Dievo Gailestingumo kulto plitimas Lietuvoje ir pasaulyje yra glaudžiai susijęs su šventosios Faustinos Kovalskos vizijomis ir jos dienoraščiu. Jėzaus prašymas šventajai Faustinai nutapyti Gailestingojo Jėzaus paveikslą su užrašu „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ davė pradžią šiam svarbiam pamaldumo judėjimui.
1999 m. balandžio 11 d., sekmadienį, Šv. Petro bazilikoje, Romoje, kardinolo Angelini Fiorenzo pirmą kartą minima Dievo Gailestingumo šventė davė impulsą skleistis Dievo Gailestingumo kultui.
Dievo valia Vilnius tapo miestu, kuriame buvo nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, šiuo metu esantis Dievo Gailestingumo šventovėje. Tačiau šio paveikslo kelionė ir jo patekimas į šventovę nebuvo lengvi. Buvęs šventovės rektorius kunigas Vaidas Vaišvilas pasakojo apie šį sudėtingą procesą.
Dievo Gailestingumo paveikslo istorija
1931 m. vasario 22 d. šv. Faustina išgirdo pirmąjį Jėzaus prašymą nutapyti Gailestingojo Jėzaus paveikslą su užrašu: „Jėzau, pasitikiu Tavimi“. Paskui vyko to noro įgyvendinimas, šv. Faustinos ir tėvo M. Sopočkos susitikimas, paveikslo nutapymas, nusivylimas, kad nėra taip gražu, paveikslo klajonės iš M. Sopočkos buto į Bernardinių vienuolyną. Bandymas pagrobti, išvežti iš Lietuvos į Lenkiją nepavyko, nes žmogus, pažadėjęs pervežti per sieną, pabūgo, galvodamas, kad daro šventvagystę. Iš Baltarusijos bažnyčios (Nova Rudoje) šis paveikslas buvo atvežtas į Vilnių, slapta pakabintas Šventosios Dvasios bažnyčios šoniniame altoriuje.
Kun. Vaidas Vaišvilas, paklaustas, kaip sekėsi perkelti paveikslą iš Šventosios Dvasios bažnyčios į Dievo Gailestingumo šventovę (šis perkėlimas sukėlė daug tikinčiųjų aistrų), sakė: „Kiekviename kūrime turime patys apsivalyti, bręsti ir keistis.“
Dievo Gailestingumo supratimas ir patirtis
Kunigas Vaidas Vaišvilas pabrėžė, kad suprasti Dievo gailestingumą nėra paprasta. Nepakanka perskaityti šv. Faustinos dienoraštį ar Šventąjį Raštą. Dievo gailestingumas yra susijęs su žmogaus gyvenimu ir patirtimi. Krikščioniui Dievo gailestingumas reiškia viską. Kaip sako šv. Faustina: „Ne dažų ar teptuko grožis yra šio paveikslo didybė, bet mano malonė…“
Kunigas Vaišvilas teigė, kad Dievo gailestingumas ateina su laiku arba yra duotas žmogui kaip Šventosios Dvasios malonė - dėl žmogaus širdies tyrumo. Jis pabrėžė, kad dažnai kalbame apie gailestingumą, bet to gailestingumo nėra, rodome jį tik tiek, kiek reikia, žiūrint kam.
Dievo Gailestingumo šventė ir savaitė
Mes, krikščionys, kasdien minime Dievo Gailestingumo šventę, nes kiekviena diena yra Jo malonės diena. Tačiau Liturginiame kalendoriuje per Atvelykį mes švenčiame Dievo Gailestingumo šventę. Kunigas Vaišvilas prisimena, kaip reikėjo kurti Dievo Gailestingumo savaitę, nes jos nebuvo. Perskaičius šv. Faustinos dienoraštį, jam kilo mintis apie pirmąją savaitę po Velykų: ten viskas labai aišku, kiekviena diena it atlaidų diena. Tereikia kai kuriuos momentus iš šv. Faustinos dienoraščio pritaikyti tai konkrečiai dienai, ir turėsime puikiausią Dievo Gailestingumo šventę visą savaitę. Pastebėta, kad ir Krokuva kai kuriuos dalykus iš jų nusižiūrėjo ir dabar švenčia.
Dievo Gailestingumo kulto plitimas
Niekas dėl Dievo Gailestingumo kulto nėra tiek nuveikęs, kiek lenkų tauta, išplatinusi paveikslą po visus žemynus. Tačiau Dievo valia buvo nulemtas šv. Faustinos atvykimas į Vilnių, kur buvo nutapytas paveikslas pagal jos matytą Jėzaus viziją. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis pradėjo kalbėti apie Dievo Gailestingumo kultą ir šv. Faustiną. Jo nuopelnas, kad turime šią šventovę ir kad kultas kažkiek yra išplitęs už Lietuvos ribų. Tą juodą sunkiausią darbą ir naštą ant savo pečių prisiėmė būtent jis. Daug dirbta ta linkme, reikėjo ir patį šv. Faustinos namelį atsiimti, o jis taip pat yra vienas šios istorijos traukos centrų.
Reikia pasakyti didelį ačiū lenkų gidams, kurie iš Lenkijos atvykstančius turistus veda Gailestingumo keliu aplankant šventovę, Šv. Faustinos namelį, Rasų gatvę, kur buvo tapomas Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Tačiau reikia, kad šeimininkas norėtų matyti Vilnių kaip Dievo Gailestingumo miestą, pasaulio piligrimų traukos vietą. O šeimininkas yra Vilniaus arkivyskupas ir Vilniaus m. savivaldybė.
Asmeninė patirtis perkeliant paveikslą
Kunigas Vaidas Vaišvilas pasakojo apie savo asmeninę patirtį, perkeliant Gailestingojo Jėzaus paveikslą iš Šv. Dvasios bažnyčios į Dievo Gailestingumo šventovę. „Visko ten buvo. Atėjome, galima sakyti, į nieką, bažnyčia buvo tik atidaryta. Viską reikėjo sukurti, bet kartu buvo ir Dievo malonė.“ Daugybė paveikslų buvo sukurta ir išdovanota pasaulio bažnyčioms, kai ką parduodavo, gavę pinigų darydavo kitą kopiją, kad dovanotų tiems, kam per sunku įsigyti. Paveikslus siųsdavo į Afriką, Aliaską, Sibirą.
Yra nutikę nemalonių dalykų, susijusių su šventovės pradžia, bet gal nereikia norėti, kad viskas, ką Dievas kuria, eitųsi lyg sviestu patepta. Kiekvieną kartą kurdami turime patys apsivalyti, bręsti ir keistis. Taip buvo ir su šventove: tiek konfliktai, purvas, teismai, nesusipratimai, vienų ar kitų žmonių pakurstymai vyko tam, kad visos pusės kartu būtų priverstos išeiti iš savo teisumo, visažiniškumo ir atsigręžti į Dievą.
| Aspektas | Aprašymas |
|---|---|
| Pradininkė | Šv. Faustina Kovalska |
| Paveikslas | Gailestingojo Jėzaus paveikslas su užrašu „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ |
| Šventė | Pirmą kartą minima 1999 m. balandžio 11 d. Romoje; liturgiškai švenčiama per Atvelykį |
| Kulto plitimas | Lenkų tauta, kardinolas Audrys Juozas Bačkis, šv. Faustinos namelio išsaugojimas |
| Vilnius | Miestas, kuriame nutapytas pirmasis paveikslas, Dievo Gailestingumo šventovė |
Žmogui reikia vietos, kur jis galėtų ateiti ir pasimelsti, o septintą, aštuntą valandą vakare Vilniuje bažnyčios būna uždarytos. O tuo metu įvykdavo daug nelaimingų atsitikimų. Su Dievo malone ir su vyskupo leidimu ši šventovė buvo atverta visą parą.
