Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie tai, kaip svarbu dalį informacijos perkelti į piešinį, ypač kuriant knygas vaikams. Nors anksčiau paveikslėlių knygos buvo skirtos jaunesniems skaitytojams, dabar jos rašomos ir piešiamos vis vyresniems. Tai kelia klausimą, kodėl šiuolaikinio žmogaus, ypač jauno, vaizduotės vien skaitomas tekstas nebepajėgia pažadinti. Viena iš galimų priežasčių - bendravimas virtualioje aplinkoje, kuri fragmentuoja pažinimą ir santykius, o emocijoms perteikti ar nuspėti joje būtinos įvairios emocijos, pavyzdžiui, šypsenėlės. Kita priežastis - žmogaus sąmonė ginasi nuo žodinės informacijos pertekliaus.
Jei šis reiškinys būtų būdingas tik Lietuvai, sakytume, kad tokia yra mūsų patirtis: sovietmečiu rašiniai buvo įgiję tiek visokių poteksčių, o autoriai taip išradingai slėpė santykį su savo pačių tekstu, kad to meto kūriniams perskaityti reikia ypač įžvalgaus ir išmanančio specialisto. Tačiau šiandien iliustracijos visų pirma kuria emocinį skaitytojo ir knygos santykį, o svarbiausia - leidžia trumpinti rašytinį tekstą. Nuostata nedaugiažodžiauti, sutelkti mintį į pačius reikšmingiausius dalykus yra sveikintina.
Rašymas įvairiausiais šriftais, visomis kryptimis (net aukštyn kojomis ar veidrodinio atspindžio technika) sukuria ne tik įvairovės, judrumo, bet ir kvietimo kartu pažaisti įspūdį.
Istorinės tematikos knygos vaikams
2018 metais trys geriausios negrožinės knygos vaikams ir paaugliams, nominuotos premijai, buvo istorinės tematikos. Tai liudija augantį susidomėjimą istorija tarp jaunųjų skaitytojų.
„Istorijos skanėstai“
Viena iš tokių knygų - Audronės Meškauskaitės, Aurinos Venislovaitės ir Ingos Dagilės knyga vaikams „Istorijos skanėstai“ („Žalias kalnas“). Knyga susideda iš trumpučių pasakojimų, susijusių su Lietuvos istorija. Joje vaizduojami gyvi padarai, kurie yra apimti stiprių emocijų: nuo būsimos Lietuvos žvalgybininkės Marcelės Kubiliūtės, ginančios lietuvišką kalendorių, iki rašytojo Balio Sruogos, jo takso Kauko, Žaliakalnio funikulieriaus keleivių, vaikų kavinės „Nykštukas“ voveraitės, į kosmosą skrendančių žirnių su Lietuvos vėliava, gintare sustingusių musių ir net sliekų, stebinčių istorinių įvykių eigą.
Dailininkei Ingai Dagilei pavyksta puikiai perteikti šias emocijas, todėl pirmiausia norisi apžiūrėti paveikslėlius, o tada ieškoti tekste jausmingumo priežasties. Knygoje pasakojami ne patys svarbiausi įvykiai, tačiau jie moko skaitytoją pajausti laiko tėkmę ir jos atnešamas permainas.
„Interviu su daiktais“
Antras premijai nominuotas kūrinys - Audros Meškauskaitės „Interviu su daiktais“ („Nieko rimto“). Nors tai nėra paveikslėlių knyga, ji dailiai iliustruota Jurgos Šulskytės. Knyga pasakoja apie tikrą, mokslinę daiktų istoriją, tačiau daiktai sugyvinti, juos kalbina sukurtas personažas - žurnalistas Jurgis. Jurgis pristatomas kaip „greitas ir susivėlęs, skubantis ir nespėjantis. Ir vis dėlto… Jis daro tai, ko nedaro niekas kitas“. Kartais Jurgis „neberanda temų, pašnekovų ir gal net gyvenimo prasmės“, nes apima jausmas, kad „parašė apie visus ir viską“. Žurnalisto darbas jį kartais visiškai išsekina: „Dažniausiausiai nėra kada net užvalgyti. Tik kai jau visai nebepavelka kojų, jis sėda prie stalo ir ilgai tuščiu žvilgsniu spokso į penkis žirnelius lėkštėje, nes sunkiai pakelia rankas“. Ši knyga liudija puikų autorės humoro jausmą.
Joje galima sužinoti, kas ir kada išrado sagas, šukas ar akinius, kada ir kur žmonės ėmė valgyti su šakute, kas tam priešinosi, kas sugalvojo, kad sudaužytas veidrodis reiškia septynerius nelaimių metus, ir pan.
„Per balas link aušros“
Monikos Vaicenavičienės knyga vaikams „Per balas link aušros“ pasakoja apie Joną Basanavičių, tapusį laisvės simboliu. Autorė užrašė pasakojimą ranka, o iliustracijos ne papildo tekstą - jos yra pasakojimo dalis. Jonas Basanavičius atpažįstamas iš barzdos, akinių, skrybėlės ir palto, tačiau šioje knygoje jis visiškai nesirūpina savo įvaizdžiu: viršelyje bėga laikydamas „Aušrą“, priešlapyje jis vis dar tebebėga, tik „Aušrą“ įsikišęs į liemenės kišenę, nusivilkęs paltą ir nusiavęs batus - bėga basas, taškydamas balas. Veido išraiška, kiek naivoka, kaip vaikų piešiniuose, daro jį artimą, savą, neprislegia autoritetu.
Pirmojoje iliustracijoje per du puslapius nupieštas visas XIX amžiaus ūkininko pasaulis su dviejų galų gyvenamuoju namu, žirgeliais šelmenyje, klėtimi, šuliniu su svirtimi ir bažnyčia horizonte. Pirmajame plane sustoję tėvai Juras ir Marė ir mažieji vaikai - Vincas ir Marutė. Taikliai ir žaismingai parinkta detalė nusako socialinę šeimos padėtį: „Basanavičiai - turtingi ūkininkai, jie gali ir ne basi vaikščioti“. Jonas vyriausias, bet dar tokio amžiaus, kai žaidžiama su ožkomis. Mito erdvėje laiko dėsniai kiti: čia viskas yra vienu metu. Ši kaimo sodyba tikrai nėra uždara erdvė: „Vilkaviškio pusėje matyti garvežio dūmelis. Žiūri į jį, ir pasaulis atrodo didesnis.“ Vidiniuose pradžios ir pabaigos viršeliuose pavaizduotas pasaulis, į kurį iš Ožkabalių išvyks Jonas.
Kiekvieno žmogaus biografija vienaip ar kitaip susijusi su visos tėvynės istorija. Knygoje šie saitai subtiliai atskleisti. Jonas auga aplinkoje, kurioje priešinamasi spaudos draudimui. Tėvas seka pasakas „apie paslaptingas šalis ir stebuklingus žvėris“. Po studijų Maskvoje Basanavičius atsiduria Bulgarijoje, Lomo mieste. Reto didelio žmogaus gyvenime nėra lemtingos meilės istorijos. Basanavičius Prahoje susitinka savo Elę (Gabrielę Eleonorą Mol). Vaicenavičienė parodo, kaip vienu sakiniu galima atskleisti dviejų žmonių sielų artumą: „Vltavos vanduo teka tyliai, kalbėtis netrukdo.“
Vienas iš svarbiausių Basanavičiaus darbų - „Aušros“ išleidimas. „Aušra“ pristatyta citata iš pirmojo numerio to meto rašyba: „Kaip auszrai ausztant nyksta ant žemės nakties tamsybe, o kad taipjau praszvistu ir Lietuvos dvase!“ Citata užrašyta kalno šone, į kalną joja jaunikaitis su vyčiu skyde, o papėdėj - pasakų vilkas, liūtas, sakalas ir žuvis.
Kas papasakota apie tai, kaip 1918 m. vasario 16-ąją Lietuvos Taryba paskelbia nepriklausomybę? Paminėtas pats faktas, paminėta, kad Basanavičius pirmininkavo, ir nupiešta, kaip Taryba fotografuojasi. Autorei svarbiausia perteikti visų 20 vyrų džiaugsmą: jie šypsosi, iškėlę kas vieną, kas ir abi rankas, o labiausiai džiūgauja Basanavičius: jis net pašokęs ant vienos kojos. Ir užtenka keturių sakinių džiaugsmo priežasčiai nusakyti: „Daugiau jokio svetimo caro, jokios svetimos valdžios. Lietuva laisva! Laisvi miestai ir kaimai!“
Iliustruota Vydūno gyvenimo ir kūrybos istorija
Linos Mickutės iliustruota Vydūno gyvenimo ir kūrybos istorija („700 eilučių“, dail. Birutė Bikelytė) taip pat yra piešiniais ir įvairiais šriftais perteikta istorinės asmenybės biografija. Ketvirtajame viršelyje smagiai nusakyta, kam knyga skirta: „Vaikams, kurie perskaitę tėveliams papasakos, tėveliams, kurie kartu su vaikais paskaitys, ir visiems kitiems, kurie perskaitę gal net ir prie Vydūno raštų prisės.“ Pasakojimas suskirstytas laiko atkarpomis ir jas pradedant surašyta, kas tuo metu vyko pasaulyje. Štai 1868 m., kai gimsta Vilhelmas Storostas, „Londone pradeda veikti pirmasis šviesoforas“. Kiekvienas laikotarpis pradedamas citata iš Vydūno veikalų, jos leidžia autentiškiau pažinti asmenybę („Nėra Likimo, kurs už arba šalia žmogaus stovėtų. Pačiame žmoguje randasi kaip jo gyvybės, taip ir jo gyvenimo, ir jo likimo priežastis“).
Vydūnas 17 metų jaunesnis už Basanavičių. Jis mokėsi Ragainės mokytojų seminarijoje, kai brolis Frydrichas, dirbantis spaustuvėje, atnešė „Aušrą“, ir būtent ji paskatino Vilių rašyti lietuviškai. „Šypsena užlieja veidą - taip, nuo šiol ir jis rašys lietuvių kalba! Juk tai vienintelis būdas pasipriešinti šios kalbos draudimui Didžiojoje Lietuvoje ir jos menkinimui Mažojoje Lietuvoje“. Mažosios Lietuvos istorijos supratimo kaip tik labai trūksta mūsų jaunimui.
„Vilniaus Vilnius“
Netikėtu aspektu Vilniaus istorija atskleidžiama Živilės Miežytės knygoje „Vilniaus Vilnius“ („Švieskime vaikus“, iliustravo autorė). Pasakojama aštuonerių metų trečioko Gedimino vardu. Jis varto Jano Bulhako Vilniaus albumą ir užsnūdęs patenka į 1930 metų vasaros Pilies gatvę, susipažįsta su Rachele ir Faina, jų tėčiu, su ne tik lietuvišku, bet ir žydišku, lenkišku Vilniumi. Jidiš kalbos žodynėlis knygos gale gal paskatins ką nors iš jaunųjų skaitytojų mokytis šios kalbos - ja sukurta tiek vertingos literatūros, kuri yra mūsų istorijos dalis.
Įdomu, kad nei Miežytė šioje knygoje, nei Vaicenavičienė pasakodama apie paskutinius Basanavičiaus gyvenimo metus neužsimena, jog Vilnius tuo metu yra kitos valstybės dalis.
„Žygimantas Augustas ir valdovo sostas: padėk jam tapti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu“
Viltarės Jasinskytės ir Andrejaus Ryčkovo knyga „Žygimantas Augustas ir valdovo sostas: padėk jam tapti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu“ („Šviesa“, dail. Aurimas Matusevičius) skirta kur kas jaunesniems skaitytojams. Jie kviečiami padėti Žygimantui Augustui: 1529 m., jam tuo metu devyneri, yra ketinama pakelti jį į Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, tik jis turi įrodyti esąs to vertas.
„Viskas bus gerai, arba Liuka robotų karalystėje“
Jurgos Baltrukonytės knyga „Viskas bus gerai, arba Liuka robotų karalystėje“ („Grafija“, dail.) taip pat turėtų rasti savo skaitytoją.
„Mėgintuvėlio eksperimentų ir atradimų knyga“
Renatos Česūnienės ir Lauryno Česūno „Mėgintuvėlio eksperimentų ir atradimų knyga“ („Alma littera“, iliustravo Ieva Vičienė) skirta pradinukų gamtininkų būreliams. Eksperimentai aprašyti ir pavaizduoti taip aiškiai, kad juos galėtų atlikti net ir mažiausieji su savo mokytoju.
„Voveriuko metai“
Iš kitų knygų apie gamtą išsiskiria Selemono Paltanavičiaus „Voveriuko metai“ („Alma littera“, iliustravo Reda Tomingas). Knyga skirta 4-8 metų skaitytojams. Gamtos personažai nuolat kuo nors užsiėmę: kasa urvus, suka lizdus, renka uogas ir grybus. Informacija įvairiai išdėliota puslapyje, sudėta į debesėlius, ekranėlius. Sužinoti galima pačių netikėčiausių dalykų: kaip atrodo voveriuko gemalas, ką tik gimęs voveriukas ir voveriukas, kuriam jau užaugo dantys.
„Kas ir kodėl gamtoje?: apie Lietuvą ir ne tik“
Netikėtų gamtos įdomybių yra Selemono Paltanavičiaus ir Miglės Vaitkevičiūtės knygoje „Kas ir kodėl gamtoje?: apie Lietuvą ir ne tik“ („Alma littera“, iliustracijų dail. Jūratė Veteikytė). Juk iš tiesų įdomu, ar gyvūnai yra miegaliai, iš kur grybai žino, po kokiais medžiais augti, ar kad „[v]isoje Lietuvoje peri tik 5-10 žalvarnių porų, ne daugiau nei 20 porų didžiųjų apuokų, gyvena tik apie 200 lūšių. O išnykusiomis laikome europines audines, sakalus keleivius, kilniuosius erelius“.
Vaikiškos knygos iliustracijų istorija sovietmečiu
2019 m. Bolonijoje pristatoma Vilniaus dailės akademijos profesorės dr. Giedrės Jankevičiūtės ir indų rašytojos V. Geetha išleista knyga „Kitokia vaikiškos paveikslėlių knygos istorija. Nuo Sovietų Lietuvos iki Indijos“. Šioje knygoje nagrinėjama iliustracijų ir spaudos įtaka šių šalių visuomenėms.
„Mes nereabilituojame sovietmečio, o kritiškai analizuojame vieną nedidelę sovietinės kultūros sritį, jokiu būdu neteigiame, kad tai, kas tais laikais buvo padaryta gero ir įdomaus, atsirado sovietų valdžios dėka“, - pasakoja menotyrininkė G. Jankevičiūtė.
Knyga „Another History of the Children’s Picture Books. From Soviet Lithuania to India“ („Kitokia vaikiškos paveikslėlių knygos istorija. Nuo Sovietų Lietuvos iki Indijos“) pristatoma Leipcigo knygų ir Bolonijos vaikų knygų mugėse. „Tarabooks“ - tai pasaulinio garso leidykla, turinti tūkstančius gerbėjų Europoje, JAV, Japonijoje, Pietų Amerikoje ir Indijoje. Leidyklą labiausiai išgarsino rankų darbo knygos, kurias kuria tradiciniai indų menininkai, bendradarbiaudami su leidybos profesionalais.
Išleisti studiją apie iliustruotas sovietines vaikų knygas Indijoje ir su šiuo reiškiniu besisiejantį Lietuvos atvejį „Tarabooks“ paskatino susidomėjimas grafinio dizaino istorija. Iki šiol leidėjų akys krypo į Indijos grafinio dizaino reiškinius - degtukų dėžučių etiketes, kino plakatus, kalendorius su vaikų atvaizdais.
Dvikalbis menotyrinės knygos variantas su pradiniu 3000 tūkstančių egzempliorių tiražu. Auditorijos masto požiūriu ši studija, matyt, liks karjeros viršūnė, nors didžioji dalis jėgų ir gebėjimų skirta ne vaikų knygų iliustracijoms.
Lietuvos pasirodymas mugėse buvo itin ryškus. Pagrindinį stendą, kurį puikiai įrengė Vilniaus architektų biuras „Processoffice“, sužavėjo amžininkus. Dėmesį patraukė ir sovietinės vaikų knygų iliustracijos paroda Archiginnasio - nuo XVI a. Iki XVIII a. universitetui, o dabar miesto bibliotekai priklausančiuose nuostabiuose rūmuose. Italai paprašė parodą pratęsti.
Sovietinės Lietuvos dailė yra tipiškas reiškinys, panašių dalykų rasime didžiulėje sovietų įtaką patyrusioje erdvėje. Kad tokioje masėje būtų pastebėti lietuviški talento ir originalumo blyksniai, pasiekti ne taip lengva. Lietuvoje pasigirdo balsų, kaltinančių bandymais reabilituoti sovietmetį. Tačiau nereabilituojame sovietmečio, o kritiškai analizuojame vieną nedidelę sovietinės kultūros sritį.
2010 m. Bolonijos mugėje Tarptautinė vaikų ir jaunimo knygų biblioteka (Internationale Jugendbibliothek) Miunchene jau buvo susidomėjusi Sovietų Lietuvos vaikų knygų iliustracijomis. 2011 m. rudenį iš Miuncheno atkeliavo pasiūlymas pritaikyti parodą Blutenburgo pilyje. Deja, ruošiant ekspoziciją Miunchene teko atsisakyti kai kurių dalykų, o tai nuskurdino ir supaprastino sumanymą. Iliustracijos buvo rodomos atskirai nuo knygų, galutinį produktą atskyrus nuo prototipo, tad nebuvo kaip kalbėti apie sovietinės spaudos kokybę, apie dailininkų kančias siekiant ir negalint pasiekti norimo rezultato.
Lietuvos kultūros institutas sudarė sąlygas Bolonijai išleisti katalogą anglų kalba, jame paskelbta nemažai kontekstinės medžiagos: vaikų kultūrą ir kasdienybę iliustruojančios nuotraukos, pokalbiai apie vaikystės knygas su suaugusiais tų knygų skaitytojais. Būtent išsamus leidinys anglų kalba užtikrino sumanymo gyvybingumą.
Bolonijoje Lietuva rengėsi prisistatyti pirmą kartą. Kasmet čia susirenkantys pasaulio vaikų literatūros profesionalai kažką apie mus žinojo, tačiau labai fragmentiškai. Atrodė logiška atskleisti dabartinės situacijos priešistorę. Juk net ir su šiuolaikine lietuviška vaikų knyga siejamų plačiai žinomų dailininkų Stasio Eidrigevičiaus ir Kęstučio Kasparavičiaus karjera prasidėjo sovietmečiu.
Sovietiniais laikais turėjome puikių vaikų knygų dailininkų. Su Jolita Liškevičiene, rinkdamos medžiagą parodai, pamatėme, kad reiškinys platesnis ir įvairesnis, apimantis leidybą, knygų sklaidą, skaitymą, dailę ir vaikų ugdymą. Ingrida Korsakaitė ir kiti autoriai padėjo atskleisti, kaip vaikų knygų iliustracijose reiškėsi bendrieji modernizacijos procesai, pirmiausia nacionalinių bruožų turintis modernizmas.
Lietuva buvo Sovietų Sąjungos dalis, o Indija - šalis, kurioje SSRS stengėsi stiprinti savo įtaką. Viena iš priemonių įsiskverbti į Indijos gyvenimą buvo sovietinės vaikų literatūros sklaida. Įvairių SSRS tautų autorių, tarp jų ir lietuvių, knygos buvo verčiamos į anglų, taip pat į pagrindines Indijos kalbas, spausdinamos Maskvoje didžiuliais tiražais ir platinamos Indijoje. Jas mielai pirko tie, kurie nepajėgė savo vaikams įpirkti D. Britanijoje išleistų knygų, nes sovietinė produkcija kainavo pigiai.
Taigi Sovietų Lietuvos iliustruotą vaikų knygą „Tarabooks“ pirmiausiai pastebėjo per Indijos istorijos prizmę. Prisidėjo ir leidyklos steigėjų bei savininkių asmeninė patirtis: jos vaikystėje irgi pavartydavo sovietinių knygelių. Jas labai sudomino, kaip totalitarizmo sąlygomis vaikų knygų leidybos srityje radosi režimo tikslų neatitikę reiškiniai.
Knyga „Neringa ir Naglis“ kviečia pasinerti į nepaprastą pojūčių kelionę ir nukeliauti į nuostabų Lietuvos kampelį - Kuršių neriją. Šiame apsakyme pagrindinis herojus Evaldukas iš senelio išgirsta savitą legendos versiją apie Neringos ir Naglio meilę, kurioje atsispindi šio krašto gamtos didybė, žvejų gyvenimas, jų papročiai, buitis, tarpusavio santykiai. Knygelė „Neringa ir Naglis“ ypatinga tuo, kad ji pritaikyta ir neregiams: atspausdinta ir įprastu regintiesiems, ir Brailio raštu, taip pat papildyta reljefinėmis iliustracijomis.
Viktoras Miliūnas (1916-1986) - lietuvių dramaturgas, prozininkas, vertėjas, įnešęs svarbų indėlį į vaikų literatūrą. Kuršių nerija, jos gyventojai ir Neringos gamta buvo pagrindinės rašytojo temos, kurias jis plėtojo gyvendamas Nidoje (1961-1986). Čia jis sėmėsi įkvėpimo ir apsakymui „Neringa ir Naglis“ (senelio pasaka), kuris nugulė į knygų „Evalduko vasara“ (1974) ir „Evalduko metai“ (1986) puslapius.
Knygos dailininkas Reinoldas Kelpša (2005) - penkiolikmetis neregys, dalyvavo „Neringa ir Naglis“ knygos iliustracijų kūrimo konkurse. Projekto iniciatorę E. Jokužytę sužavėjo šio vaikino meniniai gabumai, vizualumo ir vaizdų kalbos estetinis žaidimas, ir jis buvo pakviestas sukurti ne tik knygos viršelį, bet ir visas kūrinio iliustracijas. Taktiliniu stiliumi perteikti personažų charakteriai, simbolių ir detalių visuma, naudojant antrines žaliavas iracionaliai parinkta spalvų abstrakcija padės skaitytojui pasinerti į kitokį pasaulio suvokimą.
2021 m. IBBY Tarptautinė vaikų knygos taryba „Neringa ir Naglis“ išrinko kaip išskirtinę knygą ir įtraukė į kolekcinį katalogą.
Literatūros popietės „Magiškas pasakų pasaulis“ metu dalyviai buvo supažindinti su dviem bibliotekoje esančiomis naujomis lietuvių rašytojų knygomis: Neringos Vaitkutės „Odilės pasaka“ bei Mariaus Marcinkevičiaus ir Linos Itagaki „Sakmė apie Neringą“. „Odilės pasaka“ - tai nuotykių ir magijos kupina istorija apie mergaitę, kuri, atidariusi pelkynuose surastą dėžutę, nugarma į pavojingą požemių pasaulį, o norėdama sugrįžti atgal į žemę, turės panaikinti prakeiksmą.
Knygoje „Sakmė apie Neringą“, remiantis tautosaka, pasakojama legenda apie Neringą ir Naglį, ir šių dienų mergaitę Neringą, kuri būdama išskirtinė, aukštesnė negu kiti vaikai, neturi draugų, bet mėgsta skaityti knygas. Atvykusi prie jūros, beskaitydama knygą, užsnūdusi susapnuoja legendą, o išgirdusi šauksmus, išgelbėja skęstančius bendraklasius, tapdama mokyklos heroje ir talentinga plaukike.
Neringa yra daug didesnė ir tvirtesnė už visas mergaites, tiesą sakant, ir už berniukus. Kartą ji su klase atvažiuoja atostogų prie jūros. Kol jos bendraklasiai dūksta bangose, mergaitė, patogiai įsitaisiusi kopose, pradeda skaityti bibliotekoje rastą knygą - sakmę apie Neringą. Mergaitė nubunda išgirdusi šauksmus ir pamato, kad jos bendraklasiai skęsta. Prisiminusi jų pašaipas ir kikenimus, ji pradžioje sudvejoja, bet atsitokėjusi puola gelbėti vaikus iš šėlstančios jūros gniaužtų. Neringa tampa mokyklos heroje, plaukimo treneris pakviečia ją treniruotis ir vieną dieną ji tampa pasaulyje įžymia plaukike!
Marius Marcinkevičius yra knygų vaikams rašytojas, poetas, prozininkas, gydytojas, apdovanotas Vaikų literatūros premija ir įtrauktas į Tarptautinės vaikų knygos tarybos (IBBY) Garbės sąrašą. Lina Itagaki yra knygų vaikams iliustruotoja ir komiksų piešėja. Beveik visos jos pieštos knygos yra laimėję apdovanojimus Lietuvoje bei užsienyje, taip pat išleistos užsienio šalyse. „Sakmė apie Neringą” yra dešimtoji Linos iliustruota knyga, pusę kurios (senąją sakmę) ji nupiešė dar 2019 m. gavusi Klaipėdos savivaldybės stipendiją. „Sakmė apie Neringą” labiausiai tiks vaikams nuo 4 iki 9 metų.
Taip, šiuolaikinė negrožinė literatūra vaikams ir paaugliams siekia žodžio ir vaizdo dermės. Ši literatūra šviečia ir ugdo, o kai tekstas ir piešiniai ar nuotraukos prilygsta meno kūriniams, poveikis jauniesiems skaitytojams didžiulis. Pirmojo pasaulinio karo pabaigos šimtmečio minėjimas visame pasaulyje sustiprino domėjimąsi istorinėmis temomis. Mums to karo pabaiga siejasi su Lietuvos valstybės atkūrimu, o 2018 m. - su moderniosios Lietuvos šimtmečiu.
