Vaikystė yra lemiamas laikotarpis, turintis didelę įtaką tolesniam žmogaus gyvenimui. Šiuo metu formuojasi asmenybė, pasaulėžiūra ir vertybės. Vaikas sugeria visą informaciją iš aplinkos, todėl auklėjimas vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį jo psichikos vystymesi.
Šeima yra pirmoji ir svarbiausia vaiko socializacijos institucija. Joje vaikas mokosi bendrauti, pažinti pasaulį, perima vertybes ir normas. Šeimos atmosfera, tarpusavio santykiai, auklėjimo stilius - visa tai daro didžiulę įtaką vaiko psichikos vystymuisi.
Auklėjimas - tai asmenybės ugdymas, jos prigimties plėtojimas, dorinimas. Auklėjimu išvystoma žmogaus prigimtis, jo indvidualybė. Auklėjimas stiprina žmogaus vidines galias, atstato harmoniją tarp aukštesnių ir žemesnių galių. Auklėjimas apima ne dalį, o visą vaiko asmenybę. Arba žmogus yra išauklėtas, arba visai neišauklėtas. Auklėjimas yra tėvų ir vaikų sąveika vertybių pagrindu. Tėvų siūlomas vertybes vaikai priima tik tada, kai yra nuoširdus bendravimas tarp jų. Vaikų auklėjimo procese labai svarbi visos šeimos buitis, jos narių elgesys. Suaugusieji rūpinasi, kad šeimoje neįsigalėtų chaosas. Svarbu, kad ir gyvenimas už šeimos ribų, kuriame taip pat yra daug chaoso, dvasiškai nežalotų vaiko. Reikia ugdyti vaiką taip, kad jis pasidarytų neimlus blogiems pavyzdžiams.
Vaikystėje formuojasi esminiai vaiko elgesio modeliai, asmenybės savybės. Antrasis etapas tęsiasi maždaug iki 7-erių metų: iki tokio amžiaus susiformuoja tam tikros vidinės nuostatos, dar labiau įsitvirtina elgesio modeliai, įskaitant konfliktų sprendimo būdus, požiūrį į stresines situacijas ir kt.
Auklėjimo stiliai ir jų poveikis
Auklėjimo stilius - tai tėvų elgesio būdas, bendraujant su vaiku:
- Autoritarinis: griežtos taisyklės, reikalavimai, kontrolė, mažai šilumos ir palaikymo.
- Autoritetingas: aiškios taisyklės ir ribos, bet kartu daug šilumos, palaikymo, supratimo.
- Permisinis: mažai taisyklių ir ribų, daug šilumos ir palaikymo, leidžiama viskas.
- Atsainus: mažai taisyklių ir ribų, mažai šilumos ir palaikymo, vaikas paliekamas pats sau.
Kiekvienas auklėjimo stilius skirtingai veikia vaiko psichiką:
- Autoritarinis: vaikai dažnai būna paklusnūs, bet nelaimingi, nerimastingi, nepasitikintys savimi, linkę į depresiją.
- Autoritetingas: vaikai būna savarankiški, pasitikintys savimi, draugiški, gerai jaučiasi emociškai.
- Permisinis: vaikai būna impulsyvūs, sunkiai kontroliuoja savo elgesį, negerbia autoritetų, dažnai būna nelaimingi.
- Atsainus: vaikai jaučiasi atstumti, nesaugūs, turi problemų su savikontrole, dažnai būna linkę į žalingus įpročius.
Meile, parama ir pasitikėjimu grįstas auklėjimas yra palankiausias vaiko emocinei gerovei ir sėkmingai ateičiai.
Kobės universiteto mokslininkai atliko tyrimą, kuriame apklausė 5 tūkstančius moterų bei vyrų apie jų santykius su tėvais vaikystėje ir taikytus auklėjimo metodus. Tyrimas išskyrė penkis pagrindinius auklėjimo stilius: remiamasi meile ir palaikymu, griežtas auklėjimas, remiasi pasitikėjimu, visiška laisvė, autoritarinis metodas. Tyrimo rezultatai parodė, kad žmonės, kurių auklėjimas rėmėsi meile ir palaikymu, geriau sekasi darbe, jiems mokamas didesnis atlyginimas ir jie jaučiasi laimingesni už tuos, kurie buvo auklėti kitais metodais. Meile ir parama grįstas laisvas auklėjimas teigiamai veikia vaikų ateitį - suaugę jie jaučiasi laimingi bei lydimi sėkmės.
Tėvo vaidmuo vaiko auklėjime
Amerikos pediatrų akademijos specialistai nustatė, kad tėvo vaidmuo turi didžiulę įtaką vaiko psichikos raidai. Tėvas itin svarbus skatinant atžalą ieškojimams bei rizikai.
Brandus tėtis rodo meilę savo vaikams; nepaisant darbų krūvio, bendrauja ir bendradarbiauja su jais; įteigia jiems vertybių ir moralės normas; savo vaikams yra ne tik gyvenimo etikos, bet ir elgesio nuolatinis pavyzdys.
Dauguma tėčių išgyvena kaltės jausmą dėl laiko stokos ar negalėjimo dalyvauti vaikų auklėjime. Tada, savo nebuvimą kompensuoja dovanomis: perka brangius žaislus, kompiuterinę techniką, prabangius rūbus, duoda dideles sumas kišenpinigiams.
Mat berniukams tėvas būtinas kaip vyriško elgesio modelis, kurį jis pamėgdžioja. Mergaitės vystymesi tėvas taip pat atlieka labai svarbų vaidmenį. Mergaitė nemėgdžioja tėvo, tačiau jo padrąsinimai, paskatinimai suteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Tėvas padeda mergaitei suprasti, kad ji yra graži ir protinga.
Šiuolaikinėje visuomenėje vis daugiau kalbama apie tai, kaip svarbu abiem tėvams aktyviai dalyvauti vaikų auklėjime. Nors tradiciškai motinos buvo laikomos pagrindinėmis vaikų ugdytojomis, moksliniai tyrimai ir praktinė patirtis rodo, kad tėčio vaidmuo yra ne mažiau reikšmingas. Vaiko emocinė gerovė priklauso ne tik nuo mamos, bet ir nuo tėčio artumo bei įsitraukimo į jo gyvenimą. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurių tėčiai aktyviai dalyvauja jų gyvenime, turi aukštesnę savivertę, geresnius emocinius įgūdžius ir yra mažiau linkę į depresiją bei nerimo sutrikimus. Tėtis yra tarsi emocinis ramstis, kuris padeda vaikui jaustis saugiai ir užtikrintai. Tėčiai dažnai skatina vaikų drąsą, smalsumą ir nepriklausomybę. Jie linkę leisti vaikams tyrinėti pasaulį, patirti iššūkius ir mokytis iš savo klaidų. Tai padeda formuoti jų gebėjimą spręsti problemas, priimti sprendimus ir būti savarankiškiems.
Svarbiausios užduotys, kurias savo šeimose tėčiai laiko prioritetais yra rūpinimasis šeimos buitimi ir jos materialine gerove, tuo tarpu meilė savo vaikams ir jų auklėjimas nueina į antrą planą. Apie brandžią tėvystę galime spręsti iš vyro meilės savo žmonai ir vaikams bei lygiaverčio santykio su motina, auklėjant vaikus. Brandus tėtis rodo meilę savo vaikams; nepaisant darbų krūvio, bendrauja ir bendradarbiauja su jais; įteigia jiems vertybių ir moralės normas; savo vaikams yra ne tik gyvenimo etikos, bet ir elgesio nuolatinis pavyzdys. Be abejo, brandus tėtis turi rūpintis ir šeimos materialine gerove bei šeimos buitimi, tačiau tai pagal tėvystės hierarchiją nėra pats pagrindinis dalykas.
Kiekvienoje šeimoje tėtis turi įvykdyti be galo sunkią užduotį. Pagrindiniai jos tikslai yra tėčio buvimas šeimoje, aktyvus bendravimas ir bendradarbiavimas su jos nariais, domėjimasis savo vaikais, jų laisvo laiko kantrus organizavimas, kalbėjimas su jais, rūpinimasis buities sąlygomis (šeimos ekonomika), pareigų, užtikrinančių buitį, atlikimas, supratingumas, tolerancija bendravime, pagalba sunkumuose, vaiko apdovanojimas šiluma, meile ir empatija, mokėjimas nustatyti pareigas ir jų atlikimo priežiūra, buvimas autoritetu, pavyzdžio rodymas, tam tikras griežtumas, kurie taip pat neužbraukia draugiškumo vaikui, pedagoginių žinių tobulinimas, vaiko psichikos saugojimas ir vystymas, rūpinimasis vaiko lavinimu, rūpinimasis auklėjimu ir pasidalijamasis tomis pareigomis su žmona.
Emocinė disreguliacija ir jos įtaka
Vaikų emocinė disreguliacija yra problema, kuri trukdo tinkamai valdyti emocijas ir reaguoti į išgyvenimus. Šiai būklei būdingi dažni pykčio protrūkiai, stiprios emocinės reakcijos ir sunkumai nusiraminti. Dėl to vaikai gali tapti užsisklendę, nesilaikyti reikalavimų ir patirti socialinių sunkumų. Rizikos veiksniai, tokie kaip nepalankios vaikystės patirtys ar nenuoseklus auklėjimas, prisideda prie šių problemų, tačiau ankstyvos intervencijos gali padėti jas sušvelninti.
Emocinė disreguliacija - tai prastai kontroliuojamos emocinės reakcijos, neatitinkančios socialinėje aplinkoje priimtino elgesio:
- Nepaklusnumas ir nesilaikymas: Nepaklusnumas ir nesilaikymas yra reikšmingi būsimo opozicinio iššaukiančio sutrikimo (ODD) ar elgesio sutrikimo (CD) rodikliai.
- Socialinis uždarumas: Socialinis uždarumas, susijęs su emocinės reguliacijos sutrikimais, gali reikšmingai paveikti vaiko raidą ir gerovę.
- Agresija ir impulsyvumas: Agresija ir impulsyvumas, dažnai susiję su emocinės reguliacijos sutrikimais, daro didelę įtaką vaikų elgesiui.
Vaikų emocinės reguliacijos sutrikimų gydymas reikalauja visapusiško požiūrio, atsižvelgiant į individualius vaiko poreikius ir sunkumų priežastis. Šeimos parama - tėvystės kursai, nuosekli kasdienė rutina ir struktūruota aplinka - taip pat prisideda prie vaiko gerovės.
Emocinės disreguliacijos sutrikimai dažnai yra elgesio, socialinių ir psichikos sveikatos problemų pagrindas. Emocinės disreguliacijos sutrikimai pasireiškia 3-20 % vaikų, o dažniausiai - nuo 6,6 % iki 11,26 %, priklausomai nuo amžiaus. Sveika emocinė reguliacija apima emocijų atpažinimą, tinkamą išraišką ir ryšį su kūno pojūčiais. Vaikams su reguliacijos sunkumais naudinga bendra reguliacija ir saugi emocijų raiška. Globėjai turėtų skatinti emocijų supratimą nuo kūdikystės - kalbėti apie jausmus, aptarti emocijas knygose ir filmukuose.
Autoritetingas auklėjimas, kuris derina šilumą su aiškiomis ribomis, skatina sveiką emocijų valdymą. Priešingai, autoritarinis ar pernelyg atlaidus auklėjimas gali padidinti emocinės disreguliacijos riziką.
Aktyvumo ir Dėmesio Sutrikimas (ADS)
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) yra neurologinis raidos sutrikimas, kuriam būdinga sunkumai sukaupti dėmesį, impulsyvumas ir hiperaktyvumas. Šie sunkumai trukdo vaikui jo kasdieniniame gyvenime. Auginti vaiką su ADS yra iššūkis tėvams, nes sunkumų kyla ne tik namuose, bet taip pat tėvai dažnai susiduria su vaiko atstūmimu kitose aplinkose (pvz., ugdymo įstaigoje, laisvalaikio erdvėse).
Svarbu prisiminti, kad visi vaikai turi savo unikalius gebėjimus, talentus, stiprybes ir išskirtinumus, tik vaikams, turintiems ADS, reikia daugiau pagalbos mokantis įveikti gyvenimo sunkumus ir atskleisti savo potencialą nei ADS neturintiems.
Pozityvus Požiūris ir Atsparumo Ugdymas
Tėvams, auginantiems ADS turinčius vaikus, padedant atskleisti jų gabumus, svarbu orientuotis į pozityvius aspektus ir vengti kritikos išsakymo. Pavyzdžiui, dažnai vaikai su ADS turi labai greitą orientaciją ir išreikštą kūrybišką mąstymą, kas padeda jiems būti išradingiems ir kurti naujas, įdomias idėjas. Jie gali būti bendraujantys, aktyvūs, ekstravertiški bei intuityvūs.
Atsparumas yra vidinės žmogaus savybės, kurios kartu su lavinamais įgūdžiais tampa stiprybėmis. Atsparumas turi didelę reikšmę viso gyvenimo eigoje ir jam susiformuoti padeda išvystytas pasitikėjimas savimi, suformuoti įgūdžiai ir tam tikros kompetencijos. Susiformavusio atsparumo dėka, vaikas gali adaptuotis ir atlaikyti stresinius įvykius ar nepalankias situacijas.
Vaikai yra tarsi kempinės sugeriančios visą informaciją iš aplinkos, todėl yra svarbu, kokioje aplinkoje vaikai auga ir ugdosi bei kokią informaciją apie save gauna iš aplinkos. Vaikai įvidina informaciją apie save, kurią gauna iš tėvų, mokytojų ir bendraamžių. Vaikų ADS turėtų būti vertinamas, kaip sąlyga, kuri turi įtakos vaiko vystymuisi. Todėl ypač svarbi tėvų ankstyva pagalba vaikui, kuri padėtų jam įgyti pasitikėjimo savimi.
Pagalba Vaikams su ADS Mokykloje
Vaikams su ADS mokykloje yra gausu stimuliacijų, kurios gali būti trukdančios ir iššaukiančios sunkumus. Kai vaikui mokymosi procese reiškiasi dėmesio sunkumai, atliekant užduotis gali atsirasti aplaidžios klaidos, nes jam sunku pastebėti detales bei sunku išlaikyti dėmesį visos pamokos metu. Taip pat šie vaikai gali vengti užduočių, kurioms reikia ilgesnio dėmesio sukaupimo.
Kaip padėti:
- Skaidykite informaciją.
- Leiskite daryti pertraukas.
- Koreguokite aplinką.
- Darykite patikslinimus.
- Dažniau teikite vaikui pozityvų grįžtamą ryšį.
Reiškiantis hiperaktyvumui, vaikas pamokoje gali dažnai muistytis ir nenusėdi vietoje, pavyzdžiui: judinti rankas ir kojas, sukinėtis. Taip pat šie vaikai savo elgesiu gali trukdyti kitiems, nes jiems yra sunku išbūti ramiai.
Kaip padėti:
- Stebėkite, kas blogina situaciją.
- Įtraukite fizinį aktyvumą.
- Jei yra galimybė, išlaikant taisykles suteikite galimybę fizinio aktyvumo pertraukėlei ir po to vėl grąžinkite vaiką prie užduoties.
- Aptarkite galimybę vaikui pajudėti klasėje netrukdant kitiems.
Reiškiantis impulsyvumui, vaikas gali dažnai sakyti dalykus neapgalvojęs, skubėti atsakinėti į klausimus bei daryti daug skubos klaidų. Šiems vaikams kyla sunkumų išlaukti savo eilės, todėl jie gali pertraukinėti kitus, komentuoti. Pasireiškiantis netinkamas elgesys yra susijęs su sunkumais numatyti elgesio pasekmes bei mokytis iš pasekmių, todėl kyla nepaklusnaus vaiko įvaizdis. Impulsyvumas yra susijęs su emocinėmis reakcijomis, kurios gali būti staigesnės ir stipresnės, kas apsunkina santykius su kitais vaikais.
Kaip padėti:
- Pastebėkite ir skatinkite tinkamą elgesį.
- Pagirkite, jei vaikui pavyko išlaukti savo eilės, jei užbaigė užduotį ar ilgiau ramiai išsėdėjo savo vietoje.
- Imkitės prevencijos.
Bausmės ir Tinkamo Elgesio Skatinimas
Vaiko auklėjimo procesas labai sudėtingas tėvų uždavinys, reikalaujantis didelės meilės, kantrybės, žinių, kūrybiškumo, laiko ir pastangų. Deja, tėvai dažnai praranda kantrybę ir vaiko elgesiui pradeda vadovauti naudodami fizines bausmes, o dažniausiai bardami, gėdindami, skaudžiai kritikuodami, įžeidinėdami vaiko asmenybę.
Nuolatinis vaiko kritikavimas, menkinimas, pažeminimas, pajuoka gali sukelti dar sunkesnes pasekmes visam gyvenimui, nei fizinės bausmės. Bausmės sukelia vaikams įvairias baimes (tėvų, mokytojų, kitų autoritetų ir kt.), menkavertiškumo jausmą, savęs nuvertinimą, nepasitikėjimą savimi ir kitais, sukelia pasipriešinimą, pyktį, agresiją, keršto siekimą, neteisingumo jausmo išgyvenimą, nusivylimą, vaikas pasijunta atstumtas, nemylimas.
Bausmės mokina, kad galima bausti (mušti, kritikuoti) mylimus žmones. Kartais tenka nubausti vaiką, bet tos bausmės turi būti retos ir teisingos, padedančios vaikui suprasti savo elgesį ir kažką išmokti. Teisingas bausmes vadinu vadovavimu elgesiui be fizinių bausmių ir kritikos.
Tinkamo elgesio formavimo būdai:
- Tinkamo elgesio modeliavimas
- Netinkamo elgesio ignoravimas
- Loginių pasekmių principas
Šeimos Skyrybų Poveikis Vaiko Psichinei Sveikatai
Skyrybos yra ne tik viena skaudžiausių patirčių gyvenime (antra po sutuoktinio mirties), bet ir stipriai paveikianti vaiko psichinę būklę. Skyrybos vaikui nėra staiga įvykęs faktas, o ilgas, besitęsiantis procesas. Svarbiausią vaidmenį čia atlieka artimųjų ir specialistų tikslios žinios, tinkama pagalba. Ir tėvas, ir motina yra svarbūs darniam vaiko psichologiniam vystymuisi.
Lietuvoje skyrybų rodikliai yra vieni didžiausių Europos Sąjungoje. 2015 metais Lietuvoje buvo 3,2 iš 1 tūkst. išsiskyrusių asmenų. Vertinant santuokų ir ištuokų santykį, šiuo metu 100 santuokų Lietuvoje tenka 65 skyrybos. Taigi kasmet apie 10-16 tūkst. vaikų paliečia tėvų skyrybos.
Skyrybų Sukeliami Sunkumai
Skyrybos vaikui yra susijusios su neigiamais padariniais:
- Stebimi miego, maitinimosi pokyčiai.
- Padidėjęs nerimas, įvairios baimės.
- Mokyklinio amžiaus vaikams kyla mokymosi sunkumų.
- Pablogėja santykiai su bendraamžiais.
- Dažnesnis vienatvės jausmas, nuotaikos svyravimai.
- Elgesio problemos, žema savivertė.
- Padažnėjęs piktnaudžiavimas alkoholiu ar kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis.
- Kokybiniai socialinių santykių pokyčiai.
- Didesnis ateities santuokos nestabilumas.
Simptomų ryškumas priklauso nuo apsauginių veiksnių, tokių kaip santuokos konfliktiškumo lygis, tėvų komunikacija, specialistų konsultacijos, tarpusavio palaikymo grupės.
Skyrybų Etapai
Išskiriami 3 skyrybų proceso etapai:
- Pirmasis etapas: Prasideda, kai galutinai nusprendžiama skirtis, iki 2 metų po skyrybų. Tuo metu tėvai išgyvena psichologinę krizę, todėl pašlyja santykiai su vaikais, jie dažniau turi elgesio problemų. Vaikams tuo metu sunkiausia būna pati skyrybų žinia ir vieno iš tėvų pasitraukimas iš namų.
- Antrasis etapas: Pratinamasi prie pakitusių santykių su tėvais, prie galimų naujų tėvų partnerių.
Vaiko Amžiaus Įtaka Skyrybų Poveikiui
Svarbus aspektas nagrinėjant skyrybų poveikį yra vaiko amžius: kuo mažesnis vaikas, tuo jam sunkiau suvokti tėvų ir savo vaidmenį.
- Ikimokyklinio amžiaus vaikai: Dažniau reaguoja regresuodami į ankstesnę raidos fazę, taip pat sutrinka miegas, dažnesni pykčio proveržiai, pasireiškia stipresnis atsiskyrimo nerimas.
- 9-12 metų vaikai: Dažnai pradeda pykti ant vieno ar abiejų tėvų, prastėja mokymosi rezultatai, dėl tėvų skyrybų jie linkę kaltinti save.
- Paaugliai: Jaučiasi vieniši, liūdni, nesaugūs, prastėja mokymosi rezultatai, gali padidėti nusikalstamumo rizika. Tiesa, paaugliai jau turi ir didesnes galimybes įveikti skyrybų sukeltus sunkumus, adaptuotis prie pakitusios situacijos.
Apibendrinant svarbu paminėti bendrą tendenciją: kuo mažesnis yra vaikas, tuo padariniai jo psichinei sveikatai yra žalingesni.
Pagalbos Principai Vaikams Išgyvenantiems Skyrybas
Rekomenduotina, kad tėvai apie skyrybas praneštų tada, kai tvirtai apsisprendžia skirtis. Svarbu vaikus informuoti apie pokyčius iš anksto, ypač jei keičiama gyvenamoji vieta, darželis ar mokykla. Tai pranešti ir aptarti turėtų abu tėvai. Abu tėvai vaikui suprantama kalba turėtų paaiškinti, kokios priežastys lėmė jų sprendimą. Leisti vaikui klausti ir išsakyti savo nerimą, pagal galimybes atsakyti į vaiko klausimus. Ir tėvas, ir motina turi patvirtinti, kad skyrybos yra galutinis sprendimas, tačiau patikinti, kad, nors tėvai ir skiriasi, jie vaiką myli kaip ir anksčiau. Vaiko tėvams žinotina, kad jokiu būdu neleistina vaiko įtraukti į konfliktą ir kito sutuoktinio kaltinimą. Tokiu atveju vaiko psichologinė būklė labai pablogėja. Skatinti, kad vaikui būtų sudarytos sąlygos aiškiems periodiniams susitikimams su tėvu, su kuriuo negyvenama nuolat. Vaiko psichinei sveikatai nepakeičiamą įtaką turi bendravimas su abiem tėvais, išskyrus išskirtines situacijas, tokias kaip įrodytas fizinis ar seksualinis smurtas. Abiem tėvams reikėtų vengti nepalankiai ar įžeidžiančiai atsiliepti apie buvusį sutuoktinį. Susitikimai turėtų būti organizuojami reguliariai, visoms pusėms žinomu metu. Vaikams, ypač jaunesnio amžiaus, rutina yra saugumą teikiantis dalykas.
Patarimai Tėvams
Svarbūs patarimai, norint užtikrinti harmoningą vaiko vystymąsi:
- Nustatykite dienotvarkę. Nustačius dienos tvarką savo namuose, išvengti chaoso ir konfliktų bus paprasčiau.
- Nubrėžkite aiškias ribas. Ribų nustatymas - svarbi auklėjimo proceso dalis. Jūsų nubrėžtos ribos turi atitikti jūsų šeimos vertybes bei būti realios ir racionalios, tokios, kurių vaikas iš tiesų galėtų laikytis.
- Taisyklės yra būtinos. Nustačius taisykles, laikytis jų reikia nuosekliai. Jeigu įvesite taisyklę, o kitą dieną ją atšauksite, vaikas jausis nesaugiai, pasimetęs.
- Atidžiai klausykitės, ką sako jūsų vaikas. Pokalbiai apie tai, kaip sekėsi darželyje...
Tėvams, kurie atkakliai siekia išugdyti moralius vaikus, dažniausiai susilaukia sėkmės, nes jie rimtai įsipareigoja šioms pastangoms. Tėvai vaikams yra pirmieji ir stipriausieji moraliniai mokytojai, taigi įsitikinkite, kad moralinis elgesys, kurį vaikai perima iš jūsų, yra toks, kurį jūs norite, kad jie atkartotų.
Jūs negalite išugdyti moralaus vaiko aiškiai nesuprasdami, kuo patys tikite. Neskubėdami permąstykite savo vertybes ir tuomet pasidalinkite jomis su savo vaikais paaiškindami, kodėl taip galvojate ir taip jaučiatės.
Geriausios akimirkos mokymuisi yra tos, kurios nėra suplanuotos - jos susiklosto netikėtai. Iškilus moralinėms dilemoms pasikalbėkite apie jas.
Efektyvus auklėjimas turėtų užtikrinti, kad vaikas ne tik suprastų, kodėl jo elgesys buvo netinkamas, bet ir žinotų, ką daryti kitą kartą.
Moraliai elgiasi tie vaikai, kurių tėvai iš jų to ir tikisi. Tai nustato standartą vaiko elgesiui ir leidžia jam aiškiai suprasti, kokios yra jūsų vertybės.
Vienas iš geriausių būdų ugdyti moralų elgesį, tai parodyti vaikui jo elgesio poveikį. Padėkite savo vaikui įsivaizduoti, kaip jis jaustųsi nuskriaustojo vietoje, kad jis taptų jautresnis ir atidesnis savo elgesio su kitais žmonėmis atžvilgiu.
Vienas iš paprasčiausių būdų padėti vaikams išmokti naujo elgesio, tai sutvirtinti, pabrėžti jį. Taigi tikslingai pastebėkite, kada jūsų vaikas elgiasi gerai ir pasakykite, ką jis padarė teisingai ir kad jūs tai vertinate.
Padrąsinkite savo vaiką padėti pasauliui tapti geresniu ir visuomet padėkite jam suvokti, kokį teigiamą poveikį jo elgesys turi kitiems žmonėms.
Išmokykite savo vaikus auksinės taisyklės: “Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.”
Yuko Munakata: Mokslas, pagrindžiantis tėvų įtaką vaiko raidai | TED
