Valentinos Stankūnienės gyvenimas neatsiejamai susijęs su tremtinės dalia. Nors praėjo 50 metų, laikas neįstengė užgydyti patirtos skriaudos žaizdų. Su amžiumi jos vis labiau žeidžia širdį, o praeities vaizdai, kurių neįmanoma užmiršti, vis dažniau iškyla atmintyje.
Gyvenimo negalima ištrinti tų 11 metų, praleistų toli nuo tėvynės, amžino įšalo žemėje Igarkoje, Krasnojarsko krašte. Patirtos skriaudos neatpirks joks reabilitavimas, niekas negrąžins ten paliktos sveikatos ir jaunystės, o tremtinės dalia liks iki gyvenimo pabaigos.
Trėmimas į Igarką
Vienas didžiausių trėmimų Lietuvoje, okupacinės valdžios represinės struktūros MGB dokumentuose užkoduotas pavadinimu „Pavasaris“ (Весна), įvyko 1948 m. gegužės 22 d. Tų metų trėmimo pati šiauriausia Sibiro Užpoliarės tremties vieta buvo Igarka.
Norėdama patikslinti išvežtųjų skaičių, sudariau Igarkos tremtinių, gavusių Lietuvoje reabilitacijos pažymas (1989 m. pristatytas rajonų Vykdomųjų komitetų finansų skyriams dėl turto grąžinimo), vardinį sąrašą, padariau išrašus iš tremtinių, įdarbintų 1948 m. Igarkos Miško pramonės kombinate, nepilno abėcėlinio sąrašo, iš Igarkos Civilinės metrikacijos skyriaus archyvo mirties liudijimų registravimo knygų ir iš Igarkos CM santuokų registravimo knygų.
Prisiminimai apie tremtį
Rinkdama medžiagą apie tremtinių skaičių, kaupiau ir tremtinių prisiminimus, kurie atspindi gal tik tūkstantąją dalį to, ką teko išgyventi mūsų tėvams tremties metu. Mes, vaikai, būdami tėvų globojami, kur kas lengviau už juos prisitaikėme prie tremties gyvenimo sąlygų ir aplinkos, o jauniausieji ar ten gimę ne visi ir besuprato tėvų pasaulėžiūrą. Kai kuriems iš jų didesnę įtaką turėjo tarybinė mokykla.
Ar reikia dabar kalbėti apie tai, kas buvo prieš daugelį metų, ir skaudinti save prisiminimais, klausia daugelis. Atsakymas turėtų būti vienas: kiekvieno žmogaus gyvenimas yra istorijos dalis, todėl privalome kalbėti ir išklausyti visų.
Reabilitacija ir neteisybė
Rusų rašytojas Maksimas Gorkis teigė, kad žmonės neprivalo atleisti skriaudos. Mūsų reabilitavimas - tai formalus aktas. Iki šiol nepripažinta šią nusikalstamą akciją vykdžiusių pareigūnų kaltė, nėra jokio jų atgailos žodžio. Iš mūsų pažymų niekas neišbraukė įrašų „be turto grąžinimo", „be teisės grįžti į tėvynę" ir „be teisės gyventi Lietuvos TSR". Tai tik didina skriaudą.
„Pasidalykime atmintimi", - 1988 m. rugpjūčio 12 d. „Komjaunimo tiesoje" kvietė gerb. Mečys Laurinkus. Labai atidžiai skaitau spaudą. Ten pasitaiko įvairių nuomonių. Kartais abejoju, ar nėra čia kokio šantažo. Pasekmės būtų baisesnės, nes dar daug tokių, kurie, padarę nusikaltimus, sėdi aukštose kėdėse ir nenori pripažinti tiesos.
Negalime tylėti, reikia atvirai kalbėti apie sulaužytus gyvenimus, apie nužudytuosius, apie nuo bado mirusius mažus vaikus ir suaugusius, apie laisvo žmogaus pavertimą vergu. Aš esu motina ir negaliu suprasti, iš kur tokia neteisybė, iš kur atsiranda sadistai, tironai, vagys, žmogžudžiai, kurių ir dabar Lietuvoje ne mažėja, o daugėja. Pasakykit, kodėl tiek daug žmonių puvėsiais užsikrėtę?
Valentina Stankūnienė ir visuomenės požiūris į motinystę
Valentinos Stankūnienės patirtis, susijusi su tremtimi, atspindi platesnę problematiką, nagrinėjamą straipsnyje apie moterų vaidmenį visuomenėje ir žiniasklaidos įtaką. Užsienio mokslininkai pastebi, kad, nepaisant visuomeninio gyvenimo modernėjimo, kultūrinės nuostatos šeimos atžvilgiu keičiasi lėtai, o moterys išlieka glaudžiai susietos su motinystės vaidmeniu.
Žiniasklaida turi galią formuoti mūsų supratimą apie pasaulį ir kartu keisti nuostatas, taip mažindama visuomenės grupių stigmatizavimą. Nagrinėdami bevaikystės vaizdinius žiniasklaidoje, tyrėjai atranda pronatalinio diskurso dominavimą, kai visokeriopai remiama motinystė / tėvystė, o asmenys, ypač moterys, nesusilaukusios vaikų, vertinamos menkiau ir neretai yra stigmatizuojamos.
Tam, kad suprastume šiuo metu vyraujančias kultūrines nuostatas bevaikių moterų atžvilgiu ir galėtume analizuoti pokyčius lygindami su užsienio šalimis, svarbu turėti atskaitos tašką ir nagrinėti jas iš istorinės perspektyvos. Bevaikystės vaizdavimas Lietuvos žiniasklaidoje XX a. pabaigoje iki šiol nebuvo tyrinėtas.
Atlikus 224 straipsnių bevaikystės ir susijusiomis temomis iš 1991-1996 m. laikotarpio populiariausių moterų žurnalų ir savaitraščių kokybinę turinio analizę paaiškėjo, kad tuo laikotarpiu daugiausiai dėmesio skirta lytinio švietimo ir abortų prevencijos temoms, siekiant užpildyti moterų neišprusimo lytinės sveikatos srityje spragą. Gimstamumo mažėjimo fone motinystę siekta įtvirtinti kaip svarbiausią moteriškumo raišką, o nevaisingumas ir savanoriška bevaikystė buvo stigmatizuojami.
1990 m. atgavus Nepriklausomybę, Lietuvos žiniasklaida patyrė sparčius pokyčius. 1991-2001 m. laikotarpis įvardijamas kaip augimo periodas. Žiniasklaida 1990-1992 m. liberalizavosi, laikraščiai atsiskyrė nuo valstybės ir tapo privatūs, laisva spauda. Nuo 1994 m. pradėta leisti daugiau žurnalų moterims: „Laima“, „Ji“, „Panelė“. Atsiradus konkurencijai, sovietmečiu monopolio teisėmis ėjusio „Moters“ žurnalo tiražas smarkiai krito. Vis dėlto didesnė laikraščių ir žurnalų pasiūla suteikė erdvės didesnei nuomonių ir pozicijų raiškai įvairiais klausimais.
Vykstant demokratizacijos procesui, atsikūrė tarpukariu veikusios moterų organizacijos. Daugiausiai 1988-1992 m. žiniasklaidoje straipsnių spausdino katalikiškas moterų sambūris „Caritas“, skleidęs gausios šeimos idėjas ir siekęs uždrausti abortus. Pasaulietinės organizacijos skyrė žymiai mažiau dėmesio savo veiklos viešinimui, todėl spaudoje vyravo tradicinės šeimos vertybės, o bevaikystei nebuvo skiriama dėmesio.
Išskirtinis dėmesys motinystei paprastai siejamas su kultūrinėmis nuostatomis. S. Daugirdaitės teigimu, motinystė XX a. pradžioje lietuvių literatūroje suvokta kaip savaime suprantama moters pareiga. Vyrų ir moterų prigimtinių skirtumų akcentavimas išliko ir atkūrus Nepriklausomybę. Motinystę ignoruojančiomis moterimis XX a. pabaigos literatūroje imtos vaizduoti seksualinę laisvę propaguojančios moterys, kurios, tenkindamos aistras su vyrais, atsisako motinystės.
Bevaikių herojų dažniausiai vaizduojamos kaip netekėjusios ir laisvos nuo šeiminių įsipareigojimų. Bevaikystės tema Lietuvos žiniasklaidoje XX a. pabaigoje nenagrinėta. 1975-1999 m. moterų žurnalus tyrinėjusios D. Marcinkevičienė ir R. Praspaliauskienė pastebėjo, kad moteris tuometinėje visuomenėje turėjusi aukštesnį statusą, jei buvo ištekėjusi ir turėjo vaikų. Sovietmečiu „moterys gavo teisę į darbą ir motinystę kaip pareigą“. Dėl ekonominių priežasčių verčiant derinti apmokamą darbą su motinystės pareigomis Lietuvos visuomenėje susiformavo „ištekėjusios, dirbančios motinos“ modelis.
Moters - motinos vaidmuo nebuvo kvestionuojamas atgavus Nepriklausomybę, tik sovietmečio idealios moters Lietuvoje įvaizdis „žmona - darbuotoja - motina“ vėliau buvo modifikuotas į žmonos - motinos įvaizdį. Atkūrus Nepriklausomybę moterys buvo skatinamos „grįžti į šeimą“, valstybė siekė didinti gimstamumą, o tautinės idėjos sutapo su antifeminizmo idėjomis, grąžinančiomis moterims tradicinius tautos ir šeimos sergėtojos vaidmenis.
Kitose sovietinės ideologijos įtaką patyrusiose šalyse, pvz., Suomijoje, vaikų neturėjimas viešumoje taip pat buvo vertinamas neigiamai. 1990-1995 m. laikotarpiu žurnaluose buvo daug straipsnių, pasakojančių anonimines moterų istorijas, iš kurių galima daryti išvadas, kad Lietuvos visuomenėje tuo laikotarpiu vyravo požiūris, jog privati sfera - buitiniai rūpesčiai, vaikų auginimas gula „ant moterų pečių“. Tačiau vaikų neturėjimo klausimas šiose publikacijose nesvarstomas, tik užsimenama apie nevaisingumo problemas, kurios priskiriamos prie seksualinių santykių temos.
Vėlesniu laikotarpiu, ėmus aktyviau veikti moterų nevyriausybinėms organizacijoms, sprendžiančioms moterų diskriminacijos, smurtą šeimoje patiriančių moterų problemas, buvo pripažįstama, kad įvairios diskriminacijos formos yra lyčių stereotipų, vyraujančių visuomenėje, pasekmė, tačiau šalia taip pat buvo plėtojamas ir antigenderizmo diskursas.
Apibendrinant galima teigti, kad atgavus Nepriklausomybę liberalizuota spauda siekė atkurti tarpukario motinystės ir gausios šeimos idealus. Bevaikystė, netgi nevaisingumo problemos į tą informacijos srautą nepateko. Kaip matome, net ir vėlesniu laikotarpiu šeimos idealas mažai keičiasi, antidiskriminaciniai nevyriausybinių organizacijų siekiai susiduria su religinių organizacijų pasipriešinimu, todėl moters - motinos vaidmuo išlieka centrinis visuomenėje, palikdamas moterims menką alternatyvių gyvenimo scenarijų pasirinkimo laisvę.
Užsienio žiniasklaidoje diskusijos apie moterų savanorišką bevaikystę prasideda XX a. pabaigoje. Britų spaudoje 1990-1995 m. savanoriškos bevaikystės tema buvo publikuota tik 6 proc. straipsnių, vėliau jų kiekis kasmet didėjo ir 2002-2003 m. pasiekė piką. Šiame tyrime pastebėta, kad savanoriškos bevaikystės nuostatas išsakantys asmenys daug dažniau susilaukė neigiamų vertinimų nei tie, kurie papasakodavo, kad neturi vaikų nesavanoriškai, dažniausiai dėl fiziologinių priežasčių - nevaisingumo. Savanoriškai bevaikiai asmenys Vakarų žiniasklaidoje paprastai buvo įvardijami kaip nesubrendę, egoistiški, šalti ir žymiai mažiau besidžiaugiantys gyvenimu.
Bevaikystė tiek Vakarų šalyse, tiek Lietuvoje XX a. pabaigos visuomenėse vertinta neigiamai. Vėliau, XXI a. pradžioje, autoriai Vakarų šalyse atkreipė dėmesį, kad, nepaisant neigiamų nuostatų, svarbu nagrinėti ir priežastis, kodėl moterys nesusilaukia vaikų. Dažniausiai jos skirstomos į tris grupes: moterų nenorą susilaukti vaikų, aplinkybių nulemtą vaikų nesusilaukimą ir nevaisingumo nulemtą bevaikystę.
tags: #valentina #stankuniene #gime
