Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - LR CK) III Knygos IV dalis reglamentuoja vaikų ir tėvų tarpusavio teises ir pareigas. LR CK 3.155 straipsnis nustato, kad vaikus iki pilnametystės ar emancipacijos prižiūri tėvai. Tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata ir, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. LR CK 3.156 straipsnis nustato, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios.
Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Tėvai atlikdami šias pareigas turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis. Tėvai privalo sudaryti sąlygas savo vaikams mokytis iki įstatymuose nustatyto amžiaus. Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu. Jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas.
Kiekvienam vaikui vardą suteikia tėvai. Vaikui gali būti suteikiami du vardai. Vaikui vardas (vardai) suteikiamas tėvų susitarimu. Tėvui ir motinai nesusitarus dėl vaiko vardo, vardas vaikui suteikiamas teismo nutartimi. Kiekvienam vaikui yra suteikiama tėvų pavardė. Jei tėvų pavardės skirtingos, vaikui suteikiama tėvo ar motinos pavardė tėvų susitarimu. Tėvui ir motinai nesusitarus, vieno iš tėvų pavardė suteikiama teismo nutartimi.
Nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatoma pagal šio kodekso antrosios knygos normas. Vaikas negali būti išskirtas su tėvais prieš jo norą, išskyrus šioje knygoje numatytus atvejus. Tėvai turi teisę reikalauti grąžinti jiems nepilnamečius vaikus iš kiekvieno asmens, laikančio juos pas save ne pagal įstatymą ar teismo sprendimą.
Kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu. Jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų. Pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.
Tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas. Tėvas ar motina, gyvenantys su vaiku skyrium, turi teisę gauti informaciją apie vaiką iš visų auklėjimo, mokymo, gydymo, vaiko teisių apsaugos ir kitų įstaigų bei institucijų, kurios turi ryšį su jo vaiku. Atsisakyti suteikti informaciją galima tik tuo atveju, jei yra grėsmės vaiko sveikatai ar gyvybei iš tėvo ar motinos pusės, taip pat įstatymų nustatytais atvejais. Įstaigų, organizacijų ar kitokių institucijų ir fizinių asmenų atsisakymas tėvams suteikti informaciją apie jų vaikus gali būti skundžiamas teismui.
Tėvai (jei jų nėra - globėjai (rūpintojai) turi sudaryti sąlygas vaikams bendrauti su artimaisiais vaiko giminaičiais, jeigu tai atitinka vaiko interesus.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje šeima apibūdinama kaip visuomenės ir valstybės pagrindas. Šioje aukščiausioje teisėje įtvirtinta tiek konstitucinė tėvų pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis, ištikimais piliečiais bei iki pilnametystės juos išlaikyti, tiek konstitucinė vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.
Pilnamečių vaikų pareiga išlaikyti savo tėvus reiškia paramos, reikalingos būtinųjų poreikių tenkinimui, tėvams mokėjimą. Tai yra vaikų prievolė pasirūpinti savo tėvais bei jiems padėti teikiant deramą išlaikymą. Parama (išlaikymas) yra mokama šalių susitarimu ar teismo sprendimu kiekvieną mėnesį skiriant tam tikrą piniginę sumą. Kuomet asmenys šios pareigos neatlieka savo noru bendru sutarimu, vykdoma mediacija, kuria siekiama su mediatoriaus pagalba derybų keliu pasiekti kompromisą. Tik mediacijai nepasisekus, teisė į išlaikymą gali būti įgyvendinama teismine tvarka. Išlaikymo dydį būtina pagrįsti, negalima reikalauti išlaikymo iš vaiko nepateikus jokių įrodymų apie išleidžiamas pinigines lėšas. Reikalinga pateikti išlaidas gydymuisi, vaistams, vitaminams, higienos priemonėms, buitinėms priemonėms ir kitiems poreikiams tenkinti - tai yra parodyti realias sumas, kurios yra skiriamos minėtoms reikmėms. Priteisiant išlaikymą yra atsižvelgiama ir į pilnamečių vaikų turtinę padėtį.
Visgi išlaikymas tėvams gali būti priteistas ne visais atvejais - teismas gali atleisti pilnamečius vaikus nuo pareigos išlaikyti savo nedarbingus tėvus, jeigu nustato, kad tėvai vengė atlikti savo pareigas nepilnamečiams vaikams ar jeigu vaikai buvo atskirti nuo savo tėvų dėl pačių tėvų kaltės (Civilinio kodekso 3.206 straipsnis). Kitaip tariant, pareiga išlaikyti savo tėvus nėra absoliuti, teismas visuomet atsižvelgia į tai, kaip patys tėvai vykdė savo pareigas vaikams, kaip jais rūpinosi, prižiūrėjo ir kita. Taigi, norint prisiteisti išlaikymą iš savo pilnamečių vaikų pirmasis būtinas žingsnis yra mediacija, o tik jai nepavykus galima kreiptis į teismą su ieškiniu ir klausimą spręsti teismine tvarka. Toks ieškinys nebus apmokestinamas žyminiu mokesčiu (suma, kurią turi sumokėti asmuo, kad būtų pradėtas teismo procesas), jis turi būti pateiktas apylinkės teismui pagal ieškovo (asmens, kuris teikia ieškinį, t.y.
Kai santuoka nutraukiama abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, jie turi pateikti teismui sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (turto padalijimo, vaikų išlaikymo ir t. t.). Remiantis LR CK 3.53 straipsnio 3 dalimi teismas, savo sprendimu nutraukdamas santuoką, patvirtina sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje sutuoktiniai turi aptarti savo nepilnamečių vaikų ir vienas kito išlaikymo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir dalyvavimo juos auklėjant klausimus bei kitas savo turtines teises ir pareigas. Sutarties turinys įtraukiamas į teismo sprendimą.
Jeigu tėvai nenori arba negali vykdyti pareigų savo vaikams, tėvų atsakomybė gali būti paskirta kitam asmeniui. Tuo tikslu LR CK yra įtvirtintas nepilnamečių globos ir rūpybos institutas.
Jeigu asmuo nori pateikti prašymą dėl tėvų atsakomybės, jis turi kreiptis į apylinkės teismą.
Tėvams išsiskyrus tu turi teisę bendrauti su abiem iš jų, nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų gyveni. Tėvams išsiskyrus tu gyvensi su vienu iš jų. Gyvenamoji vieta yra nustatoma bendru tėvų sutarimu, priimant bendrą ir visus tenkinantį sprendimą. Jei sulaukei 16 metų ir norėtum gyventi atskirai nuo tėvų, turi gauti jų leidimą. Tu, tavo tėvai ar globėjai turėtų kreiptis į gyvenamosios vietos apylinkės teismą dėl tavo, kaip nepilnamečio, veiksnumo pripažinimo.
Tam tikrais atvejais, kad būtų įvykdytas sprendimas dėl tėvų atsakomybės, gali prireikti kreiptis į teismą. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 (1 ) dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo taikomas be specialios procedūros pripažįstant kitos ES valstybės teismo sprendimą Lietuvoje. Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 15 straipsnyje (bei 1996 m. spalio 19 d. Šie prašymai nagrinėjami LR CPK 39 skyriuje nustatyta tvarka tiek, kiek Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003, nenustato kitaip. Lietuvos apeliaciniam teismui teikiami prašymai turi atitikti bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus (LR CPK 111 straipsnis). Vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 15 straipsnio nuostatomis teikiamas prašymas ir jo priedai turi būti pateikti valstybine kalba arba turi būti pridėti šių dokumentų vertimai į lietuvių kalbą. Jeigu pareiškėjas gyvena ne Lietuvos Respublikoje ir nepaskyrė atstovo byloje arba įgalioto asmens procesiniams dokumentams gauti, gyvenančio (turinčio profesinės veiklos buveinę) Lietuvos Respublikoje (LR CPK 805 straipsnis), prašyme turi būti nurodytas adresas Lietuvos Respublikoje arba telekomunikacijų galinio įrenginio adresas, kuriuo pareiškėjui būtų įteikiami procesiniai dokumentai. Lietuvos apeliacinis teismas, kai tai tikslinga, gali pavesti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikti išvadą dėl jurisdikcijos perėmimo ar jurisdikcijos perdavimo tikslingumo. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs prašymą dėl jurisdikcijos perėmimo iš užsienio valstybės teismo ir priėmęs sprendimą šį prašymą patenkinti, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes nustato kompetentingą Lietuvos Respublikos teismą, kuris nagrinės bylą Lietuvos Respublikoje. Užsienio valstybės teisme iškelta byla perduodama kompetentingam Lietuvos Respublikos teismui nagrinėti iš esmės. Šiuo atveju mutatis mutandis taikomos LR CPK 35 straipsnio nuostatos ir bylos nagrinėjimas tęsiamas kompetentingame Lietuvos Respublikos teisme.
Skundas turi būti pateikiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Vaikų ir tėvų tarpusavio santykiams taikytiną teisę nustato LR CK 1.32 straipsnis. Vaikų ir tėvų asmeniniams ir turtiniams santykiams taikoma vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. Kompetentingas teismas dėl tėvų atsakomybės nustatomas remiantis 1996 m. spalio 19 d. Klausimams, susijusiems su nepilnamečių apsauga, globa ir rūpyba taikytina teisė nustatoma pagal 1961 m. spalio 5 d. Šeimos narių išlaikymo pareigas (alimentus) reglamentuoja 1973 m. spalio 2 d.
Pats prigimties Kūrėjas yra įdiegęs į tėvų širdis meilę vaikams. Tačiau ji savaime yra akla jėga. Ją būtinai turi tvarkyti protas, kad ji neiškryptų iš reikiamų vėžių. Be abejo, meilė yra iškrypusi, jei tėvai žiūri į savo vaikus kaip į kokius dievaičius, kuriems visi turi lenktis, tarnauti ir kuriems nieko negalima uždrausti. Taip vaikams pataikaudami, jie juos išlepina ir, kaip rodo gyvenimas, dažnai pakenkia tiek jų kūnui, tiek sielai. Vadinasi, galų gale jie yra ne savo vaikų geradariai, bet piktadariai. Tėvai elgiasi neprotingai, jei ne visus vaikus vienodai myli, ar, be svarbaus ir teisingo pagrindo, vienus išskiria iš kitų. Mažiau mylimi tai labai jaučia, ir jų širdyse savaime kyla nemažas kartėlis tėvams ir pavydas bei neapykanta labiau mylimiems savo broliams bei seserims. Labiau mylimi greitai pastebi savo išskyrimą ir su tam tikru išdidumu bei panieka žiūri į mažiau mylimus. Todėl ir vienų, ir kitų širdyse suveši stiprūs nedorybių daigai. Žinoma, jei yra svarbus ir teisingas pagrindas, galima vieniems vaikams reikšti daugiau meilės negu kitiems, bet ir tada reikia didelio atsargumo.
Švenčiausia ir atsakingiausia tėvų pareiga yra auklėti savo vaikus Dievui ir amžinajam gyvenimui. „Jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“, - sako šv. Paulius. (Ef 6, 4) O išminčius pareiškia: „Vaikas, sau paliktas, yra motinos gėda.“ (Pat 29, 15) „Nedvejok bausti vaiko - nes nuo plakimo rykšte jis nemirs.
Tėvai privalo leisti vaikus tik į katalikiškąsias mokyklas. Bažnyčia savo įstatymuose taip apie tai sako: „Katalikai vaikai tenelanko nekatalikiškų, neutralių ir mišrių, t. y. Yra įvairių nekatalikiškų mokyklų. Vienose atvirai skelbiama bedievystė ar mokoma kokios nors klaidingos religijos; kitose laikomasi neutraliai, t. y. į religiją nekreipiama dėmesio. Šitokios mokyklos neretai vadinamos mišriomis, nes į jas priimami bet kokių religijų mokiniai. Neutraliosios mokyklos būna dvejopos: vienos aiškiai nepalankios katalikų religijai, kitos tokio nusistatymo neturi. Visos šios mokyklos netinka katalikų vaikams. Suprantama, pavojingiausios yra tos, kuriose atvirai skelbiama bedievystė ar mokoma kokios klaidingos religijos. Į jas katalikai tėvai jokiu būdu negali leisti savo vaikų. Bet vengtinos taip pat ir neutraliosios. Jeigu jos aiškiai nepalankiai nusistačiusios prieš katalikų religiją, tai nelabai kuo tesiskiria nuo bedieviškų. O jeigu tokio nusistatymo neturi, bet tik šiaip nepaiso religijos, tai ir tada jose yra didelių pavojų. Juk, pirmiausia, jos nemoko vaikų krikščioniškai tikėti ir gyventi; antra, skiepija ir ugdo religinį indiferentizmą (abejingumą) ir nejučiomis veda į bedievystę; trečia, yra visiškai neįmanoma, kad jose išliktų nė kiek nepakeista religija. Jeigu kartais dėl kokių labai svarbių priežasčių nėra įmanoma leisti vaikų į katalikiškąsias mokyklas, vyskupijos valdytojui sutikus, galima leisti juos ir į nekatalikiškas.
Tėvai taip pat privalo rūpintis savo vaikų žemiškąja gerove. Pareiga saugoti vaikų gyvybę prasideda nuo jos užsimezgimo. Todėl motinos, pasijutusios esančios palaimintoje būklėje, turi rūpestingai vengti viso to, kas gali pakenkti tiek kūdikio kūnui, tiek sielai, kaip antai: per daug sunkių darbų, didelių susijaudinimų, ypač bet kokių svaigalų. Atėjusį į pasaulį kūdikį privalo pačios maitinti, nes juk tam yra Kūrėjo skirtos, kitaip sukelia didelį pavojų kūdikio sveikatai ir net gyvybei, o, be to, nemažai pakenkia ir savo sveikatai. Kas nepaiso prigimties, tą ji skaudžiai baudžia. Žinoma, jei motina nėra pajėgi maitinti kūdikio, nieko nepadarysi.
Tėvai, kurie gerai atlieka savo pareigas vaikams, susilaukia gausaus atlyginimo tiek šiame gyvenime, tiek amžinybėje. Be abejo nelengva gerai užauginti, ypač didesnį būrį, vaikų. Tėvams reikia įtempti daug jėgų, daug ko išsižadėti, daug kur susivaržyti. Bet ir atlyginimas už tai būna nemažas. Juk matant, kaip užaugę vaikai tampa naudingais šalies piliečiais, gerais Bažnyčios nariais, tėvų širdyse kyla tokių pasitenkinimo, pasigėrėjimo, džiaugsmo jausmų, jog sunkiausi darbai darosi lengvi, didžiausi išsižadėjimai - malonūs, aitriausi rūpesčiai - saldūs. Atėjus senatvei ar ištikus ligai, tokiems tėvams nėra ko nuogąstauti, kaip čia dabar bus. Jie turi, kas juos užjaučia, kas jais mielai rūpinasi. O jiems perėjus į amžinybę, netrūksta, kas uoliai teiktų jiems pagalbą. Bet ir Dievas yra jiems ypač malonus. Duodamas kiekvieną vaiką, jis tarsi sako: „Imk šį kūdikį ir žindyk jį man. Aš tau atsilyginsiu.“ (Iš 2, 9) Jei jie tai padarė - savo vaikus užaugino Dievui. Tad nuėję pas Jį, atsiima pažadėtą užmokestį, ir kuo daugiau vaikų gerai užaugino, tuo gausesnis tas užmokestis. [28] Codex Iuris Canonici (1917), c. [29] Codex Iuris Canonici (1917), c. [30] Grigalius Dydisis, Hom. 7. Jei tėvai nepasistengia kaip reikiant atlikti savo pareigų vaikams, iš to abiems pusėms kyla skaudžių pasekmių.
Panašios į tėvų yra pareigos visų tų, kurie juos pavaduoja, kaip antai auklėtojų, mokytojų, globėjų. Jaunoji karta turi tinkamai gerbti visus vyresniojo amžiaus asmenis. „Atsistosi prieš žilagalvį, pagerbsi seną žmogų“, - sako Mozė savo įstatyme. (Kun 19, 32) „Nepostringauk seniūnų sueigoje.“ (Sir 7, 14) „Neniekink išminčių kalbų“, - moko išminčius. (Sir 8, 8) Žinoma, tai mandagumo taisyklės. Bet nuoširdus mandagumas yra ne kas kita, kaip krikščioniškos artimo meilės apraiška.
Iki pilnametystės ar emancipacijos esi prižiūrimas tėvų. Tu turi neatimamą teisę gyventi bei sveikai vystytis ir nuo gimimo turėti vardą bei pavardę.
