Ar šiandien galėtume įsivaizduoti, kad už lietuvišką žodį tektų rizikuoti laisve ar net gyvybe? Būtent į tokį laikotarpį mokinius nukėlė integruotos lietuvių kalbos ir istorijos pamokos, skirtos vienam unikaliausių Lietuvos istorijos reiškinių - knygnešystei. Knygnešystė - tai XIX a. Lietuvos istorijos fenomenas, nukreiptas prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką, trukusią 40 metų. Ji pasireiškė lietuviškų leidinių spausdinimu užsienyje, daugiausiai tuometinėje Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje bei Amerikoje, nelegaliu gabenimu per sieną ir platinimu.

Po 1863-1864 m. sukilimo Lietuvoje nuslopimo, 1865 m. rugsėjo 23 d. Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas, tęsdamas represijas, išleido aplinkraštį Nr. 141, draudžiantį spausdinti lotyniškomis raidėmis, lietuvių ir žemaičių tarmėmis. Pasipriešinimą spaudos draudimui iš pradžių organizavo katalikų bažnyčios atstovai. Knygnešystė atsirado kaip pasipriešinimas caro valdžios veiklai, nukreiptai prieš Lietuvos katalikų bažnyčią, uždraudus lietuviškas maldaknyges ir diegiant provoslavybę.

Vyskupas Motiejus Valančius per Aukštaitijos šviesuolį Jurgį Bielinį 1866-1867 m. persiuntė kunigui Jonui Zabermanui pinigų į Mažąją Lietuvą spaustuvės atidarymui, o netrukus ir 9 brošiūrų tekstus, raginančius kovoti prieš rusinimo politiką. Vėliau atsirado kiti spaudos platinimo centrai. Svarbiausi jų - Sudarge su kun. Martynu Sederevičiumi, Šilo Pavėžupio dvare su Vladu Putvinskiu, Povilu Višinskiu ir Morta Zauniūte, Seinų kunigų seminarijoje, Kauno kunigų seminarijoje, Kretingos vienuolyne.

Vilniuje kun. Juozapas Ambraziejus-Ambrozevičius, inž. Jonas Bortkevičius, dr. Andrius Domaševičius, Jonas Jasmantas, Donatas Malinauskas, Povilas Matulionis, Elijošius Nonevičius, Liepšinskis, kun. Valentinas Urbanavičius, broliai Antanas, Jonas ir Petras Vileišiai apsijungė į organizaciją „Dvylika Vilniaus apaštalų“, kuri siekė iš lenkų valdomos kurijos susigrąžinti bent vieną bažnyčią lietuviams. 1901 m. organizacija savo tikslą pasiekė - lietuviai atgavo Šv. Kazimiero bažnyčią.

Žemaitijoje spaudą aktyviai platino kun. Marcijonas Povilas Jurgaitis, Dominykas Vičas, Suvalkų krašte - Petras Mikolainis-Noveskis, Juozas Kancleris (sumuštas žandarų buvo išprotėjęs), Vilniaus krašte - kun. Silvestras Gimžauskas, Rytų Lietuvoje - Stanislovas Didžiulis, Rygoje - policininkas Juozas Miliauskas-Miglovara.

Lietuviški leidiniai spausdinti tuometinėje Vokietijos teritorijoje - Tilžėje, Ragainėje, Vydūno kaimynystėje Bitėnuose, Priekulėje, Klaipėdoje. Rytų Prūsijoje 1864-1896 m. buvo išspausdinta daugiau nei 3 500 000 egzempliorių leidinių lietuvių kalba. Ilgainiui Lietuvoje neliko nei vieno miestelio ar bažnytkaimio, kur nebūtų galima įsigyti lietuviškos spaudos.

Ištisą platintojų armiją sudarė zakristijonai, škaplierininkai, pamaldžios moterėlės ir save pašventusios vienuolystei. Apie veiklos mastą kalba skaičiai: 1900-1902 m. caro valdžiai pavyko konfiskuoti net 56 tūkst. leidinių. Knygnešiai, sulaikyti prie tuometinės Vokietijos - Rusijos sienos, caro žandarų buvo mušami, kankinami, o pastebėti ir nesustoję - šaudomi vietoje.

Knygnešių veiklą skatino Didžiosios Lietuvos lietuvių poreikis skaityti gimtąja kalba (19 a. viduryje ja skaitė iki trečdalio, amžiaus pabaigoje - apie pusę lietuvių). Mažesnė jos dalis Didžiąją Lietuvą pasiekdavo paštu vokais arba buvo pergabenama per Rusijos-Vokietijos imperijų sieną pasienio gyventojų, turėjusių legitimacinius bilietus - terminuotus leidimus sienai pereiti. Dažniausiai Didžiosios Lietuvos knygnešiai pereidavo sieną nelegaliai.

Mažojoje Lietuvoje nupirkę spaudos, nešdavo ją per sieną ryšuliuose į Rusijos imperijos teritoriją patys ir su talkininkais iš pasienio gyventojų iki įrengtų tarpinių punktų - slėptuvių. Nuo pasienio spauda dažniausiai arkliais ir traukiniais buvo vežama į tuos punktus, iš kurių ją paėmę nešėjai platindavo patys arba parduodavo specialiai tuo užsiimantiems žmonėms. Draudžiamosios lietuvių spaudos platintojai paprastai veikė savo, vėliau ir platesnėje apylinkėje, namuose įsirengdavo kelias slėptuves.

Knygnešių veikla buvo pavojinga, nes sieną saugojo trys Rusijos imperijos Finansų ministerijos žinybos: pasienio sargybos Virbalio, Tauragės (nuo 1893 dar ir Gargždų) brigados, kurios skirstėsi į skyrius, rinktines ir postus (kordonus; jie buvo išdėstyti 1-2 linijomis 7,5 km pločio pasienio juostoje), akcizo sargyba (veikė 22-53 km pločio pasienio juostoje už pasienio sargybos kontroliuojamos zonos) ir muitinės (joms sargybiniai perduodavo sugautus knygnešius ir draudžiamąją spaudą). Didžiosios Lietuvos knygnešiai pasiekdavo Latvijos, Estijos, Sankt Peterburgo, Maskvos, Odesos miestų, Mogiliavo, Saratovo gubernijų lietuvius.

Pagal luomus 87,9 % lietuviškos spaudos nešėjų ir 67,4 % platintojų buvo valstiečiai, 4,8 % ir 10,8 % - miestiečiai, 2,2 % ir 6,2 % - bajorai, 0,3 % ir 3,7 % - dvasininkai, 1,7 % ir 3,6 % - atsargos kareiviai. Pagal socialinę padėtį vyravo bežemiai ir mažažemiai valstiečiai, smulkieji prekybininkai - ypač devocionalijų (smulkių religinio kulto daiktų) pardavėjai, keliaujantys amatininkai, knygrišiai. Kiti inteligentai (be kunigų) ir moksleiviai sudarė 8 % knygnešių.

Rusijos valdžios požiūriu knygnešiai sudarė vieną svarbiausių Rusijos imperijos politinių nusikaltėlių grupių. 1872-90 nemaža jų dalis buvo perduodama teismams, kurie skirdavo baudas iki 25 rublių, kartais knygnešius net išteisindavo. Nuo 1890 beveik visas knygnešių bylas nagrinėjo administracija. Už į Rusijos valdžios rankas patekusią prieš vyriausybę nenukreiptą draudžiamąją lietuvių literatūrą (maldaknyges ir kita) bausmę skyrė generalgubernatoriai. Antivyriausybinių leidinių bylas knygnešiams sudarydavo žandarai ir teikdavo jas teismo rūmų prokurorui, šis - teisingumo ministrui, vėliau kaltinamąją santrauką gaudavo caras, kurio nuomonė galutinai lėmė bausmės dydį.

Žinomi 2854 su draudžiamąja lietuvių spauda įkliuvę asmenys, iš jų 27 % - spaudos gabentojai, 28 % - platintojai, kiti - jos laikytojai (skaitytojai). Prie knygnešių persekiojimo prisidėjo ir Prūsijos policija - 1895 Tilžėje suėmė 6 knygnešius ir perdavė juos Rusijai. 1897 Vokietijos kaizeris Vilhelmas II ir Rusijos caras Nikolajus II Sankt Peterburge tarėsi dėl bendrų veiksmų prieš knygnešius ir lietuvišką spaudą.

Pamokos pabaigoje vyko diskusija, kurios metu mokiniai aptarė knygnešystės svarbą, jos indėlį į lietuvių kalbos išsaugojimą ir reikšmę šiandien. Ar šiandien galėtume įsivaizduoti, kad už lietuvišką žodį tektų rizikuoti laisve ar net gyvybe? Būtent į tokį laikotarpį mokinius nukėlė integruotos lietuvių kalbos ir istorijos pamokos, skirtos vienam unikaliausių Lietuvos istorijos reiškinių - knygnešystei.

Mokiniai sužinojo, kaip vyko knygnešystės veikla, su kokiais pavojais susidurdavo knygnešiai ir kokių gudrybių imdavosi slėpdami spaudą - nuo vežimų iki miško slėptuvių. Svarbi pamokos dalis - praktinė užduotis. Mokiniai gavo biografijos lapus su knygnešių portretais ir, naudodamiesi klasėje esančiu stendu su QR kodais, nukreipiančiais į „Padlet“ platformą, savarankiškai ieškojo informacijos apie konkrečius istorinius asmenis.

Knygnešiai yra lietuvių pasipriešinimo spaudos draudimui ir rusifikacijai, kovos dėl spaudos laisvės simbolis. 1939 Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pastatyta J. Zikaro skulptūra „Knygnešys“, 1940 įrengta Knygnešių sienelė (sovietų okupacijos metais nugriauta, 1997 atstatyta) su 100 žymiausių knygnešių pavardėmis. Knygnešių kapai visoje Lietuvoje pažymėti atminimo įrašais.

Knygnešystė - XIX amžiaus Lietuvos istorijos fenomenas, patriotinė veikla, nukreipta prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką, trukusią daugiau kaip 40 metų. Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti ir platinti knygas lietuvių kalba, tiksliau, parašytas lotyniškais raštmenimis. Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Knygnešys - žodis, sunkiai išverčiamas į kitas kalbas. Jį galima tik nusakyti ir paaiškinti jo reikšmę. Savitai ir išradingai tą padarė italų kalbininkas Pietro Umberto Dini savo knygoje „Baltijos žiedas“, knygnešį pavadinęs portalibri ir šalia paaiškinęs: contrabbandieri della Lituanita - pažodžiui išvertus - lietuviškumo kontrabandininkas. 2004 metais UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų veiklą, o kovo 16-oji oficialiai paskelbta Knygnešio diena. Šią dieną pagerbiami draudžiamų spaudinių platintojai - knygnešiai. Nepaisant to, kad už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, knygos buvo gabenamos itin aktyviai. Lietuviškos knygos ir laikraščiai ėjo iš rankų į rankas. Imperinės valdžios atstovai, matydami, jog nebegali sulaikyti slaptojo knygų platinimo, 1904 m. panaikino daugiau kaip 40 metų trukusį lietuviškos spaudos draudimą.

Lietuviškos spaudos ir mokyklų draudimo laikais skaityti, ypač lietuviškus raštus, neabejotinai reiškė priešinimąsi Rusijos valdžios vykdomai lietuvių tautos asimiliavimo, fizinės ir dvasinės prievartos bei represijų politikai. Skaitydami lietuviai švietėsi, ugdėsi tautinę savimonę. Knygos ir skaitymas sudarė sąlygas atsirasti ir bręsti lietuvių inteligentijai. Šiame straipsnyje aptariamas ne apskritai tų laikų lietuvių, o specifikos turintis vaikų ir paauglių (žemesniųjų klasių gimnazistų) skaitymas, į kurį žvelgiama pirmiausia lektologijos požiūriu. Stengtasi panaudoti kalbamosios temos medžiagą iš tiriamojo laikotarpio draudžiamos lietuviškos periodikos, to ir vėlesnio meto grožinės literatūros, ypač memuaristikos ir epistolikos, taip pat rankraštynų ir archyvų. Skaitymo konkretika lasiota iš įvairių šaltinių.

Kai kurios spaudos draudimo laikų skaitymo sritys, tarp jų lektūros platinimas ir skleidimas (knygnešystė), materialieji lektūros pagrindai (slaptosios bibliotekos, draugijos, daraktorių mokyklos), nagrinėtos ir nušviestos Vytauto Merkio veikaluose ir straipsniuose (Knygnešių laikai, 1994; Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864-1904, 1994), Antano Tylos, kitų autorių darbuose. Kalbamojo laikotarpio lietuvių lektologijos mintis iškėlė svarbius jaunosios kartos skaitymo aspektus.

Lietuviškos spaudos ir mokyklų draudimas itin aktualizavo tokią pedagogikos ir lektologijos problemą kaip mokymas ir mokėjimas bei įprotis skaityti. Mokyti ir mokytis skaityti buvo vienas iš svarbiausių dalykų, ir tai neabejotinai buvo pavojinga, rizikinga. Vaižgantas apibendrina vieno kunigo (Rimeikio) tos temos samprotavimą ir teiginį apie spaudos draudimo laikus: „Kam knyga, jei nebūtų buvę kam ji skaityti? Mokyti skaityti, pabrėžta to autoriaus, - buvo ne mažesnis kriminalinis nusidėjimas kaip ir knygas nešti“¹. Kur ir kaip mokyti ir pratinti skaityti? Šie dalykai labai rūpėjo lietuvių autoriams, tų laikų periodikos leidiniams. Nesant legalių oficialių sąlygų mokyti vaikus skaityti lietuviškai, šiam tikslui rinktasi šeima (tėvai ir vaikai). Valdiškoji rusiška liaudies (narodnaja) mokykla laikyta rusinimo, moralinio vaikų krikdymo įstaiga ir priemone, prieš kurią smarkiai kovojo draudžiamoji lietuviška periodika. Tad jau nuo „Aušros“, „Šviesos“ leidinių pradėta kelti ir pabrėžti tėvų bei apskritai šeimos reikšmė mokant ir pratinant vaikus skaityti.

1887 m. „Šviesos“ žurnalo (Nr. 3-4) straipsnyje „Koks žodis apie skaitymą laikraščių lietuviams“, konstatavus, kad daug vaikų nemoka skaityti, tėvai, ypač motinos, raginami: „(…) mokykime savo kūdikius skaityti ir duokime jiems, ko priguli skaityti“. Vaikų sąlytis su literatūra, „skaitymas“ ir tais laikais paprastai prasidėdavo nuo pasakų klausymo, nuo namie esančių knygelių vartymo. „Seniausia, apie ką atsimenu, - tai pasakos, -rašo Julius Janonis „Vaikų dienose“. - Būda­vo, pristosiu prie motulės ir tol neduosiu jai ramumo, kol ji nepradės pasakoti.“ Paskui jau buvo ir knygelės, kurių pasižiūrėti traukte traukė.

Šiam mažajam neteko pačiam skaityti. O štai Šatrijos Raganos Žičkų Juozukas iš apysakos „Į šviesą“ jau patyrė ir nerimą dėl skaitymo. Jis baiminosi būsiąs išmokytas skaityti tik vieną knygą, kaip panelės mokytojos prašiusi jo mama. Tačiau su mokymo „įnagiais“ buvo sudėtinga ir sunku. Jų labai stigo, bet dažniausiai mokyta iš elementoriaus. Pranas Mašiotas, jau senuose metuose prisiminęs anąjį elementorių, šiai tų laikų mokymo knygelei sukūrė įspūdingą odę: „Plonutė, be piešinėlių, sulankstyta, dulkėmis apvelta, ne tai, kas dabar; bet tamsią naktį su baime pro ginkluotą sargybinį gabenta, iš škaplierininko pašnabždomis išderėta, iš jo sandėlio vogtinai paimta, turbūt čebato aule namo parsinešta, po pabalke slapstyta. Kelias gražias abėcėles duočiau, kad galėčiau šiandien ją savo knygyne turėti.“ Nors kategoriškai teigta, kad išmokyti skaityti yra „elementoriaus darbas“, neretai mokyta ir iš maldaknygių, katekizmų².

Nurodydami tėvų vaidmenį, atkreiptume dėmesį į naują to laiko lietuvių lektologijos momentą, apie kurį bene pirmasis bus rašęs Motiejus Valančius. Vėliau šeimos ir vaikų vaidmuo skaityme buvo interpretuojamas įvairiau, daugiausia periodikos autorių. Iškeliant šeimos pareigą vaikus „mokyti naudingų dalykų, kaip tai: skaitymo ir rašymo mokslo“, tėvai kviečiami, jei moka, tegu patys skaito, o paskui apie perskaitytą su vaikais arba kaimynais pasikalba3. Jie turį pramokyti „vaikus gražiai skaityti, perskaitytais kningos aiškiai permanyti ir kitiems tą papasakoti“. Kitur pabrėžiama mintis, kad vaikas turįs suvokti ir suprasti, ką skaito. Ypatingą šeimos, arba „motinos ratelio“, „mamos mokyklos“, vaidmenį mokant skaityti patvirtina tų laikų vaikai. Iš daugelio knygnešių pasakojimų matyti, kad juos skaityti (rečiau rašyti) išmokę tėvai. „Skaityti mane išmokė mano mamytė prie ratelio verpdama“, - pirmajame atsiminimų rinkinio Knygnešys tome nurodo žinomas draudžiamų knygų platintojas Antanas Bataitis. Į rusišką mokyklą tėvai jo neleidę. Slebizavimo vaizdais prasideda ir P. Mašioto apysaka „Pašešupio knygnešiai“. Būdavo, kad, pamokę skaityti namie, tėvai vaikus dar leisdavo į slaptą daraktoriaus arba į valdiškąją rusišką mokyklą. Tokių faktų pateikta minėtame Knygnešyje. Antai knygnešys Juozas Steponavičius skaityti mokęsis namie, paskui pas dvarininkę, liaudies mokykloje ir pats tapęs daraktoriumi.

Sunkesnis kitas klausimas - ar šeima, daraktoriai, pagaliau valdiškoji rusiška mokykla pripratino vaikus prie knygos ir skaitymo? Yra tų laikų vaikų paliudijimų apie pomėgį skaityti, polinkį į knygas. Knygnešys J. Mockus pažymi: „Iš pat jaunų dienų turėjau didelį norą visokias knygas skaityti.“ Pedagogas ir vertėjas Antanas Valaitis rašo, kad nuo mažatvės, pramokęs skaityti, jausdavęsis laimingas, jeigu turėjęs laisvo laiko ir ką skaityti4. Ne tik jis, bet ir daugelis jo amžiaus kaimo vaikų skaitydavo piemenukų vargus vargdami. Apie tai pasakojo ir rašytojas Kostas Stiklius, pridurdamas: „Tai buvo juoko samdiniams, kai jie matydavo piemenį su knyga.“ O tų knygelių jam dovanodavo knygnešys Juozas Urbaitis-Bovelninis. Daug skaitė anų laikų vaikai, kurie vėliau (XIX a. ar XX a. pr.) tapo rašytojais, su knyga susijusiais kultūros žmonėmis ar visuomenės veikėjais.

Kita vertus, buvo ir tėvų, kurie dėl įvairių priežasčių (dažniausiai tamsumo ar baimės) vaikų skaityti nemokė, labiausiai skriaudžiamos buvo mergaitės. Neretai „skaitymo mokslai“ namie ar pas daraktorius apsiribojo išmokimu šiaip taip slebizuoti elementorių arba maldaknyges pramokymu. Daraktoriai, kaip teigė Antanas Vilkutaitis-Keturakis 1891 m. „Vienybės lietuvninkų“ laikraštyje, taip pat neišmokydavo „lemtai skaityt ant knygų“. M. Valančius Vaikų knygelės prakalboje susirūpinęs rašo, kad po „elementoriaus vaikai tuojaus kimba į „Aukso altorių“, kur tik maldos su litanijomis“. Labai stingant vaikams lektūros, 1894 m. P. Mašiotas „Varpe“ ragino: „Neužmirškime ir mažųjų.“ Jis kėlė klausimą įtraukti į vaikų lektūrą periodinius leidinius, kurie „perimtų po savo priegloba ir trečią (skaitytojų. - G. R.) kategoriją - priaugančią kartą“. Taigi kviesta daugiau vaikams prieinamų skaitymų spausdinti periodikoje. „Vaikų literatūros, - 1901 m. „Varpo“ 4 numerio straipsnyje „Apie vaikų literatūrą“ nurodė Augustinas Janulaitis, - turime visai mažai“, todėl reikią galvoti, kaip pritaikyti klasikos kūrinius (Robinzoną Kruzą) „prie vaiko supratimo“, leisti lietuviškas pasakas. Atvira didaktika („pamokslai“), anot autoriaus, „stačiai atstumia ir užmuša vaikui norą skaityti“. Publicistas ir rašytojas Juozas Lozoraitis straipsnyje „Stoka vaikų literatūros“, paskelbtame 1903 m. „Varpo“ žurnale (Nr. Tokią kritišką lektūros padėtį patvirtina ir vaikų skaitymo praktika. Apie tai konkrečios medžiagos rasta nedaug, ji fragmentiška. Kiek vaikai skaitė, koks buvo to skaitymo pobūdis, daug priklausė ir nuo to, ar šeimoje buvo knygoms palanki aplinka, ar turėta kokia namų bibliotekėlė, pagaliau ir nuo to, koks vaidmuo šeimos ir vaikų skaityme skirtas pačiam vaikui. Neretai skaityti mokėję ir mėgę kaimo vaikai, ypač kieno paskatinti, rudens ir žiemos vakarais ne tik patys skaitė, bet ir garsiai paskaitydavo namiškiams, kaimynams. „Dar 7 metų vaikiščias būdamas, - prisimena J. Dvarininkų ar inteligentų šeimų vaikai, mokėję lenkiškai ar kokią kitą kalbą, kartais ir lietuviškai, daugiausia skaitė lenkų literatūrą - knygas ir periodiką. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė 1928 m. antrajame Knygnešio tome paskelbtuose atsiminimuose pasakoja nuo mažens iš tėvo ir kitų bibliotekų gaudavusi daug knygučių lenkų kalba. Nestigę ir lietuviškų raštų (M. Valančiaus Vaikų knygelė). Marija Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana), jos sesers Sofijos atsiminimo, vaikystėje mėgusi pasakas, ypač H. K. Anderseno, ne kartą jas skaičiusi6. Minėtųjų sluoksnių šeimos savo vaikams prenumeravo to meto lenkiškus, kai kada ir rusiškus specialius laikraštėlius, tarp kurių populiariausi buvo „Przyjaciel Dzieci“, paaugesniems - „Wiec-zory Rodzinne“ (juos skaitė Šatrijos Ragana, Biržiškos), taip pat „Moję Pisemko“ ar „Murzilki“ (skaitė Marija Mašiotaitė). Į Aleksandro Dambrausko - būsimojo Adomo Jakšto - rankas vaikystėje pakliuvo laikraštėlis „Przyjaciel Dzieci“, kuris padarė ypatingą įspūdį paprastu stiliumi, vaikams pritaikytais kūriniais, iliustracijomis, praktiniais dalykėliais (rebusais, galvosūkiais ir pan.).

Nors, kaip sakyta, valdiškosios rusų mokyklos buvo lietuvių rusinimo, dvasinio vergimo įstaigos, nors į jas leisti vaikus patys lietuviai griežtai draudė, vis dėlto kaimo žmonės, dažniausiai pasiturintys ūkininkai, namie pramokę vaikus lietuviškai skaityti, toliau leisdavo juos mokytis ir į rusiškas mokyklas. Paprastai taip elgėsi tėvai, nutarę mokyti savo vaikus gimnazijose, paskui dažniausiai - kunigų seminarijose, taip pat siektis universitetų ar kitų aukštųjų mokyklų. Valdiškojiose liaudies mokyklose lietuviai pramokdavo rusų kalbos, ja skaityti ir rašyti. Žinoma, jų skaitymai ten ir buvo ne gimtąja, o rusų kalba, iš kurios elementorių ir kitų knygų lietuvių vaikai mokėsi. Taigi galima teigti, kad jau vaikų, ypač paauglių, lektūroje greta lietuviškų raštų ėmė rastis ir skaitymų rusų kalba bei į ją išverstų kūrinių. Tai buvo pagrindinė lietuvių moksleivių lektūra progimnazijose ir gimnazijose. Aukštesniosiose klasėse kai kas dar skaitė lenkiškai ar kuria kita užsienio kalba.

Vaizdą apie lietuvių gimnazistų ir apskritai paauglių skaitymą leidžia susidaryti konkretūs, individualūs pavyzdžiai, iš kurių išryškėja ir viena kita bendresnė jų skaitybos tendencija. Štai būsimasis Lietuvos prezidentas Kazys Grinius 1926 m. paskelbtuose atsiminimuose liudija, kad jo bendraamžiai jau nuo Marijampolės gimnazijos pirmosios klasės buvo įpratę skaityti Maino Rido, Gustavo Emaro ir kitų kūrinius. Jo paties „mylimiausios knygos“ - M. Rido, Felimoro Ku-perio, Žiulio Verno, G. Emaro kūriniai. Tik ketvirtojoje klasėje (1882-1883 m.), pradėjus mokytojauti Petrui Arminui, jiedu - K. Grinius ir Jonas Mačys-Kėkštas - ėmę skaityti lietuviškas knygas. Būsimajam poetui kunigui Mykolui Vaitkui „meilės santykį su knyga visam gyvenimui“ lėmęs 1896 m. Palangos progimnazijos antrojoje klasėje perskaitytas Robinzonas Kruzas. Atsiminimų knygoje Su Minija į Baltiją (Londonas, 1962) jis rašė: „Kai pradėjau (…) skaityti, atsivėrė naujas nuostabus pasaulis ir kerėte apkerėjo.“ Tarp M. Vaitkaus progimnazijos laikų knygų buvo ir Henriko Senkevičiaus Tvanas, Nikolajaus Gogolio Mirusios sielos, F. Kuperio, Ž. Pranui Mašiotui mokantis Marijampolės gimnazijos žemesniosiose klasėse, „per mokinių lietuvių rankas“ eidavusios Petro Vileišio mokslo populiarinimo knygelės, tarp jų -Apsakinėjimai apie žemę ir oro atmainas, Jurgis Stefensonas ir kitos. Vieni moksleiviai tik akimis permesdavę, kiti noromis skaitydavę, ir jos sudrumstusios ne vienam sielą, „kylančią į lenkiškumą“, - rašo P. Mašiotas kūrinyje Kai knygas draudė. Amerikos lietuvių visuomenės veikėjo ir poeto gydytojo Jono Kaškevičiaus-Kaškaičio - nuo 1896 m. Mintaujos gimnazijos moksleivio -lektūroje tarp mėgstamiausių knygų buvo Marko Tveno Tomo Sojerio nuotykiai, F. Kuperio Paskutinis mohikanas, taip pat rusų autorių istorijos ir mokslo populiarinimo kūriniai. Kaip nurodo knygoje Iš atsiminimų (1958), būdamas slapto šios gimnazijos moksleivių būrelio narys (1896-1899), jis gavęs skaityti tokių lietuviškų knygų, kurios padariusios „gilaus, visam gyvenimui įspūdžio“. Tarp jų - Stasio Matulaičio, Vladislavo Dembskio, J. Būsimajam Adomui Jakštui, kuris nuo 1872 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje, pirmosiose klasėse įstrigę lenkų poeto Ignaco Krasickio raštai. Pasak J. Tumo-Vaižganto straipsnių apie A. Dambrauską, jis iš gimnazijos ir Morkaus Cimkausko bibliotekos-knygyno imdavęs skaityti daugiausia rusų klasiką, M. Rido, Ž. Verno, G. Juozas Tumas-Vaižgantas, nuo 1881 m. mokydamasis Dinaburko (Daugpilio) realinės mokyklos ketvirtojoje klasėje, ieškodamas gyvenimo idealo pavyzdžių, jo paties sakymu, labai pamėgęs skaityti biografijas, autobiografijas, memuarus. Tarp skaitomiausių autorių - Levo Tolstojaus autobiografinė trilogija, Sergejaus Aksakovo Šeimos kronika, I. Mintaujos gimnazijoje Jonas Šliūpas ypač skaitydavo Robinzoną Kruzą, ir tas kūrinys labai veikęs, lavinęs jo vaizduotę. M. Išskirtinumu pasižymi paauglio Šiaulių gimnazisto Mykolo Biržiškos lektūra. Jos pobūdį lėmė tėvo suteikta laisvė naudotis šeimos biblioteka. M. Biržiška skaitė Emilį Zola, net, jo žodžiais, „drastiškus Mopasano apsakymus“, lenkų kalba - H. Senkevičiaus Ugnimi ir kalaviju, Tvaną, V. Kondratovičių-Sirokomlę, rusų klasikus, daug gamtos, istorijos veikalų. Greta Robinzono Kruzo, M. Rido „didžiausio įspūdžio man, - prisipažino M. Biržiška, - padarė ir ilgam nustatė mano visuomeninę kryptį pozityvisto Adolfo Dygasinskio jaunimui parašytas „Robin-zon Polski“ - apie beturtį vaiką, kuris nepasiduoda likimui ir virsta naudingu visuomenės žmogumi.“ M. Biržiška net buvo sumanęs pats rašyti Lietuvos Robinzoną. M. Biržiškos „žemaitiškus jausmus“, kaip pažymi jis pats, veikę apie 1892-1894 m. skaityti Juzefas Kraševskis, Marija Rodzevičuvna (jos lietuviškai išleistas Dievaitis, taip pat Pilkosios dulkės) ir kiti lenkų autoriai. Iš Šiaulių gimnazijos žemesniųjų klasių lektūros M.

Kadangi kalbamuoju laikotarpiu lietuviškų laikraščių ar žurnalų vaikams ir jaunuoliams nebuvo, dalį jų lektūros sudarė draudžiamoji lietuviška periodika, pradedant „Aušra“. „Šviesą“, „Varpą“, „Ūkininką“, „Tėvynės sargą“ ir kitus leidinius paauglystėje skaitė ir žmonės, vėliau pasirinkę knygnešystę. Tarp tokių, pavyzdžiui, yra plačiau pasireiškę lietuvių kultūroje Juozas Otas Sirvydas, Jonas Krikščiūnas-Jovaras, Pranas Kriaučiūnas, Juozas Pavalkis-Vijūnas ir kiti, išleidę publicistikos, poezijos knygų. Kaimo vaikai, be abejo, susidurdavo ir su paslaptingai jiems atrodančiais žmonėmis, nešančiais knygas ir laikraščius. Tie žmonės ir tokie spaudiniai vaikams kūrė knygos paslaptį. Tad jie geidė kaip nors su jomis susipažinti, jas pavartyti ar pažiūrinėti, paskaityti ar paklausyti, kas jose rašoma…

Kovo 16-ąją minėdami Knygnešio dieną prisiminkime lietuviškos spaudos draudimo laikus ir knygnešius, nelegaliai lietuvišką žodį platinusius asmenis. Nesusitaikymas su spaudos draudimu, pasipriešinimas rusinimui ir stačiatikybei lietuvius vedė tautinės savivokos link. Vartant lietuvišką 1864-1904 m. periodiką matyti, kad joje knygnešystė vertinama kaip tautos švietimo dalis ir išlikimo sąlyga. Gausu publikacijų, skirtų knygnešiams, siekiančių jiems padėti sklandžiai platinti draudžiamąją spaudą, mokančių kontrabandos gabenimo ir saugojimo gudrybių.

tags: #vaikiska #informacija #apie #knygnesius

• Žaidimai vaikams
• Darželio elektroninės sveikatos pažymos
• Kaip gydyti vaikų čiurnos patempimą
• Kaip ugdyti discipliną vaikams
• Skaitykite apie Y chromosomos tyrimą