Sprendžiant vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos klausimą, taikomos teisės normos, kuriomis reglamentuojama teisė spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos, todėl ši teisė yra sudedamoji faktinės atsakomybės už vaiko globą dalis (Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch - BGB) 1631 straipsnio 1 dalis). Jeigu tėvų pareigos suteiktos abiem tėvams, jie kartu turi nuspręsti, ar vaiką reikėtų išvežti į kitą šalį. Tačiau paprašius šeimos bylų teismas gali perduoti tėvų pareigas, taigi ir, pavyzdžiui, teisę spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos, tik vienam iš tėvų, kai sprendžiami konkretūs klausimai (žr. Civilinio kodekso 1671 straipsnio 1 dalį).
Antrojo iš tėvų sutikimas išvežti vaiką į užsienį yra reikalingas, jeigu tėvų pareigos (arba bent teisė spręsti dėl gyvenamosios vietos) suteiktos abiem tėvams. Vaiko išvežimas gyventi į užsienį yra teisėtas, jeigu su vaiku norintis persikelti vienas iš tėvų gali savarankiškai priimti tokį sprendimą, nes, pavyzdžiui, jam vienam priklauso tėvų pareigos arba bent jau teisė spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos. Tačiau jeigu tėvų pareigomis besidalijančių tėvų nuomonė vaiko išvežimo į užsienį klausimu skiriasi ir jie negali dėl to susitarti, kiekvienas iš tėvų gali kreiptis į šeimos bylų teismą, kad jam būtų suteikta teisė priimti sprendimą dėl persikėlimo pagal Civilinio kodekso 1628 straipsnį. Be to, atskirai gyvenantis vienas iš tėvų taip pat gali pagal Civilinio kodekso 1671 straipsnio 1 dalį kreiptis į šeimos bylų teismą ir prašyti, kad tik jam vienam būtų nustatytos tėvų pareigos arba tėvų pareigos konkrečiu klausimu, pavyzdžiui, dėl teisės spręsti dėl gyvenamosios vietos. Teismas prašymą patenkins, jeigu kitas iš tėvų sutiks, nebent tam prieštaraus ne jaunesnis kaip 14 metų amžiaus vaikas, arba jeigu tikėtina, kad, (iš dalies) panaikinus bendras tėvų pareigas arba tėvų valdžią tam tikrais klausimais (iš dalies) perleidus pareiškėjui, bus tenkinami geriausi vaiko interesai.
Laikinas vaiko išvežimas
Taip pat svarbu atskirti nuolatinį vaiko išvežimą nuo laikino. Ar laikino vaiko išsivežimo atveju (pvz., atostogoms, dėl sveikatos priežiūros ir pan.) taikomos tokios pačios taisyklės kaip ir nuolatinio vaiko išsivežimo atveju? Bendras tėvų pareigas turintys tėvai iš esmės tokį sprendimą turi priimti kartu (Civilinio kodekso 1627 straipsnis). Jeigu bendras tėvų pareigas turintys tėvai gyvena atskirai, jie kartu turi nuspręsti, kad planuojama kelionė nėra kasdienis klausimas, o esminės svarbos klausimas (Civilinio kodekso 1687 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys). Tas iš tėvų, su kuriuo vaikas paprastai gyvena, turi teisę pats spręsti kasdienius klausimus (Civilinio kodekso 1687 straipsnio 1 dalies antras sakinys). Remiantis Civilinio kodekso 1687 straipsnio 1 dalies ketvirtu sakiniu, antrasis iš tėvų, pas kurį vaikas gyvena kito iš tėvų sutikimu arba teismo sprendimu, gali pats priimti sprendimą tik dėl klausimų, susijusių su faktine vaiko priežiūra, pavyzdžiui, ką vaikas valgys arba kada jis eis miegoti. Teisės aktuose konkrečiai nenurodyta, kurie klausimai yra esminės svarbos, o kurie - kasdienio pobūdžio arba susiję su faktine vaiko priežiūra. Šis klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Iš esmės, ir vienas iš tėvų, su kuriuo vaikas paprastai gyvena, ir vienas iš tėvų, turintis teisę bendrauti su vaiku, gali pats nuspręsti laikinai išsivežti vaiką į kelionę užsienyje, su sąlyga, kad keliaujama ne į vietoves, kuriose vaikui kyla ypatingas pavojus, pavyzdžiui, atokias vietoves arba ten, kur neužtikrinama pakankama medicininė priežiūra ar tvyro politinė įtampa. Tėvų pareigų neturintis vienas iš tėvų neturi teisės nuspręsti, kur vaikas turėtų gyventi.
Taip pat kalbant apie laikiną išvežimą, jei globa paskirta abiem tėvams kartu, tėvai, kiek tai pagrįsta ir įmanoma, įgyvendina globą bendru sutarimu (ABGB 137 straipsnio 2 dalies paskutinis sakinys). Vis dėlto tarpusavio susitarimo reikalavimas visiškai teisėtai gali būti netaikomas, pavyzdžiui, jei neplanuotai nusprendžiama savaitgalį aplankyti užsienyje gyvenančius senelius, ir kitas iš tėvų per tą laiką vis vien neketino niekaip bendrauti su vaiku (šiuo atveju nebūtų pagrįsta siekti tarpusavio sutikimo).
Tarptautinis vaiko pagrobimas ir jo prevencija
Kalėdų laikotarpis - tai metas, kai dauguma žmonių tikisi ramybės, džiaugsmo ir šeimos susibūrimų. Tačiau, „tai, kas turėjo būti džiaugsminga šeimos šventė, kartais virsta širdgėla ir teisiniu košmaru,“ - teigia mediatorė Kristina Cipkuvienė. Neteisėtas vaiko išvežimas į kitą šalį arba jo negrąžinimas į nuolatinę gyvenamąją vietą, pažeidžiant globos teises, tai problema, kuri ypač aktuali šventiniu laikotarpiu, kai padidėja šeimos konfliktų rizika.
Nors tikslios statistikos apie tarptautinius vaiko pagrobimus per Kalėdas nėra, bendri duomenys rodo, kad kiekvienais metais pasaulyje užregistruojama tūkstančiai atvejų, kai vaikai išvežami į kitas šalis be vieno iš tėvų sutikimo. Vaikui tai - ne tik kelionė į kitą šalį. Tai - nauja, svetima aplinka, kurioje gali kilti nesaugumo jausmas, nesugebėjimas susitikti su artimaisiais ar net sunkumai mokykloje dėl kalbos barjero. Pasak teisininkės ir mediatorės Kristinos Cipkuvienės, sužinojus apie vaiko išsivežimo gyventi į užsienį faktą, svarbu veikti nedelsiant ir ginti tiek vaiko, tiek savo kaip vieno iš tėvų interesus.
Tarptautinis vaiko pagrobimas - tai neteisėtas vaiko išvežimas į kitą šalį arba jo negrąžinimas į nuolatinę gyvenamąją vietą, pažeidžiant globos teises. Bet kuriuo atveju, įstatymas nurodo, kad vienas iš tėvų turi teisę išvežti vaiką į kitą valstybę nuolat gyventi tik gavęs antrojo sutikimą. Beje, būtinybė gauti sutikimą išlieka ir tada, kai ankstesniu teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta jau yra nustatyta su vienu iš tėvų.
Neteisėtas vaiko išvežimas (tarptautinis vaikų grobimas) yra apibrėžiamas kaip vaiko perkėlimas arba negrąžinimas į nuolatinę jo gyvenamąją vietą be kito tėvo (motinos) arba globėjo sutikimo, jeigu tai pažeidžia globos teises, kurios yra pripažintos vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisėje. Sprendimas išvykti gyventi su vaiku į kitą šalį gali išprovokuoti išsiskyrusių tėvų ginčus ne tik dėl to su kuo, bet ir kur turi gyventi vaikas. Būtent todėl, kad vienas iš tėvų, nusprendęs pakeisti savo gyvenamosios vietos valstybę, kartu pasiima ir vaiką (-us), taip apribodamas kito tėvo (motinos) galimybes palaikyti pastovų ryšį su vaiku bei pažeisdamas vaiko teisę bendrauti su abiem tėvais ir būti jų auklėjamam, ir buvo priimta 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau - Hagos konvencija).
Taigi Hagos konvencija siekiama atgrasyti nuo vaikų grobimo, užtikrinant, kad pagrobęs tėvas ar motina negalėtų įteisinti tokio vaiko išvežimo šalyje, į kurią vaikas pagrobiamas. Vis dėlto, tai nereiškia, kad jūs negalite persikelti į kitą šalį ar grįžti į gimtinę. Tačiau vaikas nėra vienas iš jūsų lagaminų, todėl ketindami persikelti su vaiku arba gaukite kito tėvo/motinos sutikimą, arba kreipkitės pagalbos į konsulines įstaigas, teisininkus šalyje, kurioje gyvenate, kad padėtų jums pradėti procesą dėl vaiko gyvenamosios vietos valstybės pakeitimo, kito tėčio/mamos bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo, išlaikymo priteisimo. Arba rinkite medžiagą apie tai, kad vaiko tėtis/mama šeimoje elgiasi netinkamai, dėl ko vaikui kyla grėsmė toje aplinkoje, kad jūs ieškojote pagalbos, bet ji nebuvo tinkama, todėl negrįžus iš atostogų vaiką būtų nesaugu grąžinti į jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybę.
Svarbūs instrumentai ginčams dėl vaikų pagrobimo spręsti
Svarbūs instrumentai ginčams dėl vaikų pagrobimo spręsti yra Hagos konvencija ir tarptautinė mediacija. Šiuo metu Hagos konvencijai priklauso daugiau nei 100 valstybių. Tad jei vaikas išvežtas į valstybę, kuri yra Hagos konvencijos narė, galite inicijuoti procesą, kad vaikas būtų grąžintas. Svarbu žinoti, kad konvencija sprendžia tik vaiko gyvenamosios vietos atkūrimo klausimą. Prie Hagos konvencijos prisijungusiose valstybėse pagalbą teikia šiam tikslui įsteigtos Centrinės institucijos, o spręsti ginčus savanorišku susitarimu net ir tose šalyse, kurios nėra prisijungusios prie Hagos konvencijos, padeda tarptautinė mediacija.
Tarptautinė mediacija
Įprastai tarptautinėje mediacijoje dalyvauja vienas ar keli mediatoriai ir ginčo šalys. Atsižvelgiant į ginčo sudėtingumą, dalyvauti tarptautinėje mediacijoje gali būti pakviestas psichologas ar advokatas, tačiau paprastai papildomų asmenų dalyvavimas apsunkina mediacijos procesą ir nėra rekomenduojamas. Svarbu žinoti, kad mediatorius nėra psichologas ar advokatas, o mediacija neatstoja psichoterapijos ar teisinės konsultacijos. Jei trūksta informacijos apie įstatymines teises, jei norima pasitarti dėl teisinių niuansų ar sulaukti advokato įžvalgų dėl ketinamo pasirašyti susitarimo, rekomenduojama konsultuotis su teisininku atskirai nuo mediacijos.
Tarptautinė mediacija padeda išvengti ilgai trunkančio ir brangaus bylinėjimosi. Jei bent vienas iš tėvų jaučia, kad yra nors menkiausia tikimybė rasti bendrą sprendimą ne teisminiu keliu, rekomenduojama pasitelkti tarptautinės mediacijos specialistą kaip neutralų trečiąjį asmenį. Taip pat verta apsvarstyti ir esant galimybei pasitelkti tarptautinę mediaciją, kuri gali būti naudinga ne tik kaip alternatyva teismui, bet ir kaip integruota teisminio proceso dalis.
Hagos konvencijos ypatumai skirtingose šalyse
Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų pagrobimo reglamentuoja, kaip šalys turėtų reaguoti į atvejus, kai vaikai neteisėtai išvežami į kitas šalis arba iš jų. Kiekviena šalis privalo nustatyti savo Centrinę instituciją, kuri teiktų pagalbą tiek „išvykstančiose“, tiek „atvykstančiose“ bylose. Pavyzdžiui, Australijoje Centrinė institucija, veikdama kaip ieškovas, pradeda teismo procesus, kuriuose tėvams paprastai nereikia dalyvauti tiesiogiai. Tačiau Jungtinėse Valstijose Centrinės institucijos vaidmuo skiriasi ir yra gerokai ribotas. JAV Centrinė institucija, veikianti per Valstybės departamentą, nesprendžia bylų dėl vaikų grąžinimo, neturi teisės pradėti teismo procesų ir gali tik padėti teikti informaciją ar pasiūlyti tarpininkavimą. Šie skirtumai, deja, dažnai nesuprantami, gali sukelti painiavą ir lemti klaidas. Kai kurių šalių (pavyzdžiui Australijos) interneto svetainėse pateikiama klaidinanti informacija, teigianti, kad užsienio Centrinės insituticijos, įskaitant JAV, gali pradėti teisines procedūras.
Pagal Hagos konvenciją, jei per metus nuo neteisėto vaiko pervežimo į kitą šalį nepavyksta pradėti teisminio proceso, gali būti taikoma „settlement“ išimtis. Kitaip tariant, teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką, jei jis jau įsitvirtino naujoje gyvenamojoje šalyje. Sprendžiant dėl vaiko grąžinimo į pirminę šalį bus vertinama, ar vaikas jau adaptavosi naujoje aplinkoje, ar lanko ugdymo įstaigą, ar moka bendrauti tos šalies kalba, kokia paties vaiko nuomonė, kur jis nori gyventi ir pan.
Tėvai, kurių vaikai neteisėtai perkelti į Jungtines Valstijas, turi žinoti, kad teismo procesą inicijuoti turi patys - nepakanka pateikti prašymą JAV Centrinei institucijai.
Prevencinės priemonės ir patarimai tėvams
Tėvai, planuojantys laikinai ar neribotam laikui persikraustyti į užsienį kartu su vaikais, turėtų iš anksto apsvarstyti galimas teisines pasekmes ateityje. Kas nutiktų, jei vienas iš tėvų nuspręstų grįžti kartu su vaikais į gimtąją šalį? Siekiant išvengti galimų ginčų ir teisinių nemalonumų, rekomenduojama pasikonsultuoti su tarptautinės šeimos teisės advokatu.
Jau gyvenantiems užsienyje tėvams ir norintiems užsitikrinti didesnę tikimybę galėti grįžti į gimtąją šalį kartu su vaikais skyrybu atveju, svarbu išlaikyti socialinius ir ekonominius ryšius su savo gimtąja šalimi. Strategiškai veikti svarbu ir tiems, kurie jau gyvena užsienyje, planuoja skirtis ir nori išsivežti vaikus gyventi į kitą šalį.
Tėvams, siekiantiems susigrąžinti neteisėtai išvežtą vaiką, svarbu išsiaiškinti teisinius šalių skirtumus ir tikslų Centrinės institucijos vaidmenį.
Pirmiausia turite gerai įvertinti šeimos situaciją. Tais atvejais, kai kyla grėsmė jums ar vaikui, turite kreiptis į atitinkamas vaiko gyvenamosios vietos valstybės įstaigas, kad surinktumėte įrodymus apie netinkamą tėvo (motinos) elgesį ir galimą grėsmę vaikui.
Teisininko komentaras
Norite išvykti su vaiku gyventi į užsienį, kai su vaiko tėvu ar mama esate išsiskyrę? Tėvai paprastai gerai žino apie vaiko kelionės dokumentus, kurių reikalauja pasienio kontrolės pareigūnai. Net jeigu nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta yra nustatyta su išvykstančiu tėvu. Šio komentaro tikslas - atkreipti pačių tėvų dėmesį, kurie savo gyvenime susiduria tokiomis situacijomis. Apie tai verta pakalbėti, nes vieno punkto, kuris aiškiu tekstu įpareigoja gauti liekančio tėvo leidimą, įstatymuose nerasite. Be to, tėvai lietuvišką „vaiko gyvenamosios vietos“ nustatymą su vienu iš tėvų, dažnai klaidingai supranta kaip tam vienam iš tėvų suteiktas vaiko globos teises.
Tiek dėl nežinojimo, tiek ir spontaniškai („ai, išvažiuosim ir nieko man nepadarys“) pasielgti yra visiškai neprasminga, nes yra gana aiški situacija, koks būtų teismo sprendimas, jeigu paliktas tėvas imtųsi teisinių veiksmų. Paliktas Lietuvoje tėvas pagal ES reglamentą ir Hagos konvenciją turi teisę taikyti specialią procedūrą ir reikalauti grąžinti neteisėtai išvežtą vaiką į Lietuvą. Tokiu atveju, sprendžiama dėl kuo greitesnio vaiko grąžinimo, o pati byla dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo), leidimo su vaiku išvykti gyventi į užsienį ar bendravimo tvarkos nustatymo (pakeitimo) yra nagrinėjama Lietuvos teismuose.
Iš kitos pusės, būtina žinoti ir tai, kad paliktam Lietuvoje tėvui nedelsiant nesiėmus teisinių veiksmų dėl vaiko išvežimo, o vėliau nusprendus pateikti reikalavimus dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo (pakeitimo), vėlgi pagal ES reglamentą, jau teks kreiptis į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismą, t. y. kaip ir bet kuris ginčas, o ypač kai tenka bylinėtis užsienio valstybės teisme, žmogui reiškia reikšmingus laiko, energijos ir finansinius praradimus, nekalbant apie bylos baigtį ir teismo sprendimo (dėl vaiko gyvenamosios vietos ar bendravimo su vaiku tvarkos) vykdymą užsienyje.
Vis dažniau šeimas kuria skirtingų tautybių ir pilietybių asmenys iš įvairiausių pasaulio vietų. Neretas atvejis, kad susidūrus su kultūros, religijos, papročių, kalbos ir kitais skirtumais santuokos yra nutraukiamos. Nutrūkus santykiams, dažnai vienas iš tėvų nusprendžia grįžti į gimtinę, kartu norėdamas pasiimti vaiką. Taip susiduriama su neteisėto vaiko išgabenimo į kitą valstybę problema.
Svarbūs aspektai: Tėvams gyvenantiems atskirai ir auginantiems nepilnamečius vaikus yra būtina žinoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotas taisykles ir jų laikytis (ypač ketinantiems išvykti su vaiku). Geriausių vaiko interesų paisymas ir pagarba tėvų valdžios lygybės principui, sprendžiant svarbiausius vaiko gyvenimo klausimus, suponuoja poreikį gauti skyrium gyvenančio tėvo sutikimą kitam iš tėvų, su kuriuo nustatyta nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, siekiančiam su vaiku išvykti gyventi nuolat į užsienį. Skyrium gyvenančio tėvo nesutikimas daro negalimą vaiko išvežimą į užsienį nuolatiniam gyvenimui, nebent teismas pripažintų tokį nesutikimą teisiškai nepagrįstu (neatitinkančiu vaiko interesų). Vienam iš tėvų ketinant su nepilnamečiu vaiku išvykti nuolatiniam gyvenimui į užsienio valstybę, būtina išspręsti liekančio tėvo tolesnio dalyvavimo vaiko auklėjime klausimus, t. y. tėvams būtina susitarti dėl liekančio tėvo bendravimo su vaiku tvarkos, vaikui gyvenant užsienio valstybėje. Suteikti galimybę skyrium gyvenančiam tėvui bendrauti su vaiku yra tėvo, pas kurį gyvena vaikas, pareiga ir jis neturi teisės kliudyti kitam tėvui bendrauti su nepilnamečiu vaiku.
Teismų praktika Lietuvoje
Primename, kad Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. gruodžio 22 d. nutartimi atsisakė išduoti leidimą grąžinti mergaitę į Vokietiją. 2007 m. kovo 15 d. Lietuvos apeliacinis teismas šią nutartį panaikino ir įpareigojo iki balandžio 15 d. perduoti mergaitę jos tėvui M. R. į Vokietiją. Mergaitės motina I. R. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl šios nutarties vykdymo sustabdymo iki pagerės jos sūnaus sveikatos būklė, jos prašymą teismas 2007 m. balandžio 23 d. patenkino ir atidėjo grąžinimą iki liepos 1 d. Oranienburgo (Vokietijos Federacinė Respublika) apylinkės teismas dar 2006 m. rugpjūtį nusprendė globos teises laikinai suteikti tik mergaitės tėvui M. R., o bendrą su mergaitės motina I. R. globą panaikinti. Taigi vaiko laikinos globos klausimo Lietuvos teismai nesprendė ir negalėjo spręsti, nes jį jau buvo išnagrinėjęs kompetentingas Vokietijos teismas. 2006 m. liepą mergaitės motina, gavusi mergaitės tėvo leidimą, išvažiavo su dukra į Lietuvą, iš kur pranešė nežadanti sugrįžti. Kadangi motina turėjo mergaitės tėvo sutikimą ribotam laikui (dviem savaitėms) išvežti mergaitę į Lietuvą, jos išvežimas yra teisėtas, tačiau mergaitės laikymas Lietuvoje be tėvo sutikimo ir pasibaigus nustatytam terminui yra neteisėtas.
Apeliacinis teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas peržengė nagrinėjamos bylos ribas ir pasisakė apie aplinkybes, kurios gali būti reikšmingos tik nagrinėjant vaiko globos bylą - su kuriuo iš tėvų mergaitei bus geriau gyventi. Tuo tarpu klausimas dėl vaiko globos nebuvo sprendžiamas. Mergaitės motina I. R. prašymą atidėti dukros grąžinimą į Vokietiją motyvavo paūmėjusia jos sūnaus liga. Tačiau Apeliacinis teismas pabrėžia, jog I. R. sūnaus liga buvo žinoma sprendžiant klausimą dėl mergaitės grąžinimo, tačiau ji nebuvo pripažinta pagrindu atsisakyti grąžinti mergaitę, todėl negali būti pripažinta ir pagrindu sustabdyti nutarties vykdymą. Svarstant nutarties dėl mergaitės grąžinimo atidėjimo klausimą, negali būti nagrinėjamos aplinkybės, kurios buvo nagrinėtos sprendžiant vaiko grąžinimo klausimą. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas atidėti mergaitės grąžinimą, nurodė, kad I. R. ir jos šeimai būtinas ilgesnis laikotarpis pasiruošti mergaitės grąžinimui į Vokietiją, tačiau nenurodė, kaip tai siejama su pačios mergaitės interesais. Be to, Apeliacinis teismas primena, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamoje praktikoje jau ne kartą yra pasisakyta, jog bylose dėl vaikų grąžinimo delsimas grąžinti yra pripažįstamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos pažeidimu ir kad ypatinga svarba turi būti teikiama pirmiausiai vaiko interesams. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas klausimą dėl mergaitės grąžinimo atidėjimo išsprendė neteisingai.
Lietuvos teismai tokią bylą nagrinėjo vadovaudamiesi 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau - Hagos konvencija) ir 2003 m. Tarybos reglamentu. Pagal minėtą Hagos konvenciją vaiko išvežimas į kitą šalį arba laikymas joje laikomas neteisėtu, jeigu yra nustatytos šios dvi sąlygos: pažeidžiamos globos teisės pagal valstybės, kurioje vaikas gyveno iki išvežimo arba laikymo, įstatymus (šiuo konkrečiu atveju - pagal Vokietijos įstatymus); jei išvežimo arba laikymo metu tomis globos teisėmis kartu arba atskirai buvo arba būtų naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas arba laikomas kitoje valstybėje. Kitos sudėties Apeliacinio teismo kolegija ankstesniame savo sprendime nustatė, jog neteisėto vaiko laikymo pasekmės yra globos teisių pažeidimas. Vaikas netenka asmens, šiuo konkrečiu atveju - tėvo M. R., globos, kurią turėjo savo nuolatinėje nustatytoje gyvenamojoje vietoje - Vokietijoje. Be to, mergaitės mamai nebuvo ir nėra užkirstas kelias toliau bendrauti su dukra Vokietijoje.
Lietuvos teismai, vadovaudamiesi Hagos konvencijos 12 straipsnio nuostatomis, vienerių metų vaiko gyvenimo Lietuvoje termino sąlygą dažnai taiko lanksčiai ir pabrėžia, kad reikšminga vertinti ne konkretų laikotarpį, kurį vaikas praleido Lietuvoje, bet individualius vaiko prisitaikymą prie naujos aplinkos patvirtinančius aspektus. Taigi, visų pirma atsižvelgtina į tai, kad toks buvimas kitoje teritorijoje nėra laikinas ar atsitiktinis ir ten gyvendamas vaikas yra integravęsis į socialinę ir šeiminę aplinką. Todėl turi būti atsižvelgta į gyvenimo valstybės narės teritorijoje ir šeimos persikėlimo į šią valstybę trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis, vaiko pilietybę, mokyklos ar darželio lankymo vietą ir sąlygas, kalbų žinias ir šeiminius bei socialinius vaiko ryšius toje valstybėje. Be abejo, Lietuvos teismai vertina ir vaiko emocinį prisitaikymą (saugumą ir stabilumą), analizuoja, ar egzistuoja natūralus ir tvirtesnis emocinis ryšys su vaiką išvežusiu vienu iš tėvų. Pabrėžtina, kad vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos lygį būtina vertinti tuo metu, kai vyksta procesas (esamuoju laiku), nes tai leidžia preliminariai (realiai) daryti išvadas apie įvykusį pripratimą, adaptavimąsi prie tos aplinkos, kurioje vaikas praleido pastaruosius dvylika mėnesių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad „prisitaikymas“ apima du elementus. Pirma, jis apima fizinį elementą - įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje. Antra, jis apima emocinį elementą - saugumą ir stabilumą.
Kita išimtis yra paties vaiko prieštaravimas būti grąžintam. Sprendžiant tokio pobūdžio bylas išklausyti vaiką yra būtina. Tačiau vaiko nuomonė turi būti vertinama atsižvelgiant į vaiko amžių ir jo gebėjimą pačiam priimti sprendimus, galimą tėvų įtaką vaiko nuomonei ir pan. Trečia išimtis - yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Paprastai vaiką išsivežęs tėvas (motina) grėsmę vaikui grindžia galimu likusio tėvo (motinos) smurtu, piktnaudžiavimu alkoholiu, tėvystės įgūdžių nebuvimu ir pan. Nepaisant visų šių aplinkybių, kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar šios aplinkybės yra pagrįstos įrodymais, ar tėvas (motina) gali keisti savo elgesį ir tinkamai pasirūpinti vaiku. Dažnai neteisėti išvežimai yra argumentuojami smurtine (alkoholizmas, psichologinė prievarta) vieno iš tėvų sukurta aplinka. Reglamente įtvirtinta ir papildoma sąlyga - teismas negali atsisakyti grąžinti vaiko, jei nustatoma, kad bus imtasi priemonių sugrąžinto vaiko apsaugai užtikrinti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas minėtą vaiko negrąžinimo sąlygą, yra nurodęs, kad tai tokie atvejai, kai tėvai nederamai atlieka savo pareigas ir teises bei yra pagrindo manyti, kad toks jų elgesys nepasikeis ateityje (piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ir pan.). EŽTT atkreipė dėmesį, kad pagal Izraelio teisę egzistuojantis vaiko motinos įkalinimo už vaiko grobimą pavojus gali turėti rimtų neigiamų pasekmių vaikui jo grąžinimo atveju. Kitame sprendime, priimtame byloje X prieš Latviją, EŽTT nusprendė, kad Latvijos teismai, spręsdami iš Australijos į Latviją motinos pagrobto vaiko grąžinimo klausimą, tinkamai neįvertino vaiko motinos pateiktų duomenų dėl rizikos, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala.
Jei tėvas (motina) nesutinka su vaiko išvežimu į kitą valstybę, šį ginčą turi spręsti teismas. Tokio ginčo sprendimas gali trukti pakankamai ilgai, todėl šiuos klausimus reikėtų planuoti iš anksto. Naujausioje teismų praktikoje formuojami kriterijai, kuriais remiantis spręstinas toks tėvų ginčas, pavyzdžiui: ar vaiko perkėlimas yra būtinas; ar pastovaus ryšio su persikeliančiu suaugusiuoju užtikrinimas yra svarbesnis nei vaiko aplinkos išsaugojimas; ar yra pagrindas riboti vaiko bendravimą su Lietuvoje liekančiu tėvu (motina); ar Lietuvoje liekantis tėvas (motina) vykdo jam nustatytas pareigas; ar tėvų tarpusavio santykiai nėra konfliktiški (tokiu atveju, vienam iš tėvų kartu su vaiku išvykus į užsienio valstybę, tai galėtų turėti įtakos ne tik tiesioginio, bet ir nuotolinio bendravimo apsunkinimui); kokia vaiko pozicija dėl galimo persikėlimo ir šios pozicijos susiformavimo prielaidos. Peržvelgus teismų praktiką sunku būtų įvertinti aiškias tendencijas. Pažymėtina, kad sprendimas dėl vaiko grąžinimo nėra sprendimas grąžinti vaiką tėvui (motinai), likusiam valstybėje, iš kurios vaikas buvo išvežtas. Žinoma, dažniausiai vaiką išvežęs tėvas (motina) klausia, o kur vaikas bus grąžintas, jei aš neketinu grįžti. Tai, matyt, yra sunkiausia šių bylų dalis. Šios kategorijos bylose teismų priimti sprendimai vykdomi be išlygų, jei tai neišvengiamai - panaudojant prievartą. Laikoma, kad teismo sprendimas yra įgyvendintas, kai vaikas perduodamas „paliktajam“ tėvui (motinai).
