Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos užsakymu parengtas skaitymo gebėjimus ugdančių užduočių ir metodinių rekomendacijų pagrindinio ugdymo lietuvių kalbos mokytojams rinkinys „Skaitome suprasdami“. Jį sudaro trys komplektai: užduotys 5-6, 7-8 ir 9-10 klasių mokiniams. Teksto suvokimo užduotys sudarytos atsižvelgiant į Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bendrosios programos reikalavimus, sugrupuotos pagal temas ir yra skirtos įvairių literatūros kūrinių, negrožinių tekstų suvokimo, interpretavimo, lyginimo, vertinimo gebėjimams ugdyti.
Petras Cvirka - žymus lietuvių rašytojas, kurio kūryba apima įvairius žanrus ir temas. Vienas iš populiariausių jo kūrinių yra apysaka "Vaikų karas", kurioje vaizduojami vaikų santykiai, draugystė, pavydas ir konkurencija.
Apysakos "Vaikų karas" aprašymas
Knyga "Vaikų karas" pasakoja apie du draugus - Mikę ir Juozapėlį, kurių draugystė išgyvena išbandymus. Iš pradžių Mikė ir Juozapėlis - geriausi, neperskiriami draugai, nors ir labai skirtingi. Liesutis, silpnas, o Mikė - stipriausias ir didžiausias berniukas klasėje, kuriam nieko nereiškia pernešti savo draugą per patvinusį upelį. Skiriasi ir draugų charakteriai: Mikė ūmaus būdo, gan agresyvus, kartais nuskriaudžiantis silpnesnius už save, o Juozapėlis - ramus, draugiškas, gerai mokosi, ko negalima pasakyti apie neklaužadą Mikę. Nėra klasėj vaiko, kuris nebūtų ragavęs jo sprigto, tik Juozapėlio jis neskriaudžia, nes juk reikia turėti nors vieną draugą, kuris lydėtų padrąsinamu žvilgsniu į kampą, kai nubaudžia mokytojas, arba atneštų sumuštinį paliktam po pamokų.
Konflikto užuomazgos
Bet viena diena Juozapelis po ilgo nebuvimo mokykloje sugrįžta pasikeitęs: jis praauges Mikę, sutvirtejes. Negana to, visas bendraklasių dėmesys dabar atitenka Juozapėliui, o Mikei dėl to kyla pavydas. Jis meta iššūkį draugui: pažiūrėti, kuris stipresnis. Draugai susigrumia, ir Juozapėlis nugali pasipūtėlį Mikę. Šis dėl to tiesiog įtūžta ir sudrasko jų kartu darytą aitvarą, netgi pagrasina ateisiąsir papjausiąs triušius, kažkada padovanotus Juozapėliui. Pavydas sugriovė draugystę.
Kulminacija ir atomazga
Mike dar pasielgė labai niekingai: kai vyko sniego karas, neklaužada suspaudė labai kietą gniūžtę ir paleido Juozapėliui tiesiai į veidą. Šis momentas, kai Juozapėlis krinta sužeistas ir atskuba mokytojas, bara Mikę, o šis pravirksta iš gėdos, man pats įdomiausias. Juozapėlis krito sužeistas. Mokytojas bare mike ir sis net pravirko, galiausiai juozapelis atleido mikei nepaisant jo pasiputimo ir noro kersyti.
Pagrindiniai veikėjai
- Mikė - stiprus, bet ūmaus būdo berniukas, linkęs į agresiją.
- Juozapėlis - ramus, draugiškas ir gerai besimokantis berniukas.
Apysakos analizė
Knyga įdomi tuo, kad pasakoja apie vaikus, supažindina su jų laisvalaikiu, pomėgiais, kurie nuo šiuolaikinių vaikų pomėgių gan skiriasi. Apysakoje nagrinėjamos draugystės, pavydo, konkurencijos temos. P. Cvirkos laikysena. kitokią didaktinę ištarmę. Cvirka lakoniškai kuria mizanscenas, tačiau nepraranda meninių tekstų savybių. skaitytoją.
Why Should We Be Happy For Others? (Dealing with Jealousy) | The Green-Eyed Monster
Vaikų literatūros Nobeliu vadinama Hanso Christiano Anderseno premija už literatūrą atiteko japonei Eiko Kadono, kurios įstabioje prozoje meilė gyvenimui išpažįstama net pačiose sudėtingiausiose situacijose, ir rusui Igoriui Oleinikovui - už iliustracijas. Šia proga verta kalbėtis su literatūrologu Kęstučiu Urba, nuosekliai sekančiu, atidžiai skaitančiu, tiriamuoju žvilgsniu vertinančiu pasaulį, kuriamą ir knygose rodomą jauniesiems skaitytojams. Pokalbio leitmotyvu pasirinkome 19-osios tarptautinės Vilniaus knygų mugės temą - „Skaitau Lietuvą - skaitau pasaulį“.
Ką vaikas perskaito šiandien, atsivertęs lietuvių autorių knygas?
Tolimasis, platusis pasaulis - jeigu apie tai manęs klausiate - lietuvių literatūroje vaikams niekada nebuvo gausiai ir dažnai vaizduojamas. Išskyrus keletą pažintinių knygų. Iš grožinės literatūros staiga prisiminiau savitą Vilės Vėl apysaką „Parašyk man iš Afrikos“ („Gimtasis žodis“, 2003), kurioje vaizduota diplomatų šeima ir vaiko, blaškomo tarp tėvynės ir užsienio šalies, dvasinė situacija. Štai ten pasaulis atsivėrė šiek tiek plačiau. Šiuolaikinėje, ypač paauglių, literatūroje herojai gyvena labai atviroje tikrovėje, pasaulyje be sienų, taigi nacionalinė erdvė kartais neatlieka didelio vaidmens. Turiu galvoje Rebekos Unos distopiją „Atjunk“ („Alma littera“, 2015; Knygų mugėje pristatyta ir antroji dalis), kurioje vaizduojami technologijų supainioti, tiesioginio žmogiško bendravimo įgūdžius praradę jauni veikėjai. Puikioje Ilonos Ežerinytės apysakoje „Sutikti eidą“ („Alma littera“, 2016) tolimasis pasaulis yra kažkur tarp planetų ir iš jo atsklinda gana stiprios, aiškios moralinės vertybės.
Kokią Lietuvą galima atrasti šiuolaikinių autorių kūryboje vaikams?
Lietuvos pasaulis, žinoma, daug įvairiapusiškesnis. Vaikai gali skaityti apie mito laikų Lietuvą - išėjo puiki Justino Žilinsko magiškojo realizmo, arba fantasy, knyga „Kaukas Gugis ir kerų karas“ („Aukso žuvys“, 2017). Mitologinės būtybės įsiterpia į šiuolaikinės Lietuvos tikrovę Vytauto V. Landsbergio apysakoje „Iš gyvenimo laumių“ („Dominicus Lituanus“, 2017). Džiaugiuosi gražiai perleista folkloriškąja Stepo Zobarsko pasaka „Brolių ieškotoja“ („Alka“, 1997) - šiuolaikiniams vaikams pažinti tautosakos motyvus ir stilistiką labai svarbu. Stulbinamai įtaigiai pateikti skaudūs Lietuvos istorijos fragmentai Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knygoje „Sibiro haiku“ („Aukso žuvys“, 2017), kurioje pasitelktas komikso žanras. Monika Vaicenavičienė stilingais piešiniais ir taupiu tekstu mažesniems skaitytojams pristato Joną Basanavičių („Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“, „Tikra knyga“, 2018). Ne tokius tolimus praeities laikus, sovietmetį, knygose apie Tomą seklį (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016) bando atgaivinti R. Una. Lietuvių kalbos komiškosios versmės atsiveria įtaigioje Aido Jurašiaus apysakoje-pasakoje „Pypas ir jo nutikimai“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2017). Jau anksčiau esame pabrėžę, kad XXI a. vaikų ir paauglių (ypač paauglių) literatūroje sustiprėjo socialinės temos. Jos subtiliai pateiktos Neringos Vaitkutės apysakoje „Neišduosiu tavęs“ („Nieko rimto“, 2017), socialinių ir moralinių problemų itin gausu R. Unos romane „Šeštadienį, aštuntą valandą“ („Alma littera“, 2017).
Socialinė problematika ir vizualumas vaikų literatūroje
Seniai aišku, kad vaikų ir paauglių literatūroje nebėra draudžiamų temų ir problemų, nėra tabu. Šiuo požiūriu literatūra labai įvairi. Iš teminių tendencijų gal paminėčiau tiek pasaulio, tiek lietuvių rašytojų kūrybos erdvėje stiprėjančią kito, kitokio temą. Greičiausiai tai diktuoja atsiveriančios sienos, būtinybė suvokti, pažinti ir priimti kitos rasės, kitokios patirties žmogų. Kaip šio motyvo variantą minėčiau negalios, nepagydomos ligos vaizdavimą. Raiškos požiūriu knygų vaikams pasaulyje itin reikšmingas tapo vizualumas. Plinta knygų be teksto tipai, vadinamieji vaizdų romanai ar apysakos (graphic novels), bežodės knygos (silent books). Ką jau kalbėti apie paveikslėlių knygų plėtrą. Itin ryškus vizualumo svarbos pavyzdys - minėta „Sibiro haiku“. Kita vertus, prie puikių paveikslėlių knygų jau esame pratę ir supratę, kad, tarkime, Lina Žutautė cikle apie Kakę Makę vaizdu pasako daugiau negu žodžiais. Ateina naujų, labai talentingų dailininkų - vis neatsidžiaugiame Aušros Kiudulaitės profesionalumu. Ir tai tik vienas, itin naujas pavyzdys.
Postmodernizmo apraiškos ir ilgaamžės tradicijos
Įtariu, jog postmodernizmo pėdsaką, poveikį galime įžvelgti labai pasikeitusioje pasakojimo struktūroje. Tradicinis epinis pasakojimas vaikų literatūroje jau nebėra vienintelis. Įsitvirtina įvairūs išpažintinio pasakojimo raiškos būdai (laiškai, dienoraščiai), pasakojimuose susilieja skirtingos laiko perspektyvos. Teoriniuose šaltiniuose tokio postmodernaus pasakojimo pavyzdys - britų rašytojo Philipo Pullmano apysaka „Laikrodžio širdis“ („Clockwork“, „Yearling“, 2004). Bet, manau, ypač svarbi tendencija - naujojoje literatūroje trinamos pagrindinių vaikų literatūros tipų (realizmo ir literatūrinės pasakos) ribos. Šią tendenciją vadinu tipų bei žanrų hibridinimu, arba kryžminimu. Rezultatai gana įspūdingi. Šios tendencijos apraiškų pastebime ir lietuvių kūryboje - Gendručio Morkūno, Rimanto Černiausko ir kitų autorių knygose. Šiuo požiūriu įdomi ir visai nauja V. V. Landsbergio knyga „Iš gyvenimo laumių“. Vis atgimstančią nonsenso stilistiką gal irgi galima vertinti kaip postmodernaus mąstymo pasekmę?
Labai platus klausimas. Trumpai atsakyčiau, kad skirtingais raidos tarpsniais vis kitaip grįžtama prie tautosakos šaltinių, ir tai įrodo, kad tos ilgaamžės tradicijos gyvos. Man malonią nuostabą kelia Lietuvoje didelio populiarumo sulaukusi ir vis dar noriai skaitoma XIX a. pabaigos-XX a. pradžios realistinė, „mergaitiškoji“ proza. Bet taip pat ir Markas Twainas, Edmondo de Amicis bei kiti. Vadinasi, amžinai reikalingos aiškios ir tvirtos moralinės vertybės, nuostatos, pozityvus pradas, pagarba vyresniesiems ir apskritai žmogui, tikėjimas žmogiškumu. Specialistai seniai įrodė, kad aktualia, populiaria tema parašytos, bet meniškai nebrandžios, amžinuosius gyvenimo klausimus apeinančios knygos išlieka neilgai.
Skaitytojas ir pagalba jam
Skaitytojai vaikai labai įvairūs. Itin daug skaitantys ir visai neskaitantys - du realiai egzistuojantys poliai. Skaitytojui vaikui ir paaugliui reikia pagalbos. Reikia padėti susirasti savo knygą ne nurodant privalomą perskaityti puslapių skaičių, bet užkrečiant savo, kaip skaitytojo, emocija. „Tik skaitytojas ugdo skaitytoją“, - girdėjau kažkada sakant garsų anglų rašytoją ir skaitymo specialistą Aidaną Chambersą. Problemų šiuo požiūriu Lietuvoje daug, labai trūksta profesionalumo. Pedagogai, būsimieji mokytojai itin menkai supažindinami arba visai nesupažindinami su vaikų ir paauglių literatūra, nors tai turėtų būti mokytojo cenzo privalomoji dalis. Liūdna, kad naujoji literatūros programa bendrojo lavinimo mokykloje neprisideda prie skaitytojo ugdymo, greičiausiai atvirkščiai... Na, o „savaiminiai“ skaitytojai visada ties ranką prie lengvesnės, paviršutiniškesnės knygos. Tokios, kur pusę puslapio užima piešinys. Šiuolaikiniai skaitytojai labiausiai geba išskaityti lengvai atpažįstamus vaizdus, komiškus nuotykius ir situacijas. Tai turime žinoti, stengtis suprasti ir... keisti. Prijaukinti prie sudėtingesnių, subtilesnių kūrinių - ilgas ir nelengvas procesas.
Tėvų vaidmuo ir paveikslėlių knygų populiarumas
Galiu atsakingai pasakyti, jog šiuolaikinėje Lietuvoje egzistuoja tam tikras jaunų tėvų sluoksnis, kurie vaikams skaito nuo kūdikystės ir nuolat. Kokį procentą tokios inteligentiškos šeimos sudaro, nežinau. Labai svarbu susirasti prasmingas, vertingas knygas. Manau, skaityti savo vaikui išmokstama nesunkiai, intuityviai, nors tam tikro žinojimo, tam tikrų metodinių pagrindų taip pat reikia.
„Laimė yra lapė“ - geros šiuolaikinės knygos vaikams pavyzdys. Knygos tekstas turi keletą suvokimo lygmenų, galimybių. Vieniems tai pasakojimas apie draugystę, kitiems - sudėtinga laimės filosofija. Dailininkė siužetą papildė gausybe detalių, dažniausiai komiškų, praturtino pasakojimo intonacinį lauką. Vaizdo ir teksto dialogas stulbinantis. Bet vertinu ir kitokias knygas - netgi visiškai paprastas, su aiškia didaktine mintimi. Jeigu ta mintis pateikiama ne tiesmukai, ne primityviai, tokios knygos aktualios, svarbios ir visiškai mažiems klausytojams. Šiemet Metų knygos vaikams rinkimus galėjo laimėti ir kitos knygos, ir nebūtų buvę gėda - penketukas išrinktas labai stiprus. Tą patį pasakyčiau ir apie paauglių knygas. Itin malonu ir prasminga buvo pristatyti jas televizijoje.
