Antrojo pasaulinio karo metais nacių ir jų vietos kolaborantai nužudė maždaug 94 proc. Lietuvos žydų. Holokaustas Lietuvoje nusinešė per 200 tūkst. gyvybių.
Vilniaus geto kasdienybė
Didysis Vilniaus getas egzistavo nuo 1941 metų rugsėjo 6 dienos iki 1943 metų rugsėjo 23 dienos. Jis stovėjo Lydos, Rūdninkų, Mėsinių, Ašmenos, Žemaitijos, Dysnos, Šiaulių ir Ligoninės gatvėse. Viduramžiais Vilniaus Stiklių, Didžiojoje ir Aušros vartų gatvėse susiformavo žydų kvartalas, kuris driekėsi į vakarus nuo Didžiosios gatvės, siekė Dominikonų ir Vokiečių gatves. Antrojo pasaulinio karo metais čia trumpą laiką veikė ir vadinamasis Mažasis žydų getas, įkurdintas Stiklių, Gaono, Antokolskio ir Žydų g. Jame gyveno apie 11-12 tūkst. žmonių, daugiausia inteligentai, juodadarbiai ir nedarbingi asmenys.
„Šiandien man sukanka penkiolika. Laikas bėga nepastebimai. Dienos ir mėnesiai praeina pro šalį ir kartais, kaip štai šiandien, pastebi, kad getas nėra skausmingas, nuolat dingstantis sapnas. Tai - pelkė, kuri praryja mūsų dienas ir savaites“, - šias eilutes gūdų 1942 metų gruodį parašė Icchokas Rudaševskis, buvęs Vilniaus realinės gimnazijos mokinys, talentingas jaunas rašytojas ir Vilniaus geto kalinys.
„Prasidėjo graži saulėta diena. Gatvės neramios. Žydams darbininkams leidžiama įeiti į Vilniaus žydams sukurtą getą. Žmonės namuose pakuojasi, moterys bėgioja pirmyn ir atgal. Jos gniaužia rankas matydamos savo namus, atrodančius kaip po pogromo. Apsiblaususiomis akimis slankioju tarp ryšulių, stebėdamas, kaip per vieną naktį mus iškeldina iš namų“, - savo dienoraštyje 1941 metų rudens pradžioje rašė Icchokas Rudaševskis.
Namų netektis, pažeminimas ir nežinia dėl ateities smaugė keturiolikmetį berniuką, bet tai nebuvo pirmieji jam tekę smūgiai. Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė, pasakodama apie persikėlimą į getą, prisipažįsta, kad iki to momento ji jau buvo išgyvenusi tiek, kad persikelti ten jai nebuvo baisu. „Gerokai prieš persikeliant į getą mūsų gyvenimas jau buvo neramus. Mano tėvai bandė pabėgti iš Kauno, mėginome pasitraukti ta pačia kryptimi kaip ir Raudonoji armija, bet greitai supratome, kad nepavyks. Grįžti namo negalėjome, todėl laikinai glaudėmės svetimuose namuose. Persikėlimas į getą, kai mano tėvai išmainė savo namus į mažą namelį geto teritorijoje, man nebuvo toks skausmingas, tai greičiau teikė stabilumo“, - pasakoja moteris.
Kas yra getas, karas, nacizmas ir tai, kad gyvenimas pasikeitė negrįžtamai, šie jauni žmonės suvokė gana greitai. „Aš jaučiuosi, lyg mane būtų apvogę, iš manęs pavogė mano laisvę, mano namus bei mano pažįstamus ir taip mylimas Vilniaus gatves. Mane atskyrė nuo visko, kas man brangu“, - rašė jaunasis Vilniaus geto kalinys 1941 metų rugsėjo 6 dieną.
„Iš savo slėptuvės išslenkame po šešių valandų slapstymosi. Dabar aštuonios valandos vakaro, viskas primena praūžusią katastrofą. Daiktai išmėtyti, viskas apversta, spynos sulaužytos, visos durys plačiai atvertos. Mūsų namas neatpažįstamas <…> Išeinu į gatvę. Tamsu. Gatvė alsuoja tragedija, kuri neseniai nutiko“, - savo dienoraštyje pasakojo Icchokas Rudaševskis, gete išgyvenęs ne vieną pogromą ir valymą. Žmonės glausdavosi slėptuvėse, o tie, kurie nespėdavo pasislėpti, būdavo išvežami Panerių link.
„Viena pirmųjų akcijų Kauno gete vyko dar 1941 metų spalį. Per atranką vieni žmonės buvo siunčiami į vieną eilę, kiti - į kitą. Taip skirstė, kurie gyvens, o kurie mirs. Po šios akcijos neliko mano senelių ir daugybės tų, kuriuos pažinojau“, - prisimena Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė.
Vaikų išgyvenimo strategijos gete
Norą gyventi, žaisti ir matyti šviesias gyvenimo spalvas, norą judėti ir suprasti, pyktį, neviltį ir sumišimą - šiuos ir dar daugybę jausmų išgyveno geto vaikai. Tai, pasak vaikų ir paauglių psichologo Lino Slušnio, padėjo išgyventi tiems, kurie laimingų aplinkybių dėka neatsidūrė naikinamųjų sąrašuose, o vėliau, praradę visus artimuosius - atsitiesė ir gyveno toliau.
Jausmų paletė, kurią vaikai išgyveno gete, galima palyginti tik su regos praradimu. Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė prisimena, kad geto siaubas ją užgriuvo greitai. „Pirmieji baisūs prisiminimai susiję su getu: laukuose netoli geto buvo šaudomi žmonės, aš juos mačiau ir iki šiol tai atsimenu. Mano vaikystė baigėsi gerokai anksčiau, nei mes persikėlėme į getą.
Po šios akcijos buvo dar daugelis kitų, bet vaikai gyveno, mokėsi, žaidė ir taip ištvėrė geto beprasmybę. „Iki 1942 metų Kauno gete oficialiai veikė mokykla, mes noriai ten eidavome, nors pamokos, mokyklos programa buvo ne tokia, kokia privalėjo būti. O ir mokytojų buvo vos vienas kitas. Mokslas, knygos, žinių siekimas mane išgelbėjo. Tai buvo tai, ką man skiepijo tėvai ir ko niekas negalėjo atimti. Aš mokėjau kelias kalbas, gete pramokau hebrajiškai.
Mokslas, knygos ir dienoraščio rašymas gelbėjo ir Icchoką Rudaševskį, kuris savo užrašuose daug pasakoja apie perskaitytas knygas, užsimezgusias diskusijas, parašytas istorijas: „Šiandien ėjome į mokyklą. Diena buvo visai kitokia <…> Abi šeštos klasės sėdi kartu, nuotaika puiki ir visi džiaugiasi. Pagaliau atsidarė klubas. Mano gyvenimas tampa kitoks, pagaliau įgauna kitokį atspalvį. Laiką praleidžiame kitaip, švaistome jo mažiau, dienos lekia greitai. Gete taip ir turi būti, dienos turi lėkti greitai“. Jo išsigelbėjimas buvo bičiuliai ir mokykla, taip pat tikėjimas, kad vieną dieną viskas baigsis.
„Šiandien klube mes pagaliau baigėme pasiruošimą. Šokiai ir eilės jau paruošti ir galima pasirodyti publikai. Šiandien klube praleidome visą vakarą, klausėme dainų. Gorkio poema buvo graži. Poema „Rankos“, kaip ir poema „Vilna“ - nuostabios“, - dienoraštyje nepamiršo paminėti Icchokas Rudaševskis. Jis su bičiuliais ne tik dalyvavo geto saviveikloje, bet ir rinko geto tautosaką, fiksavo tik šiai vietai būdingus posakius, žaidimus, istorijas. Tai darė tam, kad vėliau, kai geto neliks, pasaulis žinotų, koks gyvenimas jame virė.
Kauno Vilijampolės rajone įkurtame gete kalėjusi Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė prisimena, kad vaikų žaidimai bei vaikų pasirodymai buvo tokie kaip gyvenimas. „Kieme mes išsirikiuodavome ir žaisdavome kalinius ir prižiūrėtojus. Tą kiemą aš jums ir šiandien galėčiau parodyti: mergaitės buvo kalinės, grįžtančios iš darbų, berniukai - jas tikrinantys prižiūrėtojai. Arba susisukdavome į kokią drobę ir dainuodavome, vaidindavome. Mamos stebėjo ir verkė. Nebuvo mūsų dainos labai linksmos, bet mums tai buvo pasipriešinimas, vaikiška rezistencija“. Apsupta tėvų ir artimųjų, ji nesijautė vieniša ar nelaiminga.
Icchokas Rudaševskis taip pat rašė apie jaukumą ir namus, kuriuos gete teikė žmonės: „Šiandien buvo klubo vakarėlis <…> Iš administracijos gavome 100 kilogramų bulvių, pasigaminome pudingo. Tai buvo laimingiausias vakaras iš tų, kuriuos praleidau gete <…> Klube jauku, šilta ir malonu. Klubo nariai atėjo su dainomis, eilėmis <…> Šiandien mes parodėme, kad net trijose siaurose gatvėse galime išlaikyti savo jaunystės polėkį. Mes įrodėme, kad iš geto jaunimas neišeis palaužtas“.
Jis, kaip ir Kauno geto vaikai, tikėjo, kad viskas baigsis gerai ir gana greitai. Net dabar, prabėgus daugybei dešimtmečių nuo karo baigties, anuomet gete gyvenę žmonės save prisimena optimistiškai. „Aš nepamenu, kad būčiau buvusi alkana. Nepamenu, kad man būtų buvę labai bloga gete. Sunkiausia buvo tada, kai mane išvedė iš geto ir netekau tėvų. Man pasakojo, kad aš visą laiką verkiau.
Vilniaus geto sunaikinimas ir atmintis
1943 metų rugsėjo 23 dieną buvo sunaikintas Vilniaus getas.
Psichologas Linas Slušnys sako, kad siaubas ir karo, geto realybė labai dažnai yra jaučiami, o ne suvokiami. Vertimas žmonėms gyventi gete yra nusikaltimas, todėl sunku sau ir kitam paaiškinti, kodėl į jį patekai, kas tau nutiko: „Vaikas, paauglys, turi labai daug emocijų, kurių tik dar padaugėja, atsidūrus tokioje situacijoje. Jis neturi kur jų išlieti, nes aplink mato itin daug nevilties ir vienintelis džiaugsmas lieka būti gyvam“, - pasakoja vaikų ir paauglių psichologas. Natūraliai emocijų raidai gete vietos buvo maža, todėl ten turėjo būti daug nevilties, o kartu ir mėginimų glaistyti situaciją. Suaugusieji, pasak psichologo, tikriausiai mėgino sušvelninti vaikų išgyvenimus, juos guosti, bet vaikai, net jei ir nesuprato realios situacijos, puikiai ją jautė.
Namų, artimos aplinkos netekimas ir psichologiniai išgyvenimai, kurie su tuo susiję, gali būti palyginami su netikėtu regos praradimu, o persikėlimas į getą, karas ir žydų diskriminacija vaikams turėjo kelti didžiulį vidinį pyktį. „Staiga visko netekęs vaikas turėjo pykti. Nevilties apimti vaikai galėjo pykti net ant savo tėvų, bet dar labiau dėl aplinkybių, neteisybės, gal net fakto, kad jie yra žydai. Vaikai išgyveno pasaulio, kurį pažinojo, netektį.
Rugpjūčio pabaigoje ties Rūdninkų g. 8 numeriu pažymėtu namu atsiras „Atminimo akmuo“, skirtas Icchokui Rudaševkiui atminti. Atminimo lentelę Vilniaus grindinyje įrengs garsus vokiečių menininkas Gunteris Demnigas.
Vilniaus getas / 2006 metai
Minime Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną. Seimo posėdyje antradienį bus paminėtos Kauno ir Šiaulių getų sunaikinimo 70-osios metinės. Prieš pat nacių ir sovietų karą Kaune gyveno per 32 tūkst. Lietuvos žydų genocido atminimo dienos išvakarėse, 2014 m. rugsėjo 22 d., pirmadienį, 17 val. Lietuvos žydų bendruomenės patalpose (Pylimo g. 4, Vilnius) vyks dr.
