Kiek šių dienų skaitytojams vaikams ir paaugliams svarbios karo, taikos, laisvės, patriotizmo, heroizmo ir kitos pilietinės, istorinės, visuomeninės temos? Aldona Kruševičiūtė teigia, kad visos literatūros temos vaikams ir paaugliams svarbios tiek, kiek jiems svarbus pasaulis, kiek jie siekia suvokti save pasaulyje ir pasaulį savyje. Padėti suprasti save, rasti savo kelią pasaulyje - esminė literatūros misija. Jaunasis skaitytojas, turintis gerą palydovą po knygų pasaulį, būtinai skaitys ir knygas apie karą, laisvę, taiką, auką, heroizmą. Tokiais palydovais gali būti tėvai, seneliai, mokytojai, bibliotekininkai - kiekvienas skaitantis ir vertybines nuostatas puoselėjantis žmogus.
Deja, dabar pastebimas labai liūdnas požiūris į vertybes. Juk šios temos neišvengiamai implikuoja kančios, skausmo klausimus. Stebina jaunų mamų, susirūpinusių savo atžalų psichika, spaudoje keliamas triukšmas dėl pasakų, kuriose kalbama apie mirtį, širdgėlą ir t. t. Argumentai paprasti - tokios temos vaikus baugina, net traumuoja. Tokiais atvejais norisi priminti daktarės Meilės Lukšienės žodžius apie knygos svarbą: „Jei vaikystė skurdi ir tamsi, lektūra turėtų žadinti grožio ir gėrio ilgesį ir jį įmanomai tenkinti.
Knygoms dabar sunku rasti kelią į skaitytojų namus. Vilija Dailidienė pastebi, kad tik vienas kitas mokinys kalbasi šiomis temomis namie. Šiuolaikiniai tėvai kažkodėl mano, kad vaiką svarbu ugdyti, kol jis visai mažas: skaito jam knygeles, vežioja į lavinamąsias labai mažų vaikų pamokėles… Paskui išleidžia vaiką į mokyklą ir nustoja su juo kalbėtis rimtomis temomis. Na, retkarčiais papamokslauja, kad tas mažai skaito, bet nesėda kartu skaityti. Man atrodo, kad jei pradinukas iš tėvų taip ir neišgirsta apie patriotizmą, heroizmą, kitas aukštąsias idealistines sąvokas, tai paskui pasidaro joms nebe toks jautrus: per vėlai pasėtas grūdas auga skursdamas. Mokykla teoriškai lyg ir skirta kaip tik toms temoms aptarti, bet mokytojas yra vienas iš mūsų visų, deja, dažnai kalbantis ne iš širdies, valdiškai. Gerai, kai jautriam vaikui pakliūva į rankas gera knyga, bet jeigu neturi su kuo pasikalbėti apie joje keliamas idėjas, tai jas užmiršta. Pastebėjau, kad net knygų mugėje dažnai kalbama apie ką tik nori, tik ne apie knygos idėjas ar autoriaus vertybines nuostatas. Atsiprašau, kad bambu. Nesu linkusi prisidėti prie choro „Vai, kaip blogai“, bet pasiilgstu kalbėjimo viešojoje, be abejo, ir šeimos, erdvėje apie esmes, ne apie lankas. Gerų knygų yra, bet jos paskęsta bendrame triukšme, plepėjime.
Rita Kairienė mano, kad visos minėtos temos vaikams ir paaugliams svarbios. Gal dabar svarbesni visuomeniniai dalykai, o karo, taikos, laisvės, patriotizmo temos aktualesnės buvo prieš penkiolika ar dvidešimt penkerius metus. Tuo metu vaikai (bent jos aplinkos) Lietuvos himną giedodavo visur visokiomis progomis neraginami (net šešiamečiai), o jei kartą per savaitę liaudies dainos nesudainuodavo (pavyzdžiui, per literatūros pamoką), niurnėdavo (bent ji tokius mokinius tuo metu mokė). Jau geras dešimtmetis, kai dauguma mokinių domisi tik savo gyvenimu, savo karjeros galimybėmis, savo sėkme. Bet šie metai vis dėlto kitokie - Krymo okupacija, karas Ukrainoje. Nuo balandžio mėnesio pasipylė klausimai - kas, kaip, kodėl. Rita Kairienė jaučia, kad karo, taikos, patriotizmo temos vėl darosi aktualios.
Rita Karpavičienė teigia, kad tai, jog mokiniai gana mielai skaito tokias knygas kaip Harrietos Beecher Stowe Dėdės Tomo trobelė, Anne’os Frank Dienoraštis, Michaelio Morpurgo Karo žirgas, Ericho Marios Remarque’o Vakarų fronte nieko naujo ir pan., leidžia manyti, kad klausime paminėtos temos svarbios.
„Vaikų karas“ Petro Cvirkos kūryboje
Petras Cvirka - žymus lietuvių rašytojas, kurio kūryba apima įvairius žanrus ir temas. Vienas iš populiariausių jo kūrinių yra apysaka „Vaikų karas“, kurioje vaizduojami vaikų santykiai, draugystė, pavydas ir konkurencija.
Knyga „Vaikų karas“ pasakoja apie du draugus - Mikę ir Juozapėlį, kurių draugystė išgyvena išbandymus. Iš pradžių Mikė ir Juozapėlis - geriausi, neperskiriami draugai, nors ir labai skirtingi. Liesutis, silpnas, o Mikė - stipriausias ir didžiausias berniukas klasėje, kuriam nieko nereiškia pernešti savo draugą per patvinusį upelį. Skiriasi ir draugų charakteriai: Mikė ūmaus būdo, gan agresyvus, kartais nuskriaudžiantis silpnesnius už save, o Juozapėlis - ramus, draugiškas, gerai mokosi, ko negalima pasakyti apie neklaužadą Mikę. Nėra klasėj vaiko, kuris nebūtų ragavęs jo sprigto, tik Juozapėlio jis neskriaudžia, nes juk reikia turėti nors vieną draugą, kuris lydėtų padrąsinamu žvilgsniu į kampą, kai nubaudžia mokytojas, arba atneštų sumuštinį paliktam po pamokų.
Bet viena diena Juozapelis po ilgo nebuvimo mokykloje sugrįžta pasikeitęs: jis praauges Mikę, sutvirtejes. Negana to, visas bendraklasių dėmesys dabar atitenka Juozapėliui, o Mikei dėl to kyla pavydas. Jis meta iššūkį draugui: pažiūrėti, kuris stipresnis. Draugai susigrumia, ir Juozapėlis nugali pasipūtėlį Mikę. Šis dėl to tiesiog įtūžta ir sudrasko jų kartu darytą aitvarą, netgi pagrasina ateisiąsir papjausiąs triušius, kažkada padovanotus Juozapėliui. Pavydas sugriovė draugystę.
Mike dar pasielgė labai niekingai: kai vyko sniego karas, neklaužada suspaudė labai kietą gniūžtę ir paleido Juozapėliui tiesiai į veidą. Šis momentas, kai Juozapėlis krinta sužeistas ir atskuba mokytojas, bara Mikę, o šis pravirksta iš gėdos, man pats įdomiausias. Juozapėlis krito sužeistas. Mokytojas bare mike ir sis net pravirko, galiausiai juozapelis atleido mikei nepaisant jo pasiputimo ir noro kersyti.
Pagrindiniai veikėjai: Mikė - stiprus, bet ūmaus būdo berniukas, linkęs į agresiją. Juozapėlis - ramus, draugiškas ir gerai besimokantis berniukas.
Knyga įdomi tuo, kad pasakoja apie vaikus, supažindina su jų laisvalaikiu, pomėgiais, kurie nuo šiuolaikinių vaikų pomėgių gan skiriasi. Apysakoje nagrinėjamos draugystės, pavydo, konkurencijos temos. P. Cvirkos laikysena ir kitokia didaktinė ištarmė, kurią jis naudoja, skatina skaitytoją mąstyti. Cvirka lakoniškai kuria mizanscenas, tačiau nepraranda meninių tekstų savybių.
Ši knyga moko svarbių gyvenimo pamokų. Ji skatina susimąstyti apie draugystės vertę, pavydo žalą ir atleidimo galią. Be to, ji padeda geriau suprasti vaikų pasaulį ir jų santykius.
Kitos knygos ir temos apie karą vaikų literatūroje
Vilija Dailidienė norėtų pakalbėti apie dvi knygas. Karo žirgo autoriaus Michaelio Morpurgo tikslas buvo parašyti realistinį kūrinį, papasakoti tiesą, kuri laikui bėgant vis labiau užmirštama. Tas karas virsta tik istorijos vadovėlio paragrafu, paaugliams vis sunkiau suprasti, kas ir kodėl vyko. Bet nėra paprasta papasakoti apie žiaurią karo tikrovę vaikams - negalima jų išgąsdinti: ir vaikai, ir paaugliai turi tikėti gyvenimo ir žmonių grožiu. Dar visai mažas Džojus susiduria su gerais ir piktais žmonėmis. Gerumas ir žiaurumas - pagrindinis apysakos leitmotyvas. Žmoniškumas nepriklauso nuo tautybės: į karą žirgą atveža britai, paskui jis atitenka vokiečiams, yra slaugomas ir saugomas prancūzų valstiečių, galop tiesiog mistiniu būdu vėl susitinka savo pirmąjį draugą - berniuką, dabar jau kareivį Albertą, yra pasiaukojamai išslaugomas, o galiausiai gerų žmonių valia ir pinigais sugrįžta namo. Taigi pagrindinė apysakos idėja - baisiausiomis aplinkybėmis pasaulis išlieka tik dėl jautrios širdies, kilnių, taurių žmonių. Karo žiaurumas yra tik žirgo istorijos fonas. Iš pat pradžių aišku, kad karas beprasmis. Pradėjo jį tie, kurie turi valdžią, dėl užgaidų, tuščių ambicijų, jiems negaila žmonių gyvybių. Kariškiai puikiai supranta, kad karo vadams trūksta išminties, ne tik žmoniškumo - kavalerija metama į mūšį prieš spygliuotų vielų užtvaras ir artileriją, tai ne kova - skerdynės, bet paprastas karys tegali paklusti įsakymams, jų nesvarstydamas. Karo žirge kariai nuolankiai pasitinka savo lemtį, o australų rašytoja Hartnett vaizduoja dezertyravusį karininką. Knygoje vaizduojami trys prancūzų vaikai negali sustabdyti karo. Bet jie stengiasi išgelbėti nors tą vieną jaunuolį. Dezertyravimas teisinamas daugeliu aplinkybių - leitenantas apakęs, bejėgis, jis nori suspėti atsisveikinti su mirštamai sergančiu savo broliuku, žuvo visi jo vadovaujamo būrio vyrai…Įdomu, kad ne tiek karo baisumui ir net ne vaikų gebėjimui susitelkti ir rasti būdą perplukdyti leitenantą per Lamanšą, bet vaikų ir kario draugystei skiriama daugiausia dėmesio. Vaikai visiškai pasitiki leitenantu, jis taurus, išmintingas, gailestingas. Leitenantas pasakoja vaikams kelias istorijas apie asiliukus. Pirmoji istorija - biblinis pasakojimas apie Marijos ir Juozapo kelionę į Nazaretą ir pabėgimą iš jo, bet dėmesys čia skiriamas asilei Riešutei, jos ištvermei, nuovokumui ir pasiaukojimui. Antroji yra parabolė - apie įvairias netikusias savybes: pasipūtimą, perdėtą pasitikėjimą savimi, nedėkingumą, klastą, pataikavimą… Kiti du pasakojimai - apie didvyrišką asilo pagalbą kalnuose pernešant sužeistuosius ir apie mirtina liga sergantį berniuką, jo begalinį norą gyventi. Kaip ištverti gyvenimą, kai žinai, kad jis tau duotas trumpam? Šie keturi leitenanto pasakojimai be galo įtaigūs. Autorė galėjo sukurti apysaką ir apie Antrąjį pasaulinį karą. Bet ji renkasi tolimesnį laiką, kad galėtų įterpti šituos keturis pasakojimus, Antrojo pasaulinio karo metu, o ir po jo taip atvirai, tiesiogiai, jausmingai, net sentimentaliai kalbėti apie didžiąsias vertybes tapo lyg ir nepatogu. Autorė grįžta į XX a. antrąjį dešimtmetį, kad galėtų paaugliams atskleisti gyvybės (ne tik žmogaus), kuklumo ir padėkos, atlyginimo nereikalaujančio gerumo vertę.
Violeta Juodelienė, skaitant Morpurgo Karo žirgo, žavi autoriaus sumanymas istoriją papasakoti žirgo vardu. Tai stiprus kūrinio privalumas. Toks vaizduojamos istorijos pateikimo būdas patinka ir šių dienų skaitytojams vaikams, paaugliams. Žinoma, šis kūrinys įtaigus ir tuo, kad remiasi autentišku kareivio pasakojimu. Hartnett Sidabrinio asiliuko centre - leitenanto Šepardo išgyvenimo drama. Jis savanoriu išvyksta į karą. „Deja, karas buvo visai kas kita, nei jis įsivaizdavo“ (p. 23). Karas sužlugdė Šepardo iliuzijas, kad kareivių vykdomi įsakymai prasmingi. Po įnirtingo mūšio jis visomis išgalėmis veržiasi namo. Grupelė vaikų gelbsti leitenantą. Pabėgimas nuo skaudžios tikrovės leitenantui grąžina viltį, kad pasaulis vis dėlto gražus. Šio kūrinio skaitymas suteikia gerą progą padiskutuoti su paaugliais apie pasiaukojimą, geranoriškumą, herojiškumą. Visai nesvarbu, kaip leitenantui seksis vėliau, svarbu, kad mažieji jį gelbsti nedvejodami, geba kurį laiką laikyti istoriją paslaptyje. Situacija tuo ir žavi, kad skaitytojas gali įsijausti į kurio nors veikėjo vaidmenį ir kartu pajusti veiksmo įtampą. Nuotykiai ugdo vaikų kantrybę, gebėjimą saugoti paslaptį, atskleidžia jų drąsą ir pasiaukojimą. Kiekvienas skaitytojas patirs ir leitenanto pasakojamų istorijų žavesį. Šioje knygoje žavimasi ne tik mažaisiais herojais vaikais, herojais tampa ir asiliukai. Keturi pasakojimai apie asiliukus, apie drąsius žmones, apie leitenanto šeimą, rodos, trumpam atitraukia skaitytoją ir veikėjus nuo žiaurios karo realybės. Istorijos suteikia vaikų pasauliui naujos patirties. Jie trokšta tapti didvyriais, gerais žmonėmis, padėti kitiems. Tuo džiaugiasi ir leitenantas Šepardas. Jis teigia, kad talismanas „[s]idabrinis asiliukas priklauso patikimiems ir drąsiems“ (p. 128). Sunkiomis karo sąlygomis vaikai yra pasiaukojantys ir drąsūs. Taigi knygoje vertinamas pasitikėjimas, gebėjimas saugoti paslaptį, ištikimybė, didvyriškumas. Teigiama, kad stiprus tikėjimas suteikia stiprybės ištverti sunkias akimirkas ir išgyventi karo baisumus.
Aldona Kruševičiūtė mini, kad knygų, kuriose vaikams kalbama apie Pirmąjį pasaulinį karą, ne tiek ir daug. Su malonumu perskaitė visą gautą sąrašą. Ericho Kästnerio autobiografinėje apysakoje Kenigsbruko gatvė ir aš atskleidžiamas Vokietijos gyvenimas iki Pirmojo pasaulinio karo. Šeimos istorijoje yra ir šviesių džiaugsmo akimirkų, ir sunkių dienų, bet visas pasakojimas skleidžiasi Vokietijos gražiosios epochos (La Belle Époque) fone. Pasižiūrėję atidžiau, pamatysime, kad ir Hansas Fallada savo autobiografiniame romane Anuomet mūsų namuose šeimos fone vaizduoja Vokietijos aukso amžių - jau minėtą gražiąją epochą. Nedaug už Falladą ir Kästnerį jaunesnis Antoine’as de Saint-Exupéry vėliau klaus ir atsakys: „Iš kur aš? Iš savo vaikystės.“ Visų amžių sandūros kūrėjų sąmonėje gražioji epocha siejama su laiminga vaikyste, kurią sunaikina karas. Atrodo, kad po Pirmojo pasaulinio karo vaizduoti laimingą vaikystę tapo rizikinga, o po Antrojo pasaulinio - nonsensas. Vis dėlto geriausiai Pirmojo pasaulinio karo tema atskleista jau minėtoje knygoje Sidabrinis asiliukas. Ir dėl to, kad karo siaubas parodomas subtiliai, bet įtikinamai, ir dėl įterptinių pasakojimų, tarsi filigraniškai į tekstą inkrustuotų deimantų, - toks daugiaprasmis jų semantinis kodas, - ir dėl vaikų psichologijai suprantamos istorijos, ir dėl simbolikos. Tiesa, simbolikos čia tiek daug, kad apie ją reikėtų kalbėti atskirai.
Zita Čičelienė labai mėgsta Kästnerio Kenigsbruko gatvė ir aš. Nepaprastai paveiki kalba, atskleidžiami ilti ir išmintingi berniuko šeimos ryšiai. Labai tikroviškas išorinio pasaulio ir šeimos santykis mažo vaiko gyvenime, kai formuojasi jo sveikas požiūris į tikrovę, autoritetus ir prioritetus. Labai aiškūs paprasto žmogaus pojūčiai prasidėjus karui. Vilija Dailidienė patvirtina, kad kūrinys sukurtas 1923 m. ir karo epizoduose atpažįstamos Pirmojo pasaulinio karo realijos, matomos vaiko akimis. Zita Čičelienė priduria, kad daugeliu skyrių - taip, ypač epizodais, kai pabėgęs Motiejukas atsiduria fronte, patenka į nelaisvę ar kaip karas „sugalvojamas“ - kas kuria ar lemia globalius įvykius. Galima kalbėti apie savitvardą, knygos, gero auklėjimo svarbą, apie nedorus, nes nelaimingi, vaikus, apie nedėkingumą, apdairumą, lygiavertį priešą, susitikimui su kuriuo reikia gerai pasiruošti.
Rita Kairienė remtųsi Januszo Korczako knyga. Joje svarbu gal ne tiek pats karas, kiek kas jo metu vyksta su žmogumi, kaip žmogus, ypač vaikas, jaučiasi, ką galvoja, kaip elgiasi ir keičiasi ekstremaliomis aplinkybėmis. Ši knyga sumaniai įtraukia vaiką į politikos, spaudos pasaulį, skatina susimąstyti, ar viskuo, kas rašoma, galima aklai tikėti (šnipas žurnalistas). Knygoje tiek daug gerų dalykų (net sunku ką nors ir išskirti), kad ir mokytojai, ir tėvai ras apie ką padiskutuoti su pradinukais (pavyzdžiui, apie pagarbą senimui, apie rasinę diskriminaciją, apie vaikų parlamentą, jų teises ir pareigas, savo šalies meilę, karo strategiją ir diplomatiją (pavyzdžiui, lordo Pukso diplomatiniai gebėjimai), karo meto įstatymus ir t. t.). Knygos pradžioje pastebimas pagrindinio veikėjo naivumas, nemotyvuotas elgesys, nepatirtis. Nieko nuostabaus, juk Motiejukas - vaikas. Tačiau ypatingas. Ne tik todėl, kad jau mažas valdo šalį. Jis yra asmenybė: jaučia atsakomybę už kitus, drąsiai elgiasi, nebijo klysti, nelaiko pykčio užantyje, mąsto, filosofuoja, analizuoja, daro išvadas, neidealizuoja savęs, kitų vaikų, suaugusiųjų. Po truputį veikėjas bręsta, ima matyti, vertinti ne tik kitus, bet ir save objektyviai - tačiau… išlieka švytintis vaikas. Daug klausimų kelia ši knyga, atsakymų reikia ieškoti patiems (geros knygos tuo ir yra geros, kad jų nepateikia) ir eiti į priekį - į paauglystę, jaunystę, brandą.
Aldona Kruševičiūtė apibūdina Januszo Korczako Karalius Motiejukas Pirmasis - ypatingą kūrinį. Kai ji buvo dešimties, Kauno dramos teatras atvežė į Klaipėdą spektaklį „Karalius Motiejukas Pirmasis“. Motiejuką vaidino Rūta Staliliūnaitė. Paskutinėje scenoje, prieš baigiamąjį monologą, kai jau akivaizdžiai matyti, kaip neteisingai elgiamasi su širdis pavergusiu karaliumi, žiūrovai puolė gelbėti Motiejuko. Vaikai veržėsi į sceną šaukdami: „Nelieskite Motiejuko!“ Ir ji buvo bebėganti, bet netoli scenos sučiupo močiutė. Vyresnysis brolis buvo vikresnis. Atmetus sentimentalius prisiminimus galima pasakyti, kad Karalius Motiejukas Pirmasis turi būti ir skaitomas, ir perleidžiamas. Tai knyga, mokanti savigarbos, tolerancijos. „Nekeršysiu, tiktai savo tėvynę turiu ginti“, - sako Motiejukas. Suaugusieji, nuo kurių priklauso kitų žmonių likimai, lengva ranka užrašo: „Gerai, tegu bus karas.“ Žinoma, vaikystėje labai sukrėsdavo knygos pabaiga - kaip gali karalius Motiejukas mirti?! Tik vėliau tapo aišku, kad yra idėjų, kurias reikia ginti iki mirties. Šis kūrinys darosi aktualus kaskart, kai pasauliui ima grasinti karo šmėkla.
Beatos Nicholson KALĖDŲ KNYGA pristatymas LIVE
Knygos, skirtos vaikams ir paaugliams, visuomet teikia edukacinių galimybių - įsigilinti į tekstą, aptarti vaizduojamąjį pasaulį ir žmones. Tai svarbu, kad vaikai suprastų, jog karas nėra tik istorijos vadovėlio paragrafas, bet reali tragedija, turinti gilias pasekmes.
tags: #vaiku #karas #pagrindine #mintis
