Pirmieji gyvenimo metai yra nepaprastai svarbūs kūdikio vystymuisi. Šiuo laikotarpiu smegenys ir nervų sistema sparčiai auga, formuojasi nauji nerviniai ryšiai. Stambioji motorika - tai valingi judesiai, kurių metu naudojamos didelės raumenų grupės, pavyzdžiui, rankų, kojų, galvos ir liemens judesiai. Šie įgūdžiai pradeda vystytis pirmiausia.
Antrąjį ir trečiąjį gyvenimo mėnesį kūdikis vis daugiau laiko praleidžia būdra ir demonstruoja žvalesnes reakcijas į aplinką. Spontaniškus judesius ima keisti valingi, paties vaiko kontroliuojami judesiai. Kai kurie kūdikiai jau pradeda siekti rankomis kelių, taip atrasdami ryšius tarp viršutinių ir apatinių galūnių. Tai ženklas, kad mažylis netrukus išmoks pasiversti ant šono, o vėliau ir ant pilvuko.
Norint padėti kūdikiui greičiau išmokti vartytis, svarbu retkarčiais pasiūlyti jam pažaisti ant šono. Paguldytas ant pilvo, kūdikis šiuo laikotarpiu turėtų išmokti ne tik išlaikyti pakeltą galvytę, bet ir dairytis aplink. Jei prieš jį padėsite barškutį, jis turėtų palenkti galvytę žemiau, kad geriau jį apžiūrėtų. Labai gerai, jei mažylis nusprendžia žaisliuką pasiekti rankomis ir net prisitraukęs patyrinėti jį burnytėje.
Buvimas ant rankų taip pat nepaprastai svarbus mažylio judesių vystymuisi. Jei teisingai nešiosite savo kūdikį - prilaikomą ties pečiais, už pažastų ir dubens - trečiojo mėnesio pabaigoje kūdikis turėtų gana tvirtai laikyti galvą keičiant padėtis.
Kūdikio raidos vertinimas ir galimi sutrikimai
Kiekvienas vos tik gimęs kūdikis tampa jį supančio pasaulio dalimi. Augdamas ir tvirtėdamas, kūdikis pamažu vystosi ir susipažįsta su jį supančiu pasauliu. Natūralu, kad visi vaikai skirtingi, todėl ir jų vystymasis yra skirtingas. Tačiau yra tam tikri kriterijai, pagal kuriuos vertinama kūdikio raida. Ar vaikas vystosi taip, kaip reikia, ar jam pasireiškia raidos sutrikimai, įvertina specialistai. Net naujagimį stebintis šeimos gydytojas gali pastebėti tam tikrus nukrypimus ir nukreipti tėvus pas kompetentingus specialistus.
Kadangi visi vaikai yra skirtingi, skiriasi ir jų raida. Todėl, jei vaikas kiek atsilieka nuo savo bendraamžių, tai dar nereiškia, kad jo raida sutrikusi, ir tėvai neturėtų dėl to panikuoti. Šeimos gydytojas nuolat stebi ne tik fizinę, bet ir psichomotorinę vaiko raidą, o patys tėvai pirmaisiais metais su mažyliu būna praktiškai 24 valandas per parą. Todėl jie turi galimybę nuo pat pirmųjų dienų stebėti kūdikio maitinimosi įgūdžius, suvalgomo maisto kiekį, svorio augimą, aktyvumą ar vangumą maitinimo metu.
Raidos sutrikimo požymiai, atsižvelgiant į pobūdį bei sudėtingumą, pasireiškia skirtingais augimo etapais. Paprastai neįprastą atžalos elgesį tėvai pastebi tarp antrojo ir ketvirtojo gyvenimo metų, nors kartais tai nutinka ir anksčiau. Skirtingiems amžiaus tarpsniams priskiriami skirtingi kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant reikia stebėti vaiką.
Kūdikio traumos - nelaimingo atsitikimo, eismo įvykio ir pan. - taip pat gali lemti raidos sutrikimus. Tačiau gana dažnai sutrikimų priežastys taip ir lieka nežinomos. Tokios ligos kaip cerebrinis paralyžius ir kt. gali būti viena iš priežasčių.
Kada kreiptis į specialistus?
Kuo anksčiau nustačius, kad vaiko raida sutrikusi, tuo anksčiau galima padėti tiek pačiam mažyliui, tiek jo tėveliams susidoroti su iškilusiais sunkumais. Galima pradėti ankstyvąją reabilitaciją, kuri padeda vaikui geriau vystytis, sumažina elgesio problemas, gerina šių problemų funkcines išeitis, o taip pat padeda šeimoms išmokti efektyvių vaiko raidos lavinimo, ugdymo bei reabilitacijos būdų ir metodų.
Labai svarbūs pirmieji treji-ketveri vaiko gyvenimo metai, per kuriuos galima pastebėti, ar jis tik šiek tiek „tinginiukas“, ar jau reikia rimtai susirūpinti. Specialistai atliks specialų raidos tyrimą bei, atsižvelgdami į požymius, priskirs jam atitinkamą diagnozę.
Kreiptis pagalbos galima pas savo šeimos gydytoją, kuris siunčia tolimesniems tyrimams pas neonatologą, neurologą, socialinį arba raidos pediatrą, ortopedą ir kt. Svarbiausia nesigėdyti, net kilus menkiausiems įtarimams. Geriau apsidrausti, nei pavėluoti. Taip pat svarbu nenumoti ranka, manant, kad vaikas dar mažas ir viską išaugs.
Kūdikio diskomforto požymiai ir priežastys
Vaikas gali riesti nugarą, nes jam skauda arba jis jaučiasi nepatogiai. Jei pastebėjote, kad kūdikis nugarą išriečia vos pamaitintas, tikėtina, kad mažylį vargina dujų kaupimasis. Kūdikių atpylimas yra būdingas daugumai mažylių - 50-60% kūdikių iki 6 mėnesių amžiaus atpila bent kartą per parą. Fiziologinis (normalus) atpylimas kūdikiui didelio diskomforto nesukelia.
Kūdikio dirglumą, irzlumą, įvairius kūno judesius (taip pat nugaros rietimą) gali lemti alergija. Pilvo dieglius galima įtarti, jei kūdikis kasdien verkia 3 valandas ar ilgiau, tokie verksmo epizodai tęsiasi mažiausiai 3 kartus per savaitę bei trunka ilgiau nei 3 savaites. Vienas iš pilvo dieglių simptomų gali būti ir nugaros rietimas.
Kūdikiams judant, aktyviai treniruojami raumenys, taigi, kūdikiai nugarą išlenkti gali ir bandydami apsiversti. 4-6 mėnesių kūdikis nugarą gali išlenkti ir dėl to, kad yra per daug stimuliuojamas, alkanas, dėl kažko susijaudinęs, nusivylęs ar jaučiasi nepatogiai (pavyzdžiui, graužia drabužio etiketė). Jis emocijas gali reikšti vieninteliu jam žinomu būdu - kūno judesiais.
Retais atvejais nugaros rietimas gali signalizuoti apie didesnę problemą. Pavyzdžiui, nugarą išriesti gali kūdikiai, sergantys neurologinėmis ligomis (tarp jų - ir cerebriniu paralyžiumi). Įprastai jie tai daro dėl padidėjusio raumenų tonuso. Labai retais atvejais nugaros lenkimas gali būti susijęs su traukuliais.
Daugeliu atvejų nugaros išlenkimas - tik dar vienas būdas tėvams pranešti apie savo poreikius. Savaime tai nėra problema ir jos niekaip nereikia spręsti. Įvertinkite, galbūt kūdikis yra alkanas, gal kenčia nuo refliukso, dėl kažko (pavyzdžiui, dėl netinkamų drabužių) jaučiasi nepatogiai ir pan. Turėkite omenyje, kad kartais taip ir nepavyks išsiaiškinti priežasties.
Visi šie simptomai rodo, jog vaikutis patiria stiprų diskomforto jausmą ir bando su tuo kovoti. Visa tai neleidžia pereiti į gilią miego fazę, o tai reiškia, jog mažylis negauna pilnaverčio poilsio. Pasitaiko atvejų, kuomet nusiraminti padeda mamos krūtis, tačiau toks sprendimas tik trumpam padeda vaikui pajusti komfortą. Tuomet, kai jo būsena tampa nepakeliama, jis atsisako krūties ir pradeda be paliovos verkti.
Patiems nuspėti, kokias priežastis slepia neramus kūdikio miegas, yra pakankamai sudėtinga. Vienas vienintelis kauliukas, pasislinkęs nors vienu milimetru, gali sutrikdyti kraujo patekimą į smegenis ir tokiu būdu privesti prie aiškiai jaučiamo diskomforto. Pirmiausia sutrinka kraujo ir stuburo smegenų skysčių tekėjimas, padidėja spaudimas galvoje ir dėl šios priežasties naujagimį kamuoja pastovūs galvos skausmai.
Kūdikis su patirta gimdymo trauma primena suaugusį, kuris ant galvos užsideda pernelyg siaurą kepurę - pradeda kamuoti galvos skausmas, atsiranda pykčio protrūkiai, irzlumas, gali susilpnėti regėjimas. Deja, tačiau panaikinti šių simptomų dažniausiai lengvai nepavyksta. Logiška, jog mažyliui toks nuolatinis diskomforto jausmas yra nepakeliamas - būtent dėl šios priežasties daugelis vaikų nemėgsta dėtis kepurės, o nuolatinis verkimas ir žindimas yra vienintelis būdas nors trumpam nuimti galvos spaudimą.
Kūdikio diegliai: priežastys ir pagalba
Vienas iš pirmųjų tėvų kantrybės išbandymų - kūdikių diegliai arba vadinamosios kolikos, kurios pasireiškia net iki 30% naujagimių pirmaisiais vaiko gyvenimo mėnesiais ir dėl to yra vadinamos „100 dienų klyksmo“. Nors, pasak specialistų, tai nėra labai rimtas ir pavojingas negalavimas, šie fizinio diskomforto simptomai kelia sunkumų tiek mažyliams, tiek ir jų tėvams.
Vaistininkė Laura Mockutė įvardija pagrindines tėvų daromas klaidas ir pataria, kaip efektyviai bei greitai susitvarkyti su diegliais. Pasak L. Mockutės, mažyliams diegliai gali atsirasti dėl prastai išsivysčiusios skrandžio motorikos, nebrandžios žarnyno mikrofloros, netinkamai parinkto mišinuko arba netaisyklingo mamos krūties apžiojimo.
„Stresuoti ar labai nerimauti dėl dieglių tikrai nereikėtų. Tėvams pravartu stebėti vaiko žindymą ir valgymą, kadangi jis dar nemoka tinkamai maitintis ir neskubėdamas ryti. Galbūt buteliukas yra netinkamas, čiulptuko skylutė yra per didelė ir vaikas valgydamas pritraukia daug oro. Kai praryjamo oro kiekis yra labai didelis, jis nespėja pasišalinti iš virškinamojo trakto ir žarnyno, todėl vaikučiams atsiranda diegliai.
L. Mockutė aiškina, kad dieglius galima atpažinti iš kieto ir įsitempusio vaiko pilvuko, o vos prasidėjus negalavimams mažylis riečiasi, traukia kojytes prie krūtinės, būna irzlus ir nuolat verkia. „Specialaus tyrimo nustatyti diegliams nėra, iš bendros simptomatikos yra nusprendžiama ir taikomas gydymas, o jeigu jis nepasiteisina, būtina ieškoti kitų priežasčių. Diegliai dažniausiai nėra rimtas sutrikimas ir padarinių neturi, tačiau kelia diskomfortą ir vaikui, ir tėvams. Vaikas nuolat verkia, prastai miega ir jį labai sunku nuraminti, jo pilvas kietas ir išsipūtęs, prie jo neįmanoma prisiliesti, tad visa tai tampa sunkiu išbandymu tėvams.
Pasak vaistininkės, pagerinti padėtį namuose ir palengvinti kūdikio diskomfortą galima taikant tradicinius raminimo metodus - masažą ar „baltąjį triukšmą“, taip pat glaudžiant kūdikį prie savęs ir kuriant saugią erdvę. „Visų pirma, galima bandyti atlikti pilvo masažus, kojų spaudimą prie pilvuko ar specialias mankštas, kad oras greičiau pasišalintų. Tačiau svarbu, kad pediatras ar šeimos gydytojas tėveliams paaiškintų, kaip tai daryti. Dabar labai populiarus „baltasis triukšmas“ - dulkių siurblio, plaukų džiovintuvo, įrašyto jūros ošimo ir pan. garsai, pažįstamos ir jaukios atmosferos kūrimas garsais arba vaiko vežiojimas automobilyje, tačiau tokie metodai diegliukų nesumažina, o tik padeda nuraminti vaiką“, - sako vaistininkė L. Mockutė.
Jeigu vien tik raminimo priemonės neveikia, pasitarus su vaistininku ar gydytoju, galima dieglius gydyti. „Preparatai sumažina pilvo pūtimą, skausmą ar spazmus, kūdikis tampa ramesnis. Šios priemonės gali būti ir lašelių pavidalu, todėl labai patogu dozuoti vaikams bei kūdikiams. Galima rinktis ir kompleksinius preparatus, kurių sudėtyje yra simetikono bei gerųjų bakterijų, prisidedančių prie žarnyno mikrofloros formavimosi, jos taip pat puikiai tinka ir profilaktikai“, - sako L. Mockutė.
Anot specialistės, vienas esminių dalykų, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį, kai diegliukai pasireiškia kiek vyresniam vaikui, yra mityba. „Maitinančioms mamoms reikėtų koreguoti mitybą ir valgyti mažiau riebaus maisto, nes skaidant jį prisikaupia anglies dioksido ir susidaro daugiau dujų virškinamajame trakte. Taip pat reikėtų valgančio kūdikio neblaškyti, nekalbinti, nebandyti atkreipti jo dėmesio, kad jis susikoncentruotų tik į valgymą“, - rekomenduoja L. Mockutė.
Farmacininkė taip pat primena, kad svarbu nuoseklumas iš preparatų įvairovės renkantis kūdikiui tinkamiausią, kadangi ne visiems vaikams padeda tie patys produktai: „Atėję į vaistinę tėvai dažnai nori išbandyti visus preparatus iš karto, tačiau jų sudėtis yra labai panaši, tad nereikėtų pulti visko duoti vaikui.“
Kūdikio masažas: kaip padėti esant padidėjusiam raumenų tonusui
Kaip išvengti motorinės raidos sutrikimų?
Kūdikiai ne tik gimsta turėdami įvairių sutrikimų, bet juos gali įgyti jau augdami. Raidos sutrikimų atsiradimą gali lemti įvairūs veiksniai, dažnai ir netinkamas tėvų elgesys, ypač tais atvejais, kai kūdikiai ilgą laiką praleidžia gulėdami vienodoje padėtyje, yra netaisyklingai nešiojami, per anksti vertikalizuojami, ne laiku įdedami į pagalbines priemones.
Svarbu keisti padėtis
Taisyklingam kūdikio vystymuisi labai svarbus yra kūno simetriškumas. Naujagimis gimsta asimetriškas, jo galva būna pasukta į vieną arba kitą pusę. Nuo galvos pasukimo priklauso visa kūno padėtis bei liemens, galūnių judesiai. Jeigu kūdikis nuolat guli pasukęs galvą į vieną pusę, priešingos pusės galūnės taip pat visada būna sulenktos, tos pačios pusės ištiestos, tokiu atveju formuojasi kaklo, liemens asimetrijos, kaukolės deformacijos. Dėl to labai svarbu kiekvieno valgymo, miegojimo, budrumo, nešiojimo metu keisti padėtis.
Naujagimius reikia guldyti įvairiai: ant nugaros, keičiant galvugalio puses; ant šono, fiksuojant atramas iš priekio ir nugaros. Trijų mėnesių neturintį kūdikį rekomenduojama nešioti tik horizontaliai, nes kaklo raumenys dar nėra aktyvūs. Vertikaliai nešiojamo kūdikio galva nusvyra į vieną ar kitą pusę, atsiranda asimetriška laikysena, kuri išryškėja kūdikiui pradėjus gulėti ant pilvo, o vėliau ir sėdėti. Vertikaliai nešioti kūdikį galima tada, kai jis jau sugeba išlaikyti galvą tiesiai, vidurio linijoje. Nešioti reikėtų atrėmus kūdikio nugarą į save, kad sunkioje padėtyje stuburas turėtų atramą, galva būtų ne pasukta, o laisvai judėtų, stebėtų aplinką. Kojas reikėtų prilaikyti, jos turėtų būti pakeltos link pilvo, kad nekabėtų.
Piktnaudžiauti pagalbinėmis priemonėmis nereikėtų
Didelę įtaką kūdikio raidos sutrikdymui gali turėti pagalbinių priemonių naudojimas. Tai įvairūs gultukai, automobilinės kėdutės, netinkami vežimėliai, maitinimo kėdutės, nešioklės, šokliukai, vaikštynės ir stumdukai. Svarbu paminėti, kad gultukai gali turėti įtakos dėmesio sutrikimams vėlesniame amžiuje; kalbant apie fizinę raidą - nesisupantys gultukai ribotą laiką nepakenks sveikam kūdikiui, kuris gulėdamas ant žemės jau sugeba taisyklingai apsiversti ant pilvo bei neturi kaukolės deformacijų.
Pirmus mėnesius vežant kūdikį automobilinėje kėdutėje svarbu atsižvelgti į atramą galvai - kaklas turi būti išlaikomas tiesiai. Be to, automobilinėje kėdutėje kūdikis neturėtų praleisti pernelyg daug laiko, ji skirta tik kelionėms. Ilgas buvimas joje gali būti žalingas, nes išlaikoma „C“ formos stuburo padėtis.
Vežimėliai, lopšiukai pirmaisiais gyvenimo mėnesiais turėtų būti su dideliais ratais ir gera amortizacija, nes šiuo laikotarpiu kaukolė yra labai jautri bet kokiai aplinkos vibracijai. Sportinę vežimėlio dalį geriausia pradėti naudoti tada, kai kūdikis sugeba apsiversti ant pilvo, suktis apie savo ašį simetriškai į abi puses ir gulėdamas ant nugaros moka tiesiai pakelti galvą.
Taisyklingų nešioklių taip pat nebūna. Būnant vienose - kabo kūdikių klubų sąnariai, kitose - klubų atvedimo kampas, apsikabinus tėvus, taip pat yra per didelis. Klubo sąnarys nuo gimimo yra 180°, per abi kojas turi pasiekti 120°. Jeigu nešiojamas neropojantis kūdikis, tiek nešioklės, tiek netaisyklingas nešiojimas atsukus kūdikį į save, gali sutrikdyti vystymąsi. Dėl to paaugęs vaikas gali turėti stuburo problemų. Pavyzdžiui, jeigu kūdikystėje, pradėjus ropoti, per klubo sąnarius fiksuojamas 180° kampas, ateityje vaikas turės lordozę.
Maitinimo kėdutėse klubų principas taip pat turėtų būti toks pat, kojos turi turėti atramą, nekabėti.
Ydingiausia priemonė - šokliukas. Ypač jeigu jis pradedamas naudoti per anksti, kai vaikas dar nesugeba pats taisyklingai atsistoti iš keturpėsčių pozicijos. Žalojami čiurnų, kelių, klubų sąnariai, stuburas. Ilgiau pašokinėjus, dar esant žemam raumenų tonusui, būdingi ir šonkaulių lanko pakitimai, net kaulų augimo zonos pažeidimai.
Vaikštynės buvo atrastos Amerikoje, jos yra skirtos neįgaliems vaikams, kurie negali vaikščioti, bet turi poreikį vertikalizuotis ir judėti kaip moka. Daugelyje šalių vaikštynės jau yra uždraustos. Vaikai, kaip ir vedžiojami už abiejų rankų, taip ir vaikštynėje juda netaisyklingai, palinkę į priekį, nepakankamai naudodamiesi liemens raumenimis. Kūdikis turėtų atsistoti, eiti pristatomu žingsniu į abi puses, išmokti pasileidus viena ranka atlikti stuburo rotaciją, pasiimti daiktą ir pasileisti. Kūdikis turi mokėti kristi. Einant vaikštynėje ar su stumduku, pasikeičia gravitacijos kampas, vaikai pasilenkia į priekį, pakelia pečius, pasistiebia arba atsistoja plačiai, keliai eina į vidų, pėdos į žemę remiasi vidiniais kraštais.
Reikia nepamiršti, kad bet kokia trumpą laiką naudojama padėtis jokių patologijų neturinčiam kūdikiui nepakenks. Visgi svarbu nepiktnaudžiauti, kad netinkamoje padėtyje kūdikis nepraleistų pernelyg daug laiko ir jokia pagalbinė priemonė nevaržytų laisvo taisyklingo kūdikio judėjimo ant žemės.
