Vaiko raida - tai sudėtingas ir daugialypis procesas, kuriam įtakos turi daugybė veiksnių. Nors genetiniai veiksniai ir asmeninės vaiko savybės yra svarbūs, didelę įtaką vaiko vystymuisi daro aplinka, kurioje jis auga, ir ypač - šeima. Šeima yra pirmoji ir svarbiausia ugdymo institucija, formuojanti vaiko asmenybę, vertybes ir elgesio modelius. Antroji vaiko raidos įtaka apima visus aplinkos veiksnius, kurie veikia vaiką nuo gimimo iki pilnametystės, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas šeimos vaidmeniui ir jos poveikiui.

Šeima - pagrindinė ugdymo institucija

Šeima, kaip viena svarbiausių ir galingiausių ugdymo institucijų, įteisinta Dievo ir žmonių įstatymais, atliepia visus žmogaus ugdomumo parametrus. Tik su tėvais ir protėviais vaikas yra susietas genetiniu ryšiu, todėl šeimoje anksčiau ir lengviau galima įžvelgti prigimtines užuomazgas, skatinti ar slopinti jų plėtrą. Tėvai kuria pirmąją aplinką, atveriančią duris į pasaulio pažinimą, vyriškumo ir moteriškumo sintezę. Tėvai yra pašaukti ugdytojai iš prigimties, sąmoningai darantys poveikį vaiko vystymuisi.

Tėvų meilė ir jos reikšmė

Kad tėvai galėtų tinkamai ugdyti, jiems, ypač motinoms, duota prigimtinė, nesavanaudiška meilė savo vaikui. Kūdikis mylimas ne už kažką, o todėl, kad jis yra. Kadangi meilė yra viso ugdymo pamatas, tai tėvai turi daugiausiai galimybių įsitraukti į šį procesą. Jie tampa svarbiausiu vaiko ugdymo(si) atskaitos tašku, nes jų tarpusavio meilė sudaro didžiausią meilės vaikui garantą. Tik mylėdami vienas kitą tėvai gali visiškai atsiverti savo vaikams, neturėdami savanaudiškų paskatų juos „lenkti į savo pusę“, bet priešingai, „kreipti“ į motiną ar tėvą, skatinant įžvelgti jos ar jo teigiamybes.

Vaikams yra reikalingi abu tėvai, ir klaidinga manyti, kad vienas iš tėvų gali atstoti kitą, kad galima mylėti vaiką neapkenčiant jo tėvo ar motinos. Tai būtų tiesiogiai ar netiesiogiai neigiama vaiko prigimtinė meilė abiems tėvams. Šiandien tai labai aktualu, nes visuomenėje daugėja išsiskyrusių šeimų. Vaikai gyvena su vienu iš tėvų. Vienas iš tėvų nekęsdamas kito, vaikui esant šalia ir jam girdint, kalba apie buvusį sutuoktinį neigiamai, pabrėžiant trūkumus, blogą charakterį, o galbūt net tai pritaiko vaikui, sakydami: „Tu elgiesi taip kaip tavo tėvas/motina elgėsi!“

Tėvų tarpusavio meilė lemia gražius santykius su jų tėvais, kitais artimaisiais, kartu žadinama artimųjų meilė anūkams, pusbroliams ar pusseserėms, kaimynams ir t.t. Atrodo, kad nėra efektyvesnio būdo paskatinti vaikus mylėti tėvus, kaip rodant jiems meilę savo tėvams pavyzdžiu, skatinant ir juos reikšti meilę seneliams, proseneliams. Tėvai, dalydami meilę artimiesiems, nenuskriaudžiant savo vaikų, kaip tik šį jausmą padidina.

Vaikų auklėjimas šeimoje: esmė, tikslai ir pareigos

Auklėjimas - tai asmenybės ugdymas, jos prigimties plėtojimas, dorinimas. Auklėjimu išvystoma žmogaus prigimtis, jo individualybė. Auklėjimas stiprina žmogaus vidines galias, atstato harmoniją tarp aukštesnių ir žemesnių galių. Auklėjimas apima ne dalį, o visą vaiko asmenybę. Arba žmogus yra išauklėtas, arba visai neišauklėtas. Negalime atskirai, dalimis lavinti vaiko protą, valią, darbštumą, meilę. Auklėjimas yra tėvų ir vaikų sąveika vertybių pagrindu. Tėvų siūlomas vertybes vaikai priima tik tada, kai yra nuoširdus bendravimas tarp jų.

Vaikų auklėjimo procese labai svarbi visos šeimos buitis, jos narių elgesys. Suaugusieji rūpinasi, kad šeimoje neįsigalėtų chaosas. Svarbu, kad ir gyvenimas už šeimos ribų, kuriame taip pat yra daug chaoso, dvasiškai nežalotų vaiko. Reikia ugdyti vaiką taip, kad jis pasidarytų neimlus blogiems pavyzdžiams. Augdamas, kaupdamas gyvenimo patyrimą, vaikas sukuria savąją autonomiją. Šeimos ir aplinkos pavyzdžius jis pasirenka pats ir juos atmeta, jei jie neatitinka jo vidinei pozicijai. Protingi tėvai, auklėdami vaiką, į jį žiūri kaip į asmenybę, turinčią savo dvasinį gyvenimą, kurios negalima tvarkyti tik pagal savo norus. Tėvai, auklėdami vaiką, turi būti įsitikinę savo idėjų teisingumu ir gėriu.

Taigi, auklėti vaiką reiškia:

• Tobulinti jo prigimtį.
• Dorinti asmenybę.
• Bendradarbiauti su juo remiantis šeimos vertybėmis.
• Tikslingai organizuoti visos šeimos gyvenimą ir elgesį.

Šeimoje atliekamas vaikų ugdymo darbas yra svarbi prielaida kitų auklėjimo grandžių (mokyklos, bažnyčios, visuomenės informavimo priemonių, visuomeninių organizacijų) veiklos sėkmei užtikrinti. Šeima auklėja vaiką su mokykla ir valstybe bendradarbiaudama ir kooperuodama savo veiksmus. Todėl tėvai, spręsdami juos, neturėtų aklai orientuotis į Rytus ar Vakarus. Išstudijavę vienų ar kitų auklėjimo patyrimą, jie sukuria savąjį vaikų auklėjimo modelį, kuris atitiktų savo šeimos kultūrą ir siekius:

1. Pats bendriausias auklėjimo uždavinys šeimoje - pasiekti, kad jis būtų organiškai individualus.
2. Vaikas turi vystytis ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp bendraamžių.
3. Vaikas turi būti auklėjamas nuolat jam bendraujant su gamta.

Tėvai, spręsdami vaikų auklėjimo uždavinius, vienodai domisi jo išoriniu ir vidiniu pasauliu, turi leisti jam patirti visus vaiko amžiaus tarpsnių ypatumus. Tėvai su savo reikalavimais neturi užgožti vaikystės ar jaunystės, o sudaryti sąlygas vaikams džiaugtis to gyvenimo tarpsnio privalumais. Bendrus reikalavimus tėvai turi nuolat keisti, pritaikyti prie atitinkamų sąlygų, atsižvelgiant į vaiko individualybę ir psichologinius ypatumus. Vaikų auklėjime gali plėtotis tėvų auklėjimo menas. Mokant vaiką bendrauti, turi būti akcentuojamas dėkingumas tėvams, pedagogams, artimiesiems ir pan.

Tėvas ir motina gimdo vaiką ir auklėja jį tikėdamiesi, kad jis užaugs už juos geresnis. Tas vaikų gerėjimas priklauso ne tik nuo biologinės evoliucijos, bet labiausiai - nuo tėvų ir aplinkinių asmenų įtakos.

Pedagoginės tėvų pareigos

Remiantis J.Vabalo-Gudaičio teoriniu palikimu, suformuluotos tokios pedagoginės tėvų pareigos:

1. Pirmoji pareiga - saugoti vaikus nuo blogų gyvenimo pavyzdžių. Ypač iki ankstyvos paauglystės, kol vaikas neatsparus blogoms įtakoms. Tėvai vaikų akivaizdoje turi vengti: barnių, keiksmų, smurto, girtavimo ir paleistuvavimo. Jie turi neleisti vaikams bendrauti su blogais draugais. Tėvai vaikams yra:
   • Panašėjimo ir sekimo pavyzdžiai, net nenorėdami jie užkrečia vaikus savo papročiais ir psichinėmis ypatybėmis.
   • Jie teikia vaikams sąmoningai parinktų pavyzdžių bei įspūdžių (iš gyvenimo, knygų).
   • Naudojasi labiau patyrusių patarimais, kad auklėjimo darbą atliktų planingai ir apgalvotai.
2. Antroji pareiga - savo vaikų mokymas. Motina moko vaiką taisyklingai vaikščioti, valgyti, apsirengti, kalbėti, skaityti, rašyti ir kt. Tėvas padeda motinai dirbti šį darbą, supažindina mergaites ir berniukus su įvairiomis profesijomis, supažindina su svarbesniais politinio bei valstybinio gyvenimo klausimais, formuoja vaiko pasaulėžiūrą. Abu tėvai dirba šeimoje išvien. Negalima nustatyti griežtų ribų tarp tėvo ir motinos pareigų, tarp auklėjimo ir mokymo.
3. Trečioji pareiga - tėvų pagalba mokyklai. Tėvai rūpinasi vaiko poilsiu, nes šis atlieka nelengvą intelektinį darbą, neapkrauna jo dideliais fiziniais darbais ir patarnavimais. Domisi pažymiais. Mokytojai ir tėvai palaiko abipusę pedagoginę sąveiką. Turi vykti mokytojų ir tėvų bendravimas ir bendradarbiavimas, kuris labai svarbus tiek šeimos auklėjime, tiek ugdyme mokykloje. Ir mokytojai, ir tėvai yra vienodai reikšmingi vaiko gyvenime. Tėvų ir pedagogų bendradarbiavime būtina vadovautis pagrindiniu principu, kad viskas, kas daroma, daroma vaikų labui. Mokytojai ir tėvai turi tapti ugdymo proceso partneriais. Šeima negali už vaiko mokymąsi visą naštą „užkrauti“ mokyklai. Tiek mokytojai, tiek tėvai turi jausti atsakomybę už vaikų žinias. Pagrindinis mokytojų rūpestis - jo pedagoginis meistriškumas ir aukšto lygio mokymas, o ką vaikas įgis iš tokio mokymo - mokinio ir jo tėvų rūpestis. Mūsų mokykla ir šeima, gyvendamos laisvos rinkos sąlygomis, atsakomybę už vaiko mokymąsi ir elgesį turi ugdyti minėtomis kryptimis.

„Pedagogika kaip mokslas, visos jos sudetingos ir detalizuotos taisyklės gali būti prasmingos tik tada, kai auklėjamąjį darbą lydės meilės ir sutarimo šeimoje dvasia“ (Gruce R. Šeima ir vaikų auklėjimas).

Norėtųsi, kad kiekvienu konkrečiu atveju tėvai būtų gyvi ir kūrybiški auklėtojai. Jie turi „skiepyti“ jaunajai kartai pasišventimo ir darbštumo, drąsos ir atsakomybės, švelnumo ir valdymosi daigus. Reikia formuoti religinį jausmą. Meilės ir atsakomybės formavimas yra ilgas ir nenuilstantis darbas. Norint pasiekti rezultatą neužtenka vien mokymo ir mokymosi pastangų. Gamtinėmis ir antgamtinėmis priemonėmis reikia ugdyti savo ir vaikų charakterį. Auklėjimas šeimoje - tai asmenybės dorovinio, dvasinio, emocinio pagrindo sukūrimas. Be jo žmogus negali deramai gerbti savęs ir kitų žmonių, mėgti savo darbą. Tačiau šeima viena nepajėgi visapusiškai ugdyti asmenybės, ji turi nuolat bendrauti, savo veiksmus kooperuoti ir koordinuoti su mokykla ne kaip atskiri asmenys, o kaip bendruomenės. Reikia bendro jų susitelkimo. Namai ir ugdymo įstaiga yra du svarbiausi vaikų pasauliai, kurie kasdien turi sietis. Jeigu pedagogus ir tėvus sieja tarpusavio pagarba pagrįsti saitai, vaikai jausis saugiai, tačiau jei šie du pasauliai tarpusavyje nederės - dėl abejingumo, supratingumo stygiaus ir nesugebėjimo veikti išvien - vaikai kentės. Kiekviena auklėjimo grandis turi pati atlikti jai priklausančius veiksmus. Net gerai organizuotas šeimos auklėjimas nėra visagalis vaikų ugdymo veiksnys. Reikia neužmiršti ir visos visuomenės įtakos.

Ekranų įtaka vaiko raidai

Neretai jau kūdikystėje (0 - 2 metų amžiuje) ir ankstyvojoje vaikystėje (2 - 6 metų amžiuje) mobilusis telefonas, kompiuteris ar televizorius tampa neatsiejama vaiko gyvenimo dalimi. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad vaikai vis daugiau laiko praleidžia prie ekranų: Jungtinėse Amerikos Valstijose 0 - 8 metų vaikai prie ekranų praleidžia daugiau nei 2 valandas per dieną, vakarų Indijoje 2 - 6 metų amžiaus, Lietuvoje ir Suomijoje 0 - 12 metų amžiaus vaikai prie ekranų praleidžia apie 3 valandas per dieną.

Mokslinės literatūros duomenimis, per didelis ekranų laikas kūdikystėje gali būti vienas iš aplinkos veiksnių, susijusių su autizmo spektro sutrikimu (toliau ASS). Tyrimai rodo, kad 1 m. amžiaus vaikams, prie ekranų praleidžiantiems iki 1 val. per dieną, autizmo spektro sutrikimo rizika sulaukus 3 m. padidėja kelis kartus, lyginant su vaikais, kurie prie ekranų nepraleidžia laiko visai.

Pastebėję aukščiau išvardintus simptomus, paklauskite savęs, ar aš leidžiu savo vaikui naudotis ekranais? Jei atsakymas yra TAIP, tai visų pirma eliminuokite ekranus iš vaiko gyvenimo - neduokite vaikui telefono, planšetinio kompiuterio ar kitų ekranų, namuose nejunkite televizoriaus kaip „fono“. Nepamirškite, kad vaikai mokosi žaisdami ir bendraudami su tėvais bei bendraamžiais, tad siekdami užtikrinti sėkmingą vaiko raidą skirkite jam kiek įmanoma daugiau savo dėmesio, skatinkite bendrauti ir žaisti su kitais vaikais, skaityti knygas, užsiimti įvairiomis veiklomis.

Eliminavus ekranus ir pradėjus daugiau laiko leisti su vaiku neretai pastebimas raidos progresas, tačiau kartais jis būna nepakankamas ir gali kelti nerimą. Jei jaučiatės neužtikrintai, pašalinus ekranus matote išliekančius anksčiau minėtus simptomus, nebijokite kreiptis pagalbos į specialistus.

Rekomendacijos dėl ekrano laiko

Pasaulio sveikatos organizacija ir kiti šaltiniai pateikia rekomendacijas dėl ekrano laiko vaikams:

Kalbant apie ekranų laiką kūdikystėje ir ankstyvojoje vaikystėje visada prisiminkite pasakymą „mažiau yra daugiau“!

Vaiko raidos etapai ir aplinkos įtaka

Vaikystėje ugdomi esminiai charakterio bruožai, formuojasi elgesio įpročiai, kuriuos vėliau labai sunku koreguoti. Septynerių metų vaikas jau turi 90 proc. savo protinių gebėjimų, valios, išsiugdytų charakterio bruožų ir vaizduotės, svarbiausius fizinius, intelektinius, dvasinius ir socialinius gebėjimus. Tie raidos periodai tokie svarbūs, jog būtini tuo metu vystymosi procesai vėliau nebegali vykti - bent jau tokiu pačiu būdu.

Psichoanalizės klasikė K. Horney tyrimais nustatyta, kad asmenybės charakterio bruožų formavimą lemia ne tiek biologinės (pavyzdžiui, temperamentas) priežastys, kiek socialinės kultūrinės (pavyzdžiui, aplinka, tėvų ir kitų vaiką prižiūrinčių asmenų tarpusavio santykiai). Vyraujančius charakterio bruožus reikėtų suprasti kaip vienpusiškai išreikštą ar dominuojantį bruožą kitų bruožų atžvilgiu. Kūdikystėje ir vaikystėje vieni vaiko potyriai pirmavo lyginant su kitais, todėl intensyviai ir nuolat išgyvenami tapo vyraujantys ir įsitvirtino, o kiti buvo užslopinti dėl menko aplinkos stimuliavimo.

Amžiaus tarpsnių ypatumai ir jų įtaka

• Nuo gimimo iki 2 metų: Formuojasi vaiko prieraišumas prie žmonių. Svarbu, kad vaiką nuolat prižiūrėtų vienas žmogus, prie kurio jis galėtų prisirišti ir patirti švelnumo potyrius. Vaikas, neturėjęs vieno nuolat jį prižiūrinčio žmogaus, negalėjęs patirti švelnumo potyrių, ateityje vengs artimesnio kontakto su kitais vaikais ir suaugusiais žmonėmis, šalinsis nuo jų ar visais įmanomais būdais stengsis atsiriboti.
• 2-4 metų vaikas: Susiduria su savo aplinkos reikalavimais ir draudimais. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas susipažįsta su taisyklėmis. Tėvų sukurtas taisykles vaikai priima kaip gyvensenos dėsnius ir taisykles, kuriomis reikia vadovautis. Vykdant pirmas tėvų užduotis (surink žaislus, atnešk šaukštą, pasupk broliuką) ugdomas pareigingumas, savarankiškumas.
• 4-6 gyvenimo metai: Vaikas susiduria su realybe, kad ne visi norai išsipildo kaip mat vos apie tai pagalvojus. Šiuo amžiaus tarpsniu vyksta realybės išbandymas ir suvokimas. Turime leisti vaikams suprasti, kad visi norai ar malonumai turi savo kainą. Jeigu tėvai šiuo amžiaus tarpsniu besąlygiškai žavisi vaiku, jį lepina ir nesuteikia jam pareigų, vaikui tampa įprasta būti dėmesio centre.
• 6-8 metai: Vaikų savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi ugdymosi laikotarpis. Tėvai, perdėtai mylintys ir globojantys vaiką, jį lepinantys ir nieko nereikalaujantys, slopina vaiko savarankiškumą. Vaikas, sėkmingai įveikęs šio amžiaus tarpsnio krizę, pasitiki savimi ir jaučiasi reikšmingas savarankiškai atlikdamas užduotis, priimdamas sprendimus, spręsdamas savo problemas.

Skirtingais vaiko raidos tarpsniais tėvai turi užtikrinti tinkamas sąlygas vaikams patirti įvairius potyrius. Per potyrius sukaupta informacija leidžia žmogui gyvenime daryti tinkamus sprendimus pasirenkant elgesį.

Skyrybų įtaka vaiko raidai

Augantis išsituokusių šeimų skaičius lemia vis dažnesnį vaikų įtraukimą į sudėtingas situacijas, turinčias reikšmingų psichologinių pasekmių jų raidai. Nors pats skyrybų procesas jau tampa vis labiau priimtinu visuomenei reiškiniu, jo psichologinės pasekmės vaikams išlieka reikšmingos ir neretai sunkiai atpažįstamos. Situacija tampa ypač sudėtinga, kai tėvai po skyrybų ne tik nesusitaria dėl vaiko gerovės, bet ir įtraukia jį į tarpusavio konfliktą - darydami emocinį spaudimą ar siekdami, kad vaikas palaikytų vieną iš jų. Tyrimai rodo, kad tokioje padėtyje atsidūrę vaikai dažniau patiria nerimo, kaltės jausmus, sunkumus kuriant santykius bei ilgalaikį psichologinį distresą.

Po skyrybų vaikas dažnai atsiduria sudėtingoje psichologinėje padėtyje, kai du artimiausi žmonės - tėvai - tampa vienas kito oponentais. Neretai šis konfliktas persikelia į vaiko erdvę: tėvai, sąmoningai ar nesąmoningai, ima naudoti vaiką kaip įrankį savo emociniams ar praktiniams tikslams pasiekti.

Vaiko įtraukimas į tėvų konfliktą

Vaiko įtraukimas į tėvų emocinius konfliktus gali pasireikšti skirtingais būdais:

• Kaltės jausmo kurstymas: Vaikui perduodama mintis, kad jo meilė ar noras matytis su kitu tėvu/motina yra neteisingas ar skaudinantis.
• Informacijos iškraipymas arba slėpimas: Vaikui pateikiama klaidinanti ar nevisa informacija apie skyrybas ar kito tėvo elgesį.
• Kontakto ribojimas: Vienas iš tėvų tiesiogiai ar netiesiogiai trukdo vaikui susitikti su kitu tėvu.

Tokie elgesio modeliai nebūtinai yra sąmoningi. Kartais tai kyla iš pačių tėvų apmaudo ar baimės prarasti artimą ryšį su vaiku, ypač kai tėvystės vaidmuo glaudžiai susijęs su asmenine tapatybe ir saviverte.

Vaiko įtraukimas į tėvų konfliktą sukelia sudėtingas emocines patirtis, kurios dažnai nėra lengvai atpažįstamos nei tėvams, nei aplinkiniams. Tokie vaikai dažnai patiria vidinį konfliktą dėl prisirišimo prie abiejų tėvų - jie jaučiasi priversti pasirinkti vieną, bijodami įskaudinti kitą. Tai sukelia kaltės, gėdos ir baimės jausmus, kurie vaiko sąmonėje gali įsitvirtinti kaip nuolatinė vidinė įtampa.

Šio tipo konfliktai gali paveikti ir vaiko tapatybės raidą - ypač jei vaikas yra verčiamas atsiriboti nuo vieno iš tėvų, kurio asmenybė, vertybės ar net išvaizda yra dalis jo paties besiformuojančios asmenybės. Tokiu atveju gali kilti tapatumo krizė, savęs atmetimas arba vidinis susipriešinimas. Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad tokioje situacijoje augę vaikai dažniau susiduria su padidėjusiu psichologiniu distresu, žemu savęs vertinimu, emocijų reguliavimo sunkumais.

Ankstyvas emocinių sunkumų ir pasikeitusio elgesio atpažinimas - vienas svarbiausių žingsnių užkertant kelią ilgalaikiam vaikų psichologiniam žalojimui. Psichoedukacija tėvams yra viena iš efektyvių strategijų: ji padeda suprasti savo elgesio poveikį vaikui, keisti bendravimo modelius ir mokytis konstruktyviai spręsti konfliktus, neįtraukiant vaiko kaip „įrankio“.

Tėvų skyrybos savaime nebūtinai lemia neigiamas pasekmes vaikui, tačiau rizika gerokai išauga tada, kai vaikas įtraukiamas į tėvų tarpusavio konfliktą ir tampa emocinio spaudimo objektu. Prevencija prasideda nuo suvokimo: svarbu, kad tiek tėvai, tiek specialistai gebėtų atpažinti subtilias emocinio spaudimo formas bei lojalumo konflikto ženklus.

Emocinė prievarta prieš vaikus

Emocinė prievarta - tai nuolatinis suaugusių, tai yra tėvų/globėjų ir kitų ugdančių vaiką asmenų, bendravimas su vaiku, kuris sukelia vaikui ilgalaikius neigiamus emocinės būklės ir savivertės pasikeitimus. Literatūroje paprastai naudojami terminai „emocinė prievarta“, „emocinė nepriežiūra“, „emocinis smurtas“, „psichologinė prievarta“, „psichologinis smurtas“.

Emocinę prievartą gali lemti šie veiksniai:

• Nuolatinė neigiama suaugusių nuostata į vaiką (kaltinimas, kritika, žeminimas, atstūmimas).
• Per dideli arba per maži reikalavimai, neatitinkantys vaiko amžiaus ir brandos.
• Reikalavimas, kad vaikas vertintų grėsmingas ar sudėtingas situacijas, atsakytų už aplinkybes, kurioms neturi įtakos.
• Tėvai nepadeda arba nesukuria galimybių vaikui ugdyti bendravimo ir pažintinius gebėjimus.
• Tėvai nepripažįsta vaiko individualumo ir psichologinių ribų, naudoja vaikus savo psichologiniams poreikiams tenkinti.

Iš visų prievartos rūšių sunkiausia yra nustatyti emocinę prievartą. Atskirti, kur pasireiškia netinkamas vaikų auklėjimas - kritikavimas, reikalavimai, perdėtos baimės dėl vaiko saugumo ir t.t., o kur prasideda emocinė prievarta, nėra paprasta. Emocinis vaiką žalojantis elgesys vertinamas tada, kai nuolatinis vaiko emocinių poreikių netenkinimas ir jo savijautos bloginimas tampa auklėjimo stiliumi ir pastoviu suaugusių elgesio su vaiku modeliu.

Agresyvus vaikų elgesys

Agresyvus vaikų elgesys yra opus klausimas psichikos sveikatos specialistams. Toks elgesys 6 m. ir jaunesnių vaikų grupėje svyruoja nuo 7 iki 26 proc. Daugelis vaikų išmoksta agresyvų elgesį valdyti jau mažame amžiuje. Agresyvus elgesys dažnai pasireiškia kartu su kitais sutrikimais. Berniukams agresyvaus elgesio epizodai pasireiškia dažniau nei mergaitėms.

Dažnai tėvai nepakankamai kreipia dėmesį į vaikų agresyvų elgesį tol, kol jis tampa sunkiai valdomas. Agresyvaus elgesio atsiradimui įtakos turi daugybė veiksnių, kurie nuolat tiriami, siekiant pagerinti prevenciją.

Veiksniai, lemiantys agresyvų elgesį

• Socialiniai - ekonominiai veiksniai: Mamos išsilavinimas, dirbanti motina, tėvų tarpusavio santykiai, tėvų bedarbystė, mažos pajamos, depresija sergančios motinos.
• Šeimos veiksniai: Nepilnos šeimos, priešiški tarpusavio santykiai su seserimis ar broliais, finansinės problemos, socialinis ir finansinis nepriteklius.
• Auklėjimo stilius: Neteisingas auklėjimas, emocinė disreguliacija, tėvų pyktis, neigiamas požiūris į vaiką.
• Jautresni vaikai: Jautresni vaikai gali būti agresyvaus elgesio taikiniai.

Naujausiame Kanadoje atliktame tyrime apie vaikų agresiją buvo nagrinėjami rizikos veiksniai, jų trukmė, įtakos staigumas bei vaikų lyties, neišnešiotumo veiksnių įtaka agresijos atsiradimui. Nustatyta, kad berniukams agresyvus elgesys būdingesnis. Neefektyvus ir priešiškas auklėjimas turėjo greitų pasekmių ir skatino ar palaikė vaikų agresyvų elgesį iki šešerių metų.

Rekomenduojama atkreipti dėmesį į jaunus tėvus ir pagelbėti jiems auklėjimo klausimais, nes tada lengviau užkirsti kelią agresyvaus elgesio išsiprovokavimui. Norint mažinti agresyvaus elgesio epizodų pasikartojimą, naudinga konsultuoti auklėjimo klausimais, ypač vienišus tėvus, turinčius daugiau vaikų.

tags: #vaiko #teise #vaikut

• GBS infekcijos naujagimiams priežastys
• Informacija apie vaikiškus triračius motociklus
• Išsami informacija apie Andriaus Jančiausko biografiją
• Karaoke pramoga vaikams
• Darželio "Rytas" ugdymo metodai