Vaikystė - tai intensyvaus augimo ir vystymosi laikotarpis, kurio metu ne tik formuojasi fizinės ir kognityvinės vaiko savybės, bet ir klostosi itin svarbūs socialiniai įgūdžiai. Šie įgūdžiai, apimantys gebėjimą bendrauti, bendradarbiauti, suprasti ir valdyti emocijas, yra tarsi pamatas, ant kurio statoma visa būsimoji vaiko gerovė ir sėkmė. Mokslininkai ir psichologai sutaria - kuo anksčiau pradedama ugdyti šiuos gebėjimus, tuo didesnė tikimybė, kad vaikas taps socialiai adaptuota, savimi pasitikinčia ir laiminga asmenybe.
Socialiniai įgūdžiai yra didelis gebėjimų kompleksas, leidžiantis vaikui tinkamai sąveikauti su kitais žmonėmis, kurti ir palaikyti tarpusavio santykius. Tai apima viską - nuo bendravimo ir empatijos iki konfliktų sprendimo ir bendradarbiavimo. Jie nėra vien tik apie tai, kaip mes kalbame ir bendraujame su kitais, bet ir apie tai, kaip suprantame, reaguojame į aplinkinių jausmus, kaip sprendžiame tarpusavio nesutarimus ir kaip prisidedame prie bendruomenės gerovės.
Psichologė Agnieška Kašinska teigia: "Mes, žmonės, esame socialinės būtybės, turime bendravimo, buvimo tarp žmonių poreikį. Jei vaikas išmoksta jaustis komfortiškai tarp žmonių, tuomet jis auga ir vystosi kaip sveika asmenybė, nes jam pavyksta tenkinti socialinio bendravimo poreikį."
Pagrindiniai socialiniai įgūdžiai ir jų svarba
Pagrindiniai socialiniai įgūdžiai, kuriuos būtina ugdyti nuo pat mažens, yra šie:
- Bendravimas: gebėjimas aiškiai reikšti savo mintis ir jausmus, klausytis kitų, užduoti klausimus ir atsakyti į juos.
- Bendradarbiavimas: gebėjimas dirbti kartu su kitais siekiant bendro tikslo, dalintis, laukti savo eilės ir palaikyti komandos narius.
- Lankstumas: gebėjimas prisitaikyti prie kintančių situacijų, priimti kitų nuomones ir rasti kompromisus.
- Empatija: gebėjimas suprasti ir jausti kitų žmonių emocijas, įsijausti į jų padėtį.
- Gebėjimas konstruktyviai spręsti problemas: gebėjimas ramiai ir protingai ieškoti sprendimų kilus konfliktams ar nesutarimams.
Vaikai, pasižymintys stipresniais socialiniais-emociniais įgūdžiais, geba kurti draugiškus tarpusavio santykius, tiek bendraamžių, tiek ir suaugusiųjų gretose. Socialiniai vaikų įgūdžiai veikia ir jų akademinius pasiekimus. Mokykloje kuriami socialiniai ryšiai veikia vaiko požiūrį į mokyklą, norą priklausyti jos bendruomenei bei poreikį tobulėti. Bendraamžių pripažinimo trūkumas neretai skatina mokinį atsiriboti, mažina jo norą įveikti akademinius iššūkius, ryškina vidinius sunkumus signalizuojančius požymius.
Tyrimai atskleidžia, kad mokinio socialinės-emocinės kompetencijos jų akademinius pasiekimus prognozuoja taip pat gerai ar net geriau nei intelekto rodmenys. Mokiniai, demonstruojantys stipresnius socialinius ir emocinius įgūdžius, formuoja stabilesnius ir pozityvesnius santykius su bendraamžiais, yra rečiau atstumiami, izoliuojami, rečiau patiria patyčias. Vaikai, turintys draugų, yra iš esmės laimingesni ir sėkmingesni mokykloje - turi aukštesnius pažymius, yra labiau įsitraukę į papildomas mokyklines veiklas, rečiau patenka į bėdas.
Kita vertus, mokiniai, patiriantys patyčias, demonstruoja žemesnius akademinius pasiekimus, dažniau vartoja alkoholį ir kitas psichoaktyvias medžiagas, turi žemesnę savivertę, jaučiasi vieniši ir prasčiau lanko mokyklą.
Žaidimo vaidmuo ugdant socialinius įgūdžius
Žaidimas vaikystėje yra kur kas daugiau nei linksmas užsiėmimas - tai pagrindinė vaiko ugdymo priemonė. Per žaidimus vaikai mokosi bendrauti, bendradarbiauti, spręsti problemas ir valdyti emocijas. Visi šie įgūdžiai yra kompleksiški ir sudėtingi, tad žaidimo forma suteikia vaikams saugią erdvę juos tyrinėti ir pamažu įvaldyti. Bežaidžiant su kitais, susipažįstama su pamatinėmis bendravimo taisyklėmis - mokomasi dalytis, laukti savo eilės, reaguoti į kitų žmonių jausmus.
Tokie žaidimai kaip „Emocijų šarados“, kuriuose vaikai vaidina skirtingas emocijas, padeda geriau suprasti kitų išgyvenimus. Vaidmenų žaidimai, pavyzdžiui, „namai“ ar „parduotuvė“, skatina vaikus pažinti įvairius gyvenimo vaidmenis ir suprasti, ką reiškia būti tėčiu, sese, kliente ar pardavėju.
Emociniai gebėjimai formuojasi ir per asmeninį žaidimą. Pasinerdami į žaidimus ar kūrybines veiklas, vaikai lavina vaizduotę, turtina vidinį pasaulį ir atranda pomėgius, kurie vėliau gali tapti svarbia jų gyvenimo dalimi ar net profesinės veiklos pagrindu.
Suaugusiųjų vaidmuo ugdant socialinius įgūdžius
Suaugusiųjų - tėvų, mokytojų ar globėjų - dalyvavimas yra reikšmingas: stebėdami žaidimą, jie gali švelniai pakoreguoti elgesį arba pagirti už empatiškus poelgius. Suaugusiųjų reakcija padeda vaikams suprasti, kas yra priimtina, o kas ne, kaip spręsti konfliktus ir gerbti kitų ribas.
Pavyzdžiui, jei vaikas „parduotuvėje“ elgiasi nesąžiningai, suaugęs žmogus gali pasiūlyti pagalvoti, kaip jaučiasi „klientas“ - taip ugdoma pagarba ir atjauta kitiems. Suaugusiųjų vaidmuo čia taip pat svarbus: būdami šalia, jie padeda vaikui atpažinti ir įvardyti emocijas. Pavyzdžiui, kai atžalai nepavyksta pastatyti norimos kaladėlių pilies, suaugęs gali paaiškinti, kad nusivylimas yra natūralus jausmas ir paskatinti vaiką apmąstyti, ką būtų galima daryti kitaip.
Psichologė-psichoterapeutė Emilija Baltrūnaitė pabrėžia: „Žaidybinės veiklos ir vaidmenų žaidimai, tokie kaip „gydytojas” ar „pardavėjas”, yra efektyvūs lavinant vaikų empatiją, bendradarbiavimą ir problemų sprendimo įgūdžius. Emocijų kortelės, su vaizdais ir įveikos būdais, padeda vaikams atpažinti ir suprasti savo jausmus. Kasdienės diskusijos apie emocijas, remiantis šiomis kortelėmis, ir knygų apie emocijas skaitymas, pavyzdžiui, „Kai jaučiu pyktį, liūdesį ar baimę”, gilina vaikų emocinį suvokimą per pasakojimus ir simbolius. Be to, „Ramiosios zonos”, kuriose naudojamos pagalvės ir antistresiniai žaislai, suteikia vaikams galimybę ramiai išgyventi ir išveikti emocijas.“
E. Baltrūnaitė pasakoja, kaip pedagogai ir specialistai aktyviai padeda vaikams spręsti konfliktines situacijas ir mokytis bendradarbiauti, reaguodami į vaikų nesutarimus ir dirbdami su jais sprendžiant problemas. Psichologės-psichoterapeutės teigimu, auklėtojos moko vaikus naudoti „AŠ kalbą”, tokią kaip „man nemalonu, kai tu stumdaisi”, vietoj „tu blogas”, siekiant išvengti kritikos ir vertinimo, bei skatinant išreikšti savo jausmus ir poreikius. Abi nesutariančios pusės raginamos pasidalinti savo požiūriais į situaciją ir kartu ieškoti kompromisų. Pedagogai skatina aktyvų klausymą, kur vaikai atidžiai išklauso vienas kitą ir stengiasi suprasti kito perspektyvą.
Socialinių įgūdžių stokos pasekmės
Psichologė Agnieška Kašinska perspėja: "Jei vaikui trūksta socialinių įgūdžių, gali būti, jog aplinka pradės jo nepriimti, atstums. Tuomet vaikas ieškos kitų būdų, kur gali patenkinti socialinio bendravimo poreikius. Dažniausia priemonė - internetas. Ten nereikia daug socialinių įgūdžių, vaikas jaučiasi drąsesnis, o jei kažkas nepavyks, jis gali tiesiog ištrinti. Be abejo, tai gali peraugti į priklausomybę, vaikas išvis gali nenorėti išeiti iš savo kambario, nes visas gyvenimas yra už ekrano."
Štai keletas ženklų, rodančių, kad vaikui gali trūkti socialinių įgūdžių:
- Vaikas bijo žmonių susibūrimo.
- Atsisako žaisti su kitais vaikais.
- Bijo būti paliktas vienas.
- Gali būti agresyvus arba labai baikštus.
- Kiti vaikai nenori su juo žaisti.
Taigi, labai svarbu skatinti socialinių įgūdžių plėtrą ir ugdymą bet kuriame vaiko amžiuje. Tai padės jam ne tik efektyviai bendrauti su kitais, prisitaikyti naujoje aplinkoje, bet ir spręsti iškilusius konfliktus.
Programos, skirtos socialinių įgūdžių ugdymui
Paramos vaikams centro vadovė, psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė pabrėžia: „Labai svarbu kuo anksčiau pradėti stiprinti ne tik vaikų akademinius, bet tuo pačiu ir socialinius emocinius įgūdžius, nes tai yra pamatas, kuris padeda gerai jaustis tiek darželinukams, tiek vėliau mokykloje ir net suaugus. Vaikai jau darželyje išmokę tokių esminių įgūdžių, kaip klausytis ir koncentruoti dėmesį, jausti empatiją, valdyti emocijas, kurti draugystes ir spręsti santykių problemas, juos įpranta taikyti visą laiką“.
LIONS QUEST programų grupė siūlo socialinio ir emocinio ugdymo programas nuo priešmokyklinio ugdymo iki dvyliktos klasės. Šios programos diegiamos visų tipų ugdymo institucijose.
„Antras žingsnis” - tyrimais paremta programa, skirta pradinių klasių vaikams. Organizacija įgyvendina tarptautinę ankstyvosios prevencijos programą „Zipio draugai” ir jos tęsinį arba antrąją dalį programą „Obuolio draugai”, kurios moko ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus vaikus įveikti stresus ir kasdienius sunkumus, ieškoti būdų susitvarkyti su jausmais, įtvirtina vaiko gebėjimą naudotis parama ir ją teikti, ugdo vaikų empatiją. Šių abiejų programų autorių teisės priklauso tarptautinei organizacijai Partnership for Children. Organizacija taip pat sukūrė ir vykdo ankstyvosios prevencijos programą „Įveikime kartu”, kuri yra skirta vyresniems pradinių klasių mokiniams. Tai į vaiko ir šeimos socialinių gebėjimų ugdymą orientuota ankstyvosios prevencijos programa, padedanti ugdyti vaikų emocinių sunkumų įveikimo gebėjimus.
Vitlio privatus darželis Vilniuje laikosi požiūrio, kad bendravimas su kitais, kalbėjimas ir kitų klausymas, dialogai - yra pagrindas, leidžiantis vaikams išreikšti savo mintis, jausmus, poreikius. Ankstyvas bendravimo gebėjimų lavinimas padeda vaikams integruotis į visuomenę, būti draugų grupės ar bendruomenės dalimi, mokytis įsiklausyti. Šis konstruktyvumas ugdo gebėjimą spręsti konfliktus ar prisitaikyti įvairiose gyvenimiškose situacijose. Kuo anksčiau vaikai pradeda bendrauti, tuo lengviau jiems sekasi tapti sociumo dalimi, suprasti ir priimti kitus.
Tėvų ir darželio bendradarbiavimas yra pagrindinis elementas, padedantis efektyviai ugdyti vaikų socialinius įgūdžius ir užtikrinti jų visapusišką raidą. Vaiko poreikis bendrauti yra įgimtas - pasak pašnekovės, mokydamasis bendrauti bei būti su kitais žmonėmis ir skirtingose aplinkose vaikas plečia savo socialinio bendravimo patirtis, per tai patiria tapatumo jausmą, susiformuoja jo asmenybė. Ankstyvajame amžiuje vaiko socialinis mokymasis vyksta kasdienėse patirtyse - žaidžiant, bendraujant, sprendžiant nesutarimus ir ieškant savo vietos grupėje. Kai vaikas jaučiasi emociškai saugus, priimtas ir palaikomas, jis natūraliai pradeda domėtis ne tik aplinka, bet ir kitais vaikais. Socialiniai įgūdžiai nėra įgimti. Jie formuojasi palaipsniui, per patyrimą, stebėjimą ir bandymus. Vaikai mokosi suprasti, kad šalia yra kitas - su savo norais, emocijomis ir ribomis. Po adaptacijos ir savarankiškumo augimo etapo vaiko dėmesys vis dažniau krypsta į bendraamžius. Konfliktai ankstyvajame amžiuje nėra neigiamas reiškinys - tai natūrali socialinio mokymosi dalis. Socialinių gebėjimų ugdymas vyksta ne atskirose pamokose, o kasdienėse situacijose. Ankstyvajame ugdyme žaidimas yra pagrindinė socialinio mokymosi forma. Kad socialiniai įgūdžiai galėtų augti, būtina aplinka, kurioje vaikas jaučiasi saugus reikšti save. Įvairios veiklos zonos, atviros priemonės ir galimybė dirbti mažomis grupėmis sudaro sąlygas vaikams natūraliai bendrauti, stebėti vieniems kitus ir mokytis per patirtį. Vaiko socialinis ugdymas nesibaigia darželyje. Socialiniai įgūdžiai formuojasi ten, kur vaikas jaučiasi saugus, matomas ir vertinamas.
N. Martišienė sako, kad kiekvienas santykis vaiką ugdo. Pavyzdžiui, bendraudamas su kitais, vaikas realiai patiria, koks elgesys stiprina tarpusavio ryšį ir padeda užmegzti draugystę, kokios taisyklės ir kokie būdai spręsti problemas gyvenime veikia. Vaiko teisių gynėja pataria suklusti, jeigu iš vaiko girdite „aš neturiu draugų“, „su manim niekas nenori bendrauti“ ir pan. „Kai vaikas pritrūksta patirties, kaip tam tikrose situacijose išbūti, tada jos atrodo baugios, jų gali vengti. Tam tikrais atvejais gali pasireikšti psichosomatiniai sutrikimai - pykins, skaudės pilvuką ar galvą“, - atkreipia dėmesį N. Jos nuomone, ką tėvai geriausio gali padaryti šiuo atveju, tai sudaryti erdvę vaikui reflektuoti savo jauseną, suteikti emocinį palaikymą ir patvirtinimą. O kaip atsvarą nusivylimui, užsisklendimui, virtualiam gyvenimui - pasiūlyti kokybišką bendravimą. Jau vėliau galima po truputį padėti vaikui išeiti iš komforto zonos, sukurti jam kuo daugiau situacijų, kurias turės įveikti, išmokti prisitaikyti, rasti sprendimus.
Psichologė psichoterapeutė doc. dr. Asta Adler taip pat pabrėžia vaiko socialinių įgūdžių ugdymą, kaip svarbų aspektą pilnavertei asmenybei formuotis ir tuo pačiu drąsina tėvus kilus sunkumams ieškoti pagalbos. Pasak A. Adler, moksliniai tyrimai atskleidžia, kad tik gimęs vaikas jau daug ilgiau savo dėmesį sutelkia į judančius daiktus ir veidus. Todėl, panašu, kad vaiko gebėjimas fiksuoti veidus ir atpažinti veido mimikas, o per tai artimiausio žmogaus reakcijas ir pagrindines emocijas - įgimtas. Taigi, tėvai ar kiti vaiku besirūpinantys žmonės vaikui suteikia pirmąją informaciją apie pasaulį. Jeigu vaikas šiame ryšyje jaučiasi saugus, jis gali savo artimiausią aplinką ramiai tyrinėti ir ją palaipsniui noriai plėsti.„Ankstyvoji patirtis ir įsitikinimai nelengvai keičiasi, tačiau nauja pozityvi patirtis sukuria naujas galimybes. Žmonių smegenys yra plastiškos, todėl nauja patirtis mus gali paveikti bet kuriame gyvenimo etape. Mūsų tėvai mus augindami darė klaidas ir dėl to patys būdami tėvais nesąmoningai klystame, tačiau labai svarbu judėti toliau su jausmu, kad galiu rinktis, ką su savo patirtimi daryti, kaip tą patirtį įprasminti ir eiti pirmyn“, - tvirtina A. Adler.
Ekspertė prideda, jog tam, kad vaikas nesielgtų netinkamai, jam nepakanka žinoti, kad toks elgesys yra netinkamas. Vaikas turi žinoti ir turėti galimybę išbandyti pageidaujamą bei tinkamą elgesį. Kai suteikiame vaikui grįžtamąjį ryšį, kad jis gali ir jam sekasi, didėja tikimybė, jog jis kartos tą elgesį. Kai vaikas išmoksta tinkamai elgtis įvairiose situacijose, jis labiau pasitiki savimi naujose, dar nepažintose situacijose.
tags: #vaiko #socialiniai #igudziai
