Vaikų darželiai, kaip pirmoji švietimo sistemos pakopa, šiandien yra neatsiejama ugdymo įstaigų dalis. Tačiau jų atsiradimo istorija Lietuvoje yra ilga ir įdomi, prasidėjusi nuo paprastų poreikių ir palaipsniui evoliucionavusi į šiuolaikines ugdymo sampratas.
Ankstyvoji ikimokyklinio ugdymo istorija Lietuvoje
Šimtmečius ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo reikalai Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse buvo palikti šeimai, o konkrečiau - motinoms. Tai reiškė, kad vaikai mokėsi stebėdami ir atkartodami suaugusiųjų veiksmus buityje, taip lavindami elementarius įgūdžius. Prasidėjus modernizacijai ir dirbantiems tėvams iškilus naujiems socialiniams iššūkiams, vis dažniau imta diskutuoti apie profesionalaus ugdymo ir priežiūros poreikį ikimokyklinio amžiaus vaikams. Vaikų darželių atsiradimas XX amžiuje turėjo padėti tėvams spręsti vaiko priežiūros problemas, suteikti kokybišką švietimą ir diegti bendrąsias moralės normas. Tokiu būdu vaikų darželiai tapo „dirbtine šeima“, nesiekiančia pakeisti ar išstumti tėvų iš vaikų auklėjimo proceso.
Ilgai buvo manoma, kad Lietuvoje vaikų darželiai ėmė kurtis tik XX amžiaus pradžioje. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad pirmas vaikų darželis Klaipėdoje buvo įsteigtas dar 1847 metais. Tiesa, jis buvo vokiškas ir gyvavo neilgai. Pirmuoju lietuvišku darželiu laikomas prieš gerą šimtmetį, 1898 m., grafaitės Marijos Tiškevičiūtės Kretingos dvaro ligoninės patalpose įkurtas vaikų darželis. Jis buvo skirtas valstiečių vaikams ir veikė tik šiltuoju metų laiku, kai mamos turėdavo daug darbo laukuose. O 1905-aisiais vyskupas Justinas Staugaitis Marijampolėje įkūrė mažiesiems skirtą įstaigą „Apsaugos namai“. Iš pradžių darželiai buvo skirti tik vargingai gyvenantiems žmonėms, negalintiems patys deramai pasirūpinti savo atžalomis.
Vaikų darželių steigimas tarpukario Lietuvoje
Po 1918 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vaikų darželių kūrimas palengva įsibėgėjo. Kaune pirmasis vaikų darželis buvo įkurtas Šaulių namuose Laisvės alėjoje. Pradžioje dauguma darželių buvo kuriami įvairių organizacijų: „Lietuvos vaikas“, „Caritas“, Karininkų šeimų draugijos, žydų draugijos „Tarbut“. Valdiškų įstaigų beveik nebuvo. 20-ojo amžiaus 3-4 dešimtmetyje daugiausia vaikų lopšelių-darželių įvairiose vietose išlaikė „Lietuvos vaiko“ ikimokyklinio ugdymo draugija, kuriai 1939 m. priklausė 116 vaikų lopšelių-darželių, ir Šv. Vincento Pauliečio draugija, kuriai 1937 m. priklausė 45 vaikų lopšeliai-darželiai. 1921 m. Vaikelio Jėzaus draugija įsteigė pirmuosius kursus vaikų lopšelių-darželių ir vaikų prieglaudų vedėjoms rengti. Vėliau Caritas, Šv. Vincento Pauliečio draugija ir „Lietuvos vaiko“ draugija organizavo įvairius dvimečius ir 8 mėnesių kursus vaikų darželių auklėtojams ir vedėjams rengti. Veikė ir privačių kursų.
Tarpukario Lietuvoje populiarūs ir visuotinai pripažinti buvo trys vaikų pedagogikos grandai: Friedrichas Fröbelis, Ovide‘as Decroly ir Maria Montessori. Būtent jų idėjomis vadovavosi Lietuvoje besikuriantys vaikų darželiai. Fröbelis įsivaizdavo vaikus kaip augalus, kuriuos prižiūri ir puoselėja auklėtojas, atliekantis sodininko vaidmenį. Jo idėjomis rėmėsi „Lietuvos vaiko“ darželiai. Decroly vaiko ugdymo metodas buvo sukoncentruotas tenkinti vaiko poreikius, jo pagrindinė mintis: „Gyvenimo mokykla per gyvenimą“. Tokias nuostatas palaikė žydiški vaikų darželiai. Maria Montessori sukūrė visame pasaulyje gerai žinomą vaikų ugdymo sistemą, kurią iki šių dienų taiko privačios ir valstybinės vaikų ugdymo įstaigos.
Remiantis šiomis teorinėmis idėjomis, Lietuvoje sistemingas ir kryptingas 3−6 metų vaikų švietimas suaktyvėjo nuo XX a. trečio dešimtmečio, o ketvirtame dešimtmetyje įvyko vaikų darželių tinklo plėtra. 1936 m. buvo išleistas „Vaikų darželių ir aikštelių įstatymas“, kuris susistemino visą ikimokyklinių įstaigų veiklą. 1939 m. išėjusios „Vaikų darželiams steigti ir laikyti taisyklės“ pakeitė ankstesnes, nurodant, kad be Švietimo ministerijos leidimo Lietuvos teritorijoje negali veikti joks vaikų darželis. Ketvirto dešimtmečio antroje pusėje pradėtas ir sistemingas, Švietimo ministerijos taisyklėmis paremtas ikimokyklinio amžiaus vaikų pedagogų ugdymas.
Didelis dėmesys buvo skiriamas auklėtojų pedagoginiam parengimui, o darželių savininkai buvo atsakingi už savo darbuotojus, kuriems laiku turėjo mokėti atlyginimus ir suteikti privalomas socialines garantijas. Po 1936 m. įstatymo išleidimo ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūra galėjo užsiimti tik tie asmenys, kurie išklausydavo mokymo programas. Norint įgyti vaikų darželio auklėtojos specialybę, reikėjo baigti šešias gimnazijos klases. Buvo manoma, kad auklėtoja privalo turėti ne tik gerą išsilavinimą, bet ir puikią sveikatą, mokėti bendrauti su vaikais ir jų tėvais. Vertingiausiomis būdo savybėmis laikytos nuoširdumas, rūpestingumas ir atjauta.
Vaikų darželiai sovietmečiu
Atėjus sovietinei valdžiai, įsigalėjo nuomonė, kad moterų vieta - darbe. Tam, kad jos galėtų ten būti, reikėjo pasirūpinti, kur joms palikti vaikus. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, vaikų lopšeliai-darželiai buvo suvalstybinti. Švietimo liaudies komisariate veikė ikimokyklinio auklėjimo įstaigų ir vaikų namų skyrius. 1941 m. pradžioje veikė 254 vaikų lopšeliai-darželiai, kuriuose buvo 12 500 vaikų.
Pirmieji lopšeliai ir darželiai sovietmečiu dažniausiai steigti iš žmonių nusavintuose butuose ir kitose patalpose, o netrukus imta statyti ir jiems skirtus pastatus. Po Antrojo pasaulinio karo imta steigti daugiau vaikų lopšelių-darželių. 1959 m. vaikų darželius pradėta jungti su vaikų lopšeliais, o dar vėliau vaikų lopšeliai-darželiai tapo pagrindine ikimokyklinių įstaigų forma. Apie 1960 m. Vilniaus ikimokyklinio ugdymo įstaigų jau labai trūko, maždaug 10 000 motinų negalėjo vaikų į jas leisti. Stengtasi šią padėtį ištaisyti kuo skubiau statybomis, tačiau septintajame dešimtmetyje kai kurie lopšeliai ir darželiai tebeveikė prastose, jiems nepritaikytose patalpose.
Pokyčiai po nepriklausomybės atkūrimo
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. pradėti steigti vaikų darželiai-mokyklos. 1998 m. priimti Ikimokyklinio ugdymo įstaigos nuostatai. Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. atsimenama nuostata, kad vaiko vieta yra namie. Tad 1990 m. darželius Lietuvoje lankė 163,1 tūkst. vaikų, o 1994 m. - tik 85,5 tūkst. Mažėjant vaikų, darželius imta sparčiai uždarinėti, ypač kaimuose. Nuo 1995 m. tėvų, norinčių vaikus leisti į ikimokyklinio ugdymo įstaigas, vėl pradėjo daugėti. Dėl to susiklostė dabartinė situacija, kai kai kuriuose miestuose vietų vaikams darželiuose labai trūksta.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2018 m. pabaigoje veikė 731 ikimokyklinio ugdymo įstaiga (miestuose - 632, kaimo vietovėse - 99) ir 517-oje bendrojo ugdymo mokyklų įsteigtos ikimokyklinio ugdymo grupės. Buvo ugdoma apie 120 900 vaikų.
Skandalas Panevėžio darželyje – vaikams išdalyti pasenę produktai
Šiandien „Strazdanėlės“, įkurtos 1989 m., yra vienas iš pavyzdžių, kaip atnaujinamos ugdymo sampratos. Pedagogė Dalija Latvėnienė siekė keisti vaikų ugdymo sampratą, orientuodama ją į kūrybiškumą, laisvę ir asmeninį tobulėjimą. Jos dukra Sonata Latvėnaitė, pratęsdama mamos veiklą, kartu su vyru Petru Kričena įkūrė ankstyvojo ugdymo studiją, vėliau - „Strazdanėlių“ darželį Vilniuje. Nuo 2019 m. „Strazdanėlės“ pradėjo gilintis į Reggio Emilia ugdymo filosofiją, kuri sustiprino įsitikinimą, kad vaikai turi būti matomi kaip bendrakūrėjai, o pedagogai - jų partneriai.
Pedagoginės sistemos ir interjero svarba
Vaikų darželių interjeras - ne mažiau svarbus vaiko ugdymo elementas nei pedagoginės koncepcijos. Manyta, kad harmoninga ir neperkrauta daiktais aplinka gali prisidėti prie mažo vaiko pasaulėžiūros kūrimo, formuoti ir lavinti jo estetinį skonį. Tarpukariu vyravę architektūros ir interjero dizaino sprendimai darė įtaką ikimokyklinėms vaikų ugdymo įstaigoms. Įrenginėjant vaikų darželio patalpas, buvo atsižvelgiama į baldo funkcionalumą. Populiarūs buvo mediniai baldai, supinti baldai. Siekta efektyviai ir taupiai išnaudoti nedidelę erdvę, todėl kiekvienas daiktas turėjo atlikti tam tikrą funkciją.
Onos Narušytės knygoje „Priešmokykliniai metai vaikų darželyje“ pažymima, kad mažam vaikui reikia sukurti komfortabilią aplinką: „Aplinkos sąvoka apima visus asmenis, su kuriais vaikas susitinka, daiktus, kuriuos vartoja, kambarius, kuriuose gyvena […]. Aplinka sudaro jo išgyvenimų turinį“. Todėl vaikų darželiai daugeliui juos lankančių vaikų tapo iš esmės vienintele vieta, kuri buvo sukurta ir pritaikyta išskirtinai jų poreikiams. Tai apėmė tinkamas sienų spalvas, paveikslus, grindų dangą ir baldų išmatavimus.
Montesoriško vaikų darželio patalpų stiliaus ir mokymo įrankių, žaislų autoriumi ir dizaineriu tapo Marijos Varnienės vyras Adomas Varnas. Vienas žymiausių tarpukario Lietuvos menininkų padarė brėžinių projektus reikalingoms mokslo priemonėms ir didelę jų dalį pats savo rankomis pagamino. Vaikai darželyje buvo mokomi savarankiškumo, pasitikėjimo savo jėgomis. Atėję į darželį, patys turėjo paskambinti į duris, patys pasikabinti savo paltus, plauti indus, pasikloti loveles - toks gyvenimiškų įgūdžių mokymasis turėjo padėti ateityje.
| Laikotarpis | Pagrindiniai įvykiai ir tendencijos |
|---|---|
| Iki XX a. pradžios | Vaikų ugdymas šeimoje, motinų atsakomybė. |
| 1847 m. | Pirmasis vaikų darželis Klaipėdoje (vokiškas). |
| 1898 m. | Pirmasis lietuviškas vaikų darželis Kretingoje (grafaitės M. Tiškevičiūtės iniciatyva). |
| 1905 m. | Įkurtas „Apsaugos namai“ Marijampolėje (vyskupo J. Staugaičio iniciatyva). |
| Po 1918 m. | Vaikų darželių kūrimosi pagyvėjimas, steigiami įvairių organizacijų darželiai. |
| XX a. 3-4 deš. | Veikia „Lietuvos vaiko“ ir Šv. Vincento Pauliečio draugijų darželiai. Populiarėja F. Fröbelio, O. Decroly, M. Montessori pedagoginės sistemos. |
| 1936 m. | Priimamas „Vaikų darželių ir aikštelių įstatymas“. |
| Sovietmečiu | Darželiai suvalstybinti, steigiami masiniuose būstuose, vėliau - statomi specialūs pastatai. |
| Po 1990 m. | Darželių skaičius sumažėjo, vėliau vėl pradėjo daugėti. Dabartinė situacija - vietų trūkumas. |
| Nuo 1989 m. | Modernios ugdymo sampratos, pvz., „Strazdanėlės“, grindžiamos kūrybiškumu ir vaikų autonomija. |
