Su tokia problema kaip vaiko apetito stoka susiduria nemažai tėvų. Norint suprasti vaiko nevalgumo priežastis, pirmiausia reikia išsiaiškinti, iš kur jos kyla. Vaiko nevalgumas, jei jo nekamuoja sveikatos bėdos - išsprendžiama problema. Žinoma, laiko ir pastangų tam prireiks, tačiau pasistengus galima pamaitinti ir didžiausią nevalgiuką. Tereikia pasitelkti kantrybę, vaizduotę bei pasiruošti skirti tam laiko.
Kodėl vaikai stokoja apetito?
Apetito stoką lemia įvairūs faktoriai: aplinka (karštis, šaltis), pokyčiai šeimoje (išsiskyrė tėvai, gimė brolis ar sesuo), patiriamas stresas, psichologinės traumos, aplinkos pasikeitimas (išvykimas į kelionę), įvairios ligos. Dažnai apetito stoką lemia ir genai - pavyzdžiui, jei vaiko seneliai buvo nevalgūs, tikėtina, jog ir vaikas skųsis apetitu. Dažnai vaikai yra linkę perimti ne tėvų, o senelių savybes, taip pat ir mitybos įpročius.
Valgumas dažniausiai kinta su amžiumi - kai vaikas auga, jo apetitas kyla. Todėl nevalgumo problema yra kintama - vaikas gali nenoriai valgyti, o po kelių metų jo apetitas gali padidėti. Ypač tai pastebima paauglystės laikotarpiu, kuomet vaikams nuolat kyla nenumaldomas alkis.
Vaikas, kuris mažai juda, nėra fiziškai aktyvus, dažniausiai stokoja apetito. Todėl norint pakelti vaikui apetitą, būtina pasirūpinti, jog šis daugiau judėtų, atliktų įvairias fizines veiklas, dažniau būtų lauke, gamtoje. Judėjimas skatina apetitą, todėl dažniau judantis vaikas daugiau ir suvalgo, išgeria skysčių.
Svarbi psichologinė vaiko būsena
Jei vaikas skundžiasi apetitu, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, ar vaikui negresia kokia nors liga. Rekomenduotina įsitikinti, ar vaiko nekamuoja aukšta temperatūra, ar šis nėra apsinuodijęs, nevemia, neviduriuoja. Jei vaikas yra sveikas, tuomet galima pasitelkti įvairius būdus vaiko apetitui sukelti. Specialistai teigia, jog negalima vaikų valgymo paversti kančia. Daugelis vaikų specialistų teigia, jog su vaikais apie maistą būtina kalbėtis, bendrauti su jais valgant, nes tik tuomet kartu praleistas laikas bus turiningas ir smagus. Be to, versti valgyti vaiko nederėtų, mat tai jam asocijuotųsi su neigiamomis emocijomis, o kasdieninio valgymo jis ne lauktų, o pradėtų bijoti. Svarbu ir kalbėjimo tonas - būtina su vaiku kalbėti ramiai, nepykti ir nerėkti.
Nors kai kurie tėvai numoja ranka į nevalgantį vaiką, nes mano, kad praleistas valgis - menka bėda, svarbu nepamiršti, kad su maistu gaunamos naudingosios medžiagos augančiam vaikučiui itin reikalingos.
Kaip paskatinti vaiko apetitą?
Būtina pasitelkti vaizdingumą. Daugelis specialistų patvirtins, jog svarbu vizualinė patiekalo išvaizda. Vaikai, matydami lėkštėje kokį nors smagų piešinį, o ne nuobodoką, įprastą suaugusiems patiekalą, iš karto norės jo paragauti. Svarbu atminti, jog vaiko apetitą galima išsiugdyti, tačiau visą valgymo procesą reikėtų paversti savotišku žaidimu. Žinoma, jei tėvai neturi tiek daug laiko, galima mažinti patiekalo porcijas, dalinti jas pusiau. Pavyzdžiui, vietoje vieno kepsnio iškepti daugybę mažų kepsniukų gabaliukų, vietoje vieno sumuštinio - daug gabaliukų mažų sumuštinių. Tokiu atveju vaikas išalkęs prisimins ant stalo patiektą maistą ir po kiek laiko vėl paims gabalėlį. Be to, daugelis specialistų akcentuoja tai, jog svarbu parinkti ir patiekalo temperatūrą - maistas negali būti nei per šaltas, nei per karštas. Jei vaikas vieną kartą nusidegins bevalgydamas maistą, jo atmintyje vis iškils prisiminimai apie šį nemalonų jausmą.
Pagrindiniai vaikų apetitą sukeliantys veiksniai:
- Apetitą sužadina gražiai patiektas maistas. Pavyzdžiui, jei vaikui nutarėte patiekti patiekalą iš dešrelių, galima patiekti dešreles marškinėliuose, dešrelių suktinukus, mažytes bandeles su dešrelėmis. Taip pat galima žaisti su įvairiausiomis košėmis, mėsos patiekalais, pilno grūdo makaronais, sriubomis ir t.t.
- Naudokite įvairius augalinius prieskonius, pavyzdžiui, bazilikus, rozmarinus. Jie ne tik pagerina patiekalo skonį, tačiau ir mažajam patiekalas atrodo vaizdingesnis. Pavyzdžiui, kiaušinienė su dešrelėmis, apibarstyta krapais ar petražolėmis. Ir sotu, ir pakankamai greitai pagaminama, o svarbiausia, jog vaiką vilios patiekalo išvaizda.
- Prisiminkite dailės pamokas ir pasitelkite fantaziją - iš patiekalų pagaminkite kirmėlaites, šuniukus, driežiukus, mašinas ar mažas lėles - kuo vaizdingesnis patiekalas, tuo didesnė tikimybė, jog vaikas jį valgys.
- Nepamirškite, jog svarbu ir tai, kokioje aplinkoje mažylis valgo - ar ten jam malonu, patogu, ar jūsų santykis su vaiku artimas, ar jūs nesate susipykę. Emocinė būsena ne ką mažiau svarbi nei vaizdingai paruoštas patiekalas. Todėl stenkitės prie pusryčių, pietų ar vakarienės stalo sėsti susitaikę, pozityviai nusiteikę.
- Neverskite vaiko valgyti per prievartą. Verčiamas valgyti vaikas gali jaustis spaudžiamas į kampą, todėl to patiekalo gali visai nebevalgyti. Verčiau palikite vaiką ramybėje, ir jis po savaitės vėl valgys tą patiekalą, dėl kurio raukėsi.
- Prieš pagrindinius valgius neleiskite vaikams kramsnoti saldžių užkandžių, nes jie slopina apetitą. Tikėtina, jog suvalgęs saldainių vaikas nenorės karšto patiekalo. Ypač nenaudingos prieš pagrindinį valgį yra saldžios pieniškos sriubos.
- Daugelis tėvų vaiko nevalgumo problemas akcentuoja jiems girdint, todėl vaikui atrodo, jog valgymas virto savotiška kančia, bausme. Vertėtų pasistengti vaikui girdint neaptarti jo valgymo problemų, nes taip valgiui jis dar labiau priešinsis.
- Valgio metu vaikui reikėtų duoti atsigerti kuo daugiau vandens - mažesniesiems kramtant dažnai džiūsta burna, todėl jie mažiau suvalgo.
- Žaidimu paverskite tik patį patiekalą, tačiau venkite žaidimų prie stalo. Mamos dažnai daro klaidą, bandydamos vaiką pavalgydinti skraidindamos lėktuvėlius. Vaikų maistas bus tinkamai suvirškintas tik tuomet, kai vaikai bus susikoncentravę į maistą. Todėl vaikams reikia sutelkti dėmesį ne į patį procesą, o į maistą.
- Verta nepersūdyti ir nepersaldinti gaminamo maisto, antraip vaikas pripras prie tokių skonių ir vėliau nenorės tokio maisto kaip košė, daržovės ar mėsa.
Mielos mamytės, atminkite - vaiko organizmas dažniausiai pats padiktuoja, kiek vaikui reikia valgyti, todėl šiukštu nesistenkite vaiko pamaitinti per prievartą. Vaikų skrandžiai - kur kas mažesni nei suaugusiųjų, todėl jei vaikas valgo mažomis porcijomis, tikėtina, jog jis yra sotus. O kad būtumėte įsitikinusios vaikų sotumu, skatinkite mažylius daugiau judėti. Ir nepamirškite virtuvėje pasitelkti fantazijos!
Mažakraujystė ir jos ryšys su apetitu
Nevalgumo priežastys gali slypėti ir organizmo būklėje. Viena iš jų - mažakraujystė, arba anemija, kai kraujyje sumažėja eritrocitų skaičius ir hemoglobino koncentracija. Dažniausiai ji išsivysto dėl vitamino B12, folio rūgšties ar geležies trūkumo. Geležies stokos mažakraujystė yra dažniausiai pasitaikanti anemijos rūšis, diagnozuojama ir vaikams, ypač kūdikiams bei pirmųjų metų mažyliams.
Geležies trūkumą signalizuoja ne tik kraujo tyrimas, bet ir išoriniai simptomai: išblyškusi oda ir gleivinės, neramumas, greitas nuovargis, bendras silpnumas, sulėtėjęs vystymasis, virškinimo sutrikimai, galvos skausmai. Trūkstant geležies, gali susilpnėti vaiko imunitetas ir jis tapti mažiau atsparus infekcijoms.
Tam, kad užkirstumėte kelią vaiko mažakraujystei, labai svarbu rinktis visaverčius augalinės ir gyvulinės kilmės maisto produktus. Kadangi geležis iš gyvulinės kilmės produktų yra pasisavinama geriau, rekomenduojama į vaiko mitybą įtraukti jautieną, paukštieną, kepenėles, jūros žuvį. Tam, kad organizmas kuo geriau pasisavintų su maistu gaunamą geležį, svarbu nevartoti pieno produktų kartu su mėsa.
Ką daryti, jei vaikas atsisako mėsos?
Ne viena šeima susiduria su situacija, kai vaikas staiga atsisako mėsos, net jei tėvai patys nėra vegetarai. Pirmiausia svarbu išsiaiškinti, kodėl vaikas atsisako mėsos. Tai gali būti sudėtinga, nes priežasčių gali būti įvairių: skonio pojūčiai (gali tiesiog nepatikti mėsos skonis, kvapas, spalva ar tekstūra), vegetariškos mitybos perėmimas, išrankumas (nuo dvejų-trejų metų vaikai gali tapti labai išrankūs maistui) ar psichologiniai veiksniai (baimės, susijusios su tam tikru maistu).
Jei vaikas atkakliai nevalgo mėsos, nereikėtų jo versti. Aišku, verta pasiūlyti skirtingos rūšies mėsos ar skirtingai ją paruošti. Jei tai nepadeda, nereikia dramatizuoti, nes vaikas dažnai instinktyviai atsirenka, ko jo organizmas nori. Jei vaikas 10 minučių nevalgo patiekto valgio, maistą galima nuimti nuo stalo. Niekada nereikia maitinti per prievartą, nes svarbu, kad valgymas būtų susijęs su maloniomis emocijomis. Leiskite vaikui rinktis, už valgymą ar nevalgymą nereikia nei bausti, nei skatinti. Tegul vaikas valgo tada, kai pajaus alkio jausmą.
Mėsa yra vienas svarbiausių geležies šaltinių, todėl atsisakius mėsos gali kilti anemijos grėsmė. Geležis iš mėsos įsisavinama daug greičiau nei iš augalinės kilmės produktų. Kuo pakeisti mėsą? Jeigu vaikas visiškai nevalgo raudonos mėsos, jo racione turi būti daug geležies bei vitamino C (jis pagerina geležies įsisavinimą) turinčio maisto: žuvis, kiaušiniai, pieno produktai, ankštiniai.
Patarimai tėvams, jei vaikas atsisako mėsos:
- Būkite kantrūs: Vaikų skonis keičiasi, todėl nereikia dramatizuoti, jei vaikas šiandien atsisako mėsos. Galbūt rytoj jis ją vėl valgys.
- Neverskite: Prievarta yra nesuderinama su vaikais. Nesiūlykite maisto manipuliuojant ar slepiant mėsą po kitais produktais.
- Sukurkite malonią valgymo aplinką: Valgymas turi būti susijęs su maloniomis emocijomis. Valgykite kartu su šeima, pasikalbėkite su vaiku apie jo mėgstamus patiekalus.
- Ruoškite įvairius patiekalus: Išmėginkite skirtingus mėsos paruošimo būdus. Galbūt vaikui nepatinka troškinys, bet jis mielai valgys kotletą.
- Atkreipkite dėmesį į maisto išvaizdą: Vaikui labai svarbu, kaip maistas atrodo. Patiekite maistą gražiai, papuoškite jį daržovėmis.
- Būkite pavyzdžiu: Vaikai kopijuoja tėvų elgesį. Jei tėvai valgo sveiką maistą, vaikas taip pat norės jį valgyti.
- Ribokite užkandžius: Jei vaikas nuolat užkandžiauja jogurtais, varškytėmis ar saldumynais, jis neturės apetito „normaliam“ maistui.
- Vietoj sulčių siūlykite vandenį: Sultys turi daug cukraus, todėl geriau vaikus įpratinti gerti vandenį.
Mitybos klaidos ir jų pasekmės
Nereguliarus mitybos režimas, kai vaikai nuolat užkandžiauja, lemia apetito stoką pagrindiniams patiekalams. Saldumynų dominavimas vaiko racione, kai pataikaujama jo skoniui, taip pat nėra naudingas. Svarbu, kad vaikai valgytų pakankamai daržovių ir vaisių.
Mitybos nepakankamumas gali sukelti įvairių sveikatos problemų. Dažnai sergantieji galvoja, kad jei apetito nėra, tai ir valgyti nereikia. Tačiau organizmas net ir sergant reikalauja maisto medžiagų, kalorijų, kad galėtų funkcionuoti tinkamai, nenusilptų imuninė sistema, veiktų raumeninis audinys. Todėl valgyti reikia vieną ar du kartus, net jei ir nesinori, kartais ir per prievartą, kad organizmą vėl pripratintume prie maisto ir susigrąžintume apetitą.
Apetitas gali dingti peršalus, sergant įvairiomis ligomis, pavyzdžiui, onkologinėmis, uždegiminėmis ligomis, hepatitais, inkstų funkcijos nepakankamumu. Labai dažnai apetito stoka pasireiškia vyresnio amžiaus žmonėms, kurių virškinimo procesai yra lėtesni, pasireiškia rijimo sutrikimai. Arba kai padidėja uždegiminių citokinų koncentracija, kuri slopina alkio jausmą.
Dažnai sergant organizmas stokoja baltymų, o žmonės tuo tarpu labiau linkę gerti arbatas, valgyti košes, ir net negalvoja apie mėsos ar žuvies patiekalus. Iš žuvies produktų organizmas gauna būtinų amino rūgščių, omega-3 riebiųjų rūgščių. Esant nepakankamam maisto medžiagų suvartojimui, gydytojai dietologai dažnu atveju rekomenduoja specialios medicininės paskirties gėrimus.
Kita klaida - kuriam laikui sumažinus maisto porcijas jų ilgainiui nemėginti didinti ir sugrąžinti prie įprastų. Organizmas prie mažo maisto kiekio adaptuojasi, bet fiziologiškai įprastas maistinių medžiagų poreikis išlieka. Kai maisto medžiagų gaunama nepakankamai, gali pasireikšti raumeninio audinio nykimas, vystytis osteoporozė, mikroelementų deficitas, vėliau - mitybos nepakankamumas.
Mitybos nepakankamumo diagnostikai svarbu stebėti kūno svorį: jei nieko specialiai nedarant svoris per 1-3 mėn. sumažėja 5 proc., tai yra pirmasis signalas apie mitybos sutrikimą. Kaip ir kūno masės indeksas (KMI) - kai jis yra mažesnis nei 18,5, metas susirūpinti ir pagalvoti apie papildomą maitinimą.
Būdai, kaip pagerinti vaiko apetitą
Jei vaikas nenoriai valgo daržoves, ar apskritai neina prie stalo - tai tikra kankynė mamytėms. Kai kurie tėvai numoja ranka į nevalgantį vaiką, nes mano, kad praleistas valgis - menka bėda. Gal tiesiog vaikas nealkanas?
Nenumokite ranka į nevalgantį vaiką - su maistu gaunamos naudingosios medžiagos augančiam vaikučiui itin reikalingos. Jei su nevalgiuku kovoti labai sunku, stenkitės laikytis mitybos režimo, ribokite užkandžiavimų kiekį, o atėjus valgymo metui, ant stalo patiekite ryškiaspalvius, gardžiai kvepiančius patiekalus.
Vaikų mitybos klaidos: nereguliarus mitybos režimas, kai vaikai nuolat užkandžiauja, todėl neturi apetito pagrindiniams patiekalams; saldumynų dominavimas, kai vaikų skoniui pataikaujama, ir neretai vaikiškame meniu dominuoja ne itin sveiki produktai; per mažai daržovių ir vaisių.
Vaikams augant būna fiziologinių apetito šuolių ir duobių, kada vaikai natūraliai mažiau suvalgo. Kitas dalykas yra pačių tėvų lūkesčiai, kiek vaikas turi suvalgyti - čia yra didžiausia bėda. Tėvai, pamatę rekomendacijas, kokias porcijas jų vaikai iš tikro turėtų suvalgyti - kai kurios iš jų būna, pavyzdžiui, nuo pusės iki vieno sausainio 2 metų vaikui - gerokai nustemba. Kitas vertus kartais fiziologinis apetito sumažėjimas yra painiojimas su maisto išrankumu ar nevalgumu. Atrodo, kad iki metų vaikas valgė didesnes porcijas, tačiau po metų vaiko augimo greitis sulėtėja ir kurį laiką jis ima valgyti mažiau - tai normalu.
Jeigu paaiškėja, kad vaikas ilgesnį laiką iš tikro suvalgo mažiau, nei jam reikėtų, derėtų paanalizuoti, kokios galėtų būti to priežastys. Arba vaikai, mažai valgydami, demonstruoja savo savarankiškumą ir nepriklausomybę, arba jie patiria dėmesio trūkumą - pavyzdžiui, vaikas būna pamirštas patenkinant tik jo fiziologinius poreikius, ar šeimoje yra kivirčų, chaoso, tad vaikas taip nori atkreipti į save dėmesį. Taip pat vaikas gali turėti ryškiai mažesnį apetitą po ligos, pavyzdžiui, roto viruso. Mažesnį apetitą vaikas gali turėti ir dėl lėtinių ligų, pavyzdžiui, anemijos, kuri turi jau apčiuopiamą išraišką.
Jeigu vaikas jau porą mėnesių atsisako mėsos, žuvies, jei vartoja daug pieno produktų, reikėtų išsitirti, ar vaikui nėra mažakraujystės. Tėvams, besijaudinantiems dėl vaiko nevalgumo, pirmiausia siūloma parašyti kelių dienų dienoraštį, kuriame fiksuotų ką ir kiek vaikas valgo, ir tada įsivertinti, ar iš tikro vaikas tiek mažai suvalgo, kaip jiems atrodo.
Dažna vaikų „nevalgumo“ priežastis yra per dažnas ir per gausus užkandžiavimas. Labai dažnai atrodo, kad vaikas nevalgo pagrindinių patiekalų, bet tarpuose tarp pagrindinių valgymų yra labai daug užkandžių: sūrelių, traškučių, sulčių, saldžių pieno gėrimų. Suskaičiavus energinę maisto vertę pamatytume, kad su visais užkandžiais vaikas suvartoja pakankamai ar net daugiau nei reikia kalorijų.
Nuspręsti, ką vaikas valgys, turi tėvai, o ne vaikas. Vaikas sugeba reguliuoti energijos kiekį pagal sotumo ir alkio jausmą, bet jis nesugeba tinkamai pasirinkti. Vaikas turi rinktis, kiek jis suvalgys, o tėvų uždavinys - sudaryti valgymo režimą, kad vaikas išalktų. Geriausias vaistas nuo nevalgumo, jei tai yra psichologiniai dalykai, yra išalkimas. Vaiko režime turėtų būti trys pagrindiniai valgymai ir, priklausomai nuo vaiko amžiaus ir fizinio aktyvumo, du-trys užkandžiai tarpuose. Tarp valgymų nerekomenduojama gerti sulčių, kefyro, pieno. Visos dienos metu vaikams siūlome gerti vandenį, o sultis, kefyrą, pieną geriau gerti kartu su maistu ar užkandžiais. Taip pat labai svarbu išlaikyti pertraukas tarp valgymų, kad vaikas spėtų išalkti, išmoktų ir palaukti. Užkandžiai turi būti suplanuoti, jų neturi būti daug.
Galima pasitelkti mažų gudrybių, kaip vaikui įsiūlyti valgyti tai, ko jis atsisako. Jeigu vaikas nevalgo mėsos ar daržovių - juos galima įmaišyti į košes ar blynus. Dabar madingos užtepėlės, padažai, glotnučiai - gal ta forma vaikui tinka, gal jam patinka spalvos - maistas turi būti patrauklus vizualiai. Kitas dalykas - valgymo aplinka turi būti rami: be jokių televizorių, telefonų, planšečių. Be to, tėvai turi rodyti pavyzdį nuo pat mažens: jei patys tėvai nevalgys daržovių ar maitinsis chaotiškai tai ir vaikai nevalgys. Geriausia, kai šeima kuo dažniau valgo drauge. Kitas dalykas, mes neturime klausti Petriuko „ar valgysi daržovių?“, mes turime klausti „ar valgysi agurkus, ar pomidorus?“. Leisdami vaikui rinktis tarp kelių variantų, mes skatiname jo savarankiškumą (pats nusprendžia) ir bendradarbiavimą.
Kai kurie vaikai nemėgsta sumaišytų maistų, padažų, troškinių - maisto pateikimą reikia gerbti, tačiau ne iki tokio lygio, kad namie gaminami penki atskiri patiekalai. Vaikams reikia dėti nedideles porcijas (su galimybe paprašyti dar, jeigu vaikas nori), maistą galima patiekti neįprastuose induose, žaismingai jį dekoruoti, kad sudomintume valgytojus. Taip pat, patariama, kad vaikai praleistų kuo daugiau laiko lauke: daryti piknikus, patys eiti į svečius, iškylauti.
Jeigu vaiko nevalgumas trunka ilgesnį laiką, sukelia psichosocialinės adaptacijos sutrikimų ir/ar tėvai pastebi pablogėjusią bendrą sveikatos būklę, reikia pasikonsultuoti su šeimos gydytoju arba dietologu. Svarbu žinoti, jog kai kurios su vaiko išrankumu maistui susijusios būklės, pavyzdžiui, mažakraujystė, gali turėti įtakos jo protiniam vystymuisi ir gebėjimui mokytis mokykloje. Taigi, gydytojo konsultacija gali padėti išvengti didesnių problemų bei grįžti prie malonumą, o ne stresą keliančio, valgymo.
Pagrindinė vaikų „nevalgumo“ priežastis yra nuolatinis užkandžiavimas. Jeigu vaikas privalgo daug užkandžių maisto, tai jis nenori normalaus maisto. Todėl tarp valgymų reikia daryti apie 3-4 val. pertraukas. Tarpuose gali būti užkandis, tačiau tai galėtų būti vaisiaus gabaliukas, o ne pusė pakelio duoniukų. Taip pat reikėtų atsargiai vertinti naujus maisto produktus. Kartais vaikas įtariai žiūri į dar neragautą maistą. Vaikui reikia duoti 10-12 kartų naujo maisto paraguti, kol jis pripranta - tai reikėtų turėti omenyje. Tam, kad vaikas pradėtų valgyti naują maistą, padeda pasakymas “ gali nevalgyti, bet paragauk“. Paragavus vaikas dažnai sako „gerai, man patinka“.
Jeigu vaikas atsisako valgyti normalų maistą, jam nereikia vietoj jo siūlyti užkandžių. Vaikui reikia pasakyti „kai norėsi valgyti, aš tau duosiu“, ir, vaikui išalkus, siūlyti jam tą patį patiekalą, o ne jogurtuką, sumuštinuką, duoniuką. Norint, kad vaikas valgytų daugiau, jam reikia duoti valgyti savarankiškai - tada vaikas patiria daugiau valgymo malonumo.
Dar vienas dalykas, dėl ko vaikas gali būti nevalgus - tai žarnyno parazitai. Parazitus galima įtarti, jeigu vaikas pasidaro irzlus, labai nori saldumynų ir nenori normalaus maisto. Tada reikia eiti pas gydytojus ir daryti tyrimus. Tokiems vaikams, kurie žaidžia smėlyje kartą per metus, vasaros pabaigoje, rekomenduoja sugerti antikirminėlinių vaistų kursą.
Tad tėvams pirmiausia vertėtų išsiaiškinti, ar tikrai jų vaikas valgo mažiau, nei reikėtų, o tada jau galima griebtis aibės gudrybių, kurias pateikia specialistės.
