Viena iš šių dienų aktualijų - vaikų susidomėjimas kompiuteriniais žaidimais. Kiekvienas žmogus turi įvairių pomėgių, tačiau ne visi įpročiai tampa priklausomybėmis. Kompiuteriniai žaidimai tampa emocinio nepasitenkinimo kompensavimo priemone ir galimybe „pabėgti“ nuo stresinės situacijos. Kaip taisyklė, po nekaltu noru papramogauti, žaidžiant po keletą valandų per dieną, slepiasi vaiko noras atsitraukti nuo realių gyvenimiškų situacijų. „Man sunku bendrauti su bendraamžiais? „Manęs nesupranta tėvai? Deja, realybėje esančios problemos lieka neišspręstos ir dažniausiai netgi dar labiau paaštrėja, kas skatina dar didesnį vaiko norą užsimiršti. Dar labiau panyrama į žaidimus ir atsiranda piktnaudžiavimas kompiuteriu.

Kas gi vyksta toliau? Vaikas gali nutraukti beveik visus ryšius realiame gyvenime. Galbūt artimų ryšių jis ir taip neturėjo daug, tačiau vystantis priklausomybei, tokių draugysčių ženkliai mažėja. Lieka tik tie, kurie kartu eina į interneto kavinę. Klaidinga būtų manyti, kad interneto kavinėje vaikas susiras draugų. Visi žaidėjai paprastai būna priešininkai kompiuteriniame žaidime.

Pateiksiu pavyzdį. 12 m. Andrius po konflikto su vienu iš vyresnių klasių moksleiviu, užsidarė kambaryje ir sėdo žaisti prie kompiuterio. Žaidė ilgai. Tėvai nesijaudino - manė, kad mokosi. Ėjo laikas ir pamažu Andrius atitolo nuo turėtų draugų, tačiau tėvai tai palaikė prasidėjusios paauglystės ženklu. Berniuko ėmė nebedominti ankstesnis pomėgis - važinėjimas dviračiu (iš pradžių motyvavo tuo, kad sugedus grandinė, vėliau - kad blogas oras, po to ėmė tiesiai sakyti, kad jam tai neįdomu). Po kiek laiko Andrius vis dažniau atsisakydavo valgyti - kompiuteris buvo svarbiau. Tai jau psichosomatiniai simptomai. Galiausiai berniukas užsirakindavo kambaryje, kad niekas jam netrukdytų žaisti. Tik sužinoję, kad Andriaus pažymiai mokykloje ženkliai suprastėjo, tėvai rimtai susirūpino.

Išgydyti priklausomybę yra žymiai sunkiau nei užbėgti jai už akių. Drąsiai galima prognozuoti, kad, atsižvelgiant į augančią kompiuterio reikšmę tiek visuomenėje, tiek atskirose šeimose, priklausomybės nuo kompiuterio ir kompiuterinių žaidimų problema ateityje tik didės. Tiesa, dabartiniu metu kreipimosi į psichologą skaičius dėl minėtų atvejų kolkas nedidelis. Paprastai kreipiamasi tuomet, kai vaikas jau „negali gyventi be kompiuterio“.

Įsikniubęs į mobiliojo telefono ar kompiuterio ekraną vaikas, greičiau tampa taisyklė, o ne išimtis. Tėvai nuolat kelia sau klausimą, kur yra riba tarp sveiko domėjimosi informacinėmis technologijomis ir priklausomybės nuo jų? „Vaikų linijos” savanorių mokytojomis dirbančios Miglė Motiejūnaitė ir Gintė Jaseliūnaitė sako, jog apie svarbiausias ir aktualiausias šių dienų vaikų problemas galima spręsti iš to, apie ką vaikai kalba paskambinę į „Vaikų liniją” arba rašo elektroniniu paštu. Pašnekovės pastebi, jog pastaruoju metu pokalbiuose ir laiškuose vaikai vis dažniau pasakoja apie pyktį tėvams dėl naudojimosi kompiuteriu ribojimo, sunkumų iškylančių pokalbių svetainėse, problemų ieškant draugų. Tai rodo, kad naudojimasis technologijomis tampa aktualia tema vaikų gyvenime ir vis daugiau sukelia sunkumų. Savaime suprantama, kad problemos vaikų gyvenime kelia iššūkius tėvams ir reikalauja papildomų žinių, domėjimosi.

Kalbant apie priklausomybę nuo kompiuterio, būtų svarbu paminėti kelis dalykus. Pirmiausia, galima teigti, jog šiuolaikiniame pasaulyje mes visi tam tikra prasme esame priklausomi nuo technologijų. Pamėginkime įsivaizduoti, kaip jaustumėmės darbe be išmaniųjų telefonų, „planšečių” ar kompiuterių arba koks būtų bendravimas su draugais be smagių programėlių? Iš tiesų, žmonėms, kurie ilgai sėdi prie kompiuterio, įsitraukia į kompiuterinius žaidimus, paskubame uždėti „priklausomo“ etiketę. Visgi, ypač kalbant apie vaikus, šį terminą palikime vartoti specialistams, kurie tik remdamiesi tam tikrais kriterijais gali diagnozuoti priklausomybę. Taip pat yra tyrimų, skelbiančių, jog tik mažesnei aktyviai kompiuteriu naudojančiai vaikų daliai galima nustatyti tikrą priklausomybę nuo kompiuterio. Visais kitais atvejais kalbama apie „švelnesnį“ priklausomybės pobūdį - besaikį naudojimąsi kompiuteriu, kurį skatina tam tikros priežastys (pavyzdžiui, vienišumo jausmas, socialinių įgūdžių trūkumas, nepasitikėjimas savimi ir pan.) ir joms pasikeitus, vaikas nebejaučia stipraus potraukio leisti laiko prie kompiuterio, gali užsiimti kitomis veiklomis.

Kokios yra informacinių technologijų priklausomybės? Telefonui, socialiniams tinklams, kompiuteriui, kompiuteriniams žaidimams? Besaikis naudojimasis technologijomis, yra pavojingas, nes atitraukia nuo bendravimo su realiais žmonėmis, sumažėja domėjimosi sritys, vaikai neprisideda prie namų ruošos, jiems darosi pastebimai sunkiau kontroliuoti emocijas, prastėja sveikata ir t.t. Vaikai, įsitraukę į bendravimą socialiniuose tinkluose, naršymą, padidina tikimybę susidurti su vaikųnamelyje žalingu turiniu, nedraugiškai nusiteikusiais suaugusiais žmonėmis ar bendraamžių patyčiomis. Žaidžiantiems kompiuterinius žaidimus didėja tikimybė įsitraukti į azartinius lošimus.

O gal reikėtų vaikui leisti domėtis informacinėmis technologijomis? Juk sakoma, kad IT yra ateitis: specialistai gerai uždirba, egzistuoja didelė jų paklausa. Įprastai žaidimai kompiuteriu skirstomi į dvi dideles kategorijas: pramogai skirti žaidimai, kurie padeda atsipalaiduoti, įtraukia į virtualų pasaulį, ir žaidimai, skirti lavinimui, ugdymui. Todėl, siekiant ugdyti vaiko kompiuterinius gebėjimus, veikla prie kompiuterio turėtų ne tik padėti praleisti laisvalaikį, bet ir tikslingai tobulinti įgūdžius. Tai galėtų būti žaidimai orientuoti į loginį mąstymą, konstravimą, problemų sprendimą, galbūt paprastų programavimo įgūdžių ugdymą. Taip pat tiktų nuotykių žaidimai, reikalaujantys spręsti logines problemas, valdyti virtualų pasaulį, kuris siejasi su realiais istoriniais įvykiais, taip pat įvairios dėlionės, pagrįstos „teterio“ žaidimo principu. Vertinga įvairias užduotis kompiuteriu atlikti kartu su vaiku. Tai skatintų artimesnį santykį, socialinių įgūdžių tobulinimą. Žinoma, kaip ir bet kuri veikla, taip ir ši, turėtų turėti konkrečią trukmę - svarbu susitarti su vaiku, kaip ilgai jis gali atlikti veiklą kompiuteriu.

Pavyzdžiai tinkamų žaidimų:

• „Crayon Physics Deluxe“ - 2D dėlionė, kuri leidžia piešti ir patirti, kaip sukurti daiktai yra veikiami judėjimo ir fizikinių dėsnių. Žaidėjas turi piešti objektus, kurie išjudintų mažyti kamuoliuką.
• „Nancy Drew“ - nuotykių žaidimas, kuriame žaidėjui padedama įsijausti į detektyvo vaidmenį, išspręsti nusikaltimus, paslaptingus įvykius.

Kaip atpažinti nuo kompiuterio/kompiuterinių žaidimų priklausomą vaiką? Koks jis būna? Vaiko, kuris be saiko naudojasi kompiuteriu, elgesys pastebimai pasikeičia. Pirmiausia, jis ne tik daug laiko praleidžia prie kompiuterio, bet net ir nebūdamas prie jo skiria daug laiko apmąstymams, pasakojimams, planavimui, ką veiktų, jei tik galėtų prisėsti prie kompiuterio. Dažnai vaikai netgi gali pradėti planuoti, kaip išsisukti nuo tam tikrų veiklų (pavyzdžiui, namų ruošos ar susitikimo su draugais). Tokių planų tikslas paprastas - kad tik daugiau laiko liktų sėdėjimui prie kompiuterio. Na, o tuo metu, kai vaikas užsiima savo veikla prie kompiuterio, jis gali būti visai „atsijungęs“ nuo realaus pasaulio, nereaguoti, kai yra kviečiamas pietauti, susitikti su draugais ir pan. Kai negali žaisti, naudotis kompiuteriu, priklausomas vaikas greitai supyksta, gali tapti net agresyvus, nerimauti, sunkiai išbūna vienoje vietoje, o prisijungęs prie tinklo jaučiasi patenkintas ir ramus.

Kokios gali būti ilgo sėdėjimo prie kompiuterio pasekmės? Realybės ir įsivaizduojamo pasaulio neskyrimas? Agresyvumas? Besaikio naudojimosi kompiuteriu pasekmės kiekvienam vaikui gali būti skirtingos ir pasireikšti skirtingu intensyvumu. Neretai labiausiai į akis krinta fiziniai pokyčiai: vaikai dažnai skundžiasi nuovargiu, galvos skausmais, gali atrodyti pasyvūs, pavargę. Dingsta įprastas šeimai maitinimosi, miego rėžimas, pavyzdžiui, vaikas atsisako valgyti kartu su šeimos nariais ar įprastu miego metu mieliau rinktis kompiuterį. Kalbant apie psichologines pasekmes, vaikams darosi sunkiau kontroliuoti savo emocijas, ypač, kai nėra galimybės užsiimti jam patinkančia veikla prie kompiuterio - tampa irzlūs, gali greitai supykti arba atvirkščiai, juos apninka apatija, nuobodulys. Siūlant veiklas, kurios seniau patikdavo, atsisako jų, randa pasiteisinimų, kodėl svarbiau praleisti laiką prie kompiuterio.

O kodėl mums, suaugusiems, patinka sėdėti prie kompiuterio? Vieni taip atsipalaiduoja, pabėga nuo sunkumų, problemų, juk po darbų visai nesinori aiškintis santykių su sutuoktiniu, mieliau sužaisti kokią partiją… Kiti mato galimybę socialinėje erdvėje pabūti tuo, kuo realiame gyvenime nepavyksta, elgtis, kaip galbūt ne visada drįstame - užkalbinti patinkančią merginą/vaikiną, nors gatvėje bijotume prieiti prie tokio žmogaus. Vaikai išgyvena tą patį: naudodamiesi kompiuteriu, jie bando pabėgti nuo sunkumų mokykloje, šeimoje arba atvirkščiai - pabūti tokiais, kokiais jiems realiame gyvenime nesiseka, nepavyksta. Žinoma, dar vaikai pasižymi smalsumu, noru eksperimentuoti, išsiskirti - juk taip smagu išmėginti žaidimus, kurių dar niekas nebandė, o gal pamėginti pasidalinti linksmomis (intriguojančiomis) nuotraukomis socialiniuose tinkluose ir sulaukti dėmesio. Taip pat jie mėgsta tikrinti ribas, kas galima, o kas ne, išbandyti rizikingą elgesį, tad koviniai žaidimai yra vienas iš būdų tai daryti. Nepamirškime, kad vaikų smegenyse vis dar vyksta pokyčiai ir brendimo laikotarpiu sparčiau pradeda vystytis atsakinga už emocijas smegenų dalis, tad jie pasižymi emocionalumu - viršų „ima“ tai, kas smagu, sukelia teigiamas emocijas, o ne tai, kas būtų teisinga, racionalu.

Kaip išvengti priklausomybės? Ar sėdėjimo prie kompiuterio laiko ribojimas yra išeitis? Būdų, ką daryti, kad vaikai mažiau praleistų prie kompiuterio, yra įvairių.

• Suaugusiųjų rodomas pavyzdys. Pirmiausia, turėtume atkreipti dėmesį patys į save. Vaikai yra protingi, jie mokosi ne iš to, kas jiems sakoma, o kaip yra elgiamasi. Tad peržiūrėkime, kiek laiko mūsų gyvenime užima technologijos: ar išėję į kiemą su vaiku, leidžiame laiką “kartu“ (ar tėvai įkišę nosį į telefoną/planšetę, o vaikai - kažkur aikštelėje, ar žaidžiame, bendraujame gyvai?). Kokios tradicijos, bendravimas šeimoje, pavyzdžiui,. paruošus vakarienę, kiek reikia kviesti kitus šeimos narius, norint atitraukti juos nuo kompiuterio?
• Mokymas saugiai naudotis kompiuteriu. Gal nuskambės ir keistai, tačiau reikia ne tik mokyti, kaip naudotis kompiuteriu, kokį mygtuką paspausti, koks ženklas ką reiškia, bet ir kaip juo naudotis saugiai. Pirmiausia, tai turi suprasti patys tėvai, o po to jie turėtų tai aiškinti vaikams. Pagal vaiko amžių jam suprantama kalba svarbu paaiškinti, kodėl dar negalima naudotis kompiuteriu arba kodėl laikas yra ribojamas, kartu susikurti kompiuterio naudojimo taisykles, kurių laikytųsi visa šeima.
• Kompiuterio ribojimas. Iš tiesų, kuo vaikas mažesnis, tuo praleidžiamas laikas prie kompiuterio turėtų būti trumpesnis, pavyzdžiui: ikimokyklinio amžiaus vaikams rekomenduojama 15 - 30 min., 9 - 12 m. ne daugiau kaip valanda, o vyresniems - iki 2 val. Taip pat rekomenduojama, jog kompiuteris stovėtų darbo kambaryje ar svetainėje, kur galima būtų atkreipti dėmesį, kiek laiko vaikas praleidžia prie kompiuterio, ką veikia. Paauglystėje tai gali būti sudėtingiau, tad tėvai tokiu atveju turėtų suprasti, kad nebegalės kontroliuoti visko taip, kaip kontroliavo iki šiol ir teks daryti kompromisus, ugdyti pasitikėjimą, mokyti laikytis taisyklių.
• Domėkimės, ką veikia vaikai. Turbūt neretai klausiame vaikų, kaip sekėsi mokykloje, treniruotėje? O kaip dažnai klausiame, kaip sekasi naudotis kompiuteriu, socialiniais tinklais? Kas patinka, o gal kas nepatinka? Kaip sekėsi pereiti sunkiausią žaidimo lygį?
• Ieškokite, kuo pakeisti kompiuterį. Ribojant naudojimąsi kompiuteriu, turime atrasti, o ką veikti tuo metu, kai galima būtų sėdėti prie kompiuterio. Turėtumėme suprasti, jog dabartiniai vaikai auga su technologijomis nuo pat gimimo, tad jų požiūris į technologijas bus kitoks nei mūsų, suaugusių. Tai nėra blogai.

Kaip kovoti su šia priklausomybe? Ar gali susitvarkyti patys tėvai? O gal būtina kreiptis į specialistą? Jei kalbame apie besaikį naudojimąsi kompiuteriu, pirmiausia būtų svarbu išsiaiškinti, kas paskatino vaiką aktyviau juo naudotis - prasti santykiai su klasiokais, išsiskyrimas su draugu/drauge, mylimo gyvūno netektis, patirta trauma, kuri neleidžia užsiimti mėgstama veikla ir pan. Dažniausiai keli veiksniai daro įtaką vaiko pasirinkimui leisti laiką prie kompiuterio. Tokiu atveju, jei yra geri tarpusavio santykiai, gali ganėtinai greitai pavykti atrasti problemą ir kartu ją išspręsti. Visgi, jei situacija yra rimtesnė, svarbu kreiptis į specialistus. Galima kreiptis į psichologus, besispecializuojančius priklausomybių srityje.

Vaikai neturi daug gyvenimiškos patirties, todėl yra pakankamai patiklūs ir naivūs, neįžvelgia galimos grėsmės. Todėl naudodamiesi internetu, jie linkę atskleisti informaciją apie save, sutikti su įvairiais pasiūlymais, taip sukeldami sau pavojų. Tokios situacijos iškyla, kai vaikai pradeda naudotis pokalbių svetainėmis, blogais, susikuria asmenines paskyras socialiniuose tinkluose. Vaikai linkę nurodyti visą prašomą informaciją: telefono numerį, elektroninį paštą, dalinasi įvairiomis savo nuotraukomis. Šią informaciją kartais mato ne tik artimi draugai, bet ir nepažįstami interneto vartotojai, kurie gali pasinaudoti visa nurodyta informacija, šantažuoti telefonu ar elektroniniu paštu.

Autoriai Connolly, MaxArthur, Hainey ir Boyle pastebi, kad kompiuteriniai žaidimai, taip pat kaip internetas, gali daryti neigiamą įtaką vaikams. Pastebima, kad veiksmo žaidimai, muštynės, kuriuose reikia greitai sunaikinti priešą, turi didesnį poveikį netinkamam vaiko elgesiui, mąstymui. Mokslaininkai, atlikę įvairius tyrimus pastebėjo, kad tie vaikai, kurie dažniau žaidžia agresyvius žaidimus, yra mažiau linkę elgtis prosocialiai: padėti, atkreipti dėmesį į kitų jausmus. Manoma, kad agresija žaidimuose sumažina jautrumą smurtui, kraujui, sužalojimams, taip pat moko, jog esant neteisybei, siekiant apsiginti, galima naudoti agresiją kito atžvilgiu.

Ar yra vaikų tipas, kurie būtų linkę į priklausomybę? Įprastai turi reikšmės ne tiek vaiko asmenybė, kiek sunkumai, dėl kurių vaikai yra labiau linkę būti priklausomi. Žaidimai kompiuteriu padeda prarasti laiko nuovoką, atsipalaiduoti ir užmiršti stresą keliančius įvykius. Todėl galima teigti, kad vaikai, kurie linkę būti priklausomi nuo kompiuterio, dažniau patiria stresą realiame gyvenime.

Žaidimas kompiuteriu siejasi su autonomiškumo ir kompetencijos trūkumu. Tai poreikiai, kurie vieni reikalingiausių žmogaus gyvenime. Žaidimas kompiuteriu sukuria autonomiškumo iliuziją, jog pasaulis, kuriame yra žaidėjas, kontroliuojamas ir jis gali jame rinktis. Tai gali rodyti, kad realiame gyvenime vaikas jaučiasi nekontroliuojantis to, kas vyksta. Tuo tarpu kompetencijos poreikis padeda tikėti savo įgūdžiais ir pajausti sėkmę. Įvairūs laimėjimai, įveikti žaidimo lygiai padeda tikėti, kad vaikas gali kažką padaryti geriau nei kiti. Teigiama, kad vaikai, kurie pernelyg neigiamai vertina save, patiria nesėkmes mokykloje, šeimoje, gali būti labiau linkę tapti priklausomi nuo kompiuterio, interneto.

Ar gali būti taip, kad patys tėvai kalti dėl beribio vaikų sėdėjimo prie kompiuterio? Gilesnių problemų nematymas? Iš tiesų pastebėta, kad šeimoje kylančios problemos, tarpusavio santykiai, auklėjimas siejasi su vaiko priklausomybe nuo kompiuterio. Šeimoje esantys konfliktai, tėvų skyrybos neigiamai veikia vaiko raidą ir padidina tikimybę, kad ateityje jis bus priklausomas nuo informacinių technologijų. Tiesa, vaikui turi įtakos ne tik atviri tėvų konfliktai, kai garsiai priekaištaujama ar įžeidinėjama, bet ir neišsakyti, tylūs nesutarimai. Net jei tėvai nėra linkę garsiai išsakyti priekaištų, vaikai jaučia tam tikrą įtampą tarp jų, todėl supranta esančią problemą ir galimai jaučia kaltę, nesaugumą šeimoje. Auklėjimas šeimoje taip pat turi įtakos galimai vaiko priklausomybei nuo kompiuterio. Iš tiesų bet koks kraštutinumas auklėjime gali neigiamai paveikti vaiko raidą: tiek pernelyg didelis tėvų atlaidumas, taisyklių nebuvimas, tiek pernelyg griežtos taisyklės, agresija, fizinės bausmės. Kai šeimoje nėra taisyklių ir tėvai suteikia laisvę, vaikui gali atrodyti, kad juo nesirūpinama ir neskiriama pakankamai dėmesio. Priešingu atveju, esant griežtoms taisyklėms, bausmėms, vaikas gali jaustis pernelyg suvaržytas, gali kilti baimė, gėda dėl padarytų klaidų. Pastebima, kad yra ryšys tarp priklausomybės nuo kompiuterio, interneto ir tėvų perdėto susirūpinimo vaiko mokymusi, pasiekimais, per mažai skiriamo dėmesio vaiko emocijoms. Turbūt sunkiausia vaikui, kai tėvai visai neturi laiko ir negali skirti pakankamai dėmesio. Tuomet kompiuteris naudojamas kaip skaitmeninė auklė, kuri pralinksmina ir užima vaiką.

Norėdami pasidalinti sunkumais dėl priklausomybės nuo technologijų ar nemaloniomis patirtimis internete, vaikai gali skambinti į „Vaikų liniją“ nemokamu numeriu 116 111 kasdien nuo 11 iki 21 val. arba parašyti laišką, prisiregistravę „Vaikų linijos“ interneto svetainėje www.vaikulinija.lt. Suaugusieji taip pat gali pasikonsultuoti.

Norint, kad vaikas internete išvengtų netinkamo turinio, jam turėtų būti prieinami tik saugūs įrenginiai su įdiegtais tėvų kontrolės įrankiais - įvairiais nustatymais, kurie padeda kontroliuoti, ką vaikas mato internete. Visi socialiniai tinklai ir jų išmaniųjų telefonų programėlės turi amžiaus apribojimus. Daugeliu populiarių socialinių tinklų oficialiai galima naudotis nuo 13 metų.

Tyrimai rodo, kad aiškių susitarimų šeimoje laikymasis padeda vaikams susiplanuoti ir laiką prie ekranų. Padėkite vaikams suplanuoti ir laikytis sveikos dienos rutinos: pakankamai išsimiegoti, pavalgyti ir pajudėti, pabūti lauke. Svarbu, kad vaikai kiekvieną dieną turėtų pakankamai „gyvo“ bendravimo ir patirtų sėkmę atlikdami savo pareigas. Aptarkite su vaiku, kada ir kur namuose naudojami ekranai.

Žaidimai internetu dabar jau tapo kiekvieno jaunuolio kasdienybe. Manoma, jog saikingi kompiuteriniai žaidimai teigiamai veikia vaiko raidą t.y. lavina vaikų socialinius įgudžius, vaizduotę, gerina atminties procesus. Ypatingo vartotojų dėmesio susilaukė žaidimai kurių metu prisijungia net keletas žaidėjų. Pagrindinis šių žaidimų privalumas yra tas, jog virtualioje erdvėje žaidėjai gali imtis bet kokios jiems patrauklios veiklos ar rolės, susirasti bendraminčių bei tuo pačiu metu su jais sąveikauti, kartu įveikti įvairias misijas, įgyvendinti planus pritaikant sudėtingas strategijas, agresyvius veiksmus.

Priklausomybė nuo internetinių žaidimų, kaip naujas šio laikmečio reiškinys, buvo skubiai ištirtas moksliniais tyrimais. Nustatyta, jog į rizikos grupę patenka agresyvūs, silpnos savikontrolės bei narcisistinės asmenybės tipo asmenys. Pagrindinė narcisistinių asmenybių savybė yra nuolatinis poreikis jaustis įvertintiems, sulaukti aplinkinių pripažinimo, žavėjimosi jais. Internetiniai žaidimai kelia jų savivertę. Žaidimo metu įveikiant įvairias kliūtis, žaidėjai apdovanojami nuopelnais, įgyja galingesnių gyvybių bei vertybių, ir taip vis tampa stipresni bei turtingesni. Be to, laimėtojai sulaukia daug pripažinimo iš kitų žaidėjų, taip įgydami galios bei tam tikrą statusą. Manoma, jog agresyvumu pasižymintys asmenys yra labiau linkę į virtualius žaidimus, nes čia jie gali patenkinti slepiamus agresyvius impulsus, kurie realiame gyvenime yra vertinami neigiamai. Kita neatsiejama problema - silpna savikontrolė ir disciplina. Pastebėta jog asmenys linkę į liguistą žaidimų naudojimo formą prasčiau kontroliuoja savo emocijas nei vidutiniai žaidimų vartotojai. Tačiau, verta paminėti, jog padidėjęs emocionalumas gali būti žaidimų pasekmė, o ne priežastis. Įtakos žaidimų intensyvumui taip pat turi santykiai su šeimos nariais, bendraamžiais, bei stresas patiriamas realybėje. Tyrimai patvirtina, kad asmenys linkę pasinerti į virtualią aplinką, išgyvena stiprų vienišumo jausmą, turi bendravimo sunkumų. Atlikti tyrimai teigia, jog vyrai turi didesnę tendenciją išvystyti priklausomybę žaidimams nei moterys. Funkcinio magnetinio rezonanso (FMRi) metodo tyrimų duomenimis nustatyta, jog taip yra todėl, kad tam tikri vyrų smegenų centrai žaidimo metu stipriau reaguoja į tariamą pavojų jų teritorijoje. Visumoje, dalyvavimas virtualiuose žaidimuose vartotojams suteikia iliuziją jog viskas jų rankose, jie visiški padėties šeimininkai, turintys pilną laisvę kontroliuoti savo įvaizdį. Taip pat, rolės kurios pasirenkamos tam tikruose žaidimuose ypač patrauklios tiems, kurie realiame gyvenime to padaryti neišdrįstų. Dėl to priklausomybė nuo internetinių žaidimų sietina su neurotiškumu, psichotiškumu, impulsyvumu bei naujovių ieškojimu. Priklausomybė nuo internetinių žaidimų bei nuolatinis buvimas virtualioje erdvėje neturi tokių žalingų pasekmių kaip pvz. lošimas.

Mūsų vaikai prie kompiuterių praleidžia labai daug laiko. Žinoma, tėvų baimė suprantama. Dažniausia juos jaudina, kad darbas kompiuteriu paveiks vaiko regėjimą, laikyseną ir tai, kiek pavojingas elektromagnetinis spinduliavimas. Jeigu vaikas ilgai, be pertraukos neatsitraukia nuo kompiuterio, dėl akių pervargimo gali sumažėti regėjimo ryškumas. Vaiko akies akomodacinė sistema - akies gebėjimas taip kaitalioti savo laužiamąją gebą, kad galėtume gerai matyti skirtingai nutolusius daiktus - būna pasiruošusi tam tikram regėjimo krūviui, bet jo perteklius gali sukelti „lūžius”. „Bendraujant” su kompiuteriu, vaikams tenka palaipsniui spręsti sudėtingas erdvines ir logines užduotis. Tam reikia turėti pakankamai išugdytą abstrakčią mąstyseną, sugebėjimą lyginti, gretinti, analizuoti, per trumpą laiką parodyti visas savo žinias, įgūdžius. Periodiškai nukreipdamas žvilgsnį nuo ekrano į klaviatūrą, vaikas nuolat keičia akomodacijos laipsnį. Tai sukelia akių raumenų įtampą, kuri sustiprėja dėl ekrano šviesos pulsavimo. Todėl „bendraujant” su kompiuteriu, atsiranda akių įtampa, kaip ir, pavyzdžiui, skaitant arba žiūrint televizorių, tačiau pastaruoju atveju ji mažesnė (nes atstumas iki televizoriaus ekrano vis dėlto yra didesnis).*

Profilaktika ir rekomendacijos akims:

• Darykite 10-15 minučių pertrauką po valandos sėdėjimo prie kompiuterio.
• Reguliariai atlikite akių mankštą.
• Apsilankykite pas okulistą.
• Atkreipkite dėmesį į monitoriaus technines charakteristikas (šias detales vertėtų apsvarstyti prieš perkant).

Darbas kompiuteriu, ypač žaidimai, sukelia stiprią nervinę įtampą, nes reikalauja greitos atsakomosios reakcijos. Trumpalaikė nervinių procesų koncentracija sukelia vaikui stiprų pervargimą.

Ginčai, kenksmingas ar naudingas kompiuteris vaiko ugdymui, nenurimsta iki šiol. Kai kuriuose tiriamuosiuose darbuose galima rasti mokslinių argumentų, kad kompiuteris gali padėti intelektualiam vaiko ugdymui. Juk žaidimai užprogramuoti taip, kad vaikas galėtų įsivaizduoti ne pavienę situaciją, o daugybę panašių situacijų ar daiktų. Aršūs ankstyvo vaikų „bendravimo” su kompiuteriu priešininkai pateikia ne mažiau įtikinamų argumentų. Anglų psichologų mokslinių tyrimų išvados gan kategoriškos: vaikams iki dešimties metų prie kompiuterio nėra kas veikti! Tuomet kas teisus? Kaip visada, tiesa yra „aukso viduriukas”.

Pirmieji žaidimai, su kuriais susipažįsta jūsų vaikai, turi būti linksmi ir geri. Be to, vyresniems vaikams dabar sukuriama ir mokymo, ugdymo žaidimų. Neuropsichologų nuomone, loginiai žaidimai ne tik ugdo, jie pasižymi ir dar viena gera savybe: vaikas negali ilgai ištverti protinės įtampos, jis pavargsta ir pats nori pailsėti. Vadinasi, žaisdamas rimtus loginius žaidimus, vaikas prie kompiuterio pernelyg ilgai neužsisėdės. O žaidimai, nereikalaujantys, kad vaikas mąstytų, daro žalos sveikatai. Žinoma, vaikui reikia nerūpestingų pramogų, tačiau ne prie kompiuterio. Kur kas naudingiau surinkti konstruktorių, nors ir labai nesudėtingą.

4-5 metų vaikai dar gali žaisti nepavojingus įvairių žvėrelių ir knygų herojų nuotykius, tačiau nuo 7 metų berniukams atsiranda noras „pašaudyti”. Tokių žaidimų šalininkai teigia, kad tai ir aštrūs pojūčiai, ir savo jėgos patikrinimas, taip pat pretekstas neutralizuoti agresiją. Tačiau praktika rodo, kad žiaurūs žaidimai, kuriuose yra prievartos ir žudynių, daro pražūtingą poveikį nesustiprėjusiai vaiko psichikai. Suprantama, kad „protingi” kompiuteriniai žaidimai suteikia daugiau naudos nei „šaudyklės”, tačiau toli gražu ne kiekvienam pagal jėgas žaisti „protingus” pramoginius-mokomuosius žaidimus. Daugeliui tokių žaidimų tiesiog neįdomūs. Kur kas įdomesnis „neprotingas” bėgiojimas šaudant, kur vaikas virtualiai jaučiasi narsus ir pasitikintis. Tačiau jis vis labiau tolsta nuo tikrovės.

Rekomendacijos tėvams:

• Normuokite prie kompiuterio praleidžiamą laiką.
• Stebėkite, kad kas pusę valandos vaikas padarytų 15 minučių pertrauką.
• Nepirkite vaikui agresyvaus turinio žaidimų.
• Pažaiskite su juo kartu - tuomet galėsite ne tik kontroliuoti eigą, bet ir suartėti, labiau pasitikėsite vaiku.
• Jeigu vaikas pavargo, iškart darykite pertrauką, išeikite kartu į lauką.

Akių mankštos pratimai:

1. Atmerktomis akimis po 3-4 kartus darykite apskritus judesius į abi puses.
2. Užmerkite akis, pridenkite delnais, 3 minutes atsipalaiduokite.
3. Po akimis - duobutėje prie nosies - suraskite tašką, kuris truputį paspaudus skauda. Spauskite šį tašką. Suskaičiuokite iki 30 ir atleiskite.
4. Pirštais po antakiais „pieškite” lankus. Judėti reikia nuo nosies smilkinių link 15 kartų.

Ženklai, parodantys, kad Jūsų vaikas priklausomas nuo ekrano (kompiuterinių žaidimų, video vaizdelių, socialinių tinklų ir kt.):

1. Vaikas visą laisvalaikį praleidžia prie kompiuterio ar telefono.
2. Išjungus kompiuterį ar telefoną, vaikas tampa irzlus, piktas, neramus.
3. Vaikas atsisako kitų veiklų, kurios anksčiau teikė džiaugsmo (pvz. sporto, susitikimų su draugais).
4. Vaikas pradeda meluoti apie laiką, praleistą prie ekrano.
5. Vaikas praleidinėja pamokas ar kitus užsiėmimus, kad galėtų daugiau laiko skirti kompiuteriui.
6. Vaikas skundžiasi galvos skausmais, nuovargiu, sutrikęs miego ir mitybos režimas.
7. Vaikas praranda susidomėjimą aplinka, namiškiams tampa abejingas.
8. Vaikas tampa agresyvus, kai bandoma apriboti jo laiką prie ekrano.
9. Vaikas nuolat galvoja apie kompiuterį ar žaidimus, net kai nėra prie jų.
10. Vaikas naudoja kompiuterį kaip būdą pabėgti nuo problemų ar neigiamų emocijų.
11. Vaikas nesugeba kontroliuoti laiko, praleidžiamo prie ekrano, net jei tai trukdo jo kasdieniam gyvenimui.
12. Vaikas jaučiasi laimingas ir ramus tik tada, kai naudojasi kompiuteriu ar telefonu.

Telefonai, kompiuteriai, internetas jau seniai tapę mūsų gyvenimo neatskiriama dalimi. Tėvai nori, kad į mokymo procesą būtų įtraukiamos šiuolaikinės technologijos, džiaugiasi laisva minute, kai vaikas įkrenta į telefoną ar kompiuterį, tačiau tame slypi ir labai daug pavojų.

Jei dauguma teiginių tinka Jūsų vaikui, tai signalizuoja apie vaiko polinkį per daug leisti laiko prie ekrano, todėl turite į tai reaguoti rimtai.

Ką daryti, jei vaikas per daug laiko praleidžia prie ekrano?

• Turėkite valandą, nuo kurios telefonai/kompiuteriai namuose yra nebenaudojami. Tarkim, nuo 20 valandos telefonai yra padedami ir nė vienas šeimos narys nebesinaudoja jais.
• Kalbėkite su vaiku apie tai, kodėl jie tiek daug laiko leidžia prie ekrano.
• Stenkitės įtraukti vaiką į fizinę veiklą (dviračiai, riedučiai, paspirtukai, vaikščiojimas - tinka bet kas).
• Kai norite atitraukti vaiką nuo kompiuterio, pasakykite ką jam daryti (tarkim, kvieskite pažaisti stalo žaidimą, valgyti vakarienę).
• Naudojimasis telefonu, kompiuteriu ar planšete yra privilegija, o ne būtinybė vaikui. Vaikas turi „užsidirbti“ šitą laiką.
• Paskaičiuokite, kiek aukščiau esančių teiginių tinka Jums ir įvertinkite, ar patys nesate priklausomi nuo ekranų.

tags: #vaiku #priklausomybe #nuo #kompiuterio

• Mokinių mitybos įpročiai
• Gimimo datos reikšmė pagal numerologiją
• Laisvai laikomų vištų kiaušinių savybės
• Šimonių vaikų istorija
• Apvaisinimo procesas: spermatozoidas ir kiaušialąstė