Vis dažniau moksliniais tyrimais patvirtinama, kad emocinio raštingumo ugdymas ankstyvajame amžiuje yra labai veiksmingas.

Anot daugybės tyrimų, ikimokyklinio amžiaus vaikai, dalyvaujantys socialinių-emocinių įgūdžių programose, rečiau demonstruoja agresiją ir nerimą ir geriau sprendžia socialines problemas.

Žinoma, toks rezultatas turi didelės naudos formuojant taikią aplinką darželyje, tokių įgūdžių tobulinimo nauda perkeliama ir už ikimokyklinio ugdymo ribų: visuomeninis elgesys ankstyvoje vaikystėje yra glaudžiai susijęs su būsimos akademinės veiklos rezultatais ir psichikos sveikata.

Net ir neturėdami formalios ugdymo programos, tėvai ir ankstyvojo ugdymo pedagogai gali ženkliai paskatinti jaunų vaikų emocinį raštingumą.

Vaiko raidos etapai ir emocinė raida

Vaiko raida pagal amžių - tai procesas, apimantis fizinį, psichologinį, emocinį ir socialinį vaiko vystymąsi nuo gimimo iki pilnametystės. Siekiant geriau suprasti vaiko poreikius, suteikti tinkamą palaikymą ir skatinti jo tobulėjimą, būtina suvokti vaiko augimo ir vystymosi etapus.

Ikimokyklinio amžiaus vaikų emocinė raida

Ikimokykliniame amžiuje vyksta ypatingai sparti vaiko emocinė raida. Šiame tarpsnyje patirtos emocijos ir įgyti gebėjimai jas kontroliuoti vėliau lemia, kaip vaikui seksis bendrauti mokykloje, rasti draugų ir apskritai prisitaikyti tolimesniame gyvenime.

Gebėjimas atpažinti ir valdyti savo emocijas yra sėkmingos vaiko raidos požymis. Vaiko emocinės raidos spartai turi įtakos ir tai, kokioje aplinkoje vaikas auga.

Nuo 3 iki 6 metų vaiko gyvenime įvyksta itin daug pokyčių, susijusių su emocine raida, todėl, svarbu suprasti, kiekvieno raidos tarpsnio ypatumus.

Kiekvieno vaiko emocinė raida yra individuali. Vaiko vystymasis emocinėje srityje stipriai priklauso nuo to, kiek su vaiku yra kalbama apie jo emocijas, kaip skatinamas jo savarankiškumas, kiek jam leidžiama būti iniciatyviam.

Ankstyvieji santykiai ir saugumo jausmas

Vystymosi kelionėje kiekvienas vaikas turi įveikti tam tikrus uždavinius, kad prisitaikytų gyventi jį supančiame pasaulyje. Pirmieji dveji gyvenimo metai - tai įspūdingų pokyčių metas.

Per pirmuosius dvejus gyvenimo metus vaikas iš bejėgio kūdikio, negalinčio savarankiškai patenkinti gyvybiškai svarbių poreikių (tačiau gebančio apie tai puikiai pranešti aplinkai verksmu), tampa lakstančiu, žaidžiančiu ir kalbančiu vaiku, gebančiu įsivaizduoti, prisiminti, planuoti veiksmus bei keisti savo aplinką.

Šie pasiekimai, visų pirma, yra greito fizinio vystymosi ir intensyvaus aplinkos objektų tyrinėjimo rezultatas. Tam, kad vaikas įsitrauktų į aplinkos tyrinėjimą, reikalingas jausmas, jog pasaulyje yra pakankamai saugu, tad savo dėmesį galima ramiai nukreipti į dominančius objektus.

Pirmųjų gyvenimo metų uždavinys yra įgyti pamatinius saugumo ir pasitikėjimo jausmus. Jausmas, kad pasaulis yra saugus ir pakankamai kontroliuojamas, įgyjamas dėka daugiausiai vaiku besirūpinančio žmogaus atidaus ir, svarbiausia, nuoseklaus vaiko poreikių tenkinimo.

Tai užtikrina saugaus prieraišumo radimąsi - emocinį ryšį tarp vaiko ir pagrindinio juo besirūpinančio asmens, grindžiamą vaiko tikėjimu, kad jam išreiškus poreikius taip, kaip tuo metu sugeba, jie bus suprasti ir atliepti, o kreipusis pagalbos į suaugusįjį - jis bus šalia ir ją suteiks.

Taigi, 1-ųjų metų krizės sprendimo rezultatas, t. y. vaikas jaus saugumą ir pasitikėjimą pasauliu ar ne, didžiąja dalimi priklauso nuo vaiku besirūpinančiųjų, ryšyje sukauptos ankstyvųjų santykių patirties.

Prieraišumo formavimosi kritinis periodas - pirmoji pusė metų. Tuo metu kūdikis „ieško“, su kuo sukurti ryšį, o iki 2-3,5 metų amžiaus, kai prieraišumo objektas yra išskirtas, pagalbos nusiraminant kreipiamasi į konkretų vieną asmenį.

Saugaus prieraišumo svarba vaikui reiškiasi įvairiose jo vystymosi srityse:

• užtikrina pamatinių fiziologinių ir emocinių poreikių patenkinimą: išgyventi, būti saugiam, būti ryšyje su kitu;
• užtikrina tinkamą smegenų vystymąsi;
• sukuriamas „saugios salos“ jausmas, t. y. leidžiama drąsiau tyrinėti pasaulį, mokytis, patirti, žinant, kad nesėkmės ar grėsmės atveju visada yra kur sugrįžti;
• užtikrinama emocinė raida: „išorinė“ emocijų reguliacija pamažu tampa „vidine“, t. y. išmokęs nurimti su kito pagalba vėliau išmoksta padėti sau pats stiprių emocijų metu;
• kuriamas pamatus socialinei raidai: saugus prieraišumas - tai pagrindas tolimesniems žmogaus santykiams, t. y. į vėlesnius santykius žiūrimasi per ankstyvųjų santykių patirties „akinius“.

Prieraišus elgesys - tai su prieraišumo formavimosi procesu susijęs elgesys. Kadangi pagrindinė prieraišaus elgesio funkcija yra padėti pažeidžiamam vaikui apsisaugoti, jis įprastai aktyvuojamas nemalonios fiziologinės būsenos, nerimo ir baimės jausmų.

Prieraišus elgesys skirtingame amžiuje tipiškai pasireiškia:

• nepažįstamųjų baime, būdinga 8-10 mėn. amžiaus vaikams, tad yra visai normalu, jei šio amžiaus kūdikis verks, trauksis, slėpsis, nors iki tol mielai šypsodavosi visiems nepažįstamiesiems;
• atsiskyrimo nerimu, būdingu vaikams nuo 7 mėn. iki 3-3,5 metų, o stipriausiai išreikštu 1,5 m. amžiuje. Taigi, visai normalu, kad vaikas gali verksmu ar savo elgesiu „protestuoti“ prieš mamos išėjimą iš namų, jo palikimą ugdymo įstaigoje;
• stiprių emocijų protrūkiais, būdingiausiais tarp 1-3 m. amžiaus ir vis retesniais vaikui sulaukus 4-5 m. Stiprių emocijų protrūkis - tai nervų sistemos atsakas į per daug sudėtingą situaciją, kai kūnas atsikrato įtampos per veiksmą. Protrūkiai įprastai dažnesni vaikui esant šalia savo prieraišumo objekto, t. y. žmogaus, su kuriuo vaikas jaučiasi saugus. Tai - pasitikėjimo kitu asmeniu grįstas vaiko kreipimasis pagalbos, pačiam nesusidorojant su jaučiama įtampa. Per daug sudėtingos situacijos gali būti: nemaloni, prasta fiziologinė būklė (alkis, troškulys, skausmas, nuovargis), sensorinė perkrova (ypač iki 2 m.).

Maždaug 1-erių metų amžiuje stiprėja vaiko supratimas, kad jis yra fiziškai atskiras, o sulaukus 1,5-2 metų amžiaus - kad ir skirtingas nuo kitų, t. y. asmuo su savo kūnu, norais ir valia. Šis naujas suvokimas skatina išmokti pasirūpinti savimi: pačiam vaikščioti, kalbėti, valgyti, naudotis tualeto įgūdžiais bei atlikti daugybę kitų įdomių veiklų, kurias iki tol padėdami vaikui atliko suaugusieji.

Tad antrųjų-trečiųjų gyvenimo metų uždavinys yra įgyti savarankiškumą. 2-metis teikia pirmenybę naujų gebėjimų išbandymui, stipriai reiškia norus būti savarankišku: „Aš pats!“, „Ne!“, „Mano!“.

Jei leidžiama savarankiškai atlikti veiksmus, pripažįstama, kad tai svarbu, bei suteikiama atjauta nepavykus iš karto atlikti veiklos taip, kaip tai pavyksta suaugusiesiems - greitai ir sklandžiai - formuojasi savarankiškumo jausmas.

Jei neleidžiama, t. y. vaikui bandant atlikti naują veiklą savarankiškai nekantraujama, užbėgama „už akių“, veikla perimama, vaikas skubinamas ar baramas dėl to, ką ir kaip atlieka - diegiamas gėdos jausmas, abejojimas savimi ir savo galimybėmis.

Savarankiškumas-gėda yra du esminiai dvejų-trejų metų amžiaus tarpsnio krizės sprendiniai. Taigi, šiame amžiuje svarbu išmokyti vaiką pačiam pasirinkti, suteikti galimybę savarankiškai spręsti tam tikrus kasdienius klausimus.

Ketvirtųjų-šeštųjų metų uždavinys yra įgyti iniciatyvą ir susikurti teigiamą „Aš“ vaizdą. Savarankiškas, savimi pasitikintis vaikas imasi iniciatyvos. Jis nori atlikti daugelį veiksmų, kuriuos moka ir kuriuos atlieka suaugę...

Emocinio intelekto ugdymas ypatingai aktualiu tampa vaikui pradėjus lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Atsiranda natūralus poreikis susirasti draugų, bendrauti su mokytojais, rezultatyviai įsitraukti į ugdomąją veiklą, įveikti sunkumus, atpažinti bei valdyti emocijas.

Metodai ir strategijos vaikų emocijų suvokimo ugdymui

1. Reflektyvus klausymasis

Reflektyvus klausymasis yra veiksmingo konsultavimo atributas. Terapeutai klausosi pacientų, o tuomet reflektuoja, ką išgirdę, taip sustiprindami pacientų savivoką.

Lopšelio amžiaus vaikų ir ikimokyklinukų kalbos įgūdžiai dar gana riboti, todėl tėvai ir mokytojai gali „klausytis“ jų elgesio - tebūnie tai rėkimas, stumdymasis, verkimas ar pasitraukimas į kamputį - reflektuokite ir padėkite jiems įsivardyti tai, ką jie jaučia.

„Tu piktas! „Tau liūdna. Močiutė išvažiavo, nors tu ir nenorėjai. „Jautiesi laiminga!

Vaikams augant, turtinkite ir jų žodyną, pasinaudodami ta pačia strategija įvesdami į jų kalbą jausmų atspalvius ir plėsdami emocinę leksiką: „Kalbi lyg būtum labai nusivylęs. Tavo bokštas nukrito, o tu taip sunkiai dirbai, kad jį pastatytum! Tai tikrai labai nuvilia.“ Arba: „Atrodai apstulbusi.“

2. Emocijų priėmimas

Emocijos neturėtų būti skirstomos į geras ir blogas. Vaikui nurimus, grįžkite atgal ir trumpai apibendrinkite tai, kas atsitiko, įvardydami ir tai, kaip vaikas jautėsi.

Tuomet priminkite vaikui, kad kiekvienas - įskaitant ir jus pačią - taip kartais jaučiasi.

Pavyzdžiui: „Kai močiutė šįryt išvažiavo, jauteisi labai liūdnas. Spardeisi ir verkei. Norėjai, kad močiutė liktų žaisti su tavim. Kiekvienas kartais jaučiasi liūdnas. Man taip pat buvo liūdna, kai močiutė išvažiavo. Man patinka su ja kalbėtis ir klausytis, kaip ji skaito tau knygą. Liūdna, kai žmonės turi atsisveikinti. Beje, nenustebkite, jei vaikas vis prašys pasakoti istoriją apie tai, kaip jūs „kartą supykote ant kažko“.

3. Jaustmų suvaldymo strategijos

Tam tikru momentu beveik kiekvienas mūsų suvokiame, kad įniršti jau beveik susitvarkius su situacija nėra pats protingiausias pasirinkimas, tačiau tai nereiškia, kad mes patys neturime teisės jaustis nusivylę, kai vėluojame ir dar įstringame eismo kamštyje.

Galite pagelbėti vaikams susikurti paprastas ir lengvai įsimenamas jausmų suvaldymo strategijas.

Jei vaikas stengiasi susidoroti su konkrečiu agresyvaus elgesio protrūkiu, padėkite jam žodžiais išreikšti tai, ko jis negali daryti, ir įvardyti tai, ką gali.

4. Grožinės literatūros skaitymas

Tyrimais įrodyta, kad grožinės literatūros skaitymas skatina empatiją. Jauniausiems skaitytojams skirtos iliustracijų knygelės - tai papildoma priemonė mokyti juos emocinius raštingumo.

Juk paveikslėliai gali tapti vaizdinio konteksto užuominomis. Kai skaitant istoriją, joje atsitinka laimingas, baisus ar nuviliantis įvykis, sustokite ir panagrinėkite paveikslėlį kartu.

„Pažiūrėk į ją - kaip tavo manymu ji jaučiasi dabar?“ Išnagrinėkite personažo veido išraišką, stovėseną ir tai, ką jie veikia.

5. Dėmesingumas ir įsisąmoninimas

Dėmesingumo ir įsisąmoninimo meditacijos (angl. - „mindfulness“) ištakos - budizmas, o gydytojai ir mokytojai perėmė šį metodą kaip būdą stiprinti psichinę sveikatą ir gerinti emocinę savireguliaciją.

Pagrindinis šios praktikos principas yra tas, kad jos metu raminamas kūnas ir protas ir kreipiamas dėmesys į aplinkos pojūčius - garsus, kvapus ir vaizdus.

Pabandykite tyliai su savo vaiku pasėdėti 1 minutę, ir po to pasidalinti tuo, ką kiekvienas matėte ir girdėjote. Eikite „klausymosi pasivaikščiojimo“ į artimiausią parką ar kaimynystę.

Galima pastebėti, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigose, ypač lauko darželiuose, ugdomosios aplinkos modeliuojamos taip, kad skatintų vaikų emocinį intelektą. Funkcionalios erdvės, gamtinės priemonės, natūrali aplinka, vaidmeniniai žaidimai, knygų terapija ir specialios programos, orientuotos į emocinio intelekto ugdymą, yra svarbios priemonės.

Pedagogų vaidmuo, dirbant su vaikais, yra itin svarbus. Jie, remdamiesi savo pavyzdžiu, gali mokyti vaikus atpažinti ir valdyti emocijas, spręsti konfliktus, bendrauti ir bendradarbiauti. Svarbu, kad tėvai ir pedagogai bendradarbiautų, vadovautųsi tais pačiais principais ir vertybėmis, siekdami padėti vaikui sėkmingai augti.

Pavyzdžiui, kalbos ugdyme svarbu, kad vaikas girdėtų kuo daugiau emocijų pavadinimų, kad galėtų lengviau atpažinti ir įvardyti savo jausmus. Emocijų „atspindėjimas“ - tai vienas iš būdų padėti vaikui suprasti savo jausmus: „Matau, kad tu labai jaudiniesi/sutrikęs/susierzinęs“. Svarbu domėtis, kas sukėlė tuos jausmus, ir kartu ieškoti sprendimų, kaip pasijusti geriau.

Mokyklinio amžiaus vaikų socialinėje aplinkoje didžiausią reikšmę įgauna bendraamžiai. Vaikai vis dar yra priklausomi nuo tėvų, bet jau labiau orientuojasi į bendraamžius. Mokyklinio amžiaus vaikų svarbiausias užsiėmimas yra mokymasis, bet vis dar svarbūs tebėra žaidimai su draugais, kurių neturėdami vaikai būna labai nelaimingi.

10 metų vaiko raidos ypatumai apima fizinius, emocinius, socialinius ir kognityvinius pokyčius. Emociniame lygmenyje 10 metų vaikai tampa labiau savarankiški ir nori daugiau kontrolės. Jie pradeda formuoti savo identitetą ir bando suprasti, kas jie yra kaip asmenybės.

Socialinėje srityje 10 metų vaikai tampa labiau orientuoti į bendraamžius. Draugystė tampa itin svarbi, o noras pritapti prie grupės gali būti labai stiprus. Vaikai pradeda formuoti sudėtingesnius socialinius santykius, mokosi bendradarbiauti, spręsti konfliktus ir derėtis.

Kognityviniu požiūriu 10 metų vaikai tampa labiau abstraktūs mąstytojai. Jie pradeda suprasti sudėtingesnes sąvokas, geriau suvokia priežasties ir pasekmės ryšius, gali spręsti problemas ir planuoti. Vaikai taip pat tobulina savo kalbos įgūdžius, plečia žodyną ir geriau supranta gramatiką.

Tėvai gali reikšmingai prisidėti prie vaiko raidos, sudarydami palankią aplinką ir skatindami jo potencialą. Svarbu skatinti vaiko savarankiškumą, palaikyti atvirą ir nuoširdų bendravimą, nustatyti aiškias ribas, būti palaikantiems ir supratingiems, palaikyti vaiko interesus, būti geru pavyzdžiu ir skirti laiko praleisti kartu.

Svarbu pradėti kalbėtis su vaiku apie tokias temas, kaip kūno saugumas, interneto saugumas, sveika mityba ir fizinis aktyvumas, pinigų valdymas.

Jei pastebėjote, kad vaikas patiria emocinių, socialinių ar elgesio problemų, nedvejokite kreiptis į specialistus - psichologą, psichoterapeutą ar pedagogą.

Ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Ugdymosi pasiekimai suskirstyti į 18 pasiekimų sričių, kurių visuma laiduoja optimalią visų vaiko potencinių galių ūgtį.

Kiekviena kokybiškai įgyvendinama vaiko raidą skatinančio visuminio ikimokyklinio ugdymosi sritis (Mūsų sveikata ir gerovė, Aš ir bendruomenė, Aš kalbų pasaulyje, Tyrinėju ir pažįstu aplinką, Kuriu ir išreiškiu) plėtoja visų 18 pasiekimų sričių vaiko pasiekimus.

Galima sudaryti lentelę, vaizdžiai iliustruojančią vaiko raidos etapus ir pagrindinius pasiekimus:

Gairėse pateikiama kuriamai ar atnaujinamai Programai aktuali nauja ugdymo(si) aplinkos modeliavimo kryptis - vaikų ugdymo(si) kontekstų kūrimas. Gairėse rekomenduojamos penkios ikimokyklinio ugdymosi sritys: „Mūsų sveikata ir gerovė“, „Aš ir bendruomenė“, „Aš kalbų pasaulyje“, „Tyrinėju ir pažįstu aplinką“, „Kuriu ir išreiškiu“.

Siekiant įtraukaus, visiems vaikams prieinamo ir sėkmingo ugdymosi, Gairėse įtvirtinamas Programos, grindžiamos universalaus dizaino mokymuisi prieiga, rengimas.

Galimybes ugdyti vaikų emocinį intelektą ikimokyklinio ugdymo įstaigose, ypač lauko darželiuose, sudaro funkcionalios erdvės, gamtinės priemonės, natūrali aplinka, vaidmeniniai žaidimai, knygų terapija ir specialios programos.

Galima teigti, kad emocinis raštingumas yra toks pat esminis įgūdis, kaip skaitymas ir rašymas.

tags: #vaiku #emocines #busenos #suvokimas #ikimokykliniame #amziuje

• Išsamus vadovas sauskelnių keitimui
• Geriausių pieno mišinukų apžvalga
• Nėštumo apatinės pilvo dalies skausmai
• Ką turėtų mokėti 3 mėnesių kūdikis
• Sužinokite apie staigias menstruacijas