Tikrai retai susimąstome apie vaikus prieš tūkstančius metų… Kaip tada jie gyveno? Kokia buvo jų vaikystė? Pirmasis pasaulyje maitinimo buteliukas, pagamintas iš molio, atsirado prieš 3500 metų. Taigi vaikystės istorija sena kaip pasaulis. Visuomet buvo vaikų, bet ne visuomet juos vienodai augino. Nuošaliose pasaulio vietose vis dar išlikę tautelių, kurios gyvena pirmykštės bendruomenės sąlygomis ir suteikia mums žinių apie žmonių gyvenimą prieš mūsų erą. Pažiūrėjus į tokių genčių gyvenimą, tampa akivaizdu, kad laimingiausi vaikai gyveno prieš kelis tūkstančius metų. Aišku, mūsų aptarinėjamo laikotarpio vaikai dinozaurų jau nematė, bet tikrai buvo laukinukai ir smagiai leido savo vaikystę.
Keletą pirmųjų savo gyvenimo metų vaikai visada būdavo šalia mamos. Juos ilgai žindė ir beveik visą laiką nešiojo ant rankų arba nešynėse. Be abejo, tokį buvimą įtakojo gyvenimo sąlygos, kai didžiąją dienos dalį mama praleisdavo laukuose ar miškuose ieškodama maisto.
Bet prasidėjus civilizuotam gyvenimui, atsiranda ir taisyklės. Vaikystė spraudžiama į rėmus, nes kiekvienas bendruomenės ir visuomenės narys turi užimti tam tikrą vietą ir laikytis jam skirtų reikalavimų. Senosiose civilizacijose vaikus auklėjo griežtai, iš jų buvo tikimasi išauginti besąlygiškai paklūstantį autoritetams ir nusistovėjusiai tvarkai bendruomenės narį. Tai buvo laikai, kai buvo aišku, ką kiekvienas skirtingo sluoksnio ar luomo žmogus turi daryti, kokie jam galios įstatymai ir ko jie gali siekti gyvenime. Todėl vaikams nuo gimimo skiepyta, ką jie turi daryti ir jokių svajonių apie kitokį gyvenimą būti negalėjo.
Vaikų padėtis senovės civilizacijose
Kai kuriose seniausiose pasaulio valstybėse (Babilone, Kinijoje, Romoje, Graikijoje) tėvas galėjo savo šeimos narius mušti, parduoti ar net užmušti. Geresnė padėtis buvo senovės Egipte, kur palikimą paveldėdavo moteriškąją linija, todėl moterys turėjo aukštesnę padėtį nei kitur, jos galėjo tapti net valdovėmis ar savo vaikų turtų valdytojomis. Nenorint, kad turtas išeitų iš šeimos, dažnai broliai net vesdavo savo seseris.
Senosiose civilizacijose kariai užėmė ypatingą vietą, todėl didžiausias dėmesys skirtas berniukų - būsimų karių - auklėjimui. Taip pat tik berniukai galėjo užimti valdžios postus ar paveldėti turtą. Todėl išsilavinimo siekti galėjo tik berniukai, o mergaitėms turėjo pakakti namų ruošos žinių. Mergaitės buvo nevertinamos ir tą parodo ne vienas pavyzdys.
Senovės Graikijoje berniukai net būdavo geriau prižiūrimi, jiems būdavo patiekiamas geresnis ir skanesnis maistas. Rytų šalyse mergaitėms buvo dar sunkiau, nes jos nuo mažų dienų būdavo žalojamos, kad galėtų ateityje jas ištekinti. Ne paslaptis, kad Kinijoje penkių metų amžiaus mergaitėms būdavo parišami pirštai po pėda, kad ši neaugtų, nes mergina su didele pėda neturėjo jokių šansų rasti vyrą, o moters prievolė ištekėti ir tarnauti vyrui. Tokiais žiauriais dalykais užsiimdavo ne tik aukštuomenės, bet ir pačios vargingiausios šeimos. Neištekėjusią dukterį tėvas galėjo parduoti ar išvaryti iš namų, nes iš jos jokios naudos, o valgyti duoti reikia… Mergaites stengdavosi ištekinti labai anksti (9-12 metų), o vaikinams vedybinis amžius prasidėdavo, kai jie jau būdavo baigę mokslus (nuo 20 metų). Todėl mergaitėms, kurios dar būdavo vaikai, tekdavo dalia pradėti santuokinį gyvenimą su subrendusiais ar jau pradedančiais senti vyrais.
Tik senovės Egipte mergaičių padėtis buvo geresnė. Kadangi turtas paveldimas per moteris, tai moteris turėjo ir galių. Dėl to egiptiečių šeimoje mergaitės gimimas nebuvo suvokiamas kaip tragedija, o atvirkščiai, kad turtas išliks šeimoje. Meilę ir pagarbą parodo mergaičių vardai, kurie lietuvių kalba reiškia „Eina gražuolė“, „Savo tėvo valdovė“. Turbūt nežinome iš istorijos kitos valstybės, kurias valdė tiek garsių moterų, kaip Egipte - Nefertitė, Hačepsuta, Kleopatra. Be abejo, nebuvo nuvertinti ir berniukai, nes jie būsimi kariai ir valdininkai.
Auklėjimo metodai ir fizinės bausmės
Senovės kinai manė, kad auklėti reikia pradėti dar kūdikius, kai tik šie pradeda suvokti veido išraiškas. Ir visa tai tam, kad jie išmoktų besąlygiškai paklusti. Jei vaikas auga paklusnus, tai jį galima mušti rečiau… Bet kad bambuko lazdelė nedalyvautų auklėjimo procese buvo neįmanoma. Visose pasaulio vietose fizinės bausmės buvo pagrindinė auklėjimo priemonė, bet ypatingu žiaurumu pasižymėjo indėnai. Pirmiausiai tai dar ir neprasižengę vaikai turėdavo atlaikyti drausmės ritualus - jie būdavo keliami už galvos, jiems tempiamos galūnės, ausys, nosis. Nusikaltusius vaikus mušdavo lazdomis ar badydavo aštriais erškėčių spygliais. Smarkiau prasikaltę turėdavo kvėpuoti aitriųjų pipirų garus ar miegoti ant drėgnos žemės.
Karingajame graikų mieste Spartoje berniukai buvo auklėjami naudojant net ir psichologinį smurtą. Vikingų berniukai 5-6 metų amžiaus būdavo išsiunčiami gyventi pas gimines, kad galėtų pasiruošti gyventi ne tik jaukiomis namų sąlygomis, o kartu ir mokytis megzti giminystės ryšių, kurie karų laikotarpiu buvo labai svarbūs. Pirmieji supratę, kad vaikų mušimas yra įžeidimas buvo romėnai 1 a. Deja, ši idėja neišplito ne tik senajame pasaulyje, bet dar ir XXI a.
Vaikų žaislai ir laisvalaikis
Nereikėtų manyti, kad vaikai buvo tik skriaudžiami. Archeologiniai radiniai atskleidžia, kad vaikai turėjo žaislus ir prieš tūkstančius metų. Štai mediniam arkliukui jau 5000 metų. Taip pat yra rasta sukučių, laivelių, įvairių molinių žvėriukų, lėlių. Žaislus dažniausiai pagamindavo tėvai ar kiti šeimos nariai, todėl žaislų buvo nedaug, bet dėl to jie buvo labai brangūs. Taip pat vaikai leido laiką supdamiesi, čiuožinėdami, plaukiodami. Tačiau dalis žaislų šalia pramogos turėjo paskirtį ruošti vaikus nelengvam gyvenimui. Įvairūs žaisliniai kalavijai, skydai, kardai, lankai buvo skirti paruošti berniukus kario gyvenimui.
Vaikų darbas ir mokslas
Vaikai apskritai nelabai daug laiko turėjo žaidimams. Vargingų šeimų vaikai buvo priversti sunkiai dirbti nuo mažų dienų, o turtingų ar kilmingų vaikų gyvenime svarbiausią dalį užėmė mokymasis. Tiesa, mokyklas dažniausiai lankyti galėjo tik berniukai, mergaitės lavintos namuose. Tik žiaurieji actekai suteikdavo galimybę mergaitėms mokytis internatinėse mokyklose, įkurtose šventyklose.
Berniukai šalia kovos menų buvo mokomi matematikos, astronomijos, teisės. Mokyklose būdavo griežta tvarka ir mokiniai privalėjo paklusti mokytojui be išlygų. Štai egiptiečiai manė, kad yra vaikų, kurie klauso tik tada, kai yra lupami. Šumerų „lentelių namuose“ buvo mokytojo padėjėjas, vadinamas „rykščių meistru“. Actekų mokyklose pamokos prasidėdavo dar prieš aušrą ir baigdavosi vėlai vakare, todėl vaikai mokykloje ir gyvendavo.
Pats svarbiausias dalykas, kurio reikėjo išmokti - buvo raštas. Tik mokėdamas skaityti ir rašyti, galėjai padaryti karjerą, todėl vaikams nuo mažų dienų aiškinta rašto nauda. Egiptiečių ar actekų vaikams rašto mokėjimas netgi buvo galimybė pakilti aukščiau savo luomo, nes net ir vargšas, mokėdamas skaityti ir rašyti galėjo tapti raštininku ar valdininku, mat šiose valstybėse gerai veikė valdymo ir administravimo aparatas ir jam buvo reikalingi išsilavinę žmonės.
Taigi, vaikų prieš tūkstantį metų buvo, bet ar jie, atsiradus valstybėms ir civilizuotam gyvenimui, turėjo vaikystę? Ne veltui vaikų auklėjime dabar yra taip skatinama atsigręžti į pirmykštės bendruomenės laikus, kai maži vaikai daug laiko leisdavo su mama, o paaugę galėjo nevaržomai dūkti, žaisti ir mėgautis vaikyste. Vėlesni amžiai atnešė vaikams daugybę suvaržymų ir nepamatuotų reikalavimų.
Vaiko auklėjimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Vaiko auklėjimą XVI a. vid.-XVII a. vid. LDK lėmė šeimos socialinė padėtis. Vienaip jis vyko valstiečio ar miestiečio, kitaip į vaiką žiūrėta bajorijos elito šeimose. Vos ūgtelėję ir namų ruošoje galėję padėti vaikai iš karto būdavo įtraukiami į suaugusiųjų pasaulį. Jų vaikystė truko tol, kol vaikas buvo priklausomas nuo kitų pagalbos ir priežiūros. Vos vienas kitas valstiečio vaikas parapijinėje mokykloje gavo gramatikos žinių ir tikėjimo pradmenis. Skirtingai nei Danijoje, kur nuo XVII a. 2-ojo deš. pradėta įgyvendinti privalomo pradinio mokymo idėja, LDK valstiečių (ir daugumos miestiečių) vaikai buvo beraščiai. Tėvai nenorėjo jų leisti mokytis, nebuvo pakankamai pradinių mokyklų, trūko lėšų jas išlaikyti. LDK nebuvo vieningo švietimo modelio, ugdymo procesas vyko individualiai. Vaikų auklėjimo ir lavinimo laikas šeimose įvairavo.
Diduomenė sekė europiečių elito vaikų auklėjimu. Berniuko ir mergaitės gimimu diduomenės šeimos džiaugėsi. Paveldėtojo, giminės tęsėjo atėjimas į pasaulį buvo įvykis. 1520 metais sūnaus sulaukęs Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis rašė žmonai: „Dviguba ir neišmatuojama laimė pasiekė mus su Jūsų Malonybės laišku, perduodanti žinią apie laimingai pasibaigusį gimdymą ir tai, jog su Dievo pagalba turime mieliausią sūnų, amžiną mūsų abipusės meilės laidą. Mylimiausiam mūsų sūnui įsakykite krikštijant duoti Žygimanto vardą, kurį dabar dviese nešiosime.“ O štai į pasaulį viena po kitos ateinančios dukros reiškė giminės gesimą, su ištekančia dukra į kitą giminę „nutekėdavo“ ir turto dalis. Bet dukros gimimas taip pat buvo šventė. 1667 metais gimus paskutinei Biržų šakos Radvilaitei - Liudvikai Karolinai, jos tėvas LDK arklidininkas Boguslavas Radvila Karaliaučiuje įvykį pažymėjo patrankų salvėmis.
Auklėjimo klausimus sprendę teologai, teisininkai ir pedagogai sutarė, jog didžiausia pareiga, rengiant vaikus gyvenimui, tenka šeimai, ypač motinoms, tik po to - mokyklai. XVI amžiaus vid. Mikalojus Rėjus pageidavo, kad „motinos […] pačios savo vaikus maitintų ir auklėtų“. Anot 1640 m. Nuostata vaiką iki 7 m. amžiaus palikti motinos globoje įteisinta 1588 m. III Lietuvos Statute. Tokios praktikos laikytasi gyvenime. 1581 metais išdaviko Grigaliaus Astiko sūnus Jonas, nenorėdamas prarasti valdų, teisme aiškino, jog „ankstyvoje vaikystėje jį ir jo motiną tėvas nuo savęs atskyrė, jis lavinosi atskirai“. Teisėjai, atsižvelgę į paaiškinimą, priėmė palankų Jonui sprendimą.
Didikės dvare mažamečius prižiūrėjo mama, auklės ir dvariškės. XVI aamžiaus vid. Mikalojaus Radvilos Rudojo sūnus auklėjo Ana Chomecka, kuriai 1548 m. didikas padovanojo Astravo dvarą. Nuo XVII a. pr. LDK susiklostė tradicija formuoti atskirus didikų vaikų dvarus. Su mažamečiais kai kurie tėvai bendravo daug. XVII a. pr. Vilniaus kašteliono Jonušo Radvilos mažos dukros kartu su tėvais pusryčiaudavo, prižiūrimos, kad „neišsiteptų, kaip paršiukai“. Išlikusi diduomenės korespondencija rodo tėvų meilę vaikams. Jie vadinti mažybiniais vardais (Anuška, Kristupėlis, Zoska, Jonušėlis ar Halčuchna). Rūpintasi jų sveikata, apranga, valgiu.
Moralistai, pvz., Augustinas Lavskis (1614) smerkė beatodairišką tėvų, ypač motinų, meilę vaikams. Ją prilygino „grynai ligai ir alinančiai karštinei“. Iš tėvų laukta aktyvaus dalyvavimo, formuojant vaiko charakterį, griežtos rankos. Pedagogai akcentavo moralinį vaiko ugdymą. Vaikai mokyti tikybos, dievobaimingumo ir paklusnumo. Jiems rodyti tinkamų asmenų pavyzdžiai, nes, anot 1558 m. pasirodžiusio pirmo Lenkijoje pedagoginio traktato autoriaus Erazmo Gličnerio, „vaikas yra lyg beždžionė: ką pamato, tą kartoja“. Bausta už melavimą, užsispyrimą, piktumą. Nesitenkinta moralais, pagrindinė auklėjimo priemonė - rykštė. Jų neišvengė ir mergaitės, pvz., Liudvika Karolina Radvilaitė.
Ūgtelėjusių vaikų auklėjimo turinys skyrėsi. Radviloms dirbęs profesionalus pedagogas Adomas Rasijus 1619 m. A. A. Olizarovijus manė, jog mergaitėms reikalingos elementarios skaitymo, rašymo, muzikos žinios. Pasak jo, geriausia joms užsiimti rankdarbiais. Didikų (kai kada ir bajorų) mergaitės auklėtos namuose. Ugdymo lygis nebuvo prastas. Apie 80-90 proc. Visos buvo puikiai susipažinusios su Šventuoju Raštu, turėjo ekonominių žinių, suvokė teisinius dalykus, žinojo Statuto straipsnius, ypač apie savo teises. Jos klausėsi muzikos, mokėsi šokti, jodinėjo.
Mažuosius į suaugusiųjų pasaulį įvesdavo žaislai ir žaidimai. Mergaitės žaidė su molinėmis ar medinėmis lėlėmis. Kai kurių lėlių rankos ir kojos judėjo. Lėlės puoštos brangiomis sukniomis. Sūnų lavinimui diduomenė buvo reiklesnė. Iš pradžių jie lavinti namuose. Į dvaro mokyklą buvo priimami ir didikui ištikimų bajorų vaikai. Sūnums didikai tėvai kartais nustatydavo griežtą dienotvarkę: pratybos prasidėdavo 5.30 ryte ir trukdavo iki 21 valandos. Vaikai tik dieną per savaitę ilsėdavosi. Daug dėmesio skirta kalbų mokymui, tarnais samdyti užsieniečiai. Nuo 4-ių metų vaikai mokyti rašyti, kiek vėliau - oratorystės, kalbėjimo meno. Nemažai laiko jie skirdavo fiziniams pratimams, jodinėjimui. 1617 metais Kristupo II Radvilos sūnus Jonušas žirgą gavo būdamas 5-erių metų. Berniukų žaidimuose galima įžvelgti riteriškos kultūros poveikį: arkliukai, kario ginkluotė, riterių dvikovos. 14-16 metų sulaukę jaunuoliai buvo siunčiami studijų tęsti Vakarų Europoje (dažniausiai Italijoje ir Vokietijoje).
Ne tokie turtingi bajorai vaikus iš pradžių leido į parapijines mokyklas, vėliau - į aukštesnio, gimnazijos tipo mokyklas, pvz., Vilniuje ar Kėdainiuose. Rimta atsvara bajorijai vietoje užsienio universitetų tapo 1579 m. įsteigta Vilniaus akademija. Trečdalį čia XVI a. pab.-XVII a. vid. studijavusių studentų sudarė lietuviai ir žemaičiai, likę buvo rusėnai, atvykėliai iš Livonijos, Prūsijos ir Lenkijos.
