Biudžetinė įstaiga Vilniaus Žolyno vaikų socialinės globos namai (Vilniaus 1-ieji vaikų globos namai) iki 1991-ųjų metų buvo Globos namai ikimokyklinio amžiaus vaikams. Juose gyveno apie 100 vaikų. Mūsų valstybei pradėjus savarankiškumo žingsnius, pradėjome reorganizaciją. Palaipsui mažinome vaikų ir darbuotojų skaičių. Vaikų neišleidome į internatines mokyklas, bet leidome jiems gyventi čia, kur jie augo nuo mažens, sudarėme sąlygas lankyti bendrojo lavinimo miesto mokyklas.
Vykdydami įstaigų deinstitucionalizaciją 2014 m. rugpjūčio pabaigoje dvi globotinių šeimynas perkėlėme gyventi į butus. Sukurta aplinka, artima šeimai, sudarytos sąlygos vaikams geriau integruotis į visuomenę skatina vaikų savarankiškumą, mažina vaikų socialinę atskirtį. 2016 m. perkėlus trečiąją šeimyną gyventi į naujai suremontuotą namą, Globos namų pertvarkymas buvo baigtas ir veikla pradėta vykdyti šeimyniniu principu, teikiant alternatyvias institucinei globai bendruomenines paslaugas.
Vilniaus miesto savivaldybės Tarybai priėmus sprendimą reorganizuoti Vilniaus Minties vaikų socialinės globos namus, 2017 m. gegužės 31 d. baigus reorganizaciją, visos uždarytos įstaigos teisės ir pareigos buvo perduotos Vilniaus Žolyno vaikų socialinės globos namams. Šiuo metu mūsų vaikų globos namai administruoja 6 šeimynas, kuriose gyvena 40 vaikų, likusių be tėvų globos, iš socialiai remtinų šeimų, kuriose neužtikrinamos būtinos gyvenimo ir ugdymo sąlygos, ir našlaičiai.
Globotiniai gyvena šeimynose, kuriose sukurta artima šeimai aplinka. Kaip ir kiekvienoje šeimoje, vaikai keliasi, eina į mokyklą, lanko būrelius. Su šeimynų darbuotojais perka maisto produktus, gamina valgyti, tvarkosi kambarius, skalbia rūbus - tiesiog gyvena kaip įprastos šeimynos. Socialiniai darbuotojai ir jų padėjėjai atsakingi už šeimynos buities organizavimą, maitinimą, ugdymą, laisvalaikį. Jie nuoširdžiai stengiasi sukurti globotiniams tokias sąlygas, kad jie kuo mažiau jaustų šeimos netektį, augtų pilnaverčiais savo šalies piliečiais.
Didelis dėmesys skiriamas vaikų užimtumui, laisvalaikiui, vaikų poilsio organizavimui atostogų metu.
Deinstitucionalizacija ir Bendruomeninės Paslaugos Naujojoje Vilnioje
Pastaruoju metu Lietuvoje vyksta perėjimas nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems bei likusiems be tėvų globos vaikams. Šis procesas, nors ir lėtas, žymi reikšmingą žingsnį socialiai atskirtų žmonių atžvilgiu.
Vis dėlto, pasak Ugnės Grigaitės, Didžiojoje Britanijoje niekas nestato naujų idealių pastatų, kuriuose gyventų psichikos ar proto negalią turintys žmonės. Ji teigia, kad Vakarų pasaulyje paslaugų, kurios teikiamos Vilniuje, niekas nevadintų bendruomeninėmis, nes "Savi namai" tapo mini institucija. U. Grigaitė atkreipia dėmesį į tai, kad socialinę atskirtį didina ir pati naujų globos namų Naujojoje Vilnioje lokacija.
Daiva Savickienė, Vilniaus miesto savivaldybės viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pavaduotoja, teigia: „Vilniaus miesto socialinės paramos centro Savarankiško gyvenimo namuose įrengti 23 būstai, iš kurių 18 - vienviečiai, 5 - šeimyniniai (turintys vaikų gyvena su jais). Apgyvendintiems savarankiško gyvenimo namuose žmonėms sudaromos namų aplinkos sąlygos. Jiems nereikia nuolatinės, intensyvios priežiūros, jie savarankiškai tvarko savo asmeninį gyvenimą.“ Šiuo metu savarankiško gyvenimo namuose jau gyvena 11 asmenų (2 iš jų su vaikais). Iš šiandien gyvenančių asmenų keli asmenys yra dirbantys, keli - registruojasi darbo biržoje kaip ieškantys darbo, keli dalyvauja profesinės reabilitacijos programose ir siekia įgyti pasirinktą profesinę kvalifikaciją.
Iki 2020 metų buvo ketinama decentralizuoti visus vaikų globos namus. Sukurta įstatyminė bazė, pakeistas Vaiko teisių pagrindų įstatymas. Pasak E. Jurkutės, Lietuva - viena iš paskutiniųjų Europoje priėmė įstatymą, draudžiantį vaikams taikyti fizines bausmes. Atsiranda budintys globėjai. Bus sukurtos mobilios komandos, kurios dirbs su šeima, kai jai reikės pagalbos. Iki 2019 metų vaikų namuose neturi gyventi daugiau kaip 30 vaikų.
Socialinė Integracija ir Bendruomenės Pažeidžiamumas Naujojoje Vilnioje
Naujoji Vilnia išsiskiria tautine įvairove, kurioje gyvena lietuviai, rusai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai, moldavai ir kitų tautybių atstovai. Tačiau dalis Naujosios Vilnios gyventojų gyvena visiškai kitame informaciniame lauke. Ir tai daro šią bendruomenę pažeidžiamą. Todėl šiandien valstybė privalo uždėti raudoną šauktuką ties Naująja Vilnia. Reikalingos skubios investicijos į darbo vietų kūrimą, į laisvalaikio ir užimtumo infrastruktūrą.
Senosios Europos valstybėse socialiai jautrių grupių integravimas į visuomenę vyksta kitaip - integracija grįsta visų pirma paslaugų ir infrastruktūros prieinamumu, galimybe integruotis į darbo rinką bei asimiliuotis su vietos bendruomene. Nei vieno, nei kito Naujoje Vilnioje tiesiog nėra - paslaugų pasiūla minimali, bedarbystė gerokai viršija miesto vidurkį, infrastruktūra grįsta išgyvenimo, o ne patogumo principu.
Vaikų Globos Namų Pertvarkos Pavyzdžiai
Jau penktas mėnuo Bugenių gatvės viename iš privačių namų įsikūrusi iš Vaikų globos namų perkelta „Ryto“ šeimyna. Iš pradžių Bugenių gatvėje apsigyveno 10 vaikų, tačiau netrukus vienas iš jų, sulaukęs pilnametystės, nutarė gyventi atskirai. Savarankiškumo mokosi ir dar du šių namų gyventojai broliai - 17-metis Nikita ir 18-metis Rostislavas.
Rajono savivaldybė tėvų globos netekusiems vaikams skirtą namą Bugenių gatvėje pirko už nemenką sumą - 90 tūkst. eurų, tačiau ši investicija pasiteisino. Prieš persikraustant suremontuota ir virtuvė. „Naujus baldus pirkome tik mergaičių kambariui, kitus atsivežėme iš buvusio būsto“, - vedžiodamas po naująjį gyvenamąjį namą pasakojo V. Kaselis.
Ateityje, pasak direktoriaus, Vaikų globos namai bus pertvarkomi į Ukmergės globos centrą. Likusiems be tėvų globos vaikams bus teikiamos paslaugos globos centro šeimynose (Vilniaus gatvėje, Ukmergėje, ir Siesikų gyvenamajame korpuse), taip pat bendruomeniniuose vaikų globos namuose ir budinčių globėjų šeimose.
Vėliučionių Socializacijos Centras ir Bendruomenės Atgimimas
Vėliučionių kaimas, esantis netoli Naujosios Vilnios, taip pat turi ilgą vaikų globos tradiciją. Jau XIX a. pabaigoje dvare buvo įkurtos vaikų namai. Įstaiga seniau tiesmukai buvo vadinama nepilnamečių pataisos kolonija, o šiais laikais švelniai - vaikų socializacijos centru.
„Dvaro rezidentų“ skaičius visada tiesiogiai veikė ir veikia Vėliučionių kaimo ekonominį ir kultūrinį gyvybingumą - dabar, ugdytinių skaičiui sumažėjus iki dvidešimties, fiziškai justi, kad kaimelį smelkia nykimo dvasia, nes čia neliko nei mokyklos, nei pašto, o buvusi gan turtinga biblioteka susitraukė iki minimalių skaitytojų poreikius tenkinančios įstaigėlės.
Tačiau bendruomenė siekia atgaivinti vietovę kūrybinėmis iniciatyvomis. Vienas iš pavyzdžių - senų garažų komplekso prikėlimas antram gyvenimui pasitelkus gatvės meną. Į kūrybinę programą buvo įtraukti to paties socializacijos centro vaikinai, kurie šioje vietoje atlieka bausmę. Be jų entuziazmo ir fizinio indėlio tokios apimties objektas nebūtų galėjęs „pakilti ant kojų“.
Šis projektas, poetiškai pavadintas „Laiko tyloje“, buvo nukreiptas ne vien į statinį, bet ir į tam tikrą bendruomeninį segmentą. Todėl dėsninga, kad į kūrybinę programą buvo įtraukti to paties socializacijos centro vaikinai, kurie šioje vietoje atlieka bausmę. Be jų entuziazmo ir fizinio indėlio tokios apimties objektas nebūtų galėjęs „pakilti ant kojų“.
Per projekto aptarimą su bendruomene (konkrečiai - su vaikinais, kurie buvo įtraukti į tapybos procesą) Maziliauskas akcentavo darnos paieškas tarp visuomeninių, asmeninių ir savininko norų pastatą paversti įdomiu, savitu vietovės akcentu. Ieškota paralelių tarp senųjų ir šiuolaikinių menų, siekiant atrasti laikui atsparų sprendimą, o ne tik vienadienio pokyčio, kuriamo pasitelkus greitąsias, aerozolines „freskas“.
Laimėjimai ir Varžybos
Nors kartodrome varžėsi globojami ir dienos centrus lankantys vaikai, tačiau neretai sunku buvo patikėti, jog mažuosius automobiliukus valdo ne kasdien čia besitreniruojantys. Taisyklingos trajektorijos, kaskart didėjantys greičiai ir atkakli, uždeganti kova nuo pat pirmųjų važiavimų.
„Sunku net suvokti, kaip sparčiai kyla vaikų sugebėjimai, jų mąstymas“, - stebėjosi turnyro iniciatorius E. Bičkauskas. - Gerai prisimenu pirmąsias finalines varžybas prieš 17 metų, kai vaizdas ir visa lenktynių drama anaiptol neprilygo šiandieninei“.
Likus paskutiniam, baigiamajam važiavimui, prie kurio starto linijos išsirikiavo 15-16 metų mergaitės, į europarlamentaro V. P. Andriukaičio įsteigtą prizą - kelionę į Strasbūrą - pretendavo net 3 komandos.
Nugalėtojų komandinės įskaitos taškai:
- Damianas Komaras (2 vieta 7-12 metų berniukų grupėje)
- Lukas Survila (13-14 metų berniukų grupės nugalėtojas)
- Amina Komar (13-14 metų mergaičių grupės nugalėtoja)
- Saulė Survilaitė (13-14 metų mergaičių grupėje trečia finišavusi)
- Ugnius Masiažinas (15-16 metų berniukų grupės nugalėtojas)
- Lina Survilaitė (15-16 metų mergaičių grupėje trečia finišavusi)
Trečiąja komandinės įskaitos vieta, iškovoję 131 tašką, džiaugėsi Zarasų rajono Antazavės socialinių paslaugų centro „Kartų namai“ auklėtiniai.
