Vaikų draugystė - tai neatsiejama vaiko socialinės ir emocinės raidos dalis. Tai procesas, kuris prasideda nuo pirmųjų bendravimo su bendraamžiais patirčių ir tęsiasi visą gyvenimą, formuojant asmenybę ir vertybes. Tačiau ne visiems vaikams draugystė klostosi lengvai. Kartais drovumas, nepasitikėjimas savimi ar socialinių įgūdžių stoka gali tapti kliūtimi užmezgant ryšius. Šiame straipsnyje gilinsimės į vaikų draugystės psichologiją, aptarsime tėvų vaidmenį ir pateiksime praktinių patarimų, kaip padėti vaikams atrasti ir puoselėti draugystę.
Draugystės svarba vaikų raidoje
Draugystė vaikams yra itin svarbi dėl daugelio priežasčių. Ji padeda vaikams lavinti socialinius įgūdžius: mokytis bendrauti, dalintis, bendradarbiauti ir spręsti konfliktus. Per draugystę vaikai mokosi suprasti kitų jausmus ir perspektyvas, o tai yra būtina sėkmingam socialiniam gyvenimui. Be to, draugai suteikia vaikams emocinę paramą ir priėmimą, skatina pasitikėjimą savimi ir teigiamą savęs vertinimą. Draugystė taip pat skatina pažintinę raidą, nes vaikai mokosi vieni iš kitų, dalijasi idėjomis ir sprendžia problemas kartu. Galiausiai, draugystė padeda vaikams jaustis laimingesniais ir mažiau vienišais, mažina stresą ir nerimą, taip teigiamai veikiant jų psichologinę gerovę.
Vaikų draugystė - tai svarbus socialinis fenomenas, turintis didelę įtaką vaiko raidai ir psichologinei gerovei. Šis procesas apima daugybę aspektų, pradedant nuo įsivaizduojamų draugų kūrimo ankstyvoje vaikystėje iki sudėtingų santykių su bendraamžiais paauglystėje. Straipsnyje aptariami įvairūs vaikų draugystės psichologijos aspektai, įskaitant įsivaizduojamus draugus, santykius su bendraamžiais skirtingais amžiaus tarpsniais, tėvų vaidmenį ir galimus bendravimo sunkumus.
Įsivaizduojami draugai: fantazijos ir realybės riba
Įsivaizduojami draugai yra gana dažnas reiškinys vaikystėje. Tyrimai rodo, kad apie 37 procentai septynerių metų amžiaus vaikų turi įsivaizduojamus draugus. Šie draugai nebūtinai „dingsta“ pasibaigus vaikystei. Pastebėta, kad įsivaizduojamų draugų turi ir paaugliai, o tai labiau būdinga kūrybingiems bei socialiai aktyviems jaunuoliams. Net ir suaugusieji gali turėti įsivaizduojamų draugų, ir tai nėra haliucinacijos ar kliedesiai.
Turėti įsivaizduojamą draugą yra visiškai normalu. Tai tarsi žaidimų su lėlėmis ar kitais žaislais tęsinys. Kaip žaidžiant su „realiais“ žaislais, vaikai „išžaidžia“ sunkumus, išgyvena susikaupusius jausmus ir bando rasti sprendimų, taip ir įsivaizduojami draugai gali padėti vaikui pasakyti, garsiai įvardinti tai, ko jis pats nedrįsta. Pavyzdžiui: „Mano šuniukas nemėgsta blynų, jis norėtų ledų“. Žanas Pjažė (Jean Piaget) moksliniai vaikų mąstymo tyrinėjimai nuramino tėvus, kurie nerimauja dėl vaiko pasakojimų apie įsivaizduojamus draugus. Pasitaiko, kad apie tokius draugus pasakojantys vaikai turi itin gerą vaizduotę, turtingą žodyną, yra kūrybingi, mažiau žiūri televizorių, mėgsta skaityti ir klausytis istorijų, rečiau nuobodžiauja. Turėti įsivaizduojamų draugų šiems vaikams yra linksma, tai jiems patinka. Šie vaikai lengvai užmezga draugystes ir su kitais vaikais, įtraukdami juos į turiningą žaidimų pasaulį.
Tėvams susirūpinti verta tada, kai jie pastebi, kad, dėl būtinybės nuolat bendrauti su įsivaizduojama būtybe, vaikas ilgam persikelia iš realaus pasaulio į įsivaizduojamąjį, ima vengti ryšių ir bendravimo su tikrais žmonėmis.
Įsivaizduojami draugai gali atlikti įvairias funkcijas vaiko gyvenime:
- „Atpirkimo ožys“: Įsivaizduojamas draugas gali tapti savotišku „atpirkimo ožiu“, kai vaikui yra per sunku, nepavyksta susitvarkyti su suaugusiųjų keliamais reikalavimais ar pasipriešinti tėvų draudimams. Tokiam draugui galima suversti kaltę už nesutvarkytą kambarį, kitas neatliktas pareigas ir išdaigas, sudaužytus daiktus.
- Adaptacinė funkcija: Kitų įsivaizduojamų draugų „pasirodymas“ gali sutapti su vaikui sunkiais įvykiais ir laikotarpiais ir atspindi adaptacinę vaizduotės funkciją. Galimi tokių įvykių pavyzdžiai: naujo vaiko gimimas šeimoje, artimųjų mirtis, bendraamžių atstūmimas ar patyčios, įvairios traumos, kai vaikas jaučiasi nesaugus, vienišas, nemylimas, išgyvena netektį, išsiskyrimą.
- Meilės ir dėmesio poreikio atspindys: Dar kitu atveju vaikas gali globoti nepaprastai silpną įsivaizduojamą būtybę, kuri kenčia ir yra reikalinga didelio rūpesčio ir paguodos. Toks įsivaizduojamas draugas gali atspindėti paties vaiko išgyvenamą meilės, dėmesio alkį.
Svarbu suprasti, kad įsivaizduojamas draugas vaikui yra realus. Todėl jo nereikia ignoruoti, bijoti ar vengti. Jeigu suaugusieji primygtinai bandys vaikui įrodinėti, kad įsivaizduojamas draugas trukdo, nereikėtų jo turėti ir su juo bendrauti, tai gali sukelti priešingą poveikį: vaikas gali pasijusti kaltas, kad turi tokį draugą, jam gali tekti išgyventi prieštaringus jausmus tarp meilės ir noro paklusti tėvams ir artumo įsivaizduojamam draugui, kuris gali paguosti ir „suprasti“ tada, kai tėvų nėra šalia.
Santykiai su bendraamžiais skirtingais amžiaus tarpsniais
Santykiai su bendraamžiais įgauna ypatingą svarbą mokykliniame amžiuje ir ypač paauglystėje. Kiekvienas iš mūsų turime stiprų poreikį priklausyti tam tikrai grupei. Būdami visai maži tokia grupė mums yra šeima, kuri visada yra šalia mūsų. Ir tas jausmas, kad aš jai reikalingas ir priklausau šiai grupei, yra labai svarbus. Pradėjus lankyti darželį, mokyklą norisi turėti žmones ir už šeimos ribų - tokius, kuriais vaikas gali pasitikėti, užmegzti abipusį santykį ir atsiremti tais momentais, kai šeimos nėra šalia. Psichologė J. S. Jasiulionė atkreipė dėmesį, kad netgi vaikų grumtynės yra vienas iš būdų mokytis suprasti savo ribas, pažinti kito jėgas ir netgi būdas patenkinti prisilietimų poreikį. Artimi ir abipusiai santykiai vaikams garantuoja ir emocinį paramos šaltinį. Apskritai tai yra laikoma vienu svarbiausių veiksnių sklandžiai vaiko raidai. Todėl, jei pamatome, kad vaikas neturi draugų, turime pagalvoti, kaip jam padėti, nes turėti tą artimą ryšį, draugystę yra labai svarbu.
Daugybė tyrimų įrodė, jog geri santykiai su bendraamžiais yra svarbus vaikų psichikos sveikatos apsaugos veiksnys.
Ikimokyklinis amžius
Pirmosios patirtys prasideda ikimokykliniame amžiuje, kada vaikai patenka į bendraamžių grupę darželyje. Ikimokykliniame amžiuje pagrindinis santykių kūrimo būdas yra žaidimas. Kuo vaikas vyresnis, tuo jis labiau atsiveria pasauliui ir tuo labiau svarbūs tampa santykiai su bendraamžiais. Tuo metu jau gali atsirasti tos pirmosios tikros draugystės, o kai kurios išauga ir į ilgalaikes.
Pradinis mokyklinis amžius
Vėliau, pradiniame mokykliniame amžiuje, pasikeičia ugdymo sistema, ir vaikas susiduria su naujais iššūkiais. Vaikas tampa grupės dalimi, kurioje pasidaro svarbu, kas ką moka, ko nemoka, kiekvienas sulaukia įvertinimų, kurie mažiau ar daugiau yra pastebimi. Keičiasi ir tai, kad vaikai šiame amžiuje mažiau pradeda bendrauti su tėvais, o bendraamžių svarba didėja. Šio amžiaus vaikams yra svarbu kažką veikti kartu, jie vis dar nemažai žaidžia, kovoja su tam tikrais priešais. Šiuo metu vaikai pradeda vis labiau išsiskirstyti pagal lytis - berniukai labiau bendrauja su berniukais, mergaitės - su mergaitėmis. Taip pat įdomu tai, kad šiame amžiuje vaikai ima kurti savo bendrą folklorą, bendrą žargoną - tai irgi padeda sukurti tą priklausymo grupei, bendrystės jausmą.
Paauglystė
Kai peršokama į paauglystę, viskas dar labiau pasikeičia. Atrodo, kad paaugliams bendraamžiai tampa svarbesne dalimi nei suaugusieji. Tai yra amžius, kada reikia atsiskirti nuo suaugusiųjų, o atsiskirti gali tik susitapatindamas su žmonėmis, panašiais į save. Būtent noras būti su grupe yra išskirtinis paauglystės bruožas.
Tėvų vaidmuo ugdant draugystę
Tėvai gali aktyviai dalyvauti vaikų gyvenime ir padėti jiems užmegzti ir puoselėti santykius su bendraamžiais. Svarbu pastebėti ir palaikyti vaiko norą bendrauti, o ne ignoruoti ar smerkti jo socialinius sunkumus. Kuklumas žmogų, žinoma, puošia, tačiau perdėtas drovumas, nepasitikėjimas savimi ir net užsisklendimas dažnai trukdo. Droviems vaikams sunkiau bendrauti, susirasti bičiulių ir bendraminčių, jie jaučiasi atskirti, „kitokie“. Buvimas su bendraamžiais vaikui tikrai svarbus, tad reikėtų padėti jam susidraugauti. Atsargiai, lyg tarp kitko vis paklauskite vaiko su kuo jis draugauja kieme, darželyje, mokykloje ar būreliuose. Pasidomėkite, kaip sutaria kiti vaikai, su kuo jie bendrauja. Kartais tėvų ir vaikų poreikiai bei supratimas apie „tinkamo dydžio“ draugų ratą skiriasi. Gali būti, kad jūsų vaikas nebūna būryje, tačiau turi vieną ar du gerus draugus ir jam to pakanka, jis jaučiasi laimingas, saugus. Juk visi žmonės skirtingi - vieniems reikia šurmulio, buvimo dėmesio centre, naujų pažinčių, o kiti mieliau leidžia laiką atokiau, puoselėja vieną, tačiau artimą draugystę.
Nereikėtų drovaus vaiko stumti į jam nepatogią situaciją - neverskite jo linksmintis klegesio kupiname žaidimų kambaryje, „negrūskite“ į kiemą, kuriame daug nepažįstamų vaikų, nesipiktinkite, jeigu vaikas niekaip nesusiranda bičiulių darželyje ar mokykloje. Jūsų susierzinimas ar net pyktis suveiks priešingai. Bendravimas su bendraamžiais vaikui ims kelti tik dar didesnį stresą!
Pabendraukite su netoliese gyvenančiomis, panašaus amžiaus, ramius, galbūt taip pat kiek uždarus vaikus auginančiomis mamomis. Suorganizuokite žaidimų popietę, kurioje dalyvautų tik du vaikučiai ir leiskite jiems patiems, po truputį, savo tempu susipažinti ir pradėti bendrauti. Bent vieną draugą susiradęs vaikas jausis drąsiau, supras, kad tai linksma.
Drovūs vaikai dažnai būna kiek lėtesni, jautresni, prisibijo judresnių bendraamžių. Šie vaikučiai neretai geriau jaučiasi ir labiau atsiskleidžia būdami su truputį mažesniais už save. Bendraudami su mažyliais jie jaučiasi viršesni, o tai gali būti tiek teigiamas, tiek ir neigiamas dalykas. Mamai svarbu stebėti, kad su jaunesniais vaikučiais bendraujanti atžala elgtųsi lyg geras vyresnis brolis ar sesuo. Padėtų, mokytų, parodytų, globotų, gintų. Žinoma, svarbu laiku pamatyti ir sudrausminti agresyviai lyderiauti ar net žeminti mažesnius už save pradėjusį vaiką.
Norėdami, kad vaikas būtų drąsesnis ir išmoktų susidraugauti būkite pozityvūs. Kalbėdami su vaiku venkite neigiamų įžvalgų, nepabrėžkite vaiko bėdų. Tai skaudina. Pavyzdžiui, vietoje klausimo: „Tai ar ir vėl darželyje visą dieną vienas žaidei?“, pasiteiraukite neutraliau: „Kaip sekėsi darželyje? Vaikas išmoks jums atsiverti, išsakys savo baimes, lūkesčius, papasakos apie pomėgius. Jums beliks įpūsti jam daugiau meilės sau ir pasitikėjimo savimi: „Šiandien dėliojai „LEGO“ ir tau labai patiko? Šaunuolis, puikus žaidimas! O ar yra daugiau vaikų, kurie irgi dėlioja? Padrąsinkite vaiką, atsargiai, bet konkrečiai patarkite, kaip jam prieiti prie bendraamžių, ką drauge nuveikti, neverskite ir nebandykite jo „perlaužti“.
Kaip padėti vaikui susirasti draugų?
- Asmeninis pavyzdys: Būkite pavyzdžiu vaikui, demonstruodami gerus santykius su savo draugais.
- Socialinių įgūdžių lavinimas: Padėkite vaikui išmokti bendrauti, prieiti prie kitų vaikų, pasikalbėti, pakviesti kartu pažaisti.
- Bendros veiklos: Skatinkite vaiką dalyvauti būreliuose, sporto komandose ar kitose veiklose, kur jis galėtų susitikti su bendraamžiais, turinčiais panašių pomėgų.
- Pasitikėjimo savimi ugdymas: Padėkite vaikui atrasti savo stipriąsias puses ir pasitikėti savimi.
Kaip padėti vaikui ugdyti socialinius įgūdžius draugystei?
Vaikus draugystės procesas gali gluminti, tad mažylius reikia mokyti draugauti. Pasistenkite kuo anksčiau pastebėti ir ugdyti vaiko entalpiją, norą padėti ir dalintis. Pavyzdžiui, būtinai pagirkite vaiką, kuris davė draugui žaislą, padėjo atsistoti jam nukritus, pagailėjo nusibrozdinus alkūnę. Su paaugusiais mažyliais diskutuokite apie tai, kodėl žmogui svarbu turėti draugų, kaip reikia bendrauti su kitais žmonėmis, kokie veiksmai bičiulį džiugina, o kokie jį liūdina. Taip pat kalbėkite su vaiku apie tikrą draugą, paaiškinkite, kad tikras draugas yra mandagus, geras, malonus, jis neskriaudžia, nemuša, neatima daiktų, su geru draugu smagu būti.
Vaikų draugystė - tai nepaprastai įdomi, kupina atradimų patirtis. Turbūt kiekvienas norime turėti tikrą draugą/-ę. Kita vertus, ne visuomet taip paprasta atrasti tikrą draugą. Prisijunk prie būrelių, kitų tau patinkančių veiklų, kur susiburia žmonės ir būna smagu. Svarbu, kad ta veikla tave džiugintų. Papasakok apie save ir paklausk apie kitą. Tu nusipelnei gero draugo/-ės su kuriuo/-ia jautiesi maloniai ir saugiai. Deja, nėra stebuklingo recepto, kaip susirasti draugą/-ę. Iš tiesų tavo draugu/-e gali tapti bet kuris žmogus. Paprastai draugystė neužsimezga staiga. Tam reikia pastangų, laiko, kad pažįstamas vaikas taptų tavo draugu/-e. Draugystei reikia abiejų noro, tačiau svarbu ir pačiam rodyti, kad kitas vaikas tau yra svarbus. Žinoma, gali laukti, kol tave pakvies nueiti į parką ar kartu valgyti pietų, pažaisti kieme, bet galbūt pats gali žengti pirmąjį žingsnį? Bet tikime, kad tau pavyks atrasti drąsos kurti draugystę, o gal kartais ir žengti pirmąjį žingsnį.
Pirmieji žingsniai draugystėje
Kiekviena draugystė prasideda nuo simpatijos, žmogus turi parodyti kitam žmogui, kad jis jam patinka, kad jam norisi su juo būti (draugauti), žaisti ir kartu leisti laiką. Todėl pirmajame draugystės užmezgimo etape išmokykite vaiką parodyti bendraamžiui, kad jis pasiruošęs draugystei, kad bendraamžis jam patinka. Vienas paprasčiausių ir būtinų būdų parodyti norą draugauti - pasisveikinti su potencialiais draugais. Uždari vaikai dėl to dažnai gali turėti problemų, ne kiekvienam lengva prieiti prie nepažįstamo bendraamžio ir pasisveikinti. Lygiai taip pat ne visuomet sulaukiama adekvačios reakcijos į kito vaiko pasisveikinimą. Pasitaiko atvejų, kai kitam vaikui pasisveikinus: „Labas”, uždaras vaikas arba neatsako (nors norėtų), arba tiesiog nusisuka. Geriausiu atvejų kažką neaiškiai numykia. Nepaisant to, kad tokia reakcija gali būti dėl to, kad vaikas nedrąsus arba tiesiog nemoka tinkamai pasisveikinti, kiti vaikai tai gali palaikyti ženklu, kad mažylis nenori su jais žaisti arba kad jie jam nepatinka. Nors tai visiškai ne tai, ką galvoja uždaras vaikas, būtent tokią žinią signalizuoja jo komunikacija. Todėl jei Jūsų vaikas nemoka pasisveikinti arba atsakyti į bendraamžio pasisveikinimą - pats laikas to mokyti. Išmokykite vaiką iki automatizmo sveikintis su kitais žmonėmis žaisdami vaidmeninius žaidimus, pasipraktikuokite su pažįstamais vaikais (pažįstamais Jums, ne vaikui). Suskaidykite pasiveikinimo veiksmą į smulkesnius: į draugišką pasisveikinimą įeina akių kontaktas (jei įmanoma), šypsena ir aiškus garsus (bet ne per daug) komunikavimas (arba alternatyvi komunikacijos forma), kad būtų išgirstas. Jei pasisveikinus paklausi kito vaiko vardo - tai bus papildomas žingsnelis link draugystės, o jei pasakysi savo - antras žingsnelis. Po to, kai visą tai gerai pasitreniruojate patys (galima paruošti ir socialines istorijas), pasiūlykite vaikui pasipraktikuoti žaidimų aikštelėje (Jums prižiūrint).
Komplimentai ir geranoriškumas
Komplimentai - tai dar vienas paprastas būdas susidraugauti. Mums paprastai patinka tie žmonės, kuriems patinkame mes, be to, visi mėgsta išgirsti nuoširdų komplimentą, vaikučiai taip pat. Apgalvokite kartu su vaiku, kokius komplimentus ir kada galima sakyti bendraklasiams. Neišradinėkite dviračio: „Puikus smūgis” - galima pasakyti ką tik kamuolį per futbolo treniruotę nuspyrusiam vaikui. „Labai gražiai nupiešei gėlę” - puikus komplimentas piešinį ką tik baigusiam bendraamžiui.
Geranoriškumas - puikus būdas parodyti domėjimąsi kitu žmogumi. Kaip tai atrodo? Kas gali būti paprasčiau. Kai bendraklasiui nukrenta pieštukas - mes galime jį pakelti ir paduoti, galima pasaugoti bendraklasiui vietą valgykloje, padėti jam ką nors nešti, pagelbėti per pamoką su užduotimi, pasidalinti sumuštiniu ar šokoladuku, įdėtu priešpiečiams. Paprastai geranoriškumas iššaukia geranoriškumą, o mes juk kaip tik to linkime savo vaikams. Tyrimai rodo, kad geranoriški vaikai paprastai yra mėgstami bendraklasių ar bendraamžių žaidimo aikštelėje, kieme. Tiesa, geranoriškumas neturi virsti į vergavimą ar papirkinėjimą. Tai rezultatų neduoda ir reikia labai aiškiai paaiškinti vaikui, parodyti, atžaisti situacijas, kuriose jie gali būti geranoriški ir kaip. Ir dar, geranoriškumas paprastai vertinamas pagal rezultatą, o ne pagal ketinimus. Jei vaikas bus pernelyg švelnus ir kabinsis kitiems vaikams ant kaklo - irgi gali būti nesuprastas ir nepriimtas.
Atvirumas ir bendri interesai
Atvirumas - pirmas žingsnis į draugystę. Tiesa, tai nėra pasiekiama savaime, kiti vaikai gali neteisingai suprasti vaiko siunčiamus ženklus. Todėl tam, kad draugystė užsimegztų, geriausia pasirinkti tinkamą bendraamžį. Bet kaip? Vien tai, kad du vaikai gyvena tame pačiame daugiabutyje, dar nereiškia, kad jie gali ir bus gerais draugais. Paprastai vaikai susidraugauja arba su į save panašiais vaikais arba su tais, kurie juos papildo. Vaikai, greičiausiai, susidraugaus su vaiku, kurio lytis ir amžius bus panašūs. Taip pat draugus vienija bendri interesai, socialiniai įgūdžiai. Taigi, antra savybė, kurios reikia ieškoti - interesai. Jei Jūsų vaikas mėgsta piešti - į draugus jam geriausia rinktis vaiką, kuriam pieštukas, teptukas ar kreidutės taip pat prie širdies.
Kai kurie vaikai nežengia pirmo žingsnio prie jam patinkančio vaiko, nes jiems atrodo, kad jie patys turi būti kažkuo ypatingi, kad bendraamžiai, kurie jiems patinka, su jais draugautų. Tai yra magneto teorija. Vaikas įsivaizduoja, kad jis turi būti toks nuostabus ir patrauklus, kad trauktų bendraamžius it geležį. Kaip tai pasireiškia? Vaikas gali imti pernelyg nervintis ir girti: „Aš galiu tai, aš žinau tai” ir t.t. O iš tiesų, tai reiškia: „Aš noriu Jums patikti”. Tačiau kiti vaikai tai gali suprasti kaip sakinį: „Aš kietesnis ir protingesnis nei Jūs”. O draugystė - tai santykiai tarp lygiaverčių žmonių. Pasiūlykite vaikui nupiešti du ratus, susikertančius per vidury vienam su kitu (iš dalies). Paaiškinkite vaikui, kad vienas ratas - tai jis, o kitas - tai jo draugas, o susikirtimo vieta (bendras abiejų ratų plotas) tai, kas šiuos ratus vienija. Jei tu bendrausi su kitu vaiku tik apie tai, kas yra tik tavo mėgstama veikla (nesiliečia su kitu ratu) - kitam vaikui tai bus nelabai įdomu. Kaip pamatyti, kad kitas vaikas domisi tuo pačiu kaip tu?
Bendros linksmybės
Taigi, pirmasis žingsnis - pasiruošimas draugystei, antras - suradimas tinkamo bendraamžio, trečias ir paskutinis žingsnis - bendros linksmybės. Vaikai mėgsta būti su tais vaikais, kurie linksmi ir smagūs. Jei Jūsų vaikas mokės žaisti bent kelis smagius žaidimus, kuriuos galės atsinešti į darželį ar mokyklą - tai gerokai padidins tikimybę, kad kuris nors kitas vaikas norės prisijungti pažaisti. Taigi, mokomės žaisti. Tiesa, įgyvendinti šį tikslą gana sunku. Jei Jūsų vaikui pavyko užmegzti draugystę mokykloje ar už jos ribų, geriausia, ką Jūs dabar galite padaryti - suorganizuoti bendrą žaidimą. Planuoti šiuos susitikimus geriau iš anksto - tai padės vaikams susikoncentruoti ramiai į žaidimą ir gauti didžiausią malonumą iš bendros veiklos. Šiam susitikimui taip pat reikia pasiruošti. Iš anksto su savo vaiku aptarkite, ir sudarykite planą, ką jie žais, kaip vaikas elgsis (kad būtų svetingas šeimininkas), kuo draugą vaišins, ką po ko veiks ir t.t. Jei Jūsų vaikas turi ypatingai saugomų žaislų, kuriais nenorėtų dalintis, juos geriau kol kas padėti į šoną. Susitikimo pradžioje gali būti nemalonių momentų, kai vienas vaikas paklaus: „Na, ką mes veiksme?”, geriausia jei Jūsų vaikas galės jam pasiūlyti porą žaidimų pasirinkimui. Beje, pats susitikimas namuose jau gali iš anksto padiktuoti susitikimo „temą”, pvz., Jūsų dukrytė gali pasikviesti namo draugę mokytis kepti pyragą ar sausainius. Sūnus gali pasikviesti pažaisti krepšinį lauke, pažiūrėti filmą, pavažinėti dviračiais ir t.t. Jei bendra veikla teikia malonumą abiems vaikams, kitas vaikas tą jausmą sies su Jūsų vaiku, tai padės jų draugystei judėti toliau. Ir pabaigai, vaikų susitikimo metu nespauskite jų, tačiau pasistenkite įsiklausyti į bendrą jų veiklą ir laiku įsikiškite į konfliktiškas ar sunkesnes situacijas, pasikvieskite vaiką pas save ir kol svečias negirdi, patarkite vaikui, ką jis turėtų daryti.
Popamokinė veikla - puiki galimybė draugystei
Popamokinė veikla labai naudinga vaikams. Įvairūs užsiėmimai ne tik ugdo tuos įgūdžius, kuriems mokykloje ar darželyje skiriama mažiau dėmesio, bet ir suteikia galimybę pabendrauti su bendraminčiais. Popamokinėje veikloje dalyvaujantys vaikai skatinami kartu tobulėti bei siekti bendrų tikslų. Jų bendravimas nėra toks tiesioginis, jis paremtas bendru darbu ar užduotimi, tad net ir kukliam vaikui atsiskleisti gerokai lengviau. Svarbu atrasti vaikui malonią veiklą. Jeigu vaikui visai nesiseka šokti, tai lankant šokių pamokas jam ne tik bus sunku susidraugauti, jis jaus atskirtį, dar labiau užsisklęs.
Anote M. Guptor, jeigu kalbantis iš vaiko lūpų išsprūsta tokios frazės kaip: „aš noriu draugų“, „aš nežinau, kaip susidraugauti“, „aš nemoku“, „man neišeina“, tada tikrai gera proga pagalvoti, kaip mes galėtume padėti savo vaikui. „Vaikai, o ir ne tik vaikai, bet ir suaugę, bijo to atstūmimo, patyčių ir neretai renkasi nerizikuoti ir neieškoti draugų. Todėl tėvai iš savo pusės galėtų padaryti tris esminius dalykus: lavinti vaiko socialinius įgūdžius, skatinti bendras veiklas, būrelius su bendraamžiais bei ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi“, - pataria psichologė.
Tvirčiausios draugystės mezgasi bendraujant gyvai Svarbiausia, anot M. Guptor, gyvas bendravimas ir bendri pomėgiai. Mat neretai šiuolaikiniai vaikai, nežinodami, nuo ko pradėti pokalbį, renkasi bendrauti internetu, susirašinėdami. Deja, toks bendravimas, nors ir paprastesnis, nelavina socialinių įgūdžių, o, galiausiai, prireikus bendrauti gyvai, atsiranda tik dar daugiau nerimo ir nepasitikėjimo savimi.
O vienas veiksmingiausių būdų vaikui susirasti draugų, eiti į būrelius, mat juose vaikus ir jaunimą vienija bendros temos, bendri tikslai ir pomėgiai. Žinoma, ne ką mažiau svarbu ir tai, kad pačiam vaikui jo lankomas būrelis patiktų ir jis noriai ten eitų.
Vaikų teisių gynėjų patarimai ir perspėjimai
Vienas didžiausių vaikų ir jaunimo rūpesčių, kuriuos jie išsako vaiko teisių gynėjams, yra sunkumai rasti draugų, konfliktai su jais ir baimė draugus prarasti. Tad vaiko teisių gynėjai paklausė Psichologų sąjungos narės, psichoterapeutės Marinos Guptor, kaip padėti vaikams susirasti draugų ir spręsti iškylančius iššūkius su jais, rašoma Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pranešime žiniasklaidai. Anot vaiko teisių gynėjo Kasparo Tarčevskio, kiekvienam vaikui svarbu susirasti draugų, bendraminčių, su kuriais būtų malonu leisti laisvalaikį: „Deja, visi vaikai yra skirtingi ir ne kiekvienam paprasta bendrauti, užmegzti tvirtas draugystes. Tokie sunkumai dažną vaiką ar jaunuolį skaudina.“ Lietuvos psichologų sąjungos narė Marina Guptor pastebi, kad vienatvė šiais laikais užklumpa dažną žmogų: „Šiandien paplitęs vienatvės fenomenas ir kaip surasti draugų, aktualu nuo darželio laikų. Turbūt sutiks visi, kad mes esame labai skirtingi, mūsų bendravimo poreikiai labai skirtingi, o ir bendravimo galimybės kiekvieno kitokios. Vieni vaikai suranda draugų nuo darželio laikų, kitiems vaikams sekasi sunkiau, jie turi vieną-du draugus, o kartais būna laikotarpiai kai nėra nė vieno draugo. Ir tėvai sunerimsta: ar čia problema, kaip ją spręsti, kaip padėti vaikui.“
Vaiko teisių gynėjas Kasparas Tarčevskis tikina, kad nesvarbu, vaikas turi daug draugų ar tik vieną ar kelis. Svarbiausia - vaiko savijauta. Jeigu vaikas jaučiasi gerai, turėdamas keletą draugų, viskas puiku. Tačiau pastebėjus, kad vaikas ar jaunuolis jaučiasi vienišas, su niekuo iš bendraamžių nebendrauja, verta pasikalbėti ir pasiūlyti padėti.
Vis dėlto vaiko teisių gynėjai pabrėžia, kad labai dažnai būtent jaunimo noras turėti draugų ir pritapti nuveda prie žalingų pasirinkimų. „Vaikai tam tikrų žalingų įpročių atsiradimą, pavyzdžiui, alkoholio vartojimą, rūkymą, kartais net psichotropinių, narkotinių medžiagų vartojimą, siejo su tuo, kad norėjo tiesiog pritapti draugų kompanijoje. Arba matė, kad narkotikus, kitas medžiagas, alkoholį vartojo jų draugai“, - pastebi vaiko teisių gynėjas K. Tarčevskis. Noras pritapti suprantamas ir natūralus, tačiau tėvų atsakomybė prižiūrėti, kad pasirinkta kompanija nepakenktų, nenuvestų klystkeliais. Ir patarti vaikui, jaunuoliui nepasiduoti bendraamžių spaudimui bei padėti atrasti tuos draugus, kurie praturtina, o ne pakenkia. Juk jaunas žmogus dar ne visada turi pakankamai gyvenimiškos patirties, kad suvoktų, kas gerai, o kas - ne.
Naudokite šį metodą, kad jūsų vaikas klausytųsi ir elgtųsi tinkamai
Kaip elgtis, kai vaikui sunku susirasti draugų?
Būkite jautrūs: Išklausykite vaiką ir supraskite jo jausmus. Neskubėkite teisti: Nebarkite vaiko, jei jam nesiseka susirasti draugų. Pasiūlykite pagalbą: Pasikalbėkite su vaiku apie jo sunkumus ir pasiūlykite jam savo pagalbą. Kreipkitės į specialistus: Jei vaiko sunkumai yra dideli, kreipkitės į psichologą ar kitą specialistą.
Vaikų draugystė - tikrai labai svarbus gyvenimo etapas. Vaikystės draugai dažniausiai lieka visam gyvenimui, jie tikri, nuoširdūs, neišskaičiuojantys. Gal todėl, tie draugai, kuriuos turėjom vaikystėje ir su kuriais nukeliavome ilgą kelią iki suaugusiųjų gyvenimo yra patys brangiausi, praktiškai šeima. Tačiau ne visi vaikai geba susirasti draugų. Jiems tai gali būti sunkus išbandymas. Draugauti nori, o kaip susidraugauti - nežino. Jei Jūs iš savo vaiko kada nors girdėjote: „Niekas manęs nemėgsta” arba „Niekas nenori su manimi draugauti” - tai signalas, kad laikas imtis priemonių Jums. Žinoma, mes, suaugusieji, negalime draugauti su vaiko bendraamžiu už jį. Tačiau tai, ką mes galime padaryti, tai išmokyti vaiką ir jam paaiškinti (parodyti), kas svarbiausia draugystėje kokio amžiaus draugas bebūtų.
tags: #vaikiska #draugyste #susitarimai
