Ar tikrai taip yra? Užmeskime akį į statistiką. Amerikiečių biografijų tyrimai rodo, kad pirmagimiai pasiekia sėkmę gyvenime du kartus dažniau už savo brolius ir seseris. Labai daug pirmagimių yra tarp amerikiečių kongresmenų, vyresnėliai vyrauja JAV prezidentų sąraše ir tarp moterų, kurios gavo mokslinius laipsnius. Ar gali tokia situacija būti pagrįsta vien įgimtais charakterio ypatumais?
Mokslininkai jau seniai diskutuoja, kokią įtaką tam turi gimimo eiliškumas. Tyrėjai iki šiol dėl to nesutaria, tačiau yra nemažai tyrimų, kuriuose atrandamos sąsajos tarp to, ar vaikas gimė pirmas, antras, ar yra vienintelis šeimoje, ir jo charakterio ypatumų, pasiekimų gyvenime bei santykio su tėvais. Teoriją, kad gimimo eiliškumas yra susijęs su asmeninėmis savybėmis, pirmas 1920-aisiais iškėlė psichologas Alfredas Adleris (Alfred Adler). Jis teigė, kad gimimo eiliškumas daro didelę įtaką mūsų gyvenimo stiliui: kaip sprendžiame problemas, renkamės draugus, kuriame santykius, bendraujame darbe. Jis teigė, kad taip yra todėl, jog kiekvienas žmogus siekia būti priimtas ir vertinamas, ir pirmiausia to siekia būtent šeimoje.
Kiekvienas vaikas gimsta vis kitokioje šeimoje: vienas - nepatyrusių jaunų tėvų ką tik sukurtoje šeimoje, kitas - trijų asmenų šeimoje, kur jau karaliauja pirmagimis, trečias - gausioje, jau ilgą istoriją turinčioje šeimoje. Kiekvienas vaikas siekia tėvų meilės, dėmesio ir tai daro skirtingais būdais, nelygu kokios yra šeimos aplinkybės, taip pat ir tėvai dažnai bendrauja skirtingai su savo vyriausiu vaiku, viduriniu ar jauniausiu.
Vaiko gimimo eiliškumas - tema, apie kurią tiek daug prikalbėta, prirašyta ir liaudyje pripasakota, jog gali pasirodyti, kad nieko naujo čia nepasakysi. Tačiau, nepaisant to, šis klausimas vis dar domina daugelį tėvų, auginančių ne vieną vaiką, ir kelia klausimus apie tai, kokią įtaką gimimo eiliškumo principai turi šeimos gyvenimui. Ar tikrai pirmagimiai, vidurinieji ir jauniausieji vaikai pasižymi tam tikrais būdo bruožais, kurie nulemia jų elgesį ir gyvenimo stilių?
Individualiosios psichologijos teorija ir gimimo eiliškumas
Individualioji psichologija - viena iš psichodinaminės psichologijos krypčių, kurios pradininkas yra Alfred Adler. Vienas iš trijų pagrindinių teorinių individualiosios psichologijos principų yra požiūris, kad žmogus iš esmės yra siekiantis tikslo. Adleris teigė, kad asmuo yra vientisas, visuminis, neskaidomas į dalis. Gyvenimo stilius yra visuminis asmens reiškimasis, atspindintis būdus, kuriais individas siekia savo gyvenimo tikslo.
Pasak Adlerio, gimimo eiliškumas turi didelės reikšmės žmogaus gyvenimo stiliaus susiformavimui. Šeimoje vaikus augina tie patys tėvai, tačiau jų socialinė aplinka nėra ta pati. Atsirandant vis kitam vaikui šeimoje, keičiasi tėvų požiūris į juos ir tai vaikams sukuria vis skirtingas socialines sąlygas.
Nereikėtų manyti, kad mūsų gyvenimas yra nulemtas to, kelinti šeimoje gimėme, ir remtis teorija tarsi pranašyste. Įsigilinę į šią teoriją galime geriau suprasti, kaip vaikas auga, kaip mąsto ir jaučiasi šeimoje, ir nors negalime pakeisti gimimo eiliškumo, galime suteikti daugiau galimybių mokytis spręsti sunkumus, ieškoti naujų bendravimo būdų ir atrasti savo vietą pasaulyje.
Psichologė Eglė Kuraitė - Žičkė pastebi, kad vaiko asmenybės formavimuisi įtakos turi kasdienė veikla, bendravimas su tėvais, auklėtojomis, draugais, fizinė aplinka, svarbūs gyvenimo įvykiai, aplinkinių reakcija į juos ir kiti veiksniai. Gimimo eiliškumas yra tik vienas iš šių veiksnių, tačiau dažniausiai labai glaudžiai su jais susijęs. Pavyzdžiui, pirmagimis gaus daugiau tėvų dėmesio, nei antras ar trečias šeimoje gimęs vaikas, o jauniausias vaikas šeimoje nuo pat gimimo augs tarp brolių ir seserų ir turės dalytis ne tik tėvų dėmesiu, bet ir savo daiktais. Tokia ankstyvoji patirtis veikia vaikus ir formuoja jų požiūrį į pasaulį ir tam tikrus įgūdžius.
Vertinant vaiko gimimo eiliškumą svarbu atsižvelgti ir į vaiko lytį, amžiaus skirtumą tarp brolių ir seserų, šeimos istoriją. Kartais vaikų psichologinis gimimo eiliškumas, t. y. kokią poziciją vaikas jaučiasi užimantis šeimoje, skiriasi nuo realaus, pavyzdžiui, jei tėvai, auginantys dvi dukras, labai laukė berniuko, bet gimė dar viena mergaitė, dėl tėvų lūkesčių neišpildymo ji gali netekti jauniausiam vaikui įprastai skiriamų privilegijų. Arba jei tarp vaikų yra šešerių ar daugiau metų skirtumas, kiekvienas jų gali būti auginamas kaip pirmagimis.
Pirmagimis: lyderis ar perfekcionistas?
Pirmasis vaikas gimsta jaunų tėvų šeimoje, kurioje žavimasi kiekvienu jo kvėptelėjimu ar krustelėjimu. Kūdikiui pasisekė, nes jis gauna nedalomą tėvų dėmesį. Visgi jauni, nepatyrę tėveliai ne tik žavisi savo vaiku, bet ir atidžiai stebi jo raidą, laukia naujų pasiekimų ir nerimauja, kai jie vėluoja. Jie klausosi kiekvieno garselio ir spėlioja, ar jis jau pasakė „bala“, o gal „laba“ nuolat formuodami didelius lūkesčius.
Taip vaikas išmoksta, kad dėmesio gauna ir yra vertinamas už savo pasiekimus - tereikia pildyti tėvų norus. Pirmagimiai gali perimti tėvų susirūpinimą ir nerimą dėl nesėkmių, stengtis viską atlikti teisingai, laikytis taisyklių, siekti tobulumo. Tai galima pastebėti, kai vaikas nuolat trina piešinius, perrašinėja namų darbus, kol nepadaro taip, kaip „turi būti“.
Būdamas vienintelis ir nepakartojamas, vaikas anksti supranta, kas tai yra galios jausmas, kuris vėliau gali būti išreikštas kaip noras padėti kitiems, kitus apsaugoti ar jiems vadovauti. Toks „karaliavimas“ netrunka labai ilgai, nes pasaulį išvysta antrasis vaikas, „nuverčia pirmagimį nuo sosto“ ir atima tėvų meilę. Taip brolio ar sesers gimimą išgyvena pirmagimiai. Dėl tokio ankstyvo trauminio patyrimo vėliau jie gali būti griežti, laikytis įsikibę savo postų, vengti rizikuoti, bijoti naujų patirčių.
Stengdamiesi „atkovoti“ tėvų dėmesį vyresnieji vaikai imasi įvairių strategijų: vieni skuba padėti ir tarsi sudaro sąjungą su tėvais, kiti ima konkuruoti su jaunesniaisiais, siekia įrodyti savo pranašumą. Šios išmoktos strategijos gali reikštis ir vėliau gyvenime kaip stiprus konkurencingumas, autoritetų dėmesio siekimas.
Gimus jaunesniajam vaikui, tėvai dažnai priskiria pirmagimiui pagalbininko vaidmenį ir suteikia atsakomybę - „tu vyresnis, didesnis, protingesnis, todėl turi pamokyti ir kitus“. Taigi pirmagimis jau nuo mažumės auginamas kaip vadovaujantis, kitus mokantis ir kontroliuojantis asmuo. Vyriausi vaikai kartais primena mažus suaugusiuosius - nuolat susirūpinusius pareigomis, besilaikančius nustatytų taisyklių ir auklėjančius kitus.
Amerikiečių biografijų tyrimai rodo, kad pirmagimiai pasiekia sėkmę gyvenime du kartus dažniau už savo brolius ir seseris. Labai daug pirmagimių yra tarp amerikiečių kongresmenų, vyresnėliai vyrauja JAV prezidentų sąraše ir tarp moterų, kurios gavo mokslinius laipsnius.
Patarimai, kaip auginti pirmagimius:
- Atsipalaiduokite - stenkitės nedaryti vaikui spaudimo dėl jo raidos pasiekimų, kad neskatintumėte jo perfekcionizmo ir griežtumo sau.
- Vertinkite ir skatinkite vaiką labiau vertinti ne tik galutinį darbo rezultatą, bet ir pastangas bei procesą.
- Mokykite priimti nesėkmes, daryti klaidas ir iš jų mokytis. Papasakokite, kai stengėtės kažką pasiekti, bet nepavyko taip, kaip tikėjotės, pavyzdžiui, sudainuoti mokykloje per pasirodymą ar gauti norimą darbą. Pabrėžkite, kad galiausiai viskas baigėsi gerai, nusakykite, ką išmokote iš savo klaidų.
- Parenkite pirmagimį antrojo vaiko gimimui: kalbėkitės su juo apie tai, leiskite išreikšti pykčio ir pavydo jausmus, skirkite jam pakankamai dėmesio.
- Padalykite atsakomybes ir darbus visiems šeimos nariams, atsižvelgdami į jų amžių ir galimybes. Neskirkite jų per daug pirmagimiui.
- Suteikite jam tam tikrų privilegijų už tai, kad turi tam tikrų pareigų, pavyzdžiui, leiskite eiti miegoti kiek vėliau nei jaunesniems vaikams.
- Skatinkite vyriausiąjį padėti mažesniesiems, kad jie neprarastų „aukštesnio” savo statuso ir taptų savo broliams ir seserims patarėjais, o ne policininkais.
- Nepasiduokite norui skirti pirmagimį jaunesniųjų vaikų nuolatine aukle.
- Skirkite vaikui individualaus dėmesio.
- Priminkite vyriausiajam, kad jis yra vaikas ir neturi viskuo rūpintis.
- Nepamirškite, kad jam svarbu žinoti taisykles, todėl jas aiškiai apibrėžkite.
Vienintelis vaikas: anksti subrendęs ar nepasiruošęs konkurencijai?
Vienintelis vaikas niekada nepatiria „nuvertimo nuo sosto” ir neturi dalytis su broliais ar seserimis tėvų dėmesiu. Vaikystėje gaunamas beribis dėmesys ir rūpestis gali lemti tai, kad vaikas užaugs nesavarankiškas, nuolat tikėsis, kad kiti už jį viską padarys. Jei tėvai savo vienturtį vaiką lepina ir kuria jam gyvenimą „be kliūčių“, vėliau gyvenime toks vaikas nemokės pats spręsti sunkumų ir nuolat ieškos pagalbos.
Nuolatinis buvimas tėvų dėmesio centre skatina vaiką jaustis ypatingą, todėl dažnai tokie vaikai siekia ypatingo dėmesio ir kitose gyvenimo situacijose. Taip pat vienturčiai dažnai siekia ir geriausių sąlygų, daiktų, darbo pozicijų, nes nuo vaikystės yra įpratę tai gauti.
Vieninteliai vaikai daugiausiai bendrauja su tėvais, todėl siekia būti į juos panašūs ir greitai auga. Jie dažnai yra brandesni už savo bendraamžius ir nesunkiai „randa kalbą“ su suaugusiaisiais.
Augdami be brolių ir seserų, jie nepatiria ne tik tėvų dėmesio ir meilės dalybų, bet ir brolių bei seserų meilės, pykčių, žaidimų, taigi praranda progą mokytis draugauti su bendraamžiais, spręsti bendravimo sunkumus. Kartais socialinėse aplinkose jie laikosi nuošalyje, atsitraukę nuo kitų, o kartais elgiasi savanaudiškai, nesidalija žaislais ir veliasi į konfliktus.
Patarimai, kaip auginti vienturčius:
- Skatinkite juos būti vaikiškus ir užsiimti vaikiškomis veiklomis.
- Stenkitės nelepinti ir nekurti vaikui ypatingų sąlygų - mokykite palaukti norimo daikto ar skanėsto.
- Suteikite galimybių bendrauti su kitais vaikais - kaimynais, pusbroliais, pusseserėmis. Organizuokite vaikų susitikimus, skatinkite lankyti būrelius, leisti laiką kieme.
- Parūpinkite vaikui gyvūnėlį, kurį augindamas jis galėtų mokytis globoti ir rūpintis kitais.
- Mokykite dalytis daiktais, pavyzdžiui, paskatinkite atiduoti nebenaudojamus žaislus kitiems vaikams.
- Nepamirškite, kad net jei vaikas susiduria su tam tikrais savo gimimo eiliškumo nulemtais sunkumais, didžiausią įtaką jam daro tėvų bendravimas ir elgesys.
Antrasis vaikas: amžinas varžovas ar taikdarys?
Antrasis vaikas gimsta jau patyrusių, labiau atsipalaidavusių tėvų šeimoje ir nuo pat pirmos savo gyvenimo akimirkos turi vyresnįjį brolį ar sesę, į kuriuos gali (arba turi) lygiuotis. Tėvai iš antrojo vaiko jau nereikalauja „laiku“ stovėti, „teisingai“ kalbėti, nesirgti ir „būti tobulą“ - jie priima jį tokį, koks yra. Antrieji vaikai dažnai ir užauga laisvesni, ne taip stipriai susirūpinę dėl geriausių rezultatų kaip vyresnieji.
Tačiau priešakyje jie visada mato didesnį, stipresnį ir gudresnį brolį ar sesę, kurių pėdomis nori sekti, o neretai to nori ir tėvai, tai išreikšdami nuolatiniu lyginimu ir skatinimu. Svarbu tai, koks yra vidurinio vaiko santykis su pirmagimiu - ar jis yra linkęs jį atkartoti, ar prieš jį maištauti, ar su juo konkuruoti. Dažnai viduriniai vaikai pasirenka priešingus pomėgius ar gyvenimo būdą nei vyresnysis brolis ar sesuo. Jei vyriausiasis vaikas auga rimtas, turintis tikslą ir jo siekiantis, tai jaunesnysis yra laisvesnių pažiūrų, jaučiasi mažiau suvaržytas, nerūpestingas.
Antrasis vaikas niekada nepatiria tokio besąlygiško dėmesio, kurį patyrė pirmasis, nes jis jau dalinasi tėvų meile su pirmuoju. Todėl net pasirodžius trečiajam, antrasis vaikas nepatiria tokio aštraus praradimo jausmo. Be to, keičiasi ir tėvų elgesys - antrasis vaikas jau nebėra tokia nauja patirtis, tėvai auklėdami jį gali labiau atsipalaiduoti ir todėl daug ramiau žiūrėti į antrąjį vaiką.
Kita vertus, antrasis vaikas visą laiką auga pirmojo šešėlyje ir jaučia poreikį rungtyniauti su broliu ar seserimi. Šios varžybos skatina antrojo vaiko vystymąsi ir dažnai jis vystosi daug greičiau, nes jis turi pralenkti pirmąjį. Antrasis vaikas yra linkęs varžytis ir ambicingas, tačiau jo vystymasis gali ir nukentėti.
Vidurinysis vaikas: be privilegijų
Kai šeimoje gimsta trečias vaikas, antrasis tampa viduriniu. Kaip ir pirmagimis, jis praranda jauniausiojo vaiko statusą, o kartu ir tėvų dėmesį. Viduriniai jaučiasi neturį nieko: nei vyriausiojo privilegijų, nei mažyliui skirto lepinimo - taigi, jiems tenka nelengva užduotis - atrasti būdų, kaip išsikovoti tėvų dėmesį. Gaudami jo mažiau, tokie vaikai išgyvena „vidurinio vaiko sindromą“ - jaučiasi ignoruojami, atstumti, nepriklausantys šeimai, todėl vėliau, kai užauga, gali nepasitikėti savimi, išgyventi panašius jausmus ir užmezgę santykius su kitais.
Dažnai pastebima, kad iš tiesų vėliau gimusiems vaikams tėvai skiria mažiau dėmesio - šeimos albume mažiau jų nuotraukų, jie nepastebimai pradeda vaikščioti, kalbėti ir netgi patys išmoksta skaityti, nors, atrodo, niekas jų to net nemokė. Taigi, antrieji ir viduriniai vaikai turi intuityviai atrasti kūrybiškų būdų atkreipti tėvų dėmesį. Būdų yra įvairių: vieni daugiausiai dėmesio sulaukia, kai ima elgtis netinkamai, kiti ima stebinti netikėtais meniniais gebėjimais ar kitomis ypatingomis savybėmis.
Pastebima, kad viduriniai vaikai, patirdami mažiau dėmesio namuose, užmezga stiprius ryšius su draugais ir yra mažiau priklausomi ir mažiau prisirišę prie šeimos nei vyresni jų broliai ar seserys. Jie drąsiau palieka namus tiek svečiuodamiesi pas draugus ir likdami nakvynei, tiek kurdami savo šeimą. Taip pat viduriniai vaikai drąsiau renkasi savo karjeros kelią, yra labiau linkę eksperimentuoti, atrasti naujoves nei pirmagimiai. Jie labiau orientuoti į socialinius santykius nei į rezultato siekimą. Dėl patiriamo nelygybės jausmo šeimoje tokie vaikai yra linkę kovoti už teisybę ir taiką. Būdami „viduryje“ jie turi mokytis rasti kalbą ir su vyresniais, ir su jaunesniais broliais ar seserimis - vėliau ateityje tai gali praversti kaip derybų įgūdžiai. Viduriniai vaikai lengvai susiranda draugų, nes yra diplomatiški, lankstūs, nekonfliktiški, empatiški, turi gerus bendravimo įgūdžius, kuriuos įgyja ieškodami savo vietos šeimoje. Kita vertus, nenorėdami pyktis su aplinkiniais, viduriniai vaikai gali vengti išsakyti savo nuomonę, atvirai kalbėtis apie problemas, o kiti gali būti linkę pasinaudoti jiems būdingu taikumu. Norėdami pasiekti savo tikslus, jie dažniau naudojasi įvairiomis manipuliacijomis ar derybiniais metodais.
Patarimai viduriniams vaikams:
- Įsiklausykite ir domėkitės, ką jums bando pasakyti vidurinis vaikas.
- Nepamirškite fotografuotis visi kartu ir po vieną, kad šeimoje niekas nebūtų užmirštas.
Jauniausias vaikas: lepinamas mažylis ar šeimos siela?
Jei tėvai mažiau jaudinosi gimus antrajam vaikui, tai augindami savo jauniausiąjį - jie jau tėvystės ekspertai. Dažniausiai jie yra vyresni nei augindami pirmuosius vaikus, labiau pavargę ir turintys daugybę rūpesčių, todėl energijos jaunėlio auklėjimui jau belikę nedaug. Ko gero, dėl to jauniausi vaikai šeimoje dažnai būna labiausiai išlepinti ir linkę laužyti taisykles. Tai atsispindi ir vėliau - tokie vaikai dažnai kvestionuoja gyvenimo taisykles, elgiasi maištingai. Kaip dažnai atspindi ir pasakos apie „trečią brolį Joną“, jauniausieji yra linkę pasirinkti visai kitokį kelią, nei vyresni broliai ar seserys ir eiti „ieškoti nuotykių“.
Jauniausi vaikai šeimoje visada išlieka „mažyliais“, kuriais rūpinasi ne tik tėtis ir mama, bet ir vyresni vaikai, dėl to jie kartais užaugę ir toliau gali tikėtis, kad kiti už juos prisiims atsakomybę ir viską padarys. Pasak A. Adlerio, lepinimas - tai viena didžiausių auklėjimo klaidų, dėl kurios vaikas gali užaugti priklausomas nuo kitų, savanaudiškas, neatsakingas.
Jaunėlis šeimoje sau dėmesio išsikovoja linksmindamas kitus. Jis žavus, linkęs bendrauti, spontaniškas, nebijantis ieškoti naujų patirčių. Kita vertus, viskas, ko jis pasiekia, tėvams jau nebekelia nuostabos ir susižavėjimo, ir net jei norėtų „mažylis“ niekada nepraaugs savo brolių ar seserų, todėl gali nuolat išgyventi nevisavertiškumo jausmą.
Jauniausias vaikas niekada nesusiduria su „nukarūnavimu“ ir dažnai tampa mylimu visos šeimos pagranduku, ypatingai jei vyresnieji vaikai yra vyresni daugiau nei keliais metais. Jį taip pat spaudžia poreikis pralenkti vyresniuosius brolius ir seseris, todėl jis gali vystytis ypač greitai. Užaugę jaunėliai gali daug pasiekti bet kokiame darbe.
Patarimai, kaip auginti jaunėlius:
- Skirkite vaikui tam tikrų darbų bei atsakomybių (pavyzdžiui, padengti stalą, sutvarkyti žaislus).
- Nepamirškite, kad gimimo eiliškumo teorija niekad tiksliai nenusakys jūsų vaiko charakterio ypatybių, nes kiekvieną veikia dar daugybė kitų aplinkos bei įgimtų veiksnių.
Gimimo eiliškumas: ne taisyklė, o tikimybė
Nagrinėdamas gimimo eiliškumą, Adleris neteikia tvirtų vystymosi taisyklių, tai tik tikimybė, nes vaikas automatiškai neįgyja vienų ar kitų charakterio bruožų tik dėl gimimo eiliškumo. Individualiosios Psichologijos mokyklos įkūrėjas bei gimimo eiliškumo konstrukto autorius Alfredas Adleris dar XX a. pradžioje įspėjo: „Ne vaiko gimimo eiliškumo numeris, žinoma, daro įtaką jo charakteriui, o situacija, į kurią jis gimsta, ir būdas, kuriuo ją interpretuoja“.
Mokslininkai pastebi, jog vaiko raidoje egzistuoja eilė įvairių situacinių veiksnių, susijusių su vienokių ar kitokių asmenybės savybių formavimusi, pavyzdžiui: vaikų skaičius šeimoje, amžiaus skirtumai tarp vaikų, lytis, fiziniai ir protiniai vystymosi ypatumai, santykis su tėvais, konfliktai, identifikacija su vienu ar kitu tėvu, netektys šeimoje ir kt. Dėka šių atradimų galima teigti, jog chronologinis gimimo eiliškumas nėra individo charakteryje uždedamas štampas, sąlygojantis tam tikrą tipą.
Vienas žymiausių individualiosios psichologijos terapeutų, Shulman, praplėtė Adlerio prielaidas, teigdamas, jog psichologinė vaiko gimimo eiliškumo pozicija nusako paties vaiko suvokiamą vietą, kurią jis užima socialinėje struktūroje, t. y. šeimoje. Tam tikras vaidmuo (ar užimama vieta) vaiko raidoje sudaro prielaidas tam tikrų asmenybės savybių formavimuisi. Ar tos asmenybės savybės susiformuos, ar ne, priklauso nuo subjektyvios vaiko patirties, t. y. kaip jis įprasmina (Adlerio žodžiais - interpretuoja) savo patyrimą.
2015 metais Vilniaus Universitete buvo atliktas tyrimas, kuriuo siekta atskleisti sąsajas tarp psichologinio gimimo eiliškumo bei gyvenimo stiliaus, įtraukiant ir biologinę poziciją. Viduriniųjų psichologinė pozicija buvo susijusi su atsargumo poreikiu, pripažinimo poreikiu, savikritiškumu. Tačiau svarbu paminėti, jog šie abu tyrimai pasižymėjo tam tikrais metodologiniais ribotumais, tad rezultatai turėtų būti vertinami su atsargumu.
Negana to, tyrime buvo atskleisti įvairūs psichologinės ir biologinės gimimo eiliškumo pozicijų nesutapimai, pavyzdžiui: viduriniosios biologinėje pozicijoje esančios tiriamosios savo subjektyvią patirtį buvo linkusios sieti labiau su pirmagimio pozicija; dar įdomiau - vienturtės savo patirtį labiau įvertino kaip susijusią su jaunėlės psichologine pozicija labiau nei pačios (biologinės) jaunėlės. Tai reiškia, jog vaikas, gimęs vienu ar kitu eiliškumo numeriu, nebūtinai įgis su ta pozicija susijusį patyrimą bei gyvenimo stilių.
Psichologas Stewart pastebėjo šią pagundą ir savo tyrimu atkreipė dėmesį į tai, jog rėmimasis žiniomis apie gimimo eiliškumo pozicijoms būdingas asmenybės savybes neretai lemia šališką klinikinį įvertinimą, t. y. gimimo eiliškumas panaudojamas kaip mąstymo euristika, padedanti greičiau priimti sprendimą. Tokiu atveju gimimo eiliškumo pozicijų supratimas ne padeda, o trukdo suprasti kliento subjektyvų pasaulėvaizdį.
Kaip skiriasi tėvų elgesys su vaikais?
Daugelis mokslininkų nustatė, kad pirmagimiai gauna daugiau dėmesio ir rūpesčio kūdikystėje ir iki 3 metų amžiaus, nei vėliau šeimos susilaukti vaikai. Šie skirtumai ypač ryškūs, kai tarp vaikų yra 18-30 mėnesių skirtumas. Antram ir vėlesniems vaikams rodoma mažiau dėmesio (tačiau tai nereiškia, kad nepakankamai), nei tuo pačiu amžiaus periodu buvo suteikiama pirmagimiui.
Taip pat nustatyta, kad pirmagimių tėvai reiškia daugiau pozityvių emocijų ir dažniau reaguoja į tokias emocijas, nei tėvai, susilaukę antro vaiko. Skirtumai tarp to, kaip tėvai rūpinasi savo pirmagimiais ir vėlesniais vaikais, dažniau pastebimi tarp mamų, nei tarp tėčių. Tikriausiai tai galima paaiškinti tuo, kad motinos daugiausiai praleidžia laiko su naujagimiais ir mažais vaikais, todėl jų elgesio pokyčiai geriausiai pastebimi. O štai tėčiai pradeda daugiau rūpintis vyresniu vaiku.
Kiti tyrėjai nustatė, kad tėvai skiria daugiau dėmesio pirmagimiais nei vėlesniems vaikams pirmaisiais 2 gyvenimo metais, tačiau su 3-4 metų amžiaus pirmagimiais elgiamasi ne taip šiltai ir rūpestingai, kaip su to paties amžiaus antru vaiku. Tai galėtų reikšti tik tai, kad antras vaikas šeimoje paprastai atsiranda, kuomet pirmagimiui sueina 3-4 metai. Natūralu, kad naujagimiui skiriama daugiau dėmesio, dėl to vyresnysis gauna jo mažiau.
Vaikų tarpusavio santykiai: konkurencija, pavydas ir bendradarbiavimas
Viena pagrindinių vaikų nesutarimų priežasčių yra vaikų pavydas ir konkurencija dėl tėvų dėmesio. Kova dėl tėvų dėmesio atsiranda dar iki kito vaiko šeimoje gimimo. Maži vaikai labai skausmingai reaguoja, kai jų mama užkalbina ar priglaudžia kitą - draugų ar kaimynų - vaiką. Ikimokyklinio amžiaus vaikas nenori dalintis savo tėvų rūpesčiu su kitais. Kiekvieną kartą, kai jis nubaudžiamas ar subaramas, arba kai kitas vaikas jo akivaizdoje pagiriamas, jis ar ji jaučia didelį nerimą.
O kai šeimoje atsiranda antras vaikas, pirmagimis gali pagalvoti, kad buvo nepakankamai geras, paklusnus, pareigingas ir pan., todėl tėveliai rado kitą, geresnį. Pirmagimio pasaulyje tai, kad tėvai daug dėmesio skiria naujagimiui yra ne natūralus ir logiškas reiškinys, o įrodymas, kad jaunesnis vaikas yra „geresnis“ - štai dėl ko jam skiriama tiek daug laiko.
Antro vaiko šeimoje padėtis yra visiškai kitokia, nei pirmagimio. Visų pirma, jis niekada nepatirs, ką reiškia būti vieninteliu vaiku ir turėti visą tėvų meilę bei rūpestį vien tik sau. Dėl šių aplinkybių Adleris manė, kad antras vaikas šeimoje nuo pat ankstyvo amžiaus išmoksta bendradarbiauti. Stebėdamas vyriausią vaiką ir jo bendravimą su tėvais, antrasis vaikas perpranta bendrus tėvų lūkesčius vaikams ir tam tikrus standartus. Šie standartai dažnai formuoja tokius bruožus kaip polinkis rungtyniauti ir ambicingumas.
Jauniausi vaikai niekada nepatiria, ką reiškia netekti „sosto“. Dėl savo padėties gimimo eilėje jauniausi vaikai yra „amžini“ mažiukai, ir todėl dažnai būna lepinami. Jauniausių vaikų prisitaikymas gali skirtis. Viena vertus, dėl to, kad ateina į šeimą, kur jau yra keli vaikai, jie priversti konkuruoti ir vytis vyresniuosius - taip susiformuoja sąlygos aukštesniems pasiekimams. Kitą vertus, pernelyg lepinami jie linkę netinkamai elgtis, yra nesavarankiški, kenčia nuo menkavertiškumo jausmo.
Patarimai tėvams: kaip ugdyti harmoningus santykius šeimoje
Nors gimimo eiliškumas gali turėti įtakos vaiko asmenybės formavimuisi, svarbu prisiminti, kad tai nėra lemiamas faktorius. Tėvų vaidmuo kuriant harmoningus santykius šeimoje yra nepaprastai svarbus. Štai keletas patarimų, kurie gali padėti:
- Skatinkite saugumo jausmą: Užtikrinkite, kad kiekvienas vaikas jaustųsi mylimas ir vertinamas. Skirkite individualaus dėmesio kiekvienam vaikui, atsižvelkite į jo poreikius ir interesus.
- Ruoškite vyresnius vaikus pokyčiams: Artėjant antro vaiko gimimui, tinkamai ruoškite pirmagimį šiam svarbiam įvykiui ir būsimiems pokyčiams. Įtraukite jį į pasiruošimo procesą, leiskite jam padėti prižiūrėti mažylį.
- Mokykitės spręsti konfliktus: Išmokykite vaikus konstruktyviai spręsti konfliktus, ieškoti kompromisų ir gerbti vienas kito nuomonę.
- Venkite lyginimų: Nelyginkite vaikų tarpusavyje, nes tai gali sukelti pavydą ir konkurenciją. Pabrėžkite kiekvieno vaiko individualumą ir stipriąsias puses.
- Būkite teisingi: Stenkitės elgtis su visais vaikais vienodai, netaikykite dvigubų standartų.
- Puoselėkite bendrumo jausmą: Skatinkite vaikus bendradarbiauti, padėti vienas kitam ir kartu leisti laiką. Organizuokite šeimos vakarus, žaidimus ir kitas veiklas, kurios stiprintų šeimos ryšius.
- Rūpinkitės savo santykiais: Geresni tėvų santykiai (retesni konfliktai, konstruktyvūs jų sprendimo būdai, pagarba ir palankumas vienas kitam) sąlygoja palankesnius ir šiltesnius vaikų tarpusavio santykius.
Gimimo eiliškumas ir karjera: ar tai susiję?
Nors gimimo eiliškumas nėra lemiamas faktorius renkantis karjerą, kai kurie tyrimai rodo, kad tam tikros tendencijos gali būti pastebimos. Pavyzdžiui, pirmagimiai dažniau renkasi profesijas, susijusias su lyderyste, valdymu ir atsakomybe (medicina, teisė, finansai). Vidurinieji vaikai dažnai pasižymi puikiais bendravimo įgūdžiais, todėl jiems gali sektis srityse, kur svarbus bendradarbiavimas, tarpininkavimas ir derybos.
tags: #vaiko #gimimo #eiliskumo #itaka #charakterio #formavimuisi
