Vaiko emocinės iškrovos - tikras košmaras tėvams ir prikaustantis „spektaklis“ smalsuoliams. Visgi šios scenos užkulisiuose slypi sudėtingi neurologiniai procesai, kuriuos suprasti svarbu kiekvienam. Apie tai, kas vyksta vaiko organizme isterijos metu ir kokie veiksmingi metodai padeda vaikui nusiraminti, pasakoja vaikų psichologės Justa Ryženinė ir Viktorija Urmanavičiūtė.
Žala abiem pusėms
Vaikų psichologė Justa Ryženinė įspėja, kad vaikų isterijos priepuoliai gali turėti rimtų pasekmių tiek vaiko, tiek tėvų sveikatai. „Bet kokia stresinė situacija, o vaiko isterija neabejotinai tokia yra, sukelia nerimą. Jis kyla tiek vaikui, tiek tėvams, ir tas nerimas ateina su visomis galimomis rizikomis - padidėja kraujospūdis, o jei tai labai intensyvu ir vyksta dažnai, gali išsivystyti psichosomatiniai sutrikimai: galvos, pilvo skausmai, miego problemos“, - aiškina J.Ryženinė.
Isterijų poveikis neapsiriboja tik fiziologiniais simptomais. Psichologės teigimu, kai kurie tėvai taip įsijaučia į šią problemą, kad ima vengti kasdienių situacijų. „Stresine gali virsti pati paprasčiausia situacija - pasiimti vaiką iš darželio, nes tuomet jį ištinka isterija. Arba drauge su vaiku eiti į parduotuvę, nes ten sudėtinga su vaiku susitarti, - pasakoja specialistė. - Tuo metu, kai ištinka isterija, tėvai patiria daug streso - viena vertus, dėl santykio su vaiku, nes jiems rūpi, bet nežino, kaip jam padėti, kita vertus - dėl išorinio spaudimo - nesinori, kad aplinkiniai stebėtų ir vertintų.“
Užsilieka „pirmame aukšte“
Su vaikais dirbanti psichologė Viktorija Urmanavičiūtė aiškina, kad isterijos priepuolio metu vaiko organizme vyksta intensyvūs procesai. „Tiek smegenys, tiek pats kūnas patiria didelę įtampą - padažnėja kvėpavimas, širdies ritmas, gali atsirasti net hiperventiliacija. Tai didžiulis emocinis ir fizinis skausmas“, - sako psichologė.
Jos teigimu, kylančias isterijas paaiškina neurologiniai procesai. „Vadinkime, kad mūsų smegenys turi tris „aukštus“. Pirmasis yra atsakingas už primityvius elgesius, arba išlikimą. Antras aukštas atsakingas už mūsų emocijas - čia mes jau galime kažkiek kontroliuoti savo elgesį ir tikslus. Trečiasis aukštas, arba protingosios smegenys, atsakingas už racionalų mąstymą, planavimą ir elgesio kontrolę“, - dėsto specialistė.
„Vaikas, kuriam vyksta isterijos priepuolis, dažniausiai veikia iš žemiausios smegenų dalies, kurioje negebama kontroliuoti emocijų. Jis tiesiog nori išlikti“, - aiškina V.Urmanavičiūtė.
Priežastys įvairios
Nors isterijos dažniausiai pasireiškia mažiems vaikams (3-4 metų), kartais jos tęsiasi ir vyresniame amžiuje, ypač jei yra papildomų veiksnių, pavyzdžiui, raidos ar emocijų reguliacijos sunkumų. „Toks elgesys labai būdingas vaikams, turintiems aktyvumo ir dėmesio, nerimo, emocijų arba elgesio sutrikimų. Būtent tokiems vaikams ypač sunku valdyti savo emocijas“, - sako psichologė.
Antroji dažna isterijos priepuolių priežastis - jutimų apkrova. „Tai vadinamieji sensorinės integracijos iššūkiai. Šiandien, ekranų ir informacijos chaose, vaikai per daug stimuliuojami įvairiais pojūčiais - garsais, šviesomis ar prisilietimais. Jų smegenys tiesiog perkrautos.“
Ne mažiau svarbios yra ir fiziologinės priežastys. „Kartais isteriją gali išprovokuoti paprasčiausiai nepatenkinti elementarūs vaiko poreikiai: mokykloje per pertrauką nespėjo atsigerti vandens, nepavalgė pietų. Jei vaikai išalkę, pervargę, neišsimiegoję, isterijos priepuolio rizika didėja“, - priduria psichologė.
„Vaikui tėvo arba mamos dėmesys, bet koks - net ir šaukimas, barimas - yra geriau negu jokio dėmesio. - Viskas priklauso nuo to, kokiomis auklėjimo ir ugdymo strategijomis tėvai vadovaujasi.“
„Saugaus prieraišumo teorija kalba apie tai, kad tėvams svarbu išlikti ramiems, pripažinti vaiko emocijas - „nėra ko pykti“ vertėtų keisti į „matau, kad tau dabar tikrai sunku, sukilo labai stiprios emocijos“. Ir padėti vaikui išgyventi tas emocijas, jaustis išgirstam, pabūti su juo tuo metu“, - aiškina psichologė.
Antra literatūroje sutinkama teorija siūlo kitokį požiūrį. „Tuo metu, kai kyla vaiko isterija, jeigu nekyla pavojus nei vaikui, nei aplinkiniams, būname prie vaiko, bet ignoruojame jo verksmą. O kai jis nusiramina, tada skiriame vaikui visą dėmesį - „jau nusiraminai? Apsikabinkime“, - teoriją pristato J.Ryženinė. - Tai veikia tokiu principu: už tinkamą elgesį apdovanojame dėmesiu, o už netinkamą savo dėmesio vaikui neskiriame.“
Kaip reaguoti į isteriją?
V.Urmanavičiūtė antrina, kad pati svarbiausia taisyklė tėvams - išlikti ramiems. „Vaiko nervų sistema ir smegenys labai jautriai reaguoja į suaugusiųjų būseną. Dažnai tėvai ar aplinkiniai, matydami vaiką isterijos metu, patys praranda pusiausvyrą - pradeda rėkti ar chaotiškai mėgina raminti. Iš tikrųjų būtina išlikti ramiems, nes vaiko smegenys fiksuoja mūsų būseną ir į ją reaguoja.“
Specialistės teigimu, tėvų ramybė suteikia vaikui saugumo jausmą. „Svarbus tas švelnus, subtilus ir ramus buvimas šalia - „aš visai nesinervinu, esu su tavimi, išbūsiu su tavimi šiame priepuolyje. Viskas, kas dabar vyksta, yra normalu”. Kai vaikas nusiramina, svarbu išsiaiškinti, kas sukėlė isteriją, ir aptarti, kaip būtų galima situaciją spręsti kitaip. Rekomenduojama modeliuoti elgesį per žaidimus“, - pataria V.Urmanavičiūtė.
Kodėl neveikia?
Psichologė J.Ryženinė įspėja, kad neteisingai taikomi metodai paprasčiausiai neveiks. „Pavyzdžiui, vaiko sodinimas ant kėdutės. Mes dažnai kėdutes naudojame kaip bausmės priemonę - „nubausiu tave, dabar čia pasėdėsi”. Bet tikroji teorija sako, kad tai turėtų būti nusiraminimo vieta vaikui“, - aiškina psichologė.
„Kai vaikas ramus ir patenkintas, labai svarbu su juo aptarti, kad situacijoje, kai kyla pyktis, reikėtų eiti į sutartą ramią vietą, kurioje jis jausis saugiai ir jaukiai. Tikslas turėtų būti išmokyti vaiką tai pritaikyti bet kur ir bet kada.“
V.Urmanavičiūtė primena, kad tėvams būtina rūpintis ir savo sveikata: jų reakcijos į stresą tiesiogiai veikia vaiką.
Raskite priežastį
Prisiminkite, kas buvo prieš tai, iki isterijos priepuolio. Dažnai audrą sukelia koks nežymus įvykis, o jo tikroji priežastis - tolimoje praeityje. Ją būtina atrasti ir neutralizuoti, kitaip isteriškumas vaikui susiformuos kaip charakterio savybė. Tuomet bus sunku ir mažyliui, ir jums.
Dažniausia vaikų isterijos priežastis - persirgta liga, kitaip tariant, dėl ligos nusilpusi nervų sistema. Kol sirgo, mažylis buvo apgaubtas dėmesiu, o pasveikęs jo neteko. Todėl ir kaprizijasi.
Paslėpta isterijos priežastis gali būti ir emocinis persitempimas. Dažnos šventės, svečiai, per ilgas televizoriaus žiūrėjimas, filmai su muštynėmis ir riksmais, įprasto režimo pakrikimas ir panašūs dalykai negatyviai atsiliepia vaiko emocinei būklei, jo nervų sistemai.
Kiekvienoje šeimoje būna problemų, kurios blogai veikia vaiko psichiką. Paanalizuokite jas, stebėkite, kaip vaikas reaguoja, pasistenkite nustatyti tas situacijas, kai jo reakcija neadekvati, liguista. Jeigu jūs rasite tikrą isterijos priežastį, turėsite galimybę ją pašalinti arba bent jau sušvelninti.
Kas išprovokavo?
Išprovokuoti isteriją gali ir smulkmenos: jūs ketinate eiti su vaiku į lauką ir staiga suskamba telefonas. Jūs kalbate telefonu, o vaikas stovi prie durų ir laukia; vieną vaiką paglostėte per galvą, o kitą nuvijote; sulūžo mylimas žaisliukas; prisiminė seną skriaudą; darželyje arba kieme vaiką kažkas erzino.
Būna ir rimtų priežasčių - išsiskyrimas su artimais žmonėmis, naminio gyvūnėlio mirtis ir pan. Neįmanoma išvardyti visko, kas gali vaiką privesti prie afekto būsenos.
Patarimai
Kai tik pastebėsite, kad vaiką ištiko isterija:
- pasistenkite nukreipti jo dėmesį į ryškų, įdomų objektą;
- pasinaudokite žaisliuku, kuris jūsų rankose irgi „verkia“ arba „juokiasi“;
- atkreipkite vaiko dėmesį, kaip prausiasi katytė arba žaidžia šuniukas;
- jeigu isterijos pretekstas yra jūsų nedėmesingumas (pvz., vaikas aprengtas laukia prie durų, o jūs plepate su drauge telefonu), atsiprašykite mažylio (taip, taip, jeigu esate neteisūs, turite vaiko atsiprašyti) ir kitąsyk taip nesielkite. Juk vaikas - asmenybė, kurią reikia gerbti;
- atlaisvinkite jo juosmenį veržiantį diržą, atriškite visus raištelius, atsagstykite viršutines sagas;
- nuprauskite vaiką šaltu vandeniu;
- galima pakišti jo riešiukus (kur tvinksi pulsas) po tekančio vandens srove;
- nereikia duoti jokių raminamųjų lašiukų, nes jie turi narkotizuojamąjį poveikį;
- ramiai pasakykite: „Na, nurimk, viskas jau gerai“;
- niekada nesuvedinėkite sąskaitų su vaiku, nepriekaištaukite jam ir jokiu būdu nebauskite. Jis jau nubaustas. Verčiau pamąstykite, kaip ateityje išvengti tokių scenų.
Po keleto valandų
Papasakokite vaikui, kaip nemalonu buvo aplinkiniams stebėti jo isteriją. Susitarkite, kad daugiau ji nesikartos. Ir patys dar kartą apmąstykite, kokia gali būti vaiko isterijos priežastis. Galbūt ji slypi jūsų elgesyje, jūsų bendravime su vaiku?
Netikra isterija
Dažnai vaikai tik imituoja isteriją, kad pasiektų ko nori: krenta ant grindų, rėkia, reikalauja, kad jiems ką nors nupirktų, duotų, leistų ir t.t. Būdamas afekto būsenos, vaikas išties negali pats savęs kontroliuoti ir jam reikia suaugusiųjų pagalbos, o štai tokių „koncertų“ metu jis puikiai save valdo. Tiesa, būna, kad vaidindamas isteriją vaikas taip įsijaučia į vaidmenį, jog išties tampa nevaldomas - imitacija virsta realybe.
Jeigu jūs matote, kad vaikas „dirba publikai“, apsimeskite, jog nepastebite. Išlikite tvirti. Kai tik vaikas supras, kad fokusas nepavyko, jis liausis jį rodęs. Kam raudoti, jeigu taip nieko negali pasiekti?..
Kaip padėti vaikams nusiraminti | Vaikų proto institutas
Kokie jie protingi... - kaskart pagalvoju išvydusi parduotuvėje trypiantį ir įnirtingai reikalaujantį nupirkti žaislą mažylį. Dar pagalvoju, iš kur vaikai žino, kad isterijas geriausiai kelti viešoje vietoje, kur mes, tėvai, tarsi nejučiom jiems nusileidžiame, kad tik nurimtų. Kada prasideda isterijos priepuoliai? Kaip ramiai juos išgyventi?
Paprastai isterijos būdingos 2-3 m. amžiaus mažyliams. Kaip tik šiuo metu jie bando suprasti, kas jie yra. Tai pati pradžia atsiskyrimo ir savęs suvokimo. Iki tol mažylis nevisiškai suvokia, kad jis ir tėvai yra atskiros asmenybės. Kaip tik šiuo metu, kai pradeda suvokti save, vaikas ir pradeda reikšti savo poziciją. Dažniausiai tėvams prieštarauja, priešinasi, elgiasi priešingai, nei jie prašo. Tai visiškai įprasta raidos išraiška, kuri iš tėvų pareikalauja nemažai kantrybės ir ištvermės.
Pasitaiko, kad ir vyresnių vaikų tėvai skundžiasi, jog atžalos elgiasi taip, kaip elgdavosi būdami trejų metukų. Viena priežasčių gali būti ta, kad tėvai neatsispyrė vaiko reikalavimams, nepagrįstoms isterijoms, nusileisdavo, pataikaudavo.
Gali taip būti, nes vaikas, kuris pajaučia, kad isterija ar kitokiu „negražiu“ elgesiu gali ko nors pasiekti, tą elgesį kartoja. Ir, priešingai, jeigu supranta, kad nieko tokiu elgesiu nepasieks, nes mama nenupirks, tarkim, saldainio, dažniausiai isterijos greitai pasibaigia. Vaikas neplanuoja šių priepuolių, jos nėra tyčinės ir negalima pasakyti, kad sąmoningai puola ant žemės ir spardosi, tiesiog mato, kad tai veikia tėvus ir kartoja šį elgesį, kol jis veiksmingas. Tarkim, mažylis apsiašaroja, pradeda spardytis, o tėvai pasako: „Na, gerai, gerai, imk.“
Reikėtų tuo metu, o geriau dar anksčiau užbrėžti aiškias elgesio ribas. Mažylis turi žinoti, kas jam leidžiama, o kas - ne. Nereikia bijoti vaikui pasakyti „ne“, nes šis turi išmokti išgirsti žodį „negalima“ ir jam paklusti. Dar svarbu, kad ribos būtų aiškios, nekintančios. Jeigu nusprendėme, kad filmuką žiūrės tik kartą per dieną, to ir laikykimės šio pažado.
Tai padaryti nėra lengva, nes mes norime auginti savo vaikus kitaip, nei mus tėvai augino. Tarkime, jeigu vaikystėje tėvai buvo griežti, savo vaikui stengiamės būti atlaidesni.
Aš nekalbu apie tai, kad vaiką reikia auklėti griežtai ir jo neišgirsti, nesuprasti. Jokiu būdu. Ribos reikalingos, bet ne mažiau reikalingas ir įsiklausymas į vaiką, gebėjimas suprasti, kodėl jį ištiko isterijos priepuolis. Gali būti, kad mažyliui nepakanka tėvų dėmesio ir nori žūtbūt jo gauti. Gal nori pasakyti, kad jam blogai, o kitaip savo jausmų nemoka reikšti. Priežasčių būna tikrai įvairių. Labai svarbu, kad vaikas turėtų teisę rinktis. Tai yra nesakyti „ne“ tais atvejais, jei turite galimybę leisti pasirinkti, nes jis turi išmokti rinktis - ne tik klausyti tėvų. Ir tada jau bus jo sprendimas. Rinktis geriausiai duoti iš dviejų ar daugiausia trijų dalykų. Iš daugiau bus per sunku ir mažylis dar labiau gali supykti.
Taip, vaikai labai greitai pajaučia, kur tėvai labiau nuolaidžiauja. Kad taip nenutiktų, reikia vienodai elgtis tiek namuose, tiek viešoje aplinkoje. Jeigu nuspręsite, kad saldainių perkate tik savaitgaliais, nekeiskite nuomonės. Pačiam vaikui bus aiškiau ir jis ramiau jausis, jei žinos, kad atėjus savaitgaliui saldainių gaus. Mažylis sutrinka, kai nėra aiškių taisyklių ir tėvai kartais nė už ką nesutinka pirkti, tarkim, žaislo, o kitą dieną ima ir nuperka.
Tikrai gana dažnai būna, kad grįžę iš senelių mažyliai pasikeičia. Būna irzlūs, nes „išsimuša“ iš vėžių. Prireikia laiko, kol namuose vėl ima elgtis taip, kaip dera. Aiškios ribos reikalingos ne tik namuose, bet ir pas senelius. Tai svarbu dėl paties vaiko, nes jis jausis saugesnis. Dažnai augantieji namuose, kuriuose yra taisyklės, mažiau verkia, mažiau isterikuoja, nes jiems aišku, kaip elgtis. Seneliai retai mato vaiką, todėl nori jį palepinti. Antra vertus, ne visada tik jie „išderina“ vaiką. Kartais patys tėvai, jausdami, kad neskiria mažyliui pakankamai laiko, nori kaip nors atsidėkoti ir nuolaidžiauja. Tačiau pernelyg nuolaidžiaudami galime padaryti vaikui meškos paslaugą. Nes gyvenimas margas kaip genys, jis turi savas taisykles, kurių privalome laikytis. Ir tikrai visur ir visada mūsų vaikui nebus nuolaidžiaujama. Nebus taip, kad jo noras taps svarbiau už viską. Ir šito reikėtų mokyti nuo pat mažens - kai išmoks ko nors negauti bet kada užsigeidęs, pačiam bus tik lengviau.
Išties būna vaikų, kurių oda jautresnė ir į drabužius reaguoja verksmu. Galbūt jie ir iš prigimties jautresni, dirglesni. Jiems galima paieškoti švelnesnių drabužių. Bet gali vaikas nenorėti eiti, tarkim, į darželį ir todėl verkti kaskart, kai mama prašo apsirengti. Gali būti paprasčiausiai per sunku tai pačiam padaryti. Na arba toks elgesys nulemtas nuolatinio nuolaidžiavimo. Reikia labiau pažinti vaiką, kad atsakytum, kodėl taip elgiasi, gal iš tikrųjų yra svari priežastis. Tikrai negalima kiekvienos isterijos nenurašyti „išsigalvojimams“. Labai svarbu išgirsti mažylį, įsiklausyti, nes tikrai kartais gali blogai jaustis ir verkti dėl to. Kartu nereikia atmesti ir tikimybės, kad gali manipuliuoti pajautęs, jog tėvai šoka pagal jo dūdelę.
Pirmiausia, ko gero, svarbu nusiteikti tėvams, auginantiems mažus vaikučius, kad taip gali būti, kad greičiausiai bus ir kad tai nieko baisaus. Nes vaikas nori išbandyti savo ribas ir sužinoti, kiek gali. Svarbu parodyti, kad suprantate jo norą, paskui aptarti jūsų susitarimą. Dažniausiai, kol bėdų dėl isterijų nekyla, tėvai ir nepagalvoja, kad galima iš anksto aptarti taisykles, kaip elgtis parduotuvėje, svečiuose, gatvėje. Aišku, vėliau būtina jų nuosekliai laikytis.
Ką daryti, kai vaikas pradeda isterikuoti?
Svarbu jokiais būdais nenusileisti vaikui net jei parpuolė ant grindų, galima paeiti į šalį, leisti jam „išsipykti“. Vaikas gali rėkti, bet kai pajaus, kad tai neveikia, nustos. O jei problema įsisenėjusi, apibrėžkite taisykles nuo šiandien. Šiuo atveju rezultatą pasiekti bus sunkiau, isterijos tęsis ilgiau. Juk vaikas jau pripratęs taip elgtis, viską gauti ir reikia laiko, kol supras, kad tai neveikia. Reikia rasti jėgų prakentėti.
Dažnai tėvai vaiką uždaro kitam kambaryje: „Tu pagalvok, ką darai blogai.“ Tai viena didžiausių tėvų klaidų. Mažam vaikui per sunku galvoti, nes jis nesuvokia, ką bloga daro parpuldamas ant grindų. Jis tiesiog turi didžiulį norą ir tą norą reiškia kaip tik taip. Todėl geriau ne kitame kambaryje palikti, o paeiti šiek tiek į šoną, kad mažylis jaustų, jog jūs truputėlį atsitraukiate ir jūsų jo elgesys neveikia. Paliktas kitame kambaryje jausis atstumtas, nesuprastas, nuskriaustas dar labiau. O jeigu parodysite, kad suprantate, kas vyksta, pasakysite: „Aš suprantu, tu pyksti, bet neduosiu to daikto. Tad nusiramink ir tada abu kažką pažaisime“, mažiukui bus paprasčiau. Jis žinos, kad tėvai jį išgirdo.
tags: #vaikas #isteriskai #verkia #nakti
