Čiulpimas yra įgimtas refleksas, padedantis naujagimiui maitintis. Čiulpimo judesiai slopina motorinį aktyvumą ir neigiamas emocijas, todėl ramina bei padeda užmigti. Paprastai šie fiziologiniai poreikiai patenkinami žindant krūtį, tačiau jei mama dėl tam tikrų priežasčių nemaitina savo vaiko krūtimi arba vaiko poreikis žįsti yra nuolatinis, net kai kūdikis pasisotinęs, bei varginantis jau ir taip nusigalavusią mamą, prireikia ieškoti sprendimo - mažyliai patys pradeda žįsti savo lūpytes, pirštukus ar kumštelį. Tačiau dažniausiai nepatenkintą poreikį išreiškia kurtinančiu verksmu.
Duoti čiulptuką ar jo neduoti - tėvų valia ir sprendimas. Kai kuriems tėvams atrodo savaime suprantama, kad čiulptukas kūdikiui reikalingas. Kiti yra kategoriškai prieš dėl estetinių priežasčių arba tieso mano, kad tai - laiko gaišimas nuolat keliant numestą ant žemės čiulptuką ir jį plaunant.
Čiulptuko privalumai
Čiulptukas vaikui suteikia ramybės ir saugumo jausmą. Jis gali nuraminti tada, kai mamos šalia nėra ar ji negali duoti krūties. Padeda nepravirkti stresinėse situacijose, pavyzdžiui, nuėjus pas gydytoją. Padeda nuraminti suirzusį kūdikį. Padeda kūdikiui užmigti. Padeda išvengti ausų užgulimo skrydžių metu. Padeda sumažinti staigios kūdikių mirties sindromo (SKMS) tikimybę. Mažina tikimybę, kad vaikas čiulps nykštį.
Čiulptukai tikrai naudingi neišnešiotiems kūdikiams - jie padeda vystytis čiulpimo refleksui. Čiulptukas labai pagelbėja toms mamoms, kurių vaikučiai nori žįsti krūtį kone ištisą parą. Be to, jis stimuliuoja lūpų, liežuvio veiklą ir turi teigiamos įtakos virškinimui. Gali būti, kad, jei vaiko čiulpimo refleksas negalės pasireikšti šitaip, jis pradės čiulpti savo pirštukus. Čiulptukas padeda, kai užsilaiko dujos, be to, jį naudojant, vaikas neįpranta čiulpti piršto. Čiulptukas - tai guminis spenelis be skylutės, pritvirtintas prie plastmasinio disko, kuris neleidžia kūdikiui įtraukti viso spenelio į burną. Anksčiau čiulptuką dažnai duodavo įsiverkusiam vaikui nuraminti. Pastaruosius kelerius metus tėvai ir daugelis gydytojų vėl ėmė rekomenduoti čiulptukus, nes jie padeda vaikui nusiraminti, kai jo pilvuką išpučia dujos, ir, be to, žįsdamas čiulptuką, vaikas neįpranta žįsti piršto. Be to, daugelis vaikų taip įpranta prie čiulptuko, kad jo reikalauja iki 1-2 metų, o kai kurie - net iki 3 metų. Tėvams tai atrodo negražu. Jie mano, kad tai dar blogiau, negu čiulpti pirštą. Tai skonio reikalas. Čiulptukas, lyginant su pirštų čiulpimu, yra neabejotinai pranašesnis. Daugelis vaikų, pradėjusių čiulpti pirštus nuo 3 mėnesių, čiulpia juos iki 1-2-3 metų. Ir tik 3-6 metais jie pamažu atpranta juos čiulpti. O kai kurie čiulpia pirštą ir po 6 metų. Priešingai, pusė vaikų, kuriems buvo duodamas čiulptukas nuo pat gimimo, jį meta jau 3-6-tą mėnesį, o dauguma jį čiulpia iki 1-2 metų. Tai jau didelis skirtumas. Kitas pranašumas: vartojant čiulptuką, mažiau deformuojasi dygstantys dantys, negu čiulpiant pirštus.
Moksliškai pagrįstas ir tas faktas, jog čiulptuko žindimas net perpus sumažina kūdikių staigios mirties sindromo riziką, jei duodamas vaikui miego metu.
Čiulptuko trūkumai
Gali pakenkti žindymui. Tyrimai rodo, kad pradėjus čiulptuką duoti nuo pirmųjų dienų, kūdikis praranda gebėjimą teisingai paimti krūtį, per mažai žinda, o tai trukdo sureguliuoti pieno gamybą ir pienas „dingsta“. Nustatyta, kad mamos, kurios vaikams duoda čiulptukus, žindyti nustoja anksčiau nei tos, kurios jų neduoda. Be to, čiulptuko davimas gali būti susijęs su čiulpimo problemomis - vaikas gali neteisingai žįsti krūtį, ypač jei čiulptuką gavo netrukus po gimimo. Na, o dėl to gali sumažėti pieno, kūdikis negaus pakankamai maisto. Čiulptuko davimas gali būti susijęs su pienligės atsiradimu. Ši infekcija gali kelti problemų ne tik kūdikiui, bet ir jo mamai - žindydama ar po to ji gali jausti šiai ligai būdingus skausmus. Dėl pienligės kai kurios mamos net nustoja žindyti. Taip pat nustatyta, kad čiulptukų mėgėjai dažniau serga ausų uždegimais. Vyrauja nuomonė, kad ilgas ir dažnas čiulptuko čiulpimas yra susijęs su žandikaulio vystymusi, su dantukų padėtimi ir netaisyklingu sąkandžiu. Vienas tyrimas netgi sako, kad tie vaikai, kurie kūdikystėje gavo čiulptuką, vėliau gali turėti žemesnį intelekto koeficientą nei jo negavusieji. Juk praėjus keliems mėnesiams nuo gimimo burnytė tampa ir pasaulio pažinimo įrankiu, vaikas kiša į ją įvairius daiktus. Jeigu burna užimta čiulptuko, tyrinėti gali būti sunkiau.
Didina otito (ausies uždegimo) riziką. Gali būti dantų problemų priežastimi. Tyrimai rodo, kad ilgai užsitęsęs ir nesaikingas čiulptuko naudojimas (po antrojo gimtadienio) didina dantų ėduonies ir neteisingo sąkandžio priežastis. Gali sulėtinti kalbos raidą. Priklausomybė nuo čiulptuko.
Kiti gydytojai ir tėvai vis dar nenori pritarti jų vartojimui. Ir gydytojai, ir tėvai pastebėjo, kad naujagimiai, kuriems buvo duodamas čiulptukas, paskui retai čiulpdavo pirštus. Be to, daugelis vaikų taip įpranta prie čiulptuko, kad jo reikalauja iki 1-2 metų, o kai kurie - net iki 3 metų. Tėvams tai atrodo negražu. Jie mano, kad tai dar blogiau, negu čiulpti pirštą. Tai skonio reikalas. Čiulptukas, lyginant su pirštų čiulpimu, yra neabejotinai pranašesnis. Daugelis vaikų, pradėjusių čiulpti pirštus nuo 3 mėnesių, čiulpia juos iki 1-2-3 metų. Ir tik 3-6 metais jie pamažu atpranta juos čiulpti. O kai kurie čiulpia pirštą ir po 6 metų. Priešingai, pusė vaikų, kuriems buvo duodamas čiulptukas nuo pat gimimo, jį meta jau 3-6-tą mėnesį, o dauguma jį čiulpia iki 1-2 metų. Tai jau didelis skirtumas. Kitas pranašumas: vartojant čiulptuką, mažiau deformuojasi dygstantys dantys, negu čiulpiant pirštus.
Mokyklos ir darželiai: kada prasideda socializacija?
Kada ir kaip duoti čiulptuką?
Čiulptuką pradėti duoti nuo apytiksliai 1 mėnesio. Jeigu žindote, neduokite čiulptuko iki mažylis neišmoko teisingai paimti krūties ir iki susinormalizuoja pieno gamyba. Atsisakykite čiulptuko kuo anksčiau. Kuo didesnis vaikas, tuo didesni čiulptuko naudojimo trūkumai ir mažesni naudojimo privalumai. Atsižvelgiant į tai, kad apie 5-6 gyvenimo mėnesį ženkliai sumažėja SKMS rizika, bet išauga ausų uždegimo tikimybė, apytiksliai šiuo metu rekomenduojama mažinti čiulptuko naudojimą. Stebėkite vaiką ir jo poreikius: puiku, jei po pirmojo gimtadienio čiulptuko nebereikėtų. Duokite čiulptuką tik tada, kai jo tikrai reikia. Nesiūlykite čiulptuko vos pasirodžius pirmiesiems nepasitenkinimo ženklams. Jei mažylis suirzta, patenkinkite jo svarbiausius poreikius: pamaitinkite, padėkite jam atsirūgti, pervystykite, pasūpuokite, priglauskite prie savęs. Jeigu dabar čiulptuką naudosite išmintingai, didesnė tikimybė, kad kūdikis netaps toks priklausomas ir atėjus laikui atsisakys čiulptuko be didesnio vargo. Nesiūlykite čiulptuko, jei vaikas jo nenori. Yra kūdikių, kuriems čiulptuko visiškai nereikia.
Jeigu čiulptuką vaikui duodate, patarčiau tą daryti tik kritinėse situacijose, kai tikrai neišeina be jo apsieiti. Kai kurioms mamoms atrodo, kad pagalba reikalinga jau tada, kai vaikas vos sukniurkė, o ji nori baigti kažkokį darbą… Tačiau situaciją reikia vertinti kritiškai.
Kada ir kaip atpratinti vaiką nuo čiulptuko?
Čiulptuko higiena ir saugumas
Nenaudokite įtrūkusių ar kitaip pažeistų čiulptukų. Čiulptukus nuplaukite šiltu vandeniu. „Nuvalyti“ čiulptukus patiems jį nučiulpiant - ne pati geriausia mintis. Nukritusį ar ilgiau be priežiūros paliktą čiulptuką pakanka nuplauti po šilto tekančio vandens srove, keliskart per dieną - ir su muilu. Keisti čiulptuką būtina kas kelis mėnesius ne tik higienos sumetimais, tačiau ir taikant jo dydį bei formą pagal kūdikio amžiaus tarpsnius.
Rinkitės čiulptuką ir pagal jo sudėtį, atidžiai tyrinėkite, kad joje nebūtų bisfenolio-A (BPA). Latekso čiulptukai paprastai yra minkštesni ir lankstesni, labiau tinkami naujagimiams, silikoniai - standesni, atsparesni dantų kramsnojimams. Lateksas gali būti alergijų priežastis, to taip pat nereikėtų pamiršti.
Geriausia, jei plastikinis čiulptuko diskelis yra su skylutėmis, nes tai palengvina kvėpavimą ir aplink burnytę besikaupiančios seilės turi galimybę nutekėti.
Suplyšusius, apkramtytus, nesandarią guminę dalį turinčius ir vandenį bei seiles savyje sulaikančius čiulptukus išmeskite nedelsdami dėl užspringimo pavojaus ir bakterijų bei Candida grybelių „veisyklos“. 2009 metais „Amerikos šeimos gydytojo“ žurnale publikuotas straipsnis įrodė, jog latekso čiulptukai labiau kontaminuoti mikroorganizmais nei silikoniniai.
Apie saldžios uogienės ar medaus - stipraus alergeno - žalą kūdikio dantims ir visam organizmui plačiai nekalbėsime, tačiau tepti čiulptukus šiais ir panašiais produktais griežtai draudžiama.
Mitai ir tiesa apie čiulptukus
Pasitaiko teiginių, bylojančių, kad vaikų, kuriems duodamas čiulptukas, maitinimas krūtimi baigiasi anksčiau nei tų, kurie apsieina be šio tėvų pagalbininko, tačiau tai nėra moksliškai įrodyta. Klaidinantis ir teiginys, kad prie čiulptuko įpratęs naujagimis gali nebemokėti ar nebenorėti žįsti krūties. Tai daugiau galioja gėrimui iš buteliuko, o vien žįsdamas čiulptuką vaikas pieno negauna, tad nesusidaro refleksas, kad tai atstoja krūtį. Anksčiau iš tiesų buvo manoma, kad čiulptukas padidina tikimybę, jog vaikas susirgs infekcinėmis ausų ligomis, o dabar tai priskiriama „bobučių patarimų serijai“. Nėra ir klinikinių įrodymų, patvirtinančių teiginius, kad žindukas stabdo vaiko vystymąsi, kad užimta burnyte jis tingės tarti naujus žodžius.
Tiesa ir tai, kad jeigu mažyliui šį išradimą siūlysite ir tada, kai nėra reikalo, jis gali prie jo taip įprasti, kad praktiškai nenorės būti neužimta burnyte.
Vienas esminių čiulptuko priešininkų teiginių - naujagimiui duodamas čiulptukas iškreipia motinos pieno gamybos procesą (jį mažindamas). Prie kietoko ir burnoje formos nekeičiančio čiulptuko pripratęs kūdikis vėliau netaisyklingai apžioja minkštą paslankų krūties spenelį ir formuojasi ydingi čiulpimo įpročiai, taip paversdamas žindymą motinai skausmingu, to rezultatas - mažėjanti pieno gamyba. Kūdikiams palankiose ligoninėse laikomasi „jokio čiulptuko, jokio žinduko“ politikos, mat, moksliškai įrodytas ryšys tarp čiulptuko naudojimo ir trumpesnio žindymo krūtimi laiko - šį faktą pagrindė danų mokslininkų Hanne Kronborg ir Michael Vaeth iš Aarhus universiteto tyrimas.
Natūraliosios tėvystės bei žindymo konsultantai vienbalsiai teigia, jog čiulptukas tarnauja ne vaiko, o „tingios“ motinos labui, nes kūdikiui susijaudinus ar pradėjus verkti, pakaktų jį priglausti prie krūties, pažindyti ir taip nuraminti.
Labai dažna jaunos šeimos patarėja bei vaiko priežiūros specialistė - viską žinanti močiutė. Paprastai nuo šios įsitikinimų, išsilavinimo ar kaimynystėje gyvenančiųjų priklauso, kurią pusę - čiulptuko ar „nečiulptuko“ ji palaiko. Tikriausiai iš močiutės tekę girdėti, jog čiulptuko vaikučiui negalima duoti lauke, nes „pripūs į burnytę vėjo ir sirgs“, prieš įduodant mažyliui čiulptuką, jos rekomenduoja jį paseilinti arba aplaižyti, kad „nulaižytume mikrobus“. Dar kitos pataria čiulptuką tepti uogiene ar medumi, jei vaikas šio atsisako.Ir tik dėl vieno šių teiginių jos iš dalies teisios: moksliškai pagrįstai įrodytas ryšys tarp sloguojančio kūdikio, kuris nuolat gauna čiulptuką, ir išorinės ausies uždegimo (otito), mat čiulpimo metu susidaro neigiamas slėgis, kurio metu įtraukiami ausų būgneliai ir susidaro puiki proga plisti infekcijai. Čiulptuko seilėjimas kitam asmeniui, ne pačiam kūdikiui, vertinamas ne tik kaip neestetiškas veiksmas, tačiau visa laižančiojo burnos ertmės mikroflora patenka į mažylio burnytę, dantų ėduonį sukeliantys patogenai - taip pat.
Tiesa ar „bobučių patarimai“
Pasitaiko teiginių, bylojančių, kad vaikų, kuriems duodamas čiulptukas, maitinimas krūtimi baigiasi anksčiau nei tų, kurie apsieina be šio tėvų pagalbininko, tačiau tai nėra moksliškai įrodyta. Klaidinantis ir teiginys, kad prie čiulptuko įpratęs naujagimis gali nebemokėti ar nebenorėti žįsti krūties. Tai daugiau galioja gėrimui iš buteliuko, o vien žįsdamas čiulptuką vaikas pieno negauna, tad nesusidaro refleksas, kad tai atstoja krūtį. Anksčiau iš tiesų buvo manoma, kad čiulptukas padidina tikimybę, jog vaikas susirgs infekcinėmis ausų ligomis, o dabar tai priskiriama „bobučių patarimų serijai“. Nėra ir klinikinių įrodymų, patvirtinančių teiginius, kad žindukas stabdo vaiko vystymąsi, kad užimta burnyte jis tingės tarti naujus žodžius.
| Savybė | Čiulptukas | Pirštų čiulpimas |
|---|---|---|
| Priklausomybės trukmė | Dauguma meta 1-2 m. | Kai kurie iki 6 m. ir ilgiau |
| Dantų deformacija | Mažesnė | Didesnė |
| Higiena | Reikalauja priežiūros | Sunku kontroliuoti |
Žinoma, duoti ar ne - kiekvienos mamos sprendimas. Dažnai čiulptuko davimas rodo, kad mama turi problemų su žindymu. Gal jai tiesiog trūksta žinių apie tai, kada ir kaip vaiką žindyti, o gal jai maitinant skauda. Tokiais atvejais reikėtų ne duoti čiulptuką, o ieškoti problemos ir jos sprendimų. Paprastai žindymo konsultantai laikosi nuomonės, esą reikia atidėti čiulptuko davimą tam laikotarpiui, kol tikrai nusistovės pieno gamyba, tai yra, iki 6-8 savaičių po gimdymo. Po to potenciali čiulptuko įtaka žindymui bus mažesnė. Žinoma, padidėjusi pienligės, ausų uždegimo ir kitų neigiamų dalykų tikimybė išliks.
tags: #vaikui #duodamas #zisti #ciulptukas
