Daina lietuviui lydėjo visą gyvenimą: nuo kūdikystės iki paskutinių gyvenimo dienų. Kūdikystėje skambėjo lopšinės, paūgėję vaikai dainuodavo piemenėlių dainas, vėliau kiekvienas darbas buvo dirbamas skambant dainoms: šienapjūtės, rugiapjūtės, linų apdorojimo, audimo ir kitoms. Nesuskaičiuojamos dainos skambėjo jaunimo pasilinksminimo vakaruose, kur daina buvo viena iš pasilinksminimo priemonių.
Ypatingą dalį sudarė tėvynės gynimo ir karo dainos. Lietuva visą laiką buvo apsupta priešų, su kuriais nuolat reikėjo kariauti dėl Nepriklausomybės ir Laisvės. Labai populiarios tapo dainos apie bėrą žirgelį, aštrų kardą, į karą išeinantį ginti tėvynės bernužėlį. Labai daug dainų buvo sukurta Nepriklausomybės kovų metu -1918-1920 m. Tos dainos tarpukario Lietuvoje 1918-1940 m. skambėdavo švenčių, įvairių susibūrimų metu. Tam įtakos turėjo tuometinė švietimo sistema - jaunimas buvo auklėjamas patriotine ir meilės Tėvynei dvasia.
Užėjus antrajai sovietinei okupacijai, jaunimas, vedinas patriotinių jausmų, pasitraukė į miškus ir su ginklu rankose stojo į beviltišką kovą su okupantais. Tuo metu pradėjo skambėti dainos nauja partizanine tematika. Daug dainų buvo pritaikyta ne tik iš Nepriklausomybės kovų laikotarpio, bet ir iš ankstesnių kovų. Partizanai pradėjo kurti naujas dainas, kuriose skambėjo ryžtas ginti Tėvynę, jos Nepriklausomybę, sunki partizano dalia, viltis ir tikėjimas pergale.
Daugelyje dainų skamba rauda motinų, kurios laimina į mišką išeinančius sūnelius, bet tiki, kad jie iškovos pergalę ir vėl Lietuva bus laisva. Dažnai partizanai apdainuoja savo mergeles, kurių prašo puošti partizanų kapus. Beveik visose partizanų dainose pradžioje skamba skausmas, nepakeliamos gyvenimo sąlygos, o gale viltis, kad jų vargas ne veltui, ir Lietuva vėl bus nepriklausoma ir laisva. Daug dainų sukurta žuvusių bendražygių ir kovos draugų atminimui. Sukurtos dainos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, todėl tų pačių dainų yra daug variantų. Pokario metais retas kuris dainininkas užsirašydavo, nes bijojo, kad užrašai nepatektų valdžios represinėms struktūroms.
Yra ir humoristinių dainų, kuriose išjuokiami išdavikai ir kolaborantai, nuėję tarnauti okupantams, liaudis juos vadino niekinamai - stribais (skrebais). Jiems skiriamose dainose skamba vien tik prakeiksmai.
Daug dainų Atgimimo metais 1988-1992 m. Ukmergės apylinkėse surinko Vaclovas Janušis. Reiškiu nuoširdžią padėką Vadokliuose gyvenančiai Kazimierai Kisielienei už padainuotas ir užrašytas partizanų dainas. Ji jaunystėje buvo garsi dainininkė ir saviveiklininkė, daug dainų dainavusi su partizanais.
Dainos apie partizanų kovas ir aukas atspindi ne tik tautos istorinę atmintį, bet ir nuolatinę kovą už laisvę. Tokios dainos kaip „Krito broleliai nelygioj kovoj“ ar „Išėjo broliai gint Tėvynės“ primena apie didvyriškumą ir pasiaukojimą.
Žymesni partizanai ir jų slapyvardžiai:
- Šarūnas - Juozas Survila
- Rycelis - Vytautas Verikas
- Vacys Burbulis - Bėgūnas
- Vilius - Klapėdos krašto vokietis, dezertyravęs iš Vermachto
- Lelijavas - spėjama, kad tai Bronius Bytautas
- Klajūnas - Bronislovas Pakalnis
- Liūtas - Antanas Juzukėnas
- Viesuliukas - Antanas Vaitelis
- Puškinas - Vladas Ališauskas
- Vaitelis - Danielius Vaitelis - Briedis
- Plienas - Alfonsas Morkūnas
- Geniukas - Pranas Grigas
- Krienas - Bronius Medelskas
- Narutis - Bronius Dūda
- Baravykas - Petras Žlioba
- Lakūnas - Vytautas Gricius
- Saugys - Petras Ignatavičius
- Uosis - Marijonas Krogertas
- Erškėtis - Raudonis
- Septintas - Vytautas Mackėla
- Alijošius - Povilas Kupčinakas
- Ąžuoliukas (Ąžuolas) - Antanas Juogėla
- Danutė - Danutė Dovydėnaitė
- Gintaras - Jonas Dagelis
- Plienas - Juozas Špokas
- Jūreivis - Albertas Pakenis
- Šturmas - Romas Launikas
- Tankistas - Antanas Stimburys
- Radvila - Tomas Našlėnas
- Strazdelis - Jonas Rimavičius
- Saulėgrąža - Albinas Sauliūnas
Kazimiera Imbrasaitė-Kisielienė, gimusi 1926 m., buvo garsi dainininkė ir saviveiklininkė. Jos šeima rėmė partizanus, o namuose vykdavo susibūrimai, kuriuose dalyvaudavo ir partizanai. Kazimiera, būdama garbaus amžiaus, padainavo ir užrašė 98 partizanų dainas, kurios saugomos Kėdainių krašto muziejuje. Tai vertingas indėlis į lietuvių liaudies dainų lobyną.
Partizanų dainos dažnai prasideda skausmu ir viltimi, atspindėdamos sunkų kovotojo likimą ir tikėjimą ateities laisve. Dainos apie motinų raudas, mergelių prašymus puošti kapus, apie žuvusius bendražygius - tai liudijimas apie tautos kančią ir ištvermę.
Dainos, užrašytos K. Kisielienės iš Vadoklių, bei kitos rinktinės dainos, saugomos įvairiuose archyvuose ir muziejuose, yra neatsiejama lietuvių kultūros dalis. Jos liudija apie drąsą, pasiaukojimą ir neišsenkančią meilę Tėvynei.
Prancūzijos pasipriešinimo daina – „Partizanų giesmė“
Net ir po daugelio metų, šios dainos tebėra gyvos, primindamos apie svarbius istorijos puslapius ir įkvėpdamos naujas kartas branginti laisvę.
