Šiandieniniame pasaulyje yra daugybė nežinomumo, daugybė baimių, nepasitikėjimo ir nerimo. Nerimas - tai mūsų kūno signalas, jog esamoje ar būsimoje situacijoje galime pritrūkti vidinių resursų jaustis saugiems. „Jį lemia daugialypės priežastys - nuo biologinių, tokių kaip genetika ar organizmo uždegimai, iki psichosocialinių, traumų, nenuspėjamos aplinkos ar emocinių išgyvenimų. Dažnai šios priežastys susipina - miego trūkumas, sensorinis jautrumas ar mikroelementų stygius gali įjungti užburtą nerimo ciklą, kuriame stiprėja įtarumas, dėmesio stoka, sutrinka miegas ir net virškinimas. Tada kūnas tampa hiperreaktyvus, o pasaulis - nuolatinis iššūkis.
Vaikystėje, kaip ir suaugusiųjų gyvenime, lygiai taip pat yra pakilimų ir nuosmukių, baimių, nerimo ir iššūkių. Vieni iššūkiai su kuriais susiduria vaikai, padeda jiems mokytis, augti ir ugdyti savo atsparumą. Tačiau, kartais užklupęs nerimas gali tapti rimtu iššūkiu mūsų vaikams, kurį jiems įveikti tampa labai sunku. Nerimas - dažnas reiškinys ne tik tarp autistiškų, bet ir tarp daugelio vaikų, susiduriančių su emociniais, sensoriniais ar socialiniais iššūkiais. Vaiko nerimas gali pasireikšti įvairiomis formomis - nuo užsisklendimo ar atsisakymo bendrauti iki intensyvių emocinių reakcijų, fizinių simptomų ar net staigaus agresyvumo.
Nerimo metu smegenys ir kūnas reaguoja taip tarsi lauktų grėsmės. Nerimo metu širdis plaka lyg lenktyniautų, kvėpavimas tampa greitesnis ir paviršutiniškesnis, o kraujotaką užliejęs adrenalinas gali priversti rankas drebėti. Skrandyje gali jaustis nemalonūs pojūčiai, o rankos ir kojos gali net pradėti dilgčioti. „Atpažinti nerimą padeda apčiuopiami kūno signalai. Kartais pastebime dažnesnį kvėpavimą, prakaitavimą, matome, kad vaikai tarsi sudreba ar nusipurto. Nerimas - daug resursų reikalaujanti būsena, todėl kartais vaikai dalinasi, kad akyse pasidaro balta arba aptemsta, nutirpsta galūnės. Neverbaliniai signalai irgi svarbūs: galime pastebėti sukąstus dantis, susigūžimą, pasikartojantį ritmišką elgesį ar judesį. Visos šios išraiškos labai logiška pastanga vėl jaustis saugiam. Galima teigti, kad nerimas dažnai padidina veiksmų, minčių ritmą, kuris atsispindi ir elgesyje.
Labai svarbu vaikams paaiškinti šias kūno reakcijas į nerimą ir padėti jiems suprasti, kad tai yra visiškai normalu ir grėsmės nekelia. Svarbu dėl to, kad galėtų sau padėti įveikti šiuos nemalonius pojūčius. Kai vaikai atpažįsta nerimą ir pastebi tuo metu užplūdusius pojūčius tiek fizinius tiek psichologinius, jie gali sau padėti. Jei išmokysime vaikus suprasti kūno siunčiamus ženklus, jei padėsime jiems patikėti šių ženklų svarba, jie bus įgalinti po truputį patys sau padėti intensyviose situacijose.
Vaikai turi žinoti, kad nuraminti nerimo sukeltus pojūčius tuo metu galima bėgant, šokant ar užsiimant kita fizine veikla. Judėjimas yra natūrali priemonė kuri gali suvaldyti mūsų kūno ir proto reakciją į nerimą. Gilus kvėpavimas bei dėmesio atkreipimas į tai, kas vyksta šiuo metu taip pat padeda numalšinti nerimą. Tai atitraukia mūsų bet kokį dėmesį nuo „grėsmės“ ar baimių. Tai yra greitoji pagalba užklupus nerimui.
Mūsų kaip tėvų tikslas išmokinti savo sunerimusį vaiką patį pastebėti savo nenaudingas mintis ir padėti jiems suvokti, kad mintys ne visada yra faktai. Vaikų nerimas ir iš to kylantys jausmai yra viena iš dažniausiai aptariamų temų konsultacijų su globėjais metu. Norime pasidalinti keliomis įžvalgomis, kaip padėti savo vaikams, kad nerimas netrukdytų vaikams užsiimti mėgstama veikla, užmegzti nuostabių draugysčių ar sėkmingai mokytis mokykloje ir siekti svajonių.
Kaip gi padėti savo vaikams? Išmokinkime vaikus kaip konstruktyviai sau padėti nerimo akivaizdoje. Patinka jums tai ar ne, bet mūsų vaikai stebi ir modeliuoja mūsų elgesį. Tuo galime pasinaudoti, siekiant išmokinti vaikus kaip įveikti nerimą kai jis užklumpa. Neslėpkite nuo vaikų savo nerimo, o garsiai jį įvardinkite, girdint vaikams, ir parodykite pavyzdį, kaip jūs konstruktyviai įveikiate nerimą. Pvz. „Šiandien jaučiu nerimą, todėl norėčiau kelias minutes pabūti lauke“ arba ,,Šiandien buvo labai įtempta diena, daug nerimavau, todėl norėčiau tiesiog jaukiai įsitaisyti ir paskaityti knygą“.
Neleiskime vaikams vengti jiems nepatogių situacijų. Vaikai dažnai nori išvengti situacijų, žmonių ir scenarijų, kurie priverčia juos jausti nerimą ir tai yra visiškai normalu, tačiau šių situacijų pastovus vengimas dėl nerimo, tą nerimą tik dar padidins kiekvienu kartu kai vaikas tos situacijos išvengs. Kiekvienu vengimo atveju modelis tęsiasi, o nerimas stiprėja.
Padėkite nerimaujantiems vaikams toleruoti nerimo sukeltą diskomfortą ir žengti žingsnį savo tikslo link. Vaikai turi susidurti su savo baimėmis, tačiau iš lėto ir atsargiai, pateiksime to pavyzdį: vaikas jaučia didelį nerimą plaukiant laivu, tai susitikti su baime, nereiškia plaukti laivu 3 paras. Susitikti su baime vaikui reikia mažais žingsneliais, išskaidant tą nerimą į kelis etapus. Pvz.: iš pradžių tik įlipkite į laivą, sekantį kartą paplaukite netoli nuo kranto, kitą kartą plaukimo laiką pailginkit kelias minutes ir taip žingsniuokite iki kol galbūt galėsite plaukti 3 paras. Tai yra metodas siekiant suskaidyti nerimą keliančią situaciją mažais žingsneliais ir padėti nerimaujančiam vaikui toleruoti savo nerimą. Dalinant nerimo įveikimo procesą, tų žingsnelių gali būti ir 10 ir 20 ir net daugiau. Pavyzdžiui ,vaikui, kuris sunerimsta dėl šunų, pirmas žingsnis gali būti tiesiog užrašyti žodį šuo arba pažiūrėti į šuns nuotrauką. Žingsnis po žingsnio, bėgant laikui, iššūkiai tampa vis didesni (ir labiau sukelia nerimą), kol galiausiai pasiekiamas tikslas: paglostyti ar pažaisti su draugišku šunimi.Idealu yra sukurti kopėčių planą kartu su nerimaujančiu vaiku. Pradėkite nuo žemiausios pakopos ir kilkite į viršų, o pakeliui pasiūlykite puikių apdovanojimų, tokių kaip ypatingas laikas kartu ar apsilankymas jų mėgstamoje kavinėje pieno kokteiliui, yra puikios idėjos.
Mums reikia žinoti tai, kad kuo daugiau mūsų vaikai gali išmokti toleruoti diskomfortą sukeltą nerimo , tuo mažiau jų nerimas trukdys jiems daryti visus nuostabius dalykus, siekti savo svajonių ir tikslų. Apie nerimo sukelto diskomforto toleravimą galima galvoti kaip apie „raumenį“, kuris stiprėja treniruojantis.
Vienas iš sudėtingų vaikų nerimo sutrikimų yra atrankinis mutizmas. Jam būdingas vaiko nesugebėjimas kalbėti tam tikrose socialinėse situacijose, nepaisant to, kad jis gali patogiai bendrauti kitose aplinkose, pavyzdžiui, namuose. Ši būklė gali smarkiai paveikti vaiko socialinę sąveiką, akademinius rezultatus ir bendrą gyvenimo kokybę. Selektyvusis mutizmas apibrėžiamas kaip nuolatinis nekalbėjimas konkrečiose socialinėse situacijose, kai tikimasi bendrauti, pavyzdžiui, mokykloje ar su žaidimų draugais, nepaisant to, kad kalbama kitose situacijose, dažniausiai namuose su šeimos nariais. Ši būklė nėra susijusi su kalbos žinių ar komforto stoka, taip pat nėra siejama su medicinine būkle ar raidos sutrikimu.
Nors nėra tiesioginių įrodymų, siejančių infekcinius agentus su selektyviu mutizmu, aplinkos veiksniai gali turėti įtakos jo vystymuisi. Pavyzdžiui, vaikai, kurie patiria reikšmingų aplinkos pokyčių, tokias kaip persikelia į naujus namus, keičia mokyklą ar patiria traumą, gali būti labiau linkę susirgti šia liga. Tyrimai rodo, kad genetiniai veiksniai gali prisidėti prie selektyvaus mutizmo išsivystymo. Vaikams, kurių šeimoje yra nerimo sutrikimų, įskaitant socialinį nerimą, yra didesnė rizika.
Gyvenimo būdo pasirinkimai ir mitybos įpročiai gali turėti įtakos vaiko psichinei sveikatai. Subalansuota, maistingomis medžiagomis turtinga mityba palaiko bendrą savijautą, o būtinų vitaminų ir mineralų trūkumas gali prisidėti prie nerimo.
Selektyvaus mutizmo diagnozė paprastai prasideda nuo išsamaus klinikinio įvertinimo. Sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai atliks išsamią paciento anamnezę, įskaitant raidos etapus, nerimo sutrikimų šeimos istoriją ir visus svarbius gyvenimo įvykius, kurie galėjo prisidėti prie vaiko nerimo. Nors nėra specialių laboratorinių ar vaizdinių tyrimų, skirtų selektyviam mutizmui nustatyti, sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai gali naudoti standartizuotas vertinimo priemones vaiko nerimo lygiui ir bendravimo gebėjimams įvertinti.
Nors nėra patvirtintų specialių vaistų nuo selektyvaus mutizmo, kai kurie sveikatos priežiūros specialistai gali skirti vaistų nuo nerimo ar antidepresantų, kad padėtų valdyti simptomus. Šie vaistai gali būti ypač naudingi vaikams, sergantiems nerimo sutrikimais. Nefarmakologiniai metodai dažnai yra pirmasis selektyvaus mutizmo gydymo būdas.
Pagrindiniai selektyvaus mutizmo simptomai:
- Vaiko nesugebėjimas kalbėti konkrečiose socialinėse situacijose, nepaisant to, kad jis gali bendrauti pažįstamoje aplinkoje.
Kaip diagnozuojamas selektyvus mutizmas?
- Diagnozė apima išsamų klinikinį įvertinimą, įskaitant paciento ligos istoriją ir fizinę apžiūrą.
Gydymo būdai:
- Gydymo galimybės apima kognityvinę elgesio terapiją, žaidimų terapiją, šeimos terapiją ir socialinių įgūdžių lavinimą.
Ilgalaikis negydyto selektyvaus mutizmo poveikis:
- Negydomas selektyvus mutizmas gali sukelti akademinių sunkumų, socialinę izoliaciją ir lėtinių nerimo sutrikimų vystymąsi.
Ar selektyvus mutizmas yra tas pats, kas drovumas?
- Nors drovumas gali būti vienas iš veiksnių, selektyvus mutizmas yra sunkesnė būklė, kuriai būdingas nesugebėjimas kalbėti konkrečiose situacijose dėl nerimo.
Kada turėčiau kreiptis medicininės pagalbos dėl savo vaiko?
Nėra patvirtintų specialių vaistų nuo selektyvaus mutizmo. Kaip galiu padėti savo vaikui, turinčiam selektyvų mutizmą? Palaikyti savo vaiką reiškia kurti puoselėjančią aplinką, skatinti socialinę sąveiką ir kreiptis profesionalios pagalbos, kai to reikia.
Tipiškas diagnozės amžius:
- Selektyvus mutizmas paprastai diagnozuojamas 2-5 metų vaikams.
Selektyvusis mutizmas yra sudėtingas nerimo sutrikimas, galintis smarkiai paveikti vaiko socialinę sąveiką ir bendrą gyvenimo kokybę. Ankstyva diagnozė ir intervencija yra labai svarbios veiksmingam valdymui ir pasveikimui.
Nerimo mažinimo būdai yra susiję su nerimo priežastimis, kurių tikrai gali būti labai daug. Dažniausiai pusiausvyros atstatymui renkamės būdą, kuris labiausiai atitinka nerimo priežastis. Tačiau žinome, kad nerimas visada yra fiziologinė patirtis, nepaisant to, kokia jo pirminė priežastis. Todėl viena paprasčiausių priemonių - fiziologinis kvėpavimas (4-7-8): įkvepiame per du įkvėpimus ir maksimaliai pripildome plaučius (trukmė ~ 4 s), sulaikome kvėpavimą (trukmė ~ 7 s), lėtai iškvepiame per suspaustas lūpas, kaip per šiaudelį (trukmė ~ 8 s). Su vaikais šią priemonę atliekame vizualiai - įkvepiant keliame rankas į viršų, iškvepiant lėtai leidžiamės žemyn.
Visų pusiausvyrą atstatančių priemonių mokomės tada, kai vaikai yra įsitraukę, komunikuoja ir supranta komunikaciją. Antras žingsnis - modeliuojame priemonės taikymą - savo intensyvioje situacijoje patys naudojame konkrečią techniką, kviečiame vaiką palaikyti mums kompaniją. Galiausiai padedame vaikams ją taikyti - kartu su vaiku atpažįstame artėjančią būseną, įvardiname nerimo signalus ir primename apie priemonę, kurią padedame vaikui atlikti.
Iki 25 metų vystosi mūsų „mąstančios“ smegenys: iki šio amžiaus mums labai padeda šalia esanti tvirtesnė nervų sistema, kurią patiriame per santykį. Tokia santykio patirtis mums padeda tapti emociškai atspariais. Tai reikalinga visiems, tačiau gyvybiškai būtina asmenims, turintiems trapią nervų sistemą. Todėl pirma užduotis mums suaugusiems - rūpintis savo resursais, o tada jau galime skolinti savo tvirtesnę nervų sistemą pačiose trapiausiose vaikų situacijose. Kai vaikai savo nerimo audroje mato mus ramius, tai svarbi, savaime raminanti žinutė: „Šioje situacijoje įmanoma išgyventi, nes suaugęs, kuriuo pasitikiu, yra ramus“.
Asmeninės konsultacijos išmokė maitintis visavertiškai ne tik mūsų vaiką, bet svarbiausia mus - tėvus. Labai aiški mitybos schema ir niekas neuždrausta. Internete tiek nuomonių, kad labai sunku atsirinkti tinkamą informaciją, o čia gavau visą susistemintą informaciją, kuri labai padėjo. O svarbiausia, kad savęs neribojant ir valgant pagal metodą, labai lengvai ir sveikai krenta svoris. Konsultacijų pradžia buvo ne apie mitybą, o apie emocijas. Pirmą kartą tokią patirtį turėjau, bet ji labai pasiteisino. Padėjo suprasti, kad antsvoris, ne tik blogos mitybos ir judėjimo stokos problema, kad viso to priežastys yra giliau. Be pamestų kelių kilogramų, man pačiai padėjo sureguliuoti cholesterolio rodiklius: gydytojos žodžiais „ką darote, darykite tai ir toliau!” Bet manau svarbiausia - supratom viso to priežastį.. Dukra lengvai, be didelio streso numetė 5 kilogramus ir jie iki šiol negrįžo. Dukra padarė didžiulius pokyčius, nešasi į mokyklą pačios pasigamintas salotas, išmoko mėgautis (o ne kimšti be saiko, kaip buvo anksčiau) maistu, lėtai valgyti, kasdien sportuoja namų sąlygomis. Vis dėlto prireikė nemažai laiko iki to tikrojo įsisąmoninimo pačiai. Džiaugiuosi, kad mums puikiai sekasi tęsti pradėtas pamokas.
10 patarimų, kaip auginti nerimastingus vaikus | Vaikų proto institutas
