Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcija yra sudėtingas ir daugiasluoksnis reiškinys, apimantis įvairias sritis ir siekiantis užtikrinti kiekvieno vaiko laimingą ir saugų gyvenimą. Tai visuma priemonių bei politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės, apimanti socialinę apsaugą bei priemones, taikomas užimtumo, mokymo ir aprūpinimo būstu srityse. Šiuolaikinėje visuomenėje socialinė politika tapo pagrindine viešosios politikos sritimi, o karščiausi politiniai debatai vyksta nebe dėl karo ir taikos, bet dėl viešųjų finansų paskirstymo socialiniams reikalams.
Pagrindinės socialinės politikos sritys apima gyventojų pajamų dinamiką, valstybinio socialinio draudimo ir pensinio aprūpinimo politikos strategiją, valstybinę paramą šeimai, vaikų teisių apsaugą, būsto politikos socialinius aspektus, neįgaliųjų integraciją ir socialines paslaugas, nacionalinę užimtumo politikos strategiją, repatriacijos ir užsieniečių integracijos socialinius klausimus, darbo santykius, darbo saugą, tarptautinę pagalbą tobulinant socialinės politikos formavimą ir administravimą.
Lietuvos Respublikoje vaiko gerovės politiką reglamentuoja LR Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (1995m.), Civilinis kodeksas, Konsultacinė vaikų reikalų taryba prie Respublikos Prezidento, Vaiko globos įstatymas (2000m.), Nacionalinė programa prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą (2000- 2004). Šio įstatymo tikslas- užtikrinti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ir kitų su vaiko teisių apsauga susijusių teisės aktų nuostatų įgyvendinimą Lietuvoje, o taip pat kontroliuoti valstybinių, nevalstybinių institucijų veiklą, susijusią su vaiko teisėmis.
Esama situacija ir problemos
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vaiko aprūpinimo srityje Lietuva pasuko valstybės atsakomybės mažinimo linkme. Valstybinė parama, teikiama pašalpomis, motinystės atostogomis bei vaiko dienos priežiūros paslaugomis kaip BVP dalis, 1999 m. sudarė tik 62% 1991 m. lygio. Nėra požiūrio į vaiko apsaugą kaip socialinių paslaugų vaikui ir šeimai sistemą. Valstybės veiksmai vaiko apsaugoje remiasi vaiko gelbėjimu paimant vaiką iš šeimos, nieko jai nepasiūlant. Vaiko teisė augti savo šeimoje yra pažeidžiama, nepripažįstant socialinių-ekonominių priežasčių, o apkaltinant šeimą.
Mažėja universalios paramos šeimoms dalis, valstybei orientuojantis į testuojamos pagal pajamas ir turtą paramos teikimą. Tarptautinė patirtis ir tyrimai rodo, kad tokia parama daugelio žmonių nepasiekia, o esant dideliems atrankos reikalavimams, žemina ir stigmatizuoja žmones. Lietuvoje tik 8% besikreipiančiųjų pagalbos gauna socialines pašalpas.
Nestabili socialinė ir ekonominė aplinka bei pirmosios prevencijos paslaugų šeimoms su vaikais trūkumas ar jų finansavimo mažinimas apsprendžia plačiai paplitusią vaikų nepriežiūrą, apleistumą ir smurtą prieš vaikus. Dirbančių tėvų vaiko teisė į ikimokyklinę priežiūrą buvo žymiai apribota, uždarius didžiulį skaičių vaikų darželių bei lopšelių.
Išteklių, skiriamų vaiko rūpybai, sumažinimas padidino problemas vaiko apsaugoje. Šeimų, kurios negali pasirūpinti savo vaikais, skaičius nuo 1995m. iki 2001 m. padidėjo 93%. Vaikų skaičius valstybinėje globoje žymiai padidėjo.
Įvertinant probleminių šeimų skaičiaus didėjimo tendencijas bei šių šeimų nesugebėjimą pasinaudoti socialinės apsaugos garantijomis vaiko labui, socialinės apsaugos išlaidų struktūroje per didelė dalis tenka piniginėms išmokoms ir per maža socialinėms paslaugoms ir natūrinei paramai.
Labai dideli skirtumai tarp atskirų savivaldybių skiriamo finansavimo dydžio socialinėms paslaugoms vaikams ir šeimoms. Nemaža dalis savivaldybių paslaugų vaikams srityje orientuotos tik į stacionarias valstybines įstaigas ir nekuria savo paslaugų tinklo.
Vaiko apsaugos srityje dominuoja teisinio ir medicininio modelio paslaugos. Vaiką nuo smurto ginančios valstybinės institucijos dirba neefektyviai, dažnai apsaugos proceso metu priverčia vaiką patirti pakartotinį smurtą. Vaikas yra apklausinėjamas daugelį kartų, dažnai dalyvaujant skriaudėjui.
Įvairių vaiko globos institucijų priklausomybė skirtingoms žinyboms, pavaldumas skirtingiems administracijos lygmenims bei finansavimas iš skirtingų šaltinių yra žalingas. Reformos vaiko pakeičiamojoje globoje (apgyvendinimas globos namuose, globėjo šeimoje ar įvaikinimas) nesukūrė pokyčio vaiko gerovėje, nes reforma buvo nukreipta į nediferencijuotą pašalpos padidinimą, bet ne į tarnybų organizuojančių vaikų globos šeimose kūrimą bei socialinių paslaugų joms teikimą. 2002 m. pradžioje 40% tėvų globos netekusių vaikų gyveno įvairiose globos institucijose.
Lietuvoje įvaikinama labai mažai vaikų. Įvaikinimą stabdo įtėvių paieškos bei socialinių paslaugų būsimiems įtėviams ir įvaikinusiai šeimai nebuvimas.
Vaiko teisė į dalyvavimą yra pažeidžiama vaikų-suaugusiųjų santykiuose, pabrėžiant vaikų subordinacinį vaidmenį, tėvų atsakomybę įstatymiškai nusakant kaip tėvų valdžią bei toleruojant fizines bausmes.
Žiniasklaida viešina vaikų ir jų šeimų subtilias gyvenimo detales, pateikia nuotraukas ir identifikacijos duomenis, pažeisdama orumo apsaugos ir Vaiko teisių konvencijos reikalavimus šiuo aspektu.
Kalbant apie vaiko gerovės politiką, aktualios problemos Lietuvoje yra: sąlygų vaiko intelektualiniam ir fiziniam vystymuisi sudarymas, beglobių vaikų priežiūra, apsauga nuo išnaudojimo ir parama vaikams, pozityvaus vaikų laisvalaikio plėtojimas. G. Kvieskienė teigia, kad bendrasis vaikų užimtumas per pastaruosius 10 metų sumažėjo daugiau nei 80%. Autorė pabrėžia ir tai, kad valstybei mažinant poilsio, vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos, kitoms vaikų užimtumo ir priklausomybių prevencijai skirtas lėšas, daugėja nepilnamečių teisės pažeidėjų. Gerokai padaugėjo valkataujančių ir girtaujančių vaikų, daugėja platinančių ir vartojančių narkotikus. Blogėja vaikų sveikata. Ypač didelį nerimą visuomenei kelia 14 -17 metų amžiaus paauglių nusikalstamumo didėjimas, kuris daugiau nei pusantro karto viršija šio amžiaus tarpsnio Lietuvos gyventojų augimo tempą. S. Dapkienė, remdamasi Pasaulinės sveikatos organizacijos atliktais tyrimais, teigia, kad dauguma 15-mečių yra ragavę alkoholinių gėrimų. 50% 15-mečių berniukų ir 40% mergaičių nors kartą buvo išgėrę tiek alkoholinių gėrimų, kad jautėsi apsvaigę. 14% 15-mečių berniukų ir 6% mergaičių reguliariai (kasdien ar kelis kartus per savaitę) vartoja alkoholinius gėrimus; 73% berniukų ir 82% mergaičių prisipažino juos vartoję nereguliariai.
Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijos principai ir kryptys
Estijos individualistinis požiūris, kuomet šeimos politika yra grindžiama universalumo principu ir valstybės parama yra garantuojama visiems vaikams, nepriklausomai nuo to, kokioje šeimoje jie gyvena, yra patrauklus. Be to, ne tik šeima, bet ir visuomenė yra atsakinga už vaiko gerovę. Toks požiūris yra būdingas Šiaurės šalims, kur politikos priemonės yra nukreiptos į individą, bet ne į šeimą ir formuojama palanki vaikui (o taip pat ir šeimai) aplinka.
Būti tėvais reiškia didžiulę atsakomybę. Stengiantis patenkinti vaikų poreikius visose jų raidos pakopose, dažnai tėvų prioritetai balansuoja tarp darbo ir gyvenimo namuose. Todėl valstybė teikia paramą tėvams viena ar kita forma. Už pagalbą atliekant tėvystės ir motinystės pareigas atsakinga valstybė, kuri pasitelkia ir skatina visas kitas visuomenės institucijas: teisines, socialines, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros ir religines bendruomenes ar kitas nevyriausybines organizacijas.
Vyriausybės institucijos bei nevyriausybinės organizacijos reaguoja į šeimų ir vaikų prašymus, analizuoja situaciją ir kuria socialines paslaugas, labiausiai atitinkančias vaikų ir šeimų poreikius.
Skurdo, kuris labiausiai pažeidžia vaikus, mažinimui valstybė pirmiausiai pripažįsta realią absoliutinio skurdo ribą mūsų visuomenėje, kuri indeksuojama, ir ja remiantis, garantuojamos kiekvieno vaiko minimalus mėnesinis aprūpinimas. Šeimos su vaikais dėl skurdo negali prarasti gyvenamojo būsto.
Sprendžiant daugialypes problemas, su kuriomis susiduria vaikai ir jų šeimos, plėtojamos įvairių sričių paslaugos. Sudarant sprendimų planus, pasitelkiamos įvairių sričių specialistų komandos. Plėtojamos paslaugos vaikams, turintiems raidos problemų. Ypatingas dėmesys skiriamas ikimokyklinių ir vaikų dienos priežiūros institucijų organizavimui. Neatidėliotinai sprendžiama kūdikių, augančių rizikos grupės šeimose, maitinimo ir priežiūros problemos.
Dabartinės negausios šalies vaikams ir šeimoms paslaugas teikiančių specialistų pajėgos perorientuojamos, plėtojamos ir nukreipiamos ne tiek į biurokratinę kontrolę, kiek į tiesioginį socialinį darbą su problemas patiriančia šeima ir vaiku. Perkant paslaugas visuose vaiko priežiūros sektoriuose vadovaujamasi vaiko interesų atstovavimo principu. Tai reiškia, kad paslaugos privalo būti plataus pobūdžio, orientuotos į vaikų ir paauglių poreikius, nuomones, kultūras ir galimybes.
Problemoms spręsti specialistai ieško individualių sprendimų. Įstatymai apibrėžia bendras nuostatas, tačiau kiekvienam asmeniui individualiai parenkami tinkami sprendimai. Teismuose vaiko apsaugos specialistai privalo dalyvauti, kaip vaiko gerovės ir teisių apsaugos atstovai.
Vaiko patirtą skriaudą įvertina socialiniai darbuotojai, medikai ar psichologai, turintys specialų pasirengimą. Smurto prieš vaiką atveju iš šeimos iškeliamas ne vaikas, bet smurtautojas. Vaikui, patyrusiam smurtą sudaromas vaiko apsaugos planas ir suteikiama pilnavertė pagalba, apimanti socialines, medicinines, reabilitacines ir juridines paslaugas. Į apsaugos sistemą patekusiam vaikui priskiriamas socialinis darbuotojas, į kurį vaikas galėtų bet kada kreiptis, gauti moralinę ir socialinę pagalbą.
Skurdas negali būti vaiko paėmimo iš šeimos priežastis, todėl kenčiantiems nuo skurdo vaikams panaudojami visi įmanomi visuomenės ištekliai. Valstybė garantuoja vaiko teisę augti savo šeimoje planuodama ir teikdama paslaugas šeimoms, kurios patiria sunkumus prižiūrėdamos vaikus. Vaikai iš šeimų gali būti paimami tik tuo atveju, jeigu išnaudotos visos galimybės padėti tiek šeimai, tiek pačiam vaikui.
Vaiko teisinis globėjas yra tėvai ir išplėstinės šeimos nariai, arba valstybė. Esant vaikui bet kurios formos globoje, jo įstatyminis atstovas yra valstybės įgaliota institucija, kuri kontroliuoja vaiko globos kokybę ir tęstinumą. Socialinės paslaugos globojamo vaiko šeimai apima: vaiko globos planavimą, atsižvelgiant į jo poreikius, jo interesų atstovavimą bei pagalbos tėvams teikimą, siekiant pašalinti globos steigimo priežastis. Vaikams esant globoje, nustatomi terminai peržiūrėti globos planus, sprendžiant ar vaikus grąžinti į šeimą, ar juos įvaikinti, ar pratęsti globą.
Bet kokios formos globa organizuojama taip, kad vaikas augtų aplinkoje, artimiausioje natūraliai šeimai. Vaiko globos organizavime laikomasi vaiko globos pastovumo principo, suprantant jį, kaip pastovios vaiko saugios gyvenamosios aplinkos, susietos su vaiko identitetu, sukūrimą.
Valstybė pripažįsta vaikų ir suaugusiųjų lygias teises į apsaugą nuo smurto. Visuomenė yra skatinama netaikyti fizinių bausmių vaikui. Tėvai yra mokomi kaip disciplinuoti vaikus nenaudojant smurto. Įstatymu uždraudžiama naudoti fizines bausmes kaip disciplinos priemonę.
Vaikai, smurto aukos ar pažeidę įstatymus yra apsaugomi nuo žiniasklaidos. Žurnalistai jo neklausinėja, nepateikia filmuotos ar fotografuotos medžiagos, kuri leistų vaiką identifikuoti. Vaikai, kurie auga šeimose, patiriančioje sunkumus prižiūrint vaikus yra apsaugomi nuo viešinimo žiniasklaidoje, kuri orientuojasi į šių šeimų smerkimą ir atstūmimą. Viešai rodoma nepagarba vaiko tėvams psichologiškai žaloja vaiką.
Specialistai, dirbantys su vaikais mokomi kaip atpažinti smurtą patyrusį vaiką ir yra įstatymu įpareigoti pranešti apie smurtą patiriančius vaikus.
Šeimos gyvenimo modeliai yra labai įvairūs, ir valstybė vienodai rūpinasi vaikų priežiūra šeimose, nediskriminuodama vaikų dėl jų tėvų gyvenimo būdo.
Vaiko gerovės valstybės politikos strategija
Siekiant efektyviai išspręsti šias problemas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. Vaiko gerovės valstybės politikos strategija siekiama sukurti prielaidas visų Lietuvos Respublikoje gyvenančių vaikų gerovei, tam numatant valstybės ilgalaikes vaiko gerovės valstybės politikos strategines priemones ir lėšas šių priemonių įgyvendinimui.
Pagrindinės vaiko gerovės politikos programos, vykdomos šiuo metu yra pvz., Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų veiklos tobulinimo programa (2004- 2008m.). Kita programa yra Našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų rėmimo ir integravimo į visuomenę 2005-2008 metų programa. Programos tikslas- sudaryti tinkamas sąlygas tėvų globos netekusiam asmeniui socialiniai integruotis visuomenėje, ugdyti kiekvieno globojamo asmens savarankiško gyvenimo įgūdžius.
Tėvų globos netekusio asmens socialinė integracija į visuomenę yra kompleksinis ir dinamiškas procesas, kurio metu kiekvieno asmens individualūs poreikiai turi būti tenkinami atsižvelgiant į jo interesus ir galimybes ir šis procesas turi vykti per įvairiapusišką socialinių programų taikymą ir tinkamą valstybės paramos panaudojimą.
Didelį darbą atlieka ir nevyriausybinės organizacijos. Nevyriausybinių organizacijų įsteigti vaikų dienos centrai suteikia galimybę socialinės rizikos vaikus įtraukti į naudingą, prasmingą veiklą, padeda jiems keisti vertybines orientacijas, plėsti akiratį, adaptuotis visuomenėje, atitraukti nuo kenksmingo gatvės poveikio.
Vaikų dienos centrų tinklas plečiasi, steigiasi nauji centrai, nes auga juose teikiamų paslaugų poreikis. Šiuo metu rengiama programa prieš vaikų prievartą, kurios paskirtis - numatyti kompleksinius ir koordinuotus veiksmus bei priemones (prevencines, intervencines, postvencines) prievartai su visomis jos apraiškomis šalinti. Programa skiriama vaikui, nukentėjusiam nuo prievartos, jo šeimai, nepilnamečiams smurtautojams. Taip pat šiuo metu rengiama Nacionalinė vaikų dienos centrų 2005 - 2007 m. tęstinumą. Programa siekiama sudaryti sąlygas socialinės rizikos šeimoms ir jose augantiems vaikams gauti socialines, ugdymo paslaugas, siekiant sudaryti galimybes vaikams augti šeimoje ir nebūti atskirtiems nuo tėvų steigiant globą.
Socialinės politikos studijos ir jų reikšmė
Socialinės gerovės sritys nebegali būti išmaningai plėtojamos ir valdomos, neturint specialių kompetencijų, kurių ugdymui ir skirta socialinės politikos programa. Ji buvo parengta, vadovaujantis jau pakankamai turtinga Europine patirtimi, ir orientuota į kritišką tyrimais grįstų socialinės politikos žinių ir principų taikymą praktikoje. Programoje didelė dalis skiriama tyrimo metodams, darbui su duomenimis ir studentų pasirinkimui gilintis į juos dominančią socialinės politikos sritį.
Socialinė politika patraukli žmonėms, kurie domisi visuomenės gyvenimu, nori perprasti įvairialypes socialines problemas ir daryti įtaką viešajai politikai socialinės gerovės srityje. Absolventai gebės atpažinti, analizuoti ir vertinti vietinio, nacionalinio ir tarptautinio masto socialines problemas, išmoks atsižvelgti į socialinių sistemų įvairovę, identifikuojant ekonominių, politinių, sociokultūrinių pokyčių įtaką gyventojų sluoksnių ir grupių gyvenimui.
Socialinės politikos studijos tinka tiems, kuriems rūpi efektyviai veikianti socialinės gerovės sistema - žmonių gerbūvio ir socialinio teisingumo užtikrinimas švietimo, migracijos, užimtumo, sveikatos ir socialinės apsaugos srityse. Studijų metu įgijau reikiamų teorinių ir praktinių žinių, padedančių ne tik kritiškai analizuoti kylančias socialines problemas, bet ir rasti efektyvius būdus šioms problemoms spręsti.
Socialinės politikos specialistai reikalingi valdžios, administravimo ir socialinių paslaugų įstaigose, politinėse, pilietinėse, profesinėse ir lobistinėse organizacijose, žiniasklaidoje. Ten dirbantys socialinės politikos analitikai, formuotojai ir įgyvendintojai turi didelių galių, daro stiprų poveikį visos šalies ekonominei ir socialinei raidai. Visose visuomenėse poreikis socialinės politikos studijoms stiprėja, sudėtingėjant socialinėms problemoms. Besikeičiančios gyvenimo kokybės kontekste auga ir sudėtingėja gyventojų poreikiai, atsiranda vis labiau sofistikuoti socialinės pagalbos metodai, plečiasi jų įvairovė. Todėl verta planuoti ir tolimesnes socialinės politikos studijas magistrantūroje. Be to, socialinės politikos bakalaurams, turintiems solidų visuomenės reikalų išmanymą, bus atviros ir kitų socialinių mokslų magistro studijos.
Socialinės politikos programą baigę socialinės politikos tyrinėtojai galės dirbti organizacijose, tyrinėjančiose socialines problemas. Socialinės politikos praktikai - vietinės ir centrinės valdžios organizacijose, kurios formuoja ir įgyvendina šalies socialinę politiką. Socialinio politiko veiklos spektras yra labai platus.
tags: #vaiko #geroves #valstybes #politikos #koncepcija
