Krikštas yra pirmasis Naujojo Testamento sakramentas, kurį Kristus davė visiems žmonėms, kad šie galėtų pasiekti amžinąją laimę.
Pasak krikščionių tikėjimo, gimtąją nuodėmę, kurią paveldime kartu su žmogiškumu, Jėzus Kristus, mirdamas už mūsų nuodėmes ant kryžiaus, atpirko ir suteikė krikšto malonę. Krikštas - tai sąmoningas sprendimas atsiliepti į Kristaus Evangelijos žinią ir tapti atsakingu jos skelbėju. Tai sprendimas būti išskirtine Dievo nuosavybe ir aktyviu tikėjimo žmogumi. Krikštas žmogų padaro dieviškosios prigimties dalininku ir Dievo įvaikiu. Visus pakrikštytuosius sieja sakramentinės vienybės ryšys. Pakrikštytasis tampa gyvosios Bažnyčios nariu, pats tampa Bažnyčia.
Krikšto sakramentui suteikti užtenka vieno krikšto tėvo (arba krikšto motinos), tos pačios lyties du asmenys negali krikštyti. Krikštatėviais turėtų būti ne jaunesni nei 16 metų, priėmę Sutvirtinimo Sakramentą, gyvenantys santuokoje arba dar nesukūrę šeimos žmonės. Bent vienas iš dviejų krikšto tėvų privalo būti katalikas.
Pagal bažnyčios patarimus vaikelio Krikšto nereiktų atidėlioti. Kūdikiai paprastai turėtų būti krikštijami maži, kai tik yra galimybė. Turi bent vienas iš tėvų ar globėjų norėti, kad vaikas būtų pakrikštytas, to bažnyčiai užtenka. Dėl įvairių priežasčių tėvai gali atidėlioti Krikšto sakramento suteikimą, pavyzdžiui, neranda tinkamų krikšto tėvų, laukia vasaros, laukia, kada vaikelis paaugs, nori, kad vaikelis bent šiek tiek prisimintų šią šventę. Jei vaikeliui, kurį norima pakrikštyti, yra septyni metai ir daugiau, tokiu atveju Krikštui bus reikalingas vyskupo leidimas. Pagal bendrą bažnytinę nuostatą, nekrikštytas vaikas, sulaukęs amžiaus, kai rengiamasi Pirmajai Komunijai, kartu su pasirengimu Krikštui rengiasi ir Pirmajai Komunijai.
Krikšto apeigų simboliai ir jų reikšmė
Krikšto apeigos pradedamos persižegnojant. Ceremoniją gali atlikti vyskupas, kunigas ar diakonas. Dvasininkas vadovauja apeigoms, o dalyvaujantieji aktyviai įsijungia, atsiliepdami į kreipinius ir drauge melsdamiesi.
Kryžiaus ženklas - krikščioniško identiteto simbolis. Kunigas dešinės rankos nykščiu daro kryžiaus ženklą ant vaikelio kaktos.
Pašventintas vanduo - nuplauna gimtąją nuodėmę ir suteikia naują pradžią jau Dievo vaiko gyvenimui. Šventas vanduo krikštynų apeigų metu ant krikštijamojo galvos pilamas tris kartus: Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Vandens užpylimas primena krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios prisikeliama su Kristumi atnaujintam gyvenimui.
Katechumenų aliejus - primena, kad nuo šiol Kristus bus krikščionio apsauga ir stiprybė, padės atsilaikyti velnio gundymams, bei užgydys nuodėmių žaizdas sieloje. Šiuo aliejumi patepama krikštijamojo krūtinė.
Krizmos aliejus - tai išrinkimo ženklas, primena, jog kiekvienas krikščionis šiame pasaulyje yra kunigas, nes meldžiasi Dievui už save ir kitus. Jis - karalius, besirūpinantis jam pavestaisiais, ir pranašas, liudijantis Dievą kitiems. Pakrikštytojo kakta patepama Šventąja Krizma.
Baltas drabužis - tai pakrikštytojo dvasinę būseną atspindintis ženklas. Po Krikšto žmogus yra tyras, šventas, be dėmės. Krikštijamas vaikas apglobiamas baltu drabužiu, kuris yra nepaprasto išaukštinimo ir nekaltumo ženklas. Linkima, kad tėvai bei artimieji vaikus mokytu žodžiu ir pavyzdžiu, kad šie, nekalti ir šventi, laimėtų amžinąjį gyvenimą.
Krikšto žvakė - simbolizuoja Kristaus pergalę prieš mirtį. Žvakė uždegama nuo Velykinės žvakės. Jos šviesa išsklaido tamsą. Žvakė saugoma visą gyvenimą kaip priminimas, jog pakrikštytasis per žemės kelionę kviečiamas puoselėti tikėjimą, vengti nuodėmių tamsos. Ją tėvai įteiks vaikui Pirmosios Komunijos dieną. Vėliau įduodama nuo velykinės žvakės įžiebta žvakė, kuri primena Kristų - mūsų šviesą. Apeigų žvakė išsaugojama iki vaiko Pirmosios Komunijos. Tądien tėvai Krikšto žvakę vaikui įduoda, kai šis žengia prie Viešpaties altoriaus švęsti šv. Mišių ir pirmą kartą priimti Eucharistijos. Tradiciškai ši žvakė yra saugoma visą žmogaus gyvenimą. Laikomasi ir papročio, kad per gyvenimą išsaugota Krikšto žvakė baigia degti prie amžinybėn iškeliavusio krikščionio karsto.
Krikšto apeigos
Kai krikštijami maži vaikai, jų vardu tėvai ir krikštatėviai pareiškia ryžtą ir norą, prisiima atsakomybę užauginti žmogų, kuris augdamas pats patvirtintų sprendimą.
Pats sakramentas teikiamas bažnyčioje, tam paruoštoje vietoje. Krikšto liudijimas gali būti išrašomas prieš ceremoniją, o įteikiamas jau po jos, tačiau tai tik suvenyrinis įvykusio Krikšto pažymėjimas, o ne oficialus dokumentas.
Krikšto apeigos pradedamos persižegnojant. Kunigas klausia tėvų: „Kokį vardą išrinkote šiam kūdikiui?” Pasakomas vaiko vardas. Po to kunigas klausia tėvų, ko jie prašo šiam kūdikiui iš Dievo Bažnyčios. Kunigas dešinės rankos nykščiu padaro kryžiaus ženklą ant vaikelio kaktos. Tada vaikelį palaimina tėvai ir krikštatėviai. Toliau yra skaitoma Šv. Rašto ištrauka. Katechumenų aliejumi patepama krikštijamojo krūtinė. Kunigas kviečia atsižadėti nuodėmių ir visokio blogio. Į kreipinius atsiliepiame: „Atsižadu!” Kunigas pakviečia išpažinti mūsų krikščioniškąjį tikėjimą. Pakrikštytojo kakta patepama Šventąja Krizma. Tada uždedamas baltas drabužis ir nuo Velykinės žvakės uždegama Krikšto žvakė. Dėkodami Dievui už Krikšto malonę, visi drauge meldžiasi Viešpaties malda (Tėve mūsų).
Tėvų ir krikštatėvių vaidmuo
Labai svarbu, kad kūdikio tėvai dalyvautų krikštijant vaiką. Jiems patikėta atlikti tam tikras apeigas. Tėvai prisideda tuo, kad garsiai prašo kūdikio Krikšto sakramento; po krikštytojo daro kryžiaus ženklą kūdikio kaktoje; atsižada piktosios dvasios ir išpažįsta tikėjimą; palydi kūdikį iki krikštyklos; laiko uždegtą žvakę; gauna motinai ir tėvui skirtą specialų palaiminimą. Svarbiausia tėvų ir krikštatėvių pareiga - perduoti tikėjimą atsakingai, įsipareigoti vaiką auginti tikintį, patiems liudyti tikėjimą, būti jo malonių atskleidėjais. Kad taip ir būtų, tėvai bei krikštatėviai turi turėti žinių apie tikėjimą, dalyvauti bendruomenės gyvenime, lankyti šventovę, trumpai tariant, būti aktyvūs krikščionys.
Krikšto mama - tai, neabejotinai, vienas svarbiausių žmonių mažylio gyvenime. Per mažylio krikštynas krikštamotei yra paskiriamos ir svarbios krikšto mamos pareigos, kurios ne tik simbolinės, bet ir labai reikšmingos. Akivaizdu - krikšto mama privalo dalyvauti savo krikštijamo vaiko krikštynose. Tačiau dalyvavimas ceremonijoje reiškia aktyvų dalyvavimą joje - būtent krikšto mamai gali būti pasiūlyta skaityti tekstą iš Šventojo rašto, patikėta laikyti kūdikį krikšto metu ar vesti mažylį į bažnyčią. Tai, kad krikšto mama aprengia savo krikštijamą vaiką labai sena tradicija. Būtent krikštamotė ne tik išrinkdavo baltą, tyrumą simbolizuojantį, krikšto drabužį, bet, jei tik mokėdavo, pati jį ir pasiūdavo, išsiuvinėdavo. Be to, įprasta, kad būtent krikšto mama šventės dieną atvyksta pas mažylį, jį nuprausia, aprengia ir paruošia ceremonijai. Krikšto mama savo mažyliui taip pat įteikia krikšto dovaną ir smulkių simbolinių dovanėlių. Paprastai tai būdavo į mažus lininius maišelius sudėtos kruopos - sočiam gyvenimui, pinigėliai - turtingam, cukrus - saldžiam, muilas - švariam, žiedlapiai - gražiam gyvenimui. Krikšto žvakė - ypatingas krikštynų simbolis, kurį reikėtų saugoti visą gyvenimą. Tradiciškai pasirūpinti krikšto žvake taip pat garbė tenka būtent krikštamotei. Dar viena iš senų laikų atėjusi krikšto mamos pareiga - pavaišinti svečius krikštamotės pyragu. Taigi, krikšto mamos vaidmuo yra ypatingai reikšmingas ir reikalaujantis gilaus atsidavimo vaiko dvasinio pasaulio ugdymui.
Krikšto tėvai turi būti gana subrendę šioms pareigoms ir būti bent 16 m. Svarbu, kad patys būtų krikštyti, priėmę Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus, krikščioniškai gyventų.
Iškilmės po Krikšto
Po Krikšto sakramento rengiami iškilmingi pasivaišinimai neturėtų virsti vien tik skrandžių puota, per kurią liejasi alkoholis. Švenčių iškilmės įpareigoja atitinkamai ruošti ir stalą. Šios šventės pagrindas - padėka Dievui už kūdikį bei krikščioniško džiaugsmo iškilmės už naują bendruomenės narį ir Dievo įvaikį.
tags: #vaiku #krikstynos #darzelyje
