Dr. Vaidotas Vaičaitis, šiuo metu Teisės fakultete dėstantis lyginamąją konstitucinę teisę, valstybės tarnybą ir administracinę atsakomybę, yra vienas iš tų jaunų, iniciatyvių dėstytojų, kurie ne tik puikūs savo srities specialistai, bet ir labai įdomios asmenybės.
V. Vaičaitis, 37 metų dėstytojas, pedagoginį darbą pradėjo ne iškart pabaigęs studijas. Baigęs VU Teisės fakultetą, jis penkerius metus dirbo valstybės tarnyboje - Seimo Teisės departamente. Pajutęs poreikį gilintis į konstitucinės teisės sritį, įstojo į doktorantūrą VU. Studijuodamas doktorantūroje, metus praleido Europos teisės teorijos akademijoje Briuselyje, kur gavo teisės teorijos magistro laipsnį - LLM. Spring 2017 Joseph P. Vaidotas Vaičaitis is Associate Professor of Law at Vilnius University. He received a master’s degree in Legal Theory from the European Academy of Legal Theory (Brussels) in 2000 and a Ph.D. in Law from Vilnius University in 2001. He also holds graduate degrees in Religious Studies and History from Vilnius University.
Jo, kaip mokslininko, didelė tyrimų dalis yra skirta konstitucinės teisės mokslui. Konstitucinė teisė savo filosofine perspektyva jį patraukė jau bebaigiant studijas VU Teisės fakultete, kai pasirinko viešosios teisės specializaciją. O doktorantūros studijose, galima sakyti, konstitucinę teisę galutinai įsimylėjo. Konstitucinė teisė jį žavi savo tarpdalykiškumu, nes joje susipina teisė, kalbotyra, istorija, filosofija, pagaliau politikos bei sociologijos mokslai. Nežinoma jokia kita teisės šaka ir mokslo disciplina, kuri savyje apimtų praktiškai visus socialinius ir humanitarinius mokslus.
Visgi, V. Vaičaitis skatina rimtai žiūrėti į Konstitucijos tekstą, be to, teko girdėti jį sakant, kad Konstitucija yra „protingesnė“ už mus. „Rimtą požiūrį į Konstituciją“ (perfrazuojant Ronaldo Dworkino frazę apie „rimtą požiūrį į žmogaus teises“) jis visų pirma taiko teisininkams, o dar labiau - teismams, aiškinantiems Konstituciją. Deja, bet yra teisininkų ir net teisėjų, kurie Konstitucijos rimtai nevertina - nelaiko jos tiesiogiai teismuose taikoma teise, nors tai yra įrašyta pačioje Konstitucijoje. Kai sako, kad Konstitucija yra „protingesnė“ už visus, vėlgi šį pasakymą skiria teisininkams ir teisėjams, taikantiems Konstituciją, nes pastarieji neturi kito teisinio mato įvertinti kurios nors teisinės nuostatos „protingumą“, „teisingumą“ ar „rationalumą“, kaip tik mūsų Konstituciją. Aišku, jis neneigia, kad Konstituciją ir jos nuostatas galima vertinti iš filosofijos, politologijos ar ekonominio efektyvumo perspektyvos, tačiau teisės taikymo procese būtent Konstitucija nustato mūsų teisės atitikimą su teisingumo, protingumo ir racionalumo kriterijais. Galbūt paradoksalu, bet kuo labiau gilinosi į 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją, tuo labiau atsiskleidžia jos genialumas.
V. Vaičaitis yra vienas iš nedaugelio VU dėstytojų, kurie priklauso senai, XX a. pradžioje susikūrusiai Ateitininkų organizacijai. Šiai organizacijai prieškariu priklausė tokios Lietuvos įžymybės kaip Stasys Šalkauskis, Pranas Dovydaitis, Adelė Dirsytė, Juozas Lukša-Daumantas, Vytautas Mačernis, Vincas Mykolaitis- Putinas ir kt. V. Vaičaitis, dar būdamamas studentas įstojęs į šią organizaciją, rado daugelį atsakymų į tuo metu jam buvusius svarbius gyvenimo klausimus. Ateitininkų principai - katalikiškumas, tautiškumas, visuomeniškumas, inteligentiškumas ir šeimyniškumas - tuo laiku būsimam dėstytojui pasirodė labai priimtini. Nuo tada visas pedagogo gyvenimas yra susietas su šia savanorystės pagrindu veikiančia krikščioniška organizacija.
Gerbiamas Vaidotai, gal galėtumėte prisiminti, kokiomis aplinkybėmis ir kodėl tapote ateitininku? Puikiai atsimenu, nes tai buvo mano studijų VU Teisės fakultete metai, tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo. Greičiausiai buvau trečiakursis, kai fakulteto koridoriuje pastebėjau kabantį ranka rašytą skelbimą, kviečiantį ateiti į susitikimą su tuometiniu AF vicepirmininku dr. Vincu Rasteniu. Taip jau sutapo, kad tuo metu ieškojau katalikiškos bendruomenės po neseniai įvykusio mano krikšto senelių parapijoje Krekenavoje. Taigi naujai iškeptas krikščionis ieškojo, kur prisiglausti… Tuomet buvau susipažinęs su neseniai iš Prancūzijos atvykusiais joanitais Antakalnyje, kurie man padarė tikrai didelę įtaką. Tačiau iš dr. V. Rastenio sužinojęs apie ateitininkus (apie juos prieš tai nieko nebuvau girdėjęs), kurie taip susiję su Lietuvos nepriklausomybės istorija, iš karto supratau, kad tai bendruomenė, su kuria noriu susieti savo gyvenimą. Tuo metu mūsų visuomenė dar gyveno Atgimimo dvasia, viskas keitėsi, atsikūrė įvairios tarpukariu veikusios organizacijos ir politinės partijos, todėl ir mano vertybinis pasikeitimas tarsi įsiliejo į tą bendrą pokyčių vėją. Tuo metu niekas nežinojome, kokia bus Lietuva po 20-ies ar 30-ies metų. Man tada atrodė, kad įmanoma atkurti tai, kas buvo iki okupacijos. Kadangi manyje vyko pokyčiai, atrodė, kad su manimi keičiasi ir visa Lietuvos visuomenė, grįžtanti prie savo krikščioniškų šaknų ir Tėvynės meilės vertybių. Kitas didelis tuometinis įspūdis yra susijęs su prieš keletą metų iš JAV į Lietuvą atvykusiu dr. Arvydu Žygu, kuris visa savo esatimi atrodė tarsi žmogus iš „kitos planetos“, tiek savo intelektu, tiek kalbėjimu ir net išvaizda taip smarkiai skyrėsi iš gana pilkos tuometinės posovietinės aplinkos. Jis buvo tikrai charizmatiškas lyderis, kokių galima sutikti turbūt tik didelių visuomeninių lūžių perskyroje. Visgi man didžiausias autoritetas tuo metu buvo prieškarinis ateitininkas, Birželio sukilimo dalyvis ir vienas pagrindinių ateitininkijos atkūrimo iniciatorių dr. Kitos man svarbios pirmosios ateitininkiškos patirtys buvo mano pirmoji stovykla Berčiūnuose 1993 metų vasarą ir XII AF Kongresas „Ateitį regim Tėvynės laimingą“ 1994 metų vasarą Filharmonijos rūmuose, kuriame dalyvavo per šimtą sendraugių, studentų ir moksleivių ateitininkų iš Šiaurės Amerikos, Brazilijos ir Vokietijos. Tuomet pirmąkart pamačiau ir išgirdau ambasadorių Vytautą Dambravą, poetus Bernardą Brazdžionį, Kazį Bradūną ir Kęstutį Genį, dr. Vytautą Vygantą, dr. Petrą Kisielių, dr. Adolfą Damušį ir jo žmoną Jadvygą bei dukrą Gintę, dr. Justiną Pikūną, kun. Kęstutį Trimaką, kun. Juozą Šeškevičių, s. Margaritą Bareikaitę ir kitus. Kongresą filmavo LRT ir rodė per „Panoramą“. Įsimintinas įspūdis iš šio renginio išliko iki dabar.
V. Vaičaitis, kaip dėstytojas, mato universitetą iš vidaus. Jis teigia, kad gal nuskambės kiek netikėtai, bet nemano, kad kada nors istorijoje buvo toks laikotarpis, kai bet kuris universitetas pilnai įgyvendino savo misiją: iš vienos pusės, būti studentų ir dėstytojų bendruomene, iš kitos pusės - ieškoti tiesos ir kelti visuomenėje fundamentalius klausimus. Viduramžiuose tam trukdė luominė visuomenė, XVI amžiuje - konfesinis susiskaldymas, beveik visą XIX amžių aukštųjų mokyklų Lietuvos teritorijoje nebuvo, tarpukaris buvo labai trumpas laisvės švystelėjimas, o sovietmetyje kalbėti apie humanitarinių ir socialinių mokslų tyrimus, kurie ir yra universiteto misijos pagrindas, būtų labai sudėtinga dėl primesto autoritarinio režimo ir dėl siekio jį padaryti sovietinės edukacinės sistemos dalimi. Paradoksalu, bet šiandien universitetui įgyvendinti savo misiją ne ką lengviau nei sovietmečiu, nors dėstytojai ir tyrėjai iš principo turi tokią akademinę laisvę, apie kurią sovietmečiu buvo galima tik pasvajoti. Tačiau šiandien universitetui reikia veikti vartotojiškoje visuomenėje, kuri santykius tarp dėstytojo ir studento nori paversti ne bendruomenės, o iš radikalaus individualizmo kylančiais paslaugų teikėjo ir kliento santykiais, tuo tarpu atsakymų į fundamentalius visuomenės klausimus paieškos ir akademinė laisvė yra apsunkinamos vertybinio ir politinio visuomenės susiskaldymo bei visuomenėje vyraujančio nepotizmo ir karjerizmo. Visgi vienas iš šiandienos universiteto iššūkių yra stipresnis tikėjimas universiteto misijos poreikiu šiuolaikinei visuomenei.
Ką galite patarti studentams artėjant sesijai? Kaip pasiekti gerų rezultatų akademinėje srityje? Be to, studentai bijo dėstytojų ,,kirvių“, kartais skundžiasi, kad dėstytojas ,,užsisėdo“. Bendro ir visiems tinkamo atsakymo apie tai, kaip pasiekti gerus studijų rezultatus, turbūt nėra, tačiau jo paties studijų rezultatai pagerėjo, kai pradėjo nuoširdžiai į jas gilintis ir, galima sakyti, įsimylėjo jas. Be to, nereikia bijoti sau prisipažinti ir keisti studijas, jei supratai, kad jos tikrai ne tau. O studentų ir dėstytojų santykių klausimas vėl grąžina mus į vieną iš svarbiausių universiteto misijos aspektų - tai bendruomenės universitete kūrimas. Būtina suprasti, kad tos bendruomenės niekas kitas mums nesukurs, todėl jis nežino kitos priemonės šiam tikslui pasiekti, kaip pagarba vienas kitam.
V. Vaičaitis taip pat įžvelgia grėsmę, kad teisinė valstybė turi tendenciją iš visuomenės pašalinti subsidiarumą ir autonomiją. Paradoksalu, kad demokratinėje visuomenėje vienas iš teisinės valstybės elementų turėtų būti subsidiarumas, apimantis valstybės pagarbą nevalstybinio sektoriaus autonomijai. Kitaip tariant, subsidiarumas reiškia, kad valstybės funkcionavime turi veikti santykiai - ne tik „iš viršaus į apačią“, bet ir iš „apačios į viršų“ principu. Apie tai neseniai kalbėjo vysk. Kęstutis Kėvalas, reaguodamas į visuomenėje kilusią diskusiją apie tai, kas yra teisinė ir kas yra gerovės valstybė. Čia galvoju ne tik apie tiesiogiai mūsų Konstitucijoje įvardytą aukštųjų mokyklų, vietos savivaldos, religinių bei tautinių bendruomenių autonomiją ar teisinį savarankiškumą, bet ir apie šeimą, profsąjungas ar net namų bendrijas, studentų korporacijas bei apskritai visą vadinamąjį nevyriausybinį (NVO) sektorių, be kurio svaraus indėlio jokia demokratinė valstybė negali tinkamai funkcionuoti. Tačiau dėl subsidiarumo stokos mūsų visuomenėje nenorėčiau kaltinti vien valstybės institucijų, nes subsidiarumo ir autonomijos dažniausiai turime tiek, kiek patys jos išsikovojame. Vienas didesnių posovietinės visuomenės (ne tik Lietuvos) sunkumų yra per didelis individualizmas, susiskaldymas ir nusivylimo nuotaikos bei per didelių lūkesčių valstybei suteikimas.
V. Vaičaitis yra vienas iš nedaugelio VU dėstytojų, kurie priklauso senai, XX a. pradžioje susikūrusiai Ateitininkų organizacijai. Šiai organizacijai prieškariu priklausė tokios Lietuvos įžymybės kaip Stasys Šalkauskis, Pranas Dovydaitis, Adelė Dirsytė, Juozas Lukša-Daumantas, Vytautas Mačernis, Vincas Mykolaitis- Putinas ir kt. V. Vaičaitis, dar būdamas studentas įstojęs į šią organizaciją, rado daugelį atsakymų į tuo metu jam buvusius svarbius gyvenimo klausimus. Ateitininkų principai - katalikiškumas, tautiškumas, visuomeniškumas, inteligentiškumas ir šeimyniškumas - tuo laiku būsimam dėstytojui pasirodė labai priimtini. Nuo tada visas pedagogo gyvenimas yra susietas su šia savanorystės pagrindu veikiančia krikščioniška organizacija.
Jaunam dėstytojui energijos pakanka ne tik bendrauti su studentais ar dalyvauti visuomeninės organizacijos veikloje. Dar jis mokosi naujų užsienio kalbų ir keliauja. Kalbų mokymasis susijęs su V. Vaičaičio kelionėmis. Pasak dėstytojo, per užsienio kalbą betarpiškai gali pajusti tos šalies kultūrą, geriau pažinti jos papročius ir mentalitetą. Pažindamas skirtingas kultūras, gali geriau pažinti ir savo šalies kultūrą, aiškiau ją identifikuoti, suvokti jos gerąsias puses ir trūkumus. V. Vaičaitis vyksta ne tik į mokslines konferencijas ar stažuotes, bet ir dažnai keliauja kaip piligrimas. Šios kelionės ne visada komfortabilios, tačiau visada atgaivina sielą. Per pastaruosius kelerius metus dėstytojas aplankė Meksiką, Šventąją Žemę, Egiptą. Anot pedagogo, piligriminės kelionės yra nuostabios tuo, kad viską matai šiek tiek kitomis akimis. Patiri daug įspūdžių, įgiji tarpkultūrinės patirties, pažįsti tos šalies visuomenę tarsi iš vidaus. Iš kelionės po Šventąją Žemę V. Vaičaitis atsivežė neišdildomų įspūdžių - aplankė Jėzaus Kristaus gimimo vietą - Betliejų, Nazaretą, Kafarnaumo griuvėsius, Kanos vestuvių vietą bei Jeruzalę, kur Jėzus buvo nukryžiuotas.
Kaip pasikeitė mūsų valstybė ir organizacija per praėjusį nepriklausomybės laikotarpį? Iš vienos pusės, mūsų visuomenė ir valstybė pasikeitė neatpažįstamai. Ji sustiprėjo finansiškai, įgavo tam tikrą pasitikėjimą savimi ir mokosi gyventi kaip laisva tarp laisvų. Kita vertus, mes tapome „žmogiškaisiais ištekliais“, o mūsų santykiai iš paprastos bendrystės pasidarė „paslaugų teikimu“ vienas kitam. Taigi, iš uždaros ir savimi bei kitais nepasitikinčios sovietinės visuomenės tapome vartotojiška visuomene, kurios vienas pagrindinių tikslų yra kuo didesnis vartojimas, o viena iš esminių valstybės piliečio tapatybių - vartotojas. Tačiau net vartodami, jau nekalbant apie visuomeninį ar politinį gyvenimą, vis dar mėgdžiojame kitus, galvodami, kad tai ir yra tikrasis gyvenimas. Todėl manyčiau, kad gilumine prasme mūsų visuomenės gyvenimo (nepasitikėjimo savimi) paradigma nepasikeitė, nes galvojame, kad tiek versle, tiek visuomeninėse ir valstybinėse struktūrose turime kopijuoti kitų patirtį. Labai norėtųsi, kad ateitų suvokimas, jog kiekvienas iš mūsų - tiek asmeninių santykių plotmėje su kitais žmonėmis, tiek mūsų valstybė tarptautinėje arenoje - papildome vienas kitą. Kitaip tariant, mums visiems yra skirta svarbi vieta po saule, kurios niekas kitas be mūsų negali įprasminti. O čia jau galime kalbėti apie asmeninį ir apie tautinį pašaukimą, kur labai tinka popiežiaus Pranciškaus pernykštis kvietimas tiek kiekvienam asmeniškai, tiek visai mūsų visuomenei grįžti prie savo šaknų. Beje, simboliška, bet kalbamės spalio mėnesį, kurį popiežius Pranciškus paskelbė Misijų mėnesiu. Noriu pakviesti kiekvieną iš mūsų susimąstyti - o kokia gi yra mano misija šiame gyvenime? Kaip galėčiau ją išpildyti?
Jo particular interests are in Lithuanian and comparative constitutional law. At Yale Professor Vaičaitis is furthering his research on the principles of the rule of law, democracy, and the protection of human rights as values of modern constitutionalism. He has written on these concepts as reflected in the history of law in Lithuania. As Lithuania is a member of the European Union (since 2004), these principles now must be implemented within a broader European context. The study of Lithuanian constitutional law thus needs reconsideration given the complexities resulting from a tradition of national legal order that now exists within processes of European integration.
