Psichikos sveikata yra neatsiejama visuomenės sveikatos dalis. Kalbėdami apie psichikos sveikatą, turime suvokti, kad tai - plati sąvoka, apimanti ne tik psichikos sutrikimų nebuvimą. Geros psichikos sveikatos individai sukuria visuomenę, pasižyminčią dideliu socialiniu kapitalu ir mažu socialinės patologijos lygiu, t. y. mažais savižudybių, smurto, prievartos ar kitokio žalojančio elgesio, nukreipto į save ar kitus, rodikliais. Psichikos sveikatos svarba yra akivaizdi - tyrimų duomenys rodo, kad vienas iš dešimties vaikų susiduria su psichikos sveikatos sutrikimais. Tik 36 proc. tėvų žino, kaip tinkamai kalbėtis su vaikais apie jų psichikos sveikatą ir atsparumą įvairiems gyvenimo iššūkiams. Tikimės, kad patarimai palengvins tėvų pokalbį su vaikais psichikos sveikatos tema, padės rasti atsakymus į kylančius klausimus, susidūrus su psichikos sveikatos problemomis.
Kas yra psichikos sveikata?
Psichikos sveikata - tai gera asmens savijauta, kai jis gali realizuoti savo gebėjimus, įveikti įprastus gyvenimo sunkumus, dirbti ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Tai neatsiejama bendros sveikatos dalis. Gera psichikos sveikata padeda mums pajusti gyvenimo džiaugsmą, geriau pažinti žmones ir mus supančią aplinką, kontroliuoti savo jausmus ir elgesį, lengviau įveikti stresą ir kasdieninio gyvenimo pokyčius. Gera vaikų psichikos sveikata lemia jų įpročius, pasiekimus moksle, socializaciją ir gerą būsimą sveikatą.
"Auklėtojos ir tėvai yra viena didelė komanda, kuri turi vieną bendrą tikslą - užauginti sveikus ir laimingus vaikus. Pokyčius vaiko elgesyje pirmieji gali pastebėti tiek tėveliai, tiek pedagogai. Būtent dėlto labai svarbu bendrauti ir bendradarbiauti. Būkime atviri vieni su kitais, kilus klausimams, abejonėms, drąsiai klauskite ir būkite sąžiningi atsakydami į auklėtojos užduotus klausimus. Vaikai dar tik susipažįsta su savo emocijomis. Leiskime jausti, padėkime suprasti, kalbėkime apie skirtingas emocijų išraiškas ir rodykime pavyzdį. Kurkime pasitikėjimą ir glaudų ryšį!” - PIEVOS padalinio, Mažylių grupės auklėtoja, Goda
Psichikos sveikatos stiprinimas vaikystėje
Yra keletas svarbių veiksnių, padedančių stiprinti vaikų psichikos sveikatą:
- Fizinis aktyvumas. Fiziniai pratimai naudingi tiek kūnui, tiek psichikos sveikatai, nes gali sumažinti patiriamą stresą ir nerimą.
- Tinkama mityba. Sveika, subalansuota mityba (daug vaisių, daržovių ir skaidulinių medžiagų) gali padėti palaikyti pastovų energijos lygį ir aiškų mąstymą.
- Užrašai. Patarkite vaikui užrašyti tai, kad jį jaudina: minčių užrašymas popieriuje kartais padeda geriau suprasti savo jausmus, priimti juos ir išgyventi.
- Atsipalaidavimas ir pomėgiai. Paskatinkite vaiką išbandyti įvairius būdus, kurie padėtų jam atsitraukti nuo varginančių minčių ar situacijų.
- Miegas. Pakankamas ir kokybiškas miegas yra nepaprastai svarbus psichikos sveikatai.
- „Nusiraminimo dėžutė“. Pasidarykite dėžutę ir sudėkite į ją daiktus, kurie gali padėti nusiraminti ar atitraukti dėmesį.
- Kalbėkitės. Iš pradžių tai gali atrodyti sunku, bet jei vaikas atsiveria geriems draugams ir šeimai, tai gali padėti jam jaustis geriau - nevienišam ir suprastam.
„Kiekvienam žmogui labai svarbu būti mylimam, pastebėtam ir išklausytam. Skirkime laiko trumpam pokalbiui, mėgstamai veiklai arba nuoširdžiam patylėjimui.
Vaikų emocinė disreguliacija: supratimas ir pagalba
Vaikų emocinė disreguliacija yra problema, kuri trukdo tinkamai valdyti emocijas ir reaguoti į išgyvenimus. Šiai būklei būdingi dažni pykčio protrūkiai, stiprios emocinės reakcijos ir sunkumai nusiraminti. Dėl to vaikai gali tapti užsisklendę, nesilaikyti reikalavimų ir patirti socialinių sunkumų. Rizikos veiksniai, tokie kaip nepalankios vaikystės patirtys ar nenuoseklus auklėjimas, prisideda prie šių problemų, tačiau ankstyvos intervencijos gali padėti jas sušvelninti.
Kas yra emocinė disreguliacija?
Emocinė disreguliacija - tai prastai kontroliuojamos emocinės reakcijos, neatitinkančios socialinėje aplinkoje priimtino elgesio. Šis terminas apibūdina sunkumus reguliuojant ir organizuojant emocijas bei reaguojant į jas pagal situacijos kontekstą. Nepalanki vaikystės patirtis, tokia kaip nepriežiūra, netinkamas elgesys ar chroniškos negalios, gali reikšmingai sutrikdyti vaiko emocinę raidą. Aplinkos veiksniai, įskaitant tėvų psichologinį distresą, motinos prisirišimo problemas, šeimos stresą ir skurdą, trukdo vaikams formuoti sveikus emocinės reguliacijos įgūdžius. Neurobiologinės priežastys, tokios kaip genetinis polinkis, neuromediatorių disbalansas ir prefrontalinės žievės sutrikimai, taip pat prisideda prie emocinio reguliavimo sutrikimų rizikos.
Emocinės reguliacijos sutrikimų pasekmės
Emocinės reguliacijos sutrikimai gali pasireikšti nepaklusnumu, socialiniu uždarumu ar agresyviu elgesiu. Nepaklusnumas ir nesilaikymas yra reikšmingi būsimo opozicinio iššaukiančio sutrikimo (ODD) ar elgesio sutrikimo (CD) rodikliai. Šie sunkumai gali neigiamai paveikti santykius šeimoje ir mokymosi rezultatus. Supratimas apie vaiko emocijų raišką ir emocijų reguliavimą padeda spręsti konfliktus bei didina jų gebėjimą prisitaikyti prie socialinių situacijų. Socialinis uždarumas, susijęs su emocinės reguliacijos sutrikimais, gali reikšmingai paveikti vaiko raidą ir gerovę. Ankstyva nepalanki vaikystės patirtis, tokia kaip netinkamas elgesys ar emocinė nepriežiūra, gali sutrikdyti emocijų reguliavimą, sukelti internalizacijos problemas, pavyzdžiui, nerimą ar depresiją. Siekiant skatinti sveiką socialinę ir emocinę raidą, svarbu mokyti vaikus atpažinti, įvardyti ir valdyti stiprias emocijas. Agresija ir impulsyvumas, dažnai susiję su emocinės reguliacijos sutrikimais, daro didelę įtaką vaikų elgesiui. Emocinė disreguliacija sieja stresą su agresija - vaikai, kurie pernelyg stipriai reaguoja į emocinius dirgiklius, dažnai negali valdyti nusivylimo, o tai lemia kraštutinius emocinius protrūkius. Impulsyvumas ir prasti savireguliacijos įgūdžiai daro situaciją sudėtingesnę, prisidedant prie dirglumo ir agresyvaus elgesio.
Kaip padėti vaikams su emocinės reguliacijos sunkumais?
Vaikų emocinės reguliacijos sutrikimų gydymas reikalauja visapusiško požiūrio, atsižvelgiant į individualius vaiko poreikius ir sunkumų priežastis. Šeimos parama - tėvystės kursai, nuosekli kasdienė rutina ir struktūruota aplinka - taip pat prisideda prie vaiko gerovės. Emocinės reguliacijos sutrikimai dažnai yra elgesio, socialinių ir psichikos sveikatos problemų pagrindas. Emocinės disreguliacijos sutrikimai pasireiškia 3-20 % vaikų, o dažniausiai - nuo 6,6 % iki 11,26 %, priklausomai nuo amžiaus. Ankstyva intervencija padeda spręsti problemas dar vaikystėje ir užkerta kelią rimtesniems emociniams bei elgesio sunkumams. Emocinės disreguliacijos sutrikimai pasireiškia įvairiose amžiaus grupėse: 11,26 % vaikų nuo 5 iki 8 metų, 9,40 % vaikų nuo 8 iki 12 metų ir 6,60 % vyresnių nei 12 metų. Nevaldomos emocijos daro neigiamą poveikį vaikų mokymosi rezultatams, santykiams su tėvais ir fizinei sveikatai. Vaikų emocinės reguliacijos sutrikimai dažnai kyla dėl ankstyvų nelaimių, tokių kaip smurtas ar nepriežiūra, kurios sutrikdo emocijų apdorojimo ir reguliavimo raidą. Aplinkos veiksniai, pvz., šeimos stresas, patyčios mokykloje ar per ilgas laikas prie ekranų, dar labiau apsunkina vaikų emocinę savijautą. Sveika emocinė reguliacija apima emocijų atpažinimą, tinkamą išraišką ir ryšį su kūno pojūčiais. Vaikams su reguliacijos sunkumais naudinga bendra reguliacija ir saugi emocijų raiška.
Vaikų emocinės disreguliacijos pagrindas slypi sudėtingoje neurobiologinėje sąveikoje. Prefrontalinė žievė (PFC) yra pagrindinė smegenų sritis, atsakinga už emocijų reguliavimą. Jos vystymasis gerina gebėjimą filtruoti nereikalingą informaciją ir stiprina kognityvinę kontrolę. Jutiminė disreguliacija, susijusi su ADHD, kyla iš dopamino sistemos ir centrinės nervų sistemos slopinimo sutrikimų. Ankstyvos intervencijos yra būtinos siekiant skatinti sveiką emocinį vystymąsi ir sumažinti emocinės reguliacijos sutrikimų poveikį. Globėjai turėtų skatinti emocijų supratimą nuo kūdikystės - kalbėti apie jausmus, aptarti emocijas knygose ir filmukuose.
Emocinė disreguliacija nėra atskiras psichikos sutrikimas, o simptomas, būdingas įvairioms būklėms. Taip, suaugusiesiems emocinė disreguliacija pasireiškia intensyviomis emocijomis, impulsyvumu ir nuotaikų kaita. Emocinė disreguliacija yra simptomas, o nuotaikos sutrikimai, tokie kaip depresija ar bipolinis sutrikimas, yra specifinės diagnozės su aiškiais kriterijais. Vaistai, pavyzdžiui, stimuliatoriai ADHD simptomams gydyti, antidepresantai ar nuotaikos stabilizatoriai, gali būti veiksmingi. Geriausi rezultatai pasiekiami derinant medikamentus su elgesio terapija.
Tėvų emocinė būklė: pavyzdys vaikams
Šiandien, kai vis dažniau kalbame apie vaikų emocinę sveikatą, neretai pamirštame svarbiausią jų emocinės aplinkos veiksnį - tėvų emocinę būklę. Vaikai ne tik mokosi stebėdami, jie sugeria tėvų emocijas kaip kempinė. Tad tėvų emocinė sveikata tiesiogiai veikia jų vaikų savijautą, elgesį ir gyvenimo kokybę.
Emocinė tėvų būsena - pavyzdys vaikui
Tėvams dažnai tenka didelis iššūkis - slėpti savo emocijas, kad apsaugotų vaikus. Tačiau psichologai teigia, kad vaikams reikia ne tik džiugių ir pozityvių tėvų, bet ir autentiškumo. Jei tėvai yra įsitempę, pervargę ar liūdni, vaikai tai jaučia. Net jei tėvai bando slėpti savo jausmus, vaikai subtiliai perima jų nuotaiką, nesuvokdami, kodėl patys pradeda jaustis blogai. Taigi rūpinimasis savo emocine sveikata nėra savanaudiškumas - tai būtina investicija į vaikų gerovę.
Kas nutinka vaikams, kai tėvai patiria ilgalaikį stresą?
Kai tėvai patiria ilgalaikį stresą, nerimą ar depresiją, tai gali atsispindėti vaikų elgesyje. Tyrimai rodo, kad tėvų emocinės būklės sutrikimai dažnai lemia vaikų emocinius ir elgesio sunkumus. Pavyzdžiui, jei tėvai dažnai yra prislėgti ar emociškai nestabilūs, vaikai gali pradėti rodyti nerimą, tapti užsisklendę arba atvirkščiai agresyvūs. Tokie vaikai gali turėti sunkumų susikaupti, socialiai integruotis ar net prarasti pasitikėjimą savimi.
Sveikas tėvas - sveikas vaikas
Kad galėtumėte pasirūpinti vaikais, pirmiausia turite pasirūpinti savimi. Tėvai dažnai neleidžia sau atsipalaiduoti ar pailsėti, nes bijo, kad tai sumažins jų, kaip gero tėvo ar motinos įvaizdį. Visgi tiesa yra priešinga - kai tėvai skiria laiko sau, jų emocinė būklė stabilizuojasi, jie tampa ramesni, ne tokie jautrūs stresui, o tai sukuria saugesnę ir šiltesnę aplinką vaikams. Sveikas tėvas ar mama yra ne tas, kuris visada šypsosi ar atrodo idealiai, o tas, kuris moka išreikšti savo jausmus, rūpinasi savo emocine sveikata ir taip leidžia vaikams matyti, kad jaustis įvairiai yra normalu. Tokie tėvai sukuria vaikams aplinką, kurioje jie gali jaustis saugūs ir laisvai reikšti savo emocijas.
Praktiniai būdai tėvų emocinei sveikatai stiprinti
- Rūpinimasis savimi be kaltės jausmo
- Bendravimas su kitais tėvais
- Profesionalios pagalbos ieškojimas
- Dėmesingo įsąmoninimo ir kvėpavimo pratimai
Vaiko gerovė prasideda nuo tėvų gėrovės. Vaiko emocinė aplinka priklauso nuo tėvų emocinės sveikatos. Kai tėvai sąmoningai rūpinasi savimi, jie tampa stipresni, laimingesni ir kuria tokią aplinką, kurioje vaikai gali jaustis saugiai bei pasitikėti savimi. Tad jei norime laimingų, stabilių vaikų , pradėkime nuo savęs.
Svarbiausios emocijos ir jų valdymas
„Džiugios emocijos - dažniausiai vaikai ir suaugusieji puikiai susitvarko su jomis. Tada mes būname laimingi, šypsomės ir natūraliai kyla noras būti gerais ir aplinkiniams. Bet kalbant apie emocijas, dažniausiai kalba eina apie pyktį ir liūdesį“, - sako A. Svetikienė. O čia, anot jos, labai svarbus tampa tėvų ir suaugusių žmonių vaidmuo. Jie turi išmokyti vaiką į pastarąsias emocijas tinkamai reaguoti.
Pyktis - natūrali emocija, kurią reikia išreikšti
Labai svarbu pastebėti ir ieškoti priežasties, kodėl vaikas pyksta. Šios emocijos ignoruoti negalima. „Pykti negalima, pykti negražu, kas pyksta - tam ragai dygsta“, - anot psichologės, tai pats blogiausias būdas reaguoti į vaiko pyktį. Slopinti emocijų nereikia ir negalima, būtina vaiką išmokyti jas tinkamai valdyti. O pirmoji užduotis suaugusiems - išsiaiškinti ir tinkamai priimti priežastį, kodėl vaikas pyksta.
Pykti - natūralu ir žmogiška, tačiau reikia išmokti jį valdyti. O valdymo būdų yra pačių įvairiausių. Psichologė rekomenduoja atrasti kiekvienam vaikui tinkamą. „Vienas - pyktį valdyti gali - plėšydamas popieriaus lapą, kitam geriausia išsilieti ant bokso kriaušės ar mėtant kamuolį. Vaikai skirtingi, todėl tinkamo būdo reikia ieškoti“, - sako MK psichologė ir rekomenduoja išbandyti dar vieną pykčio valdymo būdą - skaičiavimą nuo dešimties, atbuline tvarka. Tiek laiko turėtų pakakti nusiraminti ir emocijai suvaldyti, o visas dėmesys bus sutelktas į skaičiavimą, nes atbuline tvarka tą daryti gerokai sunkiau.
Gedėjimo ir liūdesio emocijų supratimas
Gedėjimo ir liūdesio - dar dviejų žmogaus gyvenime neišvengiamų emocijų - mažieji išmoksta iš suaugusiųjų. „Jeigu artimieji linkę slėpti emocijas, neaptaria situacijų su vaiku, ūgtelėjęs jis irgi slėps emocijas, o ateityje tai gali bumerangu grįžti ne tik per psichinę, bet ir per fizinę sveikatą“, - įspėja psichologė.
Saugumo jausmas ir ryšio su vaiku stiprinimas
Labai svarbu, kad suaugę mokėtų reaguoti į emocijas, kurias reiškia vaikai. „Vaiko gyvenime patiriami emociniai išgyvenimai, turi didelę įtaką vaiko asmenybės raidai, nes augdamas, mažas žmogus turi suvokti save, savo santykius su supančiu pasauliu. Vaikystėje patiriami teigiami išgyvenimai skatina vaiko aktyvumą, pasitikėjimą savimi, gebėjimą pritapti grupėje, komunikuoti. Neigiamos emocijos, kurios vyrauja ilgą laiką, keičia elgesį. Toks vaikas gali tapti piktas, agresyvus, liūdnas, depresiškas, visiškai nepasitikintis savimi, gali atsirasti suicidinių minčių“, - sako VTAS mobilios komandos psichologė A. Svetikienė. Netinkama suaugusiųjų reakcija į vaiko emocijas įtakoja ir tai, kad silpnėja tėvų ir vaikų ryšys. Todėl svarbu, atspindėti vaiko emocijas, mokant jį išreikšti liūdesį ir pyktį tinkamai: apibūdinti, tai kas su juo vyksta: ,,aš suprantu, kad tu pyksti…“. Svarbu nekaltinti vaiko, bet įvardyti ir aptarti situaciją, dėl ko kilo pyktis.
Saugumo jausmas - tėvų dėmesys
„Stiprinti ryšį su vaiku - domėtis jausmais ir mintimis, užsiimti bendromis veiklomis - kasdienis tėvų darbas. Tikėti vaiko gebėjimais, net tada, kai jis pats jais netiki. Jaučiant jūsų tikėjimą, vaikams bus lengviau pradėti pasitikėti savimi patiems. Padėkite vaikui nurimti. Jeigu kyla pavojus, kad susijaudinęs vaikas gali užgauti kitus vaikus arba susižeisti pats, fiziškai apsaugokite nuo šios grėsmės: apkabindamas, nunešdamas ir pasodindamas jį toliau nuo daiktų ar baldų, į kuriuos vaikas gali susižeisti“, - pataria psichologė.
Tėvų dėmesys ir elgesys yra svarbiausias vaiko saugumo garantas. Mažieji turi matyti, kad pastebite jų savijautą, domitės ir stengiatės suprasti, kaip jie gyvena, taip pat esate pasirengęs nuraminti savo žodžiais ir veiksmais.
Emocinės gerovės užtikrinimas - kokybiškas laikas su vaiku
„Kiekviena šeima laimę kuria pagal savo dvasines ir moralines vertybes, kurios formuojamos dar vaikystėje“, - sako Aura Svetikienė, MK psichologė. O, kad vaikas augtų saugus ir laimingas, emociniai ryšiai svarbūs ir turi būti kuriami kiekvieną dieną. „Kokybiškas laikas su vaiku, tai atsakymas į klausimą, kaip sukurti vaiko emocinę gerovę“, - sako A. Svetikienė ir pabrėžia, kad tai laikas skirtas tik vaikui, be jokių pašalinių trikdžių: telefonų, televizoriaus ar kompiuterio. „Išmokime surasti laiko pabūti tik su vaiku, kad ir gaminant vakarienę, žaidžiant stalo žaidimus ar tiesiog išėjus pasivaikščioti.
Iššūkiai tėvams ir jų emocinei gerovei
Buvimo tėvais kelionė neabejotinai atneša daug iššūkių, ypatingai emocinės sveikatos srityje. Nuo pat pirmo momento, kai pora sužino, jog laukiasi, pradeda jaudintis dėl savo vaikų. Kyla neramūs klausimai: Ar naujagimis bus sveikas? Ar pavyks užmegzti ryšį? Kaip vaikas jausis darželyje ar mokykloje? Ir jau gimus atžalai - pokyčių ir išbandymu kupinu metu, kai norisi visą savo dėmesį ir energiją skirti vaikams bei atliepti visus jų poreikius, svarbu nepamiršti ir savęs. Tėvų geros emocinės sveikatos užtikrinimas nėra prabanga ar perteklinė atsakomybė - tai būtinybė.
Dažniausi iššūkiai tėvams
- Miego trūkumas, dėl kurio tėvai gali tapti irzlūs, įsitempę ir neramūs.
- Darbo ir šeimos pareigų derinimas, dėl kurio tėvai gali jausti daug streso.
- Finansiniai iššūkiai. Finansinė vaikų auginimo našta gali kelti stresą ir nerimą, ypač jei jų biudžetas yra ribotas.
- Socialinė izoliacija. Daugeliui tėvų sunku palaikyti draugystę ir ryšius prižiūrint vaikus.
- Vaikų elgesio problemos tokios, kaip pykčio priepuoliai, nepaklusnumas ir agresija, sprendimas gali būti emocinis iššūkis, dėl kurio tėvai gali jaustis nusivylę, pikti ir bejėgiai.
- Poros santykiai. Besikeičianti santykių dinamika, nauji vaidmenys (tėvai) gali kelti naujus iššūkius.
- Siekimas tapti tobulais tėvais. Tėvai gali jausti spaudimą būti “tobulais tėvais” ir lyginti save su kitais, o tai gali sukelti stresą.
Pirmiausia reikia išsiaiškinti ir pripažinti, su kokiais iššūkiais susiduriate būtent jūs. Konkrečių problemų identifikavimas padės ieškoti tinkamiausių įveikos strategijų.
„Laiminga mokykla“: psichikos sveikatos gerinimas ugdymo įstaigose
Turbūt kiekvienas tėvas nori, kad jo vaikas mokykloje jaustųsi ramiai ir saugiai. Tyrimais įrodyta, kad vaiko psichoemocinė būsena lemia ir jo akademinius pasiekimus, gebėjimą įsisavinti informaciją. Tad kaip užtikrinti, kad mokykla būtų saugi aplinka augti ir tobulėti?
Metodinė diena prasidėjo projekto „Laiminga mokykla“ pristatymu. Po pristatymo projekto kūrėjos - integruotos kūno ir judesio terapijos praktikė Ernesta Skeberė, psichologė Monika Kalinina ir socialinio inkubatoriaus „Domus Solis“ įkūrėja, dr. Organizatorės džiaugiasi, kad renginys sulaukė didelio pedagogų susidomėjimo. „Mes tikslingai kvietėme Šiaulių pedagogus, mokyklų vadovus, psichologus, socialinius pedagogus, t. y. žmones, kurie dirba mokykloje. Dar testuodamos šį įrankį sulaukėme didelio mokyklų susidomėjimo. Metodinė diena parodė, kad dauguma atėjusių norėtų naudotis šiuo įrankiu savo mokyklose ir mato jo naudą“, - sakė viena iš projekto kūrėjų M. „Erasmus+“ lėšomis finansuojamas projektas „Laiminga mokykla“ vyko dvejus metus - startavo 2022 m. vasarį ir tęsėsi iki šių metų vasario. Į procesą įsitraukė partneriai iš Estijos, Italijos. Kaip teigia E.
„Kiekvienas turi savo atsakomybes. Vaiko gerovė priklauso nuo to, kaip visos grupės bendradarbiauja tarpusavyje. Todėl klausimynas yra sudarytas keturioms grupėms: tėvams, vaikams, mokytojams ir mokyklos darbuotojams. Ją papildo M. Kalinina, akcentuodama, kad iki šiol tokio įrankio, apimančio visą mokyklos bendruomenę, nebuvo. „Dirbdama mokykloje psichologe ir bendraudama su savo kolegėmis pastebėjau poreikį sukurti psichoemocinę gerovę vertinantį įrankį, kuris apimtų visus mokyklos bendruomenės narius ir kurio pagalba būtų sugeneruojami rezultatai automatiniu būdu, nes tokio įrankio iki šiol Lietuvoje nebuvo. Įrankis pateikia ir rekomendacijų, parodančių, ką daryti, kur kreiptis toliau. „Reikia analizuoti, kur yra atotrūkiai, gauti rekomendacijas, stebėti pokyčius. Įrankis problemos neišspręs. Tai lyg termometras. Jis nepagydo, bet leidžia mums suprasti, ar mes jau sergame, ar ne. Kai turime faktą, tada jau ieškome sprendimų“, - sakė I. Pasak įrankio kūrėjų, šiandieninė švietimo sistema orientuota į naujas programas, išteklių atnaujinimą, o psichoemocinei gerovei mokykloje vis dar skiriama per mažai dėmesio. Tyrimai rodo, kad daugiau nei trečdalis vaikų jaučia, jog jiems trūksta palaikymo tiek iš draugų, tiek iš mokytojų. „Akademinės žinios priklauso nuo žmogaus būsenos. Jeigu nepatenkinti elementarūs poreikiai, tokie kaip saugumas, psichologiškai pozityvus klimatas, įsisavinti žinias tampa sudėtinga. Kai smegenys ramios, informacija greitai priimama“, - teigė E. Metodinėje dienoje paskaitą „Kokia mokyklos kultūra yra sveika, o kokia ne?“ skaičiusi dr. I. „Naujos programos, sprendimai švietimo sistemoje gali duoti savo vaisių tik esant tam tikroms sąlygoms - kai vaikas yra mylimas ir juo pasirūpinta namuose, kai jis geba susikaupti ir išlaikyti dėmesį, kai jis sutinka atlikti mokytojo užduotis. Tai reiškia, kad vaikas yra pasiruošęs klausyti mokytojo. Deja, tokių atvejų, turime tikrai ne daug. Tam turi būti aplinka, kurioje ne baudžiama, o kaip tik ieškoma sprendimų, kurioje vaikas nėra tik statistinis vienetas, turime matyti kiekvieno žmogaus asmeninę istoriją“, - pabrėžė I.
