Vaikų odos ligos dažnai kelia nerimą tėvams, nes jų priežastys gali būti labai įvairios - nuo visiškai nekenksmingų reakcijų iki rimtesnių susirgimų. Todėl svarbu mokėti atskirti situacijas, kai pakanka namų priežiūros, nuo tų, kai reikia laiku kreiptis į specialistą, kad būtų išvengta nereikalingos rizikos. Pastebėjusios spuogelius ant kūdikio ar ūgtelėjusio vaiko odos, mamos sunerimsta. Joms iškyla daug klausimų, pavyzdžiui, kokias ligas slepia pakitusi odos spalva, bėrimas?

Oda - tai ne vien grožis, ji atlieka daug gyvybiškai svarbių funkcijų. Ji saugo mūsų ir mūsų vaikų organizmą nuo kenksmingų išorės veiksnių, ji palaiko kūno temperatūros balansą. Mažo vaikučio organizmas ne visada turi jėgų kovoti su išorės pasauliu, tad jo oda nukenčia pirmiausia. Jeigu vaikui atsirado odos problemų - nieko nelaukus būtina kreiptis į gydytojus. Gydytojai paskirs reikiamus preparatus ir tinkamą gydymą.

Kūdikių ir vaikų odos epidermis (viršutinis odos sluoksnis) yra plonesnis, todėl oda greičiau pažeidžiama, yra jautresnė nei suaugusiųjų, prakaito ir riebalų liaukos veikia silpniau, oda pralaidesnė, ją labiau veikia saulės spinduliai. Dėl visų šių priežasčių oda greičiau pažeidžiama ir labiau linkusi išsausėti. Odos sausumą lemia įvairūs vidiniai ir išoriniai veiksniai (sausas aplinkos oras, stiprus vėjas, karštis, šaltis, ultravioletiniai spinduliai, netinkama odos priežiūra, kontaktas su dirgikliais), dėl kurių sutrinka odos epidermio barjerinė funkcija. Sausėjanti oda tampa šiurkšti, nelygi, paryškėja jos piešinys, parausta, pleiskanoja, ima niežėti. Vėliau praranda elastingumą, vientisumą, joje atsiranda įtrūkimų, per kuriuos gali patekti įvairios aplinkos medžiagos, alergenai, patogeniniai mikroorganizmai ir sukelti uždegimą.

Jei bėrimas ilgalaikis, periodiškai kartojasi tose pačiose veido vietose, pavyzdžiui, ant alkūnių ar kelių, arba keičia odos paviršių, todėl ji tampa storesnė, sausesnė ir pleiskanojanti, tai gali rodyti lėtinę ligą. Lėtinė liga - tai ilgalaikė arba nuolatinė liga, kuri paprastai vystosi palaipsniui ir trunka ilgiau nei tris mėnesius, dažnai visą žmogaus gyvenimą, kartais pasižyminti ramybės ar tariamo išgijimo (remisijos) laikotarpiais ir pasikartojančiais, dažnai sezoniniais, paūmėjimais. Net jei bėrimas nėra pavojingas, jis gali sukelti didelį diskomfortą ir paveikti kasdienį vaiko gyvenimą. Nuolatinis, stiprus niežulys, trukdantis miegoti ir susikaupti, arba vizualiai matomas bėrimas ant veido ir rankų, sukeliantis emocinį diskomfortą ir norą vengti socialinės veiklos, yra pakankamai rimta priežastis kreiptis į gydytoją.

Neįprasta bėrimo išvaizda ir tai, ar jis sukelia vaikui skausmą, yra labai svarbūs požymiai, rodantys, kad reikia kreiptis į dermatologą. Tam tikri požymiai gali tiesiogiai rodyti rimtas virusines ar bakterines infekcijas, parazitų invazijas ar kitus rimtus audinių pažeidimus, todėl pastebėję įtartinų pokyčių, nedelsdami kreipkitės į specialistą. Odos būklės niekada nereikėtų vertinti atskirai nuo bendros vaiko sveikatos. Vėliau, kai ūminė situacija stabilizuosis, gali prireikti dermatologo, kad būtų galima toliau spręsti konkrečias odos problemas.

Dažniausios vaikų odos ligos

Atopinis dermatitas (egzema)

Atopinis dermatitas (egzema) - tai neužkrečiama, ypač dažna odos liga, varginanti 10-20 % vaikų ir 2-5 % suaugusiųjų visame pasaulyje. Atopinis dermatitas yra lėtinė liga. Tai reiškia, kad simptomai gali išlikti ilgai, nors kūdikiai ir vaikai šią ligą gali ir „išaugti“. Atopinis dermatitas yra viena dažniausių lėtinių vaikų odos ligų, pasireiškianti sausomis, raudonomis, niežtinčiomis odos sritimis, dažniausiai ant skruostų, kaklo ir galūnių sąnarinių paviršių. Nors liga nekelia pavojaus gyvybei, ji labai paveikia gyvenimo kokybę dėl nuolatinio niežėjimo ir sutrikdyto miego. Tėvams dažnai sunku atskirti įprastą sausą odą, kurią sukelia, pavyzdžiui, šildymo sezonas, nuo pirmųjų atopinio dermatito požymių.

Atopinis dermatitas (arba atopinė egzema) vis dažniau pasitaikanti odos liga. Ji vargina suaugusiuosius, vaikus ir kūdikius - nepriklausomai nuo odos spalvos ar gyvenamosios vietos. Vaikai su atopiniu dermatitu susiduria dažniausiai: 90 % pacientų juo suserga iki penkerių metų amžiaus. Dauguma vaikų šią ligą „išauga“.

Sergant atopiniu dermatitu, vaikų oda paprastai būna nelygi, sustorėjusi, šiurkšti. Simptomai gali atsirasti tiek veido, tiek kūno odoje. Kūdikiams atopinio dermatito požymiai gali pasireikšti sulaukus vos 2-3 mėn. Staiga atsiradęs bėrimas paprastai išsausina odą, ji tampa pleiskanota, juntamas niežulys. Paūmėjimo metu infekcijos pažeista oda gali šlapiuoti. Kūdikiams atopinis dermatitas paprastai pažeidžia veido odą, ypač skruostus, galvos odą, kelius ir alkūnes. Labai retai atopinis dermatitas pažeidžia sauskelnių dengiamas vietas.

Jeigu atopinis dermatitas prasideda vėliau (nuo dvejų metų amžiaus iki paauglystės), vaikams paprastai atsiranda bėrimų, tam tikros odos sritys išsausėja, pleiskanoja, juntamas niežulys. Oda paprastai būna nelygi, sustorėjusi, šiurkšti. Dažniausiai bėrimai atsiranda alkūnių ir kelių linkiuose, ant kaklo, riešų, kulkšnių ir (arba) srityse tarp sėdmenų ir kojų. Europidų rasės vaikams dažnai išberiama vidinės sąnarių puses - ties alkūnėmis, riešais, galinę kelių dalį, priekinę riešų dalį. Juodaodžiams ir azijiečiams dažiau išberiama kita sąnarių pusė - alkūnės, priekinės kelių dalys.

Atopiniam dermatitui būdingos dvi fazės. Neaktyvios fazės metu oda būna labai sausa, dirgli, pleiskanota, ją reikia kasdien drėkinti. Ši liga gali kelti didžiulį stresą - ne tik vaikams, bet ir tėvams, kuriems dažnai sunkiai sekasi uždrausti vaikams kasytis odą. Vaikai (ypač kūdikiai ir mažyliai iki trejų metų), bandydami nuslopinti niežulį, kartais trinasi į patalynę, kilimus ar kitus paviršius. Dėl to gali kilti odos infekcija.

Atopinis dermatitas yra lėtinė uždegiminė odos liga, kuri nustatoma daugiau nei 25 proc. vaikų. Šiai ligai būdingas odos niežulys, makulopapulinis bėrimas (lygus odos paraudimas, kurį dengia susiliejantys guzeliai, mazgeliai), paraudimas, patinimas, erozijos, pleiskanojimas, šlapiavimas, šašai ir lichenifikacija (sustorėjusi oda, jos paviršiuje ryškios odos raukšlės). „Kūdikiams ir vaikams odos pažeidimas dažniausiai stebimas veido, kaklo ir tiesiamųjų rankų ir kojų paviršių odoje. Pats pagrindinis šios ligos simptomas, sukeliantis didelį diskomfortą ir bloginantis gyvenimo kokybę tiek pacientui, tiek jo šeimos nariams, yra niežulys. Atopinio dermatito klinikiniai požymiai dažniausiai pasireiškia anksti kūdikystėje (3-6 mėn. amžiuje).“

Biofirst klinikos alergologė dr. Laura Tamašauskienė teigia, kad kol kas nėra visiškai aišku, kodėl susergama atopiniu dermatitu, tačiau yra manoma, kad šią ligą sąlygoja keleto veiksnių sąveika - genetinių, imunologinių ir aplinkos. „Dėl to sutrinka odos barjerinė funkcija ir imuninės sistemos veikla. Du rizikos veiksniai yra stipriai susiję su atopinio dermatito išsivystymu - alerginės ligos šeimoje ir filagrino geno mutacija. Net apie 70 proc. atopiniu dermatitu sergančių pacientų šeimos narių taip pat sirgo arba serga alerginėmis ligomis.“ Atopinis dermatitas yra plačiai paplitusi liga, kuri pasireiškia 5-20% pasaulio populiacijos. Nors tikslios jo atsiradimo priežastys nėra žinomos, manoma, kad liga kyla dėl genetinių, imunologinių ir aplinkos veiksnių sąveikos. Negalima teigti, kad ligą lemia vienas konkretus veiksnys - įtaką daro daugelis faktorių: Genetika: Atopinis dermatitas dažnai paveldimas. Didesnė rizika sirgti yra tiems, kurių šeimoje yra buvę bronchinės astmos, atopinio dermatito ar alerginio rinito atvejų.

Atopiniam dermatitui būdingas odos sausumas, niežėjimas, pleiskanojimas, paraudimas, nuovargis ir miego sutrikimai. Ja gali sirgti ir vaikai, ir suaugusieji. Pastebėjus tokius simptomus, vertėtų kreiptis į specialistus - jie individualiai įvertins paciento situaciją ir nuspręs, ar reikalingi tolimesni alerginiai tyrimai. Atopinis dermatitas dažniausiai prasideda ankstyvoje vaikystėje, o vaikui augant simptomai gali mažėti arba visai išnykti.

Svarbu ne tik naudoti specifinius vaistus, bet ir kaip įmanoma labiau vengti provokuojančių veiksnių. Ypatingai svarbu palaikyti odos drėgmę ir atkurti jos barjerinę funkciją naudojant emolientus - drėkinamuosius kremus, kurie drėkina, minkština ir padeda atstatyti odos apsauginį sluoksnį. Renkantis emolientus, pirmenybę teikite hipoalerginiams kremams, be dažiklių ir kvapiųjų medžiagų, o losjonuose, kremuose ir tepaluose neturėtų būti gydomųjų medžiagų (gliukokortikosteroidų ar antibakterinių komponentų). Tepalus, kuriuose yra gydomųjų medžiagų, reikia naudoti tik pagal gydytojo rekomendacijas.

Atopinis dermatitas yra lėtinė liga, todėl ja reikia rūpintis nuolatos, t.y. Nuolat drėkinti odą emolientais. Emolientai - tai odos priežiūros priemonės, kurios intensyviai drėkina odą ir atkuria barjerinę funkciją. Jie taip pat pasižymi niežėjimą ir uždegimą raminančiomis savybėbe. Todėl alerginis bėrimas vaikui būna lengviau pakeliamas. Emolientai tepami net tada, kai nėra bėrimų, ne mažiau kaip 2 kartus per dieną. Tačiau, jei oda labai sausa, gali reikėti tepti ir 3-4 ar daugiau kartų per dieną. Tik pakankamas emoliento kiekis duoda norimą efektą. Jei oda labai sausa, tai visam kūnui tepti kelis kartus per dieną visą savaitę gali prireikti: kūdikiui - iki 250 g, vaikui - iki 500 g emoliento.

Mažo vaikučio organizmas ne visada turi jėgų kovoti su išorės pasauliu, tad jo oda nukenčia pirmiausia. Jeigu vaikui atsirado odos problemų - nieko nelaukus būtina kreiptis į gydytojus. Gydytojai paskirs reikiamus preparatus ir tinkamą gydymą.

Atopinis dermatitas: viena dažniausių lėtinių vaikų odos ligų, pasireiškianti sausomis, raudonomis, niežtinčiomis odos sritimis, dažniausiai ant skruostų, kaklo ir galūnių sąnarinių paviršių. Nors liga nekelia pavojaus gyvybei, ji labai paveikia gyvenimo kokybę dėl nuolatinio niežėjimo ir sutrikdyto miego. Tėvams dažnai sunku atskirti įprastą sausą odą, kurią sukelia, pavyzdžiui, šildymo sezonas, nuo pirmųjų atopinio dermatito požymių.

Alergijos vaidmuo atopinio dermatito atveju yra gana prieštaringas. Nors terminas „atopinis“ nurodo polinkį į alergines ligas, atopinis dermatitas ne visuomet yra tiesiogiai susijęs su alergija ar greito tipo, imunoglobulino E (IgE) nulemtomis reakcijomis. Tyrimai rodo, kad alergija gali turėti įtakos kai kuriems pacientams, tačiau nėra vienintelė atopinio dermatito priežastis.

Alergijos įtaka atopiniam dermatitui: Greito tipo alerginės reakcijos į įkvepiamus ar maisto alergenus gali skatinti atopinio dermatito paūmėjimą. Maisto alergenai dažniau sukelia simptomus mažiems vaikams, o vyresniems vaikams ir suaugusiems atopinį dermatitą dažniau sustiprina aplinkos alergenai. Tuo pačiu, atopiniu dermatitu sergantiems pacientams yra didesnė tikimybė vėliau išsivystyti kitiems alerginėms susirgimams, pvz., astmai ar alerginiam rinitui. Šis reiškinys vadinamas „alerginiu maršu“. Atopinis dermatitas gali taip pat paskatinti alergijų vystymąsi. Pažeistas odos barjeras, ypač vaikystėje, gali nulemti tolimesnį įsijautrinimą įvairiems alergenams, todėl atopiniu dermatitu sergantiems pacientams kyla didesnė rizika susirgti kitomis alerginėmis ligomis, pvz., maisto sukelta dilgėline ar anafilaksija, eozinofiliniu ezofagitu ar lėtiniu rinosinusitu su nosies polipais.

Greito ir lėto tipo alerginės reakcijos: Nors atopinio dermatito paūmėjimus dažniau nulemia greito tipo alerginės reakcijos, šią ligą gali paūminti ir lėto tipo alerginės reakcijos. Paūmėjimai gali atsirasti dėl kontaktinės alergijos. Sausa, pažeista oda, dažnai tepama įvairiomis priežiūros priemonėmis, gali įsijautrinti dėl kvapiųjų medžiagų ar konservantų, esančių tepaluose.

Maisto alergijos poveikis atopiniam dermatitui: Manoma, kad kai kurie maisto produktai gali pabloginti atopinio dermatito simptomus - padažnėja bėrimai, paraudimas ir niežulys. Jei reakcija yra IgE tarpininkaujama, paūmėjimas įvyksta nuo kelių minučių iki kelių valandų po produkto suvartojimo, o jei ne - paūmėjimas gali trukti nuo kelių valandų iki dienų. Dažniausiai atopinio dermatito paūmėjimą sukeliančios medžiagos vaikams yra karvės pienas, vištos kiaušiniai, žemės riešutai, kviečiai, soja, riešutai ir žuvis. Maisto alergenų rūšys skiriasi priklausomai nuo amžiaus - pavyzdžiui, mažiems vaikams dažniau kelia alergiją karvės pienas ir kiaušiniai, o vyresniems - kviečiai, žuvis ir riešutai.

Įkvepiamieji alergenai: Įkvepiamieji alergenai, ypač dulkių erkutės, taip pat gali pabloginti atopinio dermatito simptomus. Pacientai, sergantys atopiniu dermatitu, gali būti jautrūs Malassezia mielėms - įprastoms odos mikrofloros dalims, kurios dažniausiai aptinkamos galvos ir kaklo odoje.

Kada prie atopinio dermatito padeda alergologo konsultacija? Kadangi atopinio dermatito eigai įtakos turi ir alergenai, todėl labai svarbu nustatyti, kokie dirgikliai ar maisto produktai provokuoja simptomus. Alergologo konsultacija padeda išsiaiškinti šiuos veiksnius, atlikti tikslinius alergijos tyrimus (odos dūrio, lopo ar kraujo testus) ir sudaryti individualų gydymo planą.

Jei įtariama alergija, būtini išsamūs tyrimai. Maisto alergijos diagnozė susideda iš dviejų etapų: nustatomas įsijautrinimas ir patvirtinama, ar šis įsijautrinimas yra kliniškai reikšmingas. Pvz.: maisto alergija yra mažai tikėtina, jei oda išlieka švari laikantis įprastos dietos. Tačiau, jei atopinio dermatito paūmėjimas susijęs su konkrečiais maisto produktais, būtinas išsamesnis tyrimas. Nereikėtų atsitiktinai pašalinti maisto produktų iš dietos be klinikinių įrodymų. Net ir įtariant alergiją, maisto produktai neturėtų būti išbraukiami ilgam laikui, jei tam nėra rimto pagrindo. Be pagrindo ilgam laikui iš mitybos raciono pašalinus vienus ar kitus maisto produktus, susiduriama su rizika išsivystyti mitybos nepakankamumui. Alergija maistui nustatoma remiantis odos dūrio ar lopo testais, molekuliniais alergologiniais tyrimais, ligos istorija bei provokaciniais mėginiais.

Odos dūrio mėginiai ir molekuliniai alergologiniai tyrimai gali atskleisti greito tipo alergines reakcijas ir nustatyti jautrumą maisto ir įkvepiamiems alergenams. Odos lopo testai padeda atskleisti lėto tipo alergines reakcijas. Jie leidžia nustatyti alergijas maisto produktams, metalams, kosmetikai ir buitiniams chemikalams.

Ištyrus būklę, gydytojas parinks tinkamiausią gydymą ir vaistus. Svarbu ne tik naudoti specifinius vaistus, bet ir kaip įmanoma labiau vengti provokuojančių veiksnių. Ypatingai svarbu palaikyti odos drėgmę ir atkurti jos barjerinę funkciją naudojant emolientus - drėkinamuosius kremus, kurie drėkina, minkština ir padeda atstatyti odos apsauginį sluoksnį.

Svarbu: atopinio dermatito gydymas yra kompleksinis - jį sudaro ne tik tepalai ar vaistai, bet ir alergijos priežasčių nustatymas.

Dilgėlinė (urtikarija)

Dilgėlinė (urtikarija): Dilgėlinei būdingi staigūs, intensyviai niežtintys bėrimai. Jie yra rausvos spalvos, tankūs ir iškilę, panašūs į dilgėlių įgėlimus. Jie gali atsirasti ir išnykti per kelias valandas, keisdami savo vietą. Nors alerginė dilgėlinė pasireiškia epizodiškai, ji dažnai išnyksta savaime arba pasikonsultavus su šeimos gydytoju.

Dilgėlinė - grupė ligų, kuriai būdingas bėrimas pūkšlėmis ir niežėjimas. Kartu gali būti ir gilesnių odos sluoksnių patinimas (angioedema). Bent kartą gyvenime dilgėlinė pasireiškia 12-23,5 proc. žmonių. Dilgėlinė ne visada yra susijusi su vaikų alergija. Vaikams dažniau pasitaiko ūminė dilgėlinė (kai bėrimas trunka iki 6 sav.), kuri dažniausiai būna susijusi su infekciniu susirgimu. Jei ūminė dilgėlinė pasireiškė pirmą kartą gyvenime, ištyrimas nereikalingas. Jei dilgėlinė yra lėtinė (tęsiasi daugiau nei 6 sav.), tiriama dėl galimų provokuojančių veiksnių (fizinių veiksnių, lėtinių infekcijų, skydliaukės patologijos, kitų ligų). 80 proc. atvejų lėtinės dilgėlinės priežastis lieka neaiški. Dilgėlinė gydoma šalinant provokuojančius veiksnius ir antros kartos (naujaisiais) antihistamininiais vaistais.

Impetigas

Impetigas: Labai užkrečiama bakterinė infekcija, kuria dažniausiai serga vaikai. Paprastai ji prasideda kaip raudona dėmė arba pūslė, kuri greitai plyšta, palikdama gelsvą, medaus pavidalo plutelę. Impetigas dažniausiai atsiranda aplink nosį ir burną. Siekiant užkirsti kelią infekcijos plitimui ir išvengti komplikacijų, būtinas antiseptinis odos gydymas, vietinio poveikio antibiotikų vartojimas ir maudynių/plaukiojimo ribojimas.

Užkrečiamasis moliuskas

Užkrečiamasis moliuskas: Dažna virusinė infekcija, sukelianti mažus, kietus, perlamutrinius arba kūno spalvos iškilimus su būdingu įdubimu centre. Nors molluscum contagiosum paprastai yra nekenksmingas ir kartais laikui bėgant išnyksta savaime, jis yra užkrečiamas ir gali plisti. Ši ir kitos odos infekcijos yra ypač pavojingos vaikams, sergantiems lėtiniu odos sausumu ir vietiniu dermatitu.

Grybelinės odos infekcijos (dermatofitozės)

Grybelinės odos infekcijos (dermatofitozės): Jie dažnai atrodo kaip raudonos, apvalios dėmės su pakilusiu, žvynuotu kraštu ir šviesesniu centru. Šie bėrimai dažnai painiojami su egzema, tačiau gydymas yra visiškai kitoks.

Kūno ir galvos grybelis (kūno odos grybelis - tai apvalūs ovalo formos niežulį sukeliantys odos židiniai, kurie didėja spindulio principu, o centre vėl užgyja. Jų kraštai būna raudoni, iškilūs, aiškiai apibrėžti ir pleiskanoti. Galvos odos grybelis panašus į kūno, tačiau išplitęs plaukuotoje galvos dalyje. Jis taip pat sukelia niežulį, o kasymasis gali sukelti infekciją. Plaukai pažeistose vietose lūžinėja arba net iškrenta ploteliais. Grybelis būna išplitęs vienodai storu sluoksniu galvos odoje. Tai vadinama mikrosporija ir ji gali paplisti vaikų darželiuose bei mokyklose).

Niežai

Niežai: vis dar plačiai paplitusi, labai užkrečiama liga, kurią sukelia maža odos erkė, gyvenanti odos raginiame sluoksnyje ir kurios negalima nuplauti kruopščia bei reguliaria higiena. Pagrindinis niežų simptomas yra itin stiprus, varginantis niežėjimas, kuris ypač sustiprėja vakarais, naktį ir po šilto dušo ar vonios. Bėrimas dažniausiai pasireiškia kaip maži, rausvi guzeliai ar pūslelės, dažniausiai tarp pirštų, ant riešų ir ant pilvo.

Tai užkrečiama parazitinė odos liga, kuri pasireiškia itin stipriu niežėjimu. Skirtingai nei suaugusiems, niežai vaikui gali pažeisti visą kūno odą: kojų padus, delnus, plaukuotą galvos dalį ir veidą. Jaunesnio amžiaus vaikams dažniausiai pasireiškia antrinė infekcija. Mažiems vaikams ir kūdikiams dažniausiai pažeidžiama galvos plaukuotoji dalis, padai, delnai, rankų pirštai ir tarpupirščiai. Jiems erkių randama net po nagų plokštelėmis. Jei niežais suserga vaikai, stebima ryškesnė uždegiminė reakcija nei suaugusiems.

Kaip nustatoma diagnozė?

Norint nustatyti tikslią diagnozę, pirmiausia surenkama išsami ligos istorija (anamnezė) - tėvų klausiama apie nusiskundimų atsiradimą, pokyčius, vaiko mitybą, vartojamus vaistus ir kitus veiksnius. Po to atliekamas išsamus odos tyrimas. Prireikus taip pat skiriami papildomi tyrimai. tyrimai un analizes. Kad konsultacija būtų kuo veiksmingesnė, tėvams patariama iš anksto surinkti svarbiausią informaciją apie savo vaiko sveikatą. Kuo tikslesni atsakymai, tuo lengviau gydytojui bus nustatyti galimas bėrimo priežastis.

Odos pokyčių „laiko juosta“: Kada ir kur ant kūno pirmą kartą atsirado bėrimas? Kaip jis keitėsi ar išplito laikui bėgant?

Dažnai vien vizualinio patikrinimo nepakanka tiksliai diagnozei nustatyti. Dermatologo kompetencija apima ne tik ūminių bėrimų gydymą, bet ir reguliarų odos darinių bei apgamų stebėjimą, kad būtų laiku pastebėti įtartini pokyčiai. Įtarus alerginę reakciją, sisteminę ligą ar specifinę infekciją, gali būti paskirti papildomi tyrimai ir analizės. Tai gali būti kraujo tyrimai uždegimui ar specifinių antikūnų kiekiui nustatyti, odos išgrandų mikroskopinis tyrimas grybeliams ar parazitams nustatyti arba net odos biopsija, jei įtariama retesnė ar sunkesnė liga.

Jei Jūsų vaiko odos sveikata kelia nerimą ir reikalinga tiksli diagnozė, „Adoria“ sveikatos ir grožio centro dermatologai, turintys patirties gydant vaikų odos ligas, teikia profesionalią pagalbą vaikams nuo gimimo.

tags: #vaiku #odos #ligos

• Šventosios Žemės istorija
• simptomai ir gydymas
• Futbolo apranga vaikams
• Praktiniai aspektai maitinant krūtimi nėštumo metu
• Kaip elgtis, kai vaikas kosėja lojant