - aukštesnieji. Didžiausią - 3,5 hektarų „Pilnų namų“ bendruomenės plotą užima grikių laukas, 40 arų - vaisžolynas, 10 arų - braškių plantacija.
„Rausvažiedės ežiuolės stiprina imunitetą, didžiažiedės tūbės, čiobreliai, vaistinis izopas (juozažolės), šalavijai padeda nuo kosulio, gydo gerklę. Teigiama, kad šalavijai net valo stuburo nervų kanalus, raudonėliai - ramina. Sakoma, kad krūminės perilės, Rytų medicinoje dažnai vartojami augalai, padeda išmesti iš organizmo viską, kas nereikalinga. Jos - vienmetės, bet jų sėklų neerenkame, pačios pasisėja“, - vaikščiodama herbariumo takeliais pasakoja Rūta Jakubonienė.
Kauno politechnikos institute chemijos fakultetą baigusi „Pilnų namų“ bendruomenės projektų vadovė neslepia, kad visi šios bendruomenės nariai - truputį žolininkai, visiems teko klausyti paskaitų apie vaistinius augalus, bendrauti su jų augintojais, tyrinėtojais ir kitais žinovais. Visi šiek tiek pažįsta ir vaistinių augalų charakterį. Pasak Rūtos Jakubonienės, dauguma vaistinių augalų gan nekreiklūs ir nuolankūs, pasodinti nelengvai prigyja ir dera. Bene įnoringiausi iš bendruomenėje auginamų augalų yra mėlynieji palemonai.
Prie takelio į laukus stovi bitininko namelis. Prie jo ant didelio akmens ropinėja akmeninė bitė, tai dailininko Raimondo Navakausko dar nebaigta kalti skulptūra. Šį, Lietuvos tūkstantmečio, pavasarį „Pilnų namų“ bendruomenės gyventojai pasitiko dirbdami inkilus. Vasarą po kelis žmones triūsia laukuose ir herbariume, eina rinkti vaistažolių, skina medetkų ar grikių žiedus, iš laukų juos suneša į džiovyklą, kur į specialius aruodus sudėti augalai 2-3 paras džiovinami iki 40 laipsnių saulės energijos pašildytu oru. Gretimame kambaryje vaistažolės karpamos. Per metus bendruomenės nariai paruošia iki 500 kilogramų sausų vaistažolių. Apie trečdalį produkcijos sunaudoją savo reikmėms, kitą - parduoda. Daugelį vaistažolių (aviečių ūglių ir lapų bei uogų, dirvinių asiūklių, paprastųjų rasakilų, kraujažolių, jonažolių, gauromečių, trispalvių našlaičių, didžiųjų dilgėlių, miškinės dedešvos) surenka natūraliose augimvietėse, kitas (rausvažiedes ežiuoles, vaistinį izopą (juozažoles), medetkas, arnikas, vaistines ramunes ir melisas, vaistinius čiobrelius, šalavijus, grikus, mėlynuosius palemonus) užaugina.
„Rinkti vaistažoles gal ir nuobodoka, tačiau bendruomenėje yra daug įdomios veiklos. Mėgstu krepšinį.“ „Kai nusibosdavo kasdieniai ūkiniai darbai, užpulsdavo prisiminimai iš senojo gyvenimo, eidavau skinti vaistažolių: medetkų, tūbių, grikių žiedų. Aleksandras ir Valdas sakė, kad darbas su vaistažolėmis iš pradžių neteikė jokio džiaugsmo, nes reikalavo daug kruopštumo ir kantrybės, tačiau laikui bėgant jis netgi tapo malonus. Apie „Pilnų namų“ bendruomenę filmą sukūręs režisierius Algimantas Maceina neslėpė, kad bendruomenėje ir pats gydėsi priklausomybę. Jam ši bendruomenė tapo Dievo malone. „Patekęs į bendruomenę kitą dieną jau skyniau vaistines ramunes, sėdėdamas ant žemės kėdutės. Šalia skleidžia savo aromatą medetkų laukas, toliau baltuoja žydintys grikiai. Sėdžiu kvapnių ramunių lauke apsuptas bitelių, mintyse prašau angelų ir šventųjų pagalbos tvarkyti visas problemas. Visiška ramybė ir palaima.“
Kunigas Valerijus Rudzinskas puikiai prisimena, kaip mažas susirgęs gerdavo čiobrelių, aviečių ar liepų žiedų arbatą, eidavo su klasės draugais rinkti šalpusnių ir kitų vaistažolių. Reabilitaciją atliekantys žmonės ne tik mokosi pažinti savo ligą, dirba įvairų fizinį darbą, keturis kartus per dieną meldžiasi, bet ir kalbina Poetinį žodį. Tai pasiūlo bendruomenės įkūrėjas Tėvas Valerijus, poros dešimčių knygų autorius, prieš tai, žinoma, pakalbėjęs apie vaizdo, garso, išgyvenimo ir žodžio santykį, jų struktūrą ir raiškos galimybes. „Pilnų namų“ bendruomenės narių ir bičiuolių poezijos rinkinys „Žodžiu sparnuotu skelbiame gyvenimą” - labai originali knyga, kurioje 23 žmonių posmai. Juose autoriai atvirai kalba apie gyvenimą, priklausomybių praradus, skausmą ir norą atsiteisti, keistis, kreipti žvilgsnius į Dievą, pateikia savo autobiografijas, nuoširdžiai rašo apie savo nuosmukius, asmenines žaizdas, alkoholį, narkotikų vartojimą. Knygelės sudarytojas ir redaktorius Valerijus Rudzinskas įvadiniame žodyje rašo: „Reitai galima ką nors gera pasakyti apie narkomaną ar alkoholiką. Dažniausiai - tai sudaužyto likimo žmonės. Nemylimi, tačiau meilės besiilgintys. Neturintys jėgų nusimesti sunkaus priklausomybių kryžiaus, nelaimingieji, pažymėti mirties ženklu. Kunigas rašo nedrįstąs nė iš vieno priklausomo žmogaus reikalauti, kad jis savo gyvenimu įžiebtų meilės ar šventumo ugnį, tačiau laikās jį šventu dėl kiekvienos blaivios dienos, nes žino, kokių sunkiai suvokiamų pastangų reikia išsaugoti blaivybę.“ Ar gali šiems žmonėms padėti vaistažolės? Kas jos, vien vienuolynų tradicija ar paprasčiausias suvokimas, kad vienas Dievo kūrinys gali padėti kitam? „Vaistažoles, kaip ir kitus daiktus, pašventiname, kad jos naudojančioms žmonėms duotų sveikatos, išlaisvintų nuo piktojo, visų negerovių.“ Sekmadieniais po Mišių kunigas bendruomenėje atlieka išgydymo ir išlaisvinimo pamaldas, į kurias suplaukia daug žmonių ne tik iš aplinkinių kaimų, bet ir didžiųjų šalies miestų.
Kokia šios vietovės trauka įsitikinome apsilankę eiliniolaisvadienio popietę. Jauna šeima atvežė palaiminti dažnai sergantį pusės metų kūdikį, kita - tiesiog pasitarti, kelios - pasivaikščioti gražioje erdvėje. Pamatėme ir du buvusius reabilitacijos centro lankytojus, jau gyvenančius savarankišką blaivų gyvenimą.
Požiūris Į Priklausomybes ir Pagalbą
V. Rudzinskas mano, kad visuomenė turėtų atsimerkti ir pripažinti, kad retai šeimai pavyks išvengti tos nelaimės. Jis teigia, kad nesvarbu, ar narkomanas pasveiks, ar ne, svarbu, kiek mes sutaupome visuomenei lėšų ir kiek žmonių išgelbstime nuo apiplėšimų, kai priklausomybę turintys žmonės yra bendruomenėje. Jis pataria netoleruoti priklausomybių ir nustoti remti savo paslydusį vaiką, kol jis nepradės gydytis. Toleruodami tėvai tik daro meškos paslaugą, prasideda tragedijos, neretai jaunuolis miršta nuo perdozavimo.
V. Rudzinskas taip pat pabrėžia, kad moterys tiki, kad savo meile sugebės išgydyti alkoholiką. Tai saviapgaulė, reikia suvokti, kad tai liga. Jei žmogų ištinka apendicito priepuolis, ar meilė jį gali išgydyti? Kitos Veiklos ir Pomėgiai
V. Rudzinskas ne tik vadovauja Pilnų namų bendruomenei, bet ir užsiima kitomis veiklomis. Jis yra Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narys, organizuoja literatūrinius renginius. Taip pat jis kuria kvepalus bendradarbiaudamas su kosmetikos gamintojais. Kvepalų kūrimas jam teikia malonumą ne tik dėl kvapo, bet ir dėl eterinių aliejų, kurie turi priešbakterinį, priešinfekcinį poveikį. Jis pataria naudoti kvapų difuzorių su apelsinų ar arbatmedžio eteriniu aliejumi virusų pavojingu laikotarpiu.
„Net nekrikštytiems, kito tikėjimo žmonėms nekyla sunkumų laikytis regulos, dėl jos žmonės bendruomenės paprastai nepalieka.“
„Su tikėjimu ir meile atliekame darnų darbą. Šios bendruomenės moderatorius brolis Laimonas Mituzas,inžinerijos magistro diplomą iškeitęs į tarnystę žmonėms, kurie daugeliui atrodo beviltiški, pastebi, kad sveikstantiems nuo priklausomybių žmonėms vaistažolių arbatos labai tinka.“
„Nepatogumai verčia išmokti priimti kitų ribotumus, ištverme pranokti priklausomybių pasekmes, ryškiai matomas dvasiškai ir fiziškai sužlugdytame žmoguje. Kiekvieną dieną mokomės tapti Dievo vaikais, o tarpusavy - broliais. Tik dalyvavimas kito kančioje atveria akis atsivertimo stebuklui.“
„Pilnų namų“ bendruomenėsrytas prasideda malda, po kurios brolija sėda pusryčiauti. Tada prasideda darbo diena. Vyrai valo mišką, ruošia malkas, drožia suolus ir kitus baldus, meistrauja. Vasarą daug rankų darbo reikalauja vaistažolės ir vaistinių augalų herbulariumas. 14 valandą vėl malda ir pietūs, po jų - vėl darbas, vakarinė malda ir vakarienė.
BE SPALVŲ: Anonimės priklausomybės istorija
Gyvenimo Pilnatvė ir Dvasiniai Klausimai
V. Rudzinskas teigia, kad jo gyvenimui pilnatvės teikia tarnystė, hobiai, laisvalaikis ir buvimas gamtoje. Jam užtenka pasivaikščioti po mišką, tai jam didžiausias malonumas. Taip pat svarbi bendrystė su žmonėmis, su kuriais draugauja jau daugybę metų, juk iš tos bendrystės ir gimsta visas gyvenimo džiaugsmas. Jis mano, kad žmogų reikia mokyti džiaugtis gyvenimu. Gyvenimo dovana labai trapi: jei gyvensime praeitimi - nieko nepakeisime, kas bloga, reikia paleisti. Krikščioniui privalu žinoti: Dievas tave priima tokį, koks esi, jis nekelia kartelių vis aukščiau, supranta tavo situaciją ir dėl nieko nepasmerks, jei priimsi tikėjimu jo atleidimą ir meilę. Žmonės nepajėgia to suvokti ir priimti vieni kitus tokius, kokie yra. Reikia paleisti - kitąsyk ne tik įvykius, bet ir žmones iš praeities, kurie tarsi akmenys sieloje nusėdę. Išsilaisvinęs žmogus pradeda džiaugtis gyvenimu - sniegu, saule, medžių lapais. Reali tikrovė yra ši akimirka, o ne vakar diena ar rytojus. Žmogus turi būti laimingas čia ir dabar - kai kuria, dirba, valgo. Investicija į ateitį yra buvimas kasdienybėje su teigiama emocija. Taigi, rytojaus nelauk, nes išaušus dienai vėl lauksi kitos šia nė nepasimėgavęs.
V. Rudzinskas taip pat pataria skirtis, kai smurtaujantis, į alkoholį įjunkęs vyras nesigydo - jis taip kelia grėsmę moteriai bei vaikams. Dėl kryžiaus nešimo bažnyčios samprata keičiasi - juk ji ugdoma atsižvelgiant į gyvenimo realybę. Kryžius turi būti prasmingas. Kai šeimą skaldo smurtas, alkoholis, galioja ta pati taisyklė kaip ir susidūrus su narkomanija - netoleruoti. Jei kentėsi ir priimsi tai kaip kryžių, sužlugdysi save, emociškai sužalosi vaikus.
Valerijus Rudzinskas - rašytojas, kunigas, visuomenės veikėjas. Gimė 1958 m. Jurbarko rajono Pamituvio kaime. 1995 m. baigė Kauno kunigų seminariją, 1998 m. - Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame studijavo literatūrologiją. Dirbo kunigu Garliavoje (1985-1987), Sutkuose (1987-1989), Rudaminoje (1989-1996), Punioje (1996-1997), Nemunaityje (1997-2005). Yra Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narys. Organizuoja literatūrinius renginius.
tags: #valerijus #rudzinskas #gime
