Balandžio 10 d. sukako 131-eri metai, kai Šiaudinėje gimė Vaclovas Sidzikauskas - vienas svarbiausių tarpukario Lietuvos diplomatų, kurio indėlis į valstybės stiprinimą ir tarptautinį pripažinimą yra sunkiai įkainojamas, tačiau vis dar nepakankamai įvertintas.
Nors pats V. Sidzikauskas lyg ir planavo tapti teisininku, tačiau likimas jam lėmė arti diplomatijos vagą ir tapti pirmo ryškumo diplomatijos žvaigžde. Jam tekdavo atsakingiausios misijos: nuo derybų dėl mūsų valstybės pripažinimo, kovos dėl Klaipėdos krašto priskyrimo Lietuvai iki mūšių su vokiečiais dėl uostamiesčio statuso Hagos tribunole bei Lietuvos ir Lenkijos bylos dėl tranzito Nemunu. Jis tik per plauką išvengė Sibiro lagerių, tačiau patyrė Aušvico koncentracijos stovyklos siaubą.
V. Sidzikauskas gimė 1893 m. Šiaudinės kaime, Šakių apskrityje. Baigęs Veiverių mokytojų seminariją, 1916 m. jis pradėjo teisės studijas Maskvoje, vėliau jas tęsė Berno universitete, o baigė Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1919 m. spalio mėn. jis pradėjo dirbti Lietuvos diplomatinėje tarnyboje.
„Suvalkijos panemunėje yra vietovė, lyg ir miestelis, lyg ir kaimas, įspraustas tarp dviejų dvarų - Kidulių ir Kaimelio, Šiaudine vadinamo. Joje 1893 m. balandžio 10 d. išvydau pasaulį“,- rašė jis savo prisiminimų knygoje „Lietuvos diplomatijos paraštėje“. Ši knyga turėtų būti ant kiekvieno istorijos mokytojo stalo, nes joje sudėta didelė dalis to pasaulio, kurį ne tik išvydo, bet per kurį žengė vedinas vienintelės - laisvos ir nepriklausomos, lygiavertės kitoms Europos valstybėms - Lietuvos - idėjos.
Tarpukario Lietuva - tai trapi valstybėlė, atsidūrusi tarp dviejų į ją nusitaikiusių galijotų - Lenkijos ir Vokietijos - girnų.
Prieš šimtmetį, kai Lietuvos valstybė tarptautinėje erdvėje tik žengė pirmuosius diplomatijos žingsnius, tarp diplomatų ir politikų svarbią vietą užėmė Vaclovas Sidzikauskas.
„V. Sidzikauską turime ne tik prisiminti, bet nagrinėti, analizuoti jo veiklą, permąstyti, kodėl jam ir kitiems to meto diplomatams sekėsi nuveikti reikšmingus darbus“, - kalbėjo žurnalistė Giedrimė Didžiapetrienė, moderavusi renginį „Lietuvos diplomatijos pradžia: pėdsakas Kidulių istorijoje“.
Kiduliškis V. Kriščiūnas sako, kad Kidulių krašto žemės derlingos, o žmonės čia darbštūs, todėl jo nestebina, kad V. Sidzikauskas, kilęs iš „reto darbštumo“ šeimos, kuri labai vertino mokslą, tapo tuo, kuo tapo.
Apie V. Sidzikauską, pasirodo, nemažai medžiagos galima rasti kaimyninės Latvijos archyvuose, turbūt ir Estijoje rastume, o Lietuvoje informacija gana skurdi.
Filosofas Arvydas Juozaitis žvelgia į tai be nuoskaudos: „Vadinasi, bus laiko atsigriebti, atverti tai, kas buvo užmiršta. Yra tokia kategorija žmonių kaip Sidzikauskas, kuris buvo diplomatas, neturėjęs pastovios vietos, važinėjo iš vienos vietos į kitą, bet darė struktūrinę įtaką, formavo politiką.“
V. Sidzikauskas 1934 m. pasitraukė iš diplomatinės tarnybos, dirbo bendrovės „Shell“ Lietuvos filialo direktoriumi, tuo pat metu Klaipėdos prekybos institute dėstė diplomatijos teisę. 1941 m. jis slapta persikėlė į Vokietiją, tačiau buvo gestapo suimtas ir dvejus metus kalintas Soldau ir Osvecimo koncentracijos stovyklose. Vėliau V. Sidzikauskas gyveno Berlyne, o 1950 m. persikėlė į JAV.
Per pustrečių metų prancūzų valdymas Klaipėdą padarė svetimų intrigų objektu. Į ją pretendavo ne tik lietuviai, bet taip pat lenkai ir vokiečiai. Bet, pajutę grėsmę, telkėsi lietuviai.
1931 metų spalio 15 d. Kauną pasiekė džiugi žinia iš Hagos apie sprendimą vadinamoje Tranzito byloje tarp Lietuvos ir Lenkijos - byla buvo laimėta, Lietuvos tarptautiniai pasižadėjimai neįpareigojo jos atidaryti laisvo judėjimo geležinkelio ruožu Kaišiadorys - Lentvaris tol, kol tęsis teritorinis ginčas dėl Vilniaus.
Dar viena byla Hagos NTTT, gal net didesnio politinio svorio, V. Sidzikausko laukė 1932-ųjų pavasarį, kai vokiečiams palankios Tautų Sąjungos valstybės signatarės - Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija - Lietuvą apskundė Hagos NTTT.
„Kadangi aš buvau vienas iš tų, kurie tą bylą sukėlė, ir buvau gubernatoriaus akto autorius, turėdamas galvoje mano vaidmenį surašant Klaipėdos konvenciją ir Statutą, laikau neturįs teisės atsisakyti“, - savo prisiminimuose („Lietuvos diplomatijos paraštėje“) rašė V. Sidzikauskas.
1932 m. rugpjūčio 11 d. Tribunolas paskelbė savo sprendimą - Lietuva bylą laimėjo!
Ši pergalė didžiuliu džiaugsmu nuvilnijo ne tik per visą Lietuvą, kur ji buvo prilyginta Žalgirio mūšio pergalei, ne tik tarp patriotinių Klaipėdos krašto gyventojų sluoksnių, bet ir tarp užsienio lietuvių.
Deja, šia pergale, kaip ir priėmus Klaipėdos konvenciją Tautų Sąjungoje, pagal kurią Klaipėdos kraštas atiteko Lietuvai, Lietuva negalėjo ilgai pasidžiaugti. 1939 metų kovą, kai Hitleris buvo pakeliui į Klaipėdą, o Vokietijos tankai per Tilžės Luizės tiltą riedėjo Pagėgių-Šilutės-Klaipėdos plentu, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys buvo priverstas skubėti į Berlyną pasirašyti Klaipėdos krašto atidavimo Vokietijai sutartį.
„Hitlerio išprovokuotas Antrasis pasaulinis karas pastatė Rytprūsių klausimą pasaulinės politikos darbotvarkėje. Mūsų pareiga budėti ir padaryti visa, kas nuo mūsų pareina ir pareis, kad ne tik būtų išlaisvinta Lietuvos valstybė, bet kad jos sienos apimtų visas lietuvių gyvenamas žemes pietuose, rytuose ir vakaruose su sostine Vilniumi“, - sakė V. Sidzikauskas.
1941 m. žiemą, persirengęs ūkininku, V. Sidzikauskas pasiekė Kybartus ir vasario 27 d. laimingai peršliaužė rusų saugomą sieną į nacių Vokietiją.
„Kas galėjo pagalvoti, kad (...) 1941 m. vasario mėn. turėsiu slapta pereiti į Vokietiją, kur būsiu suimtas ir nugabentas į Soldau koncentracijos stovyklą ir man bus pateiktas kaltinimas: 1. aš buvęs per aršus (zu scharf) Hagoje, 2. norėjęs išnaikinti vokiškumą Klaipėdos krašte, 3. kėsinęsis į Tilžės kraštą“ („Lietuvos diplomatijos paraštėje“).
Gyvendamas Berlyne po lagerių, V. Sidzikauskas įsitraukė į Vokietijos lietuvių sąjungos veiklą, besirūpinusią nuo bolševikų į Vakarus pasitraukusiais tautiečiais.
Į Kauną grįžo 1944 m. pavasarį, kai vyko Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo Komiteto (VLIKo) narių areštai.
Bolševikams artėjant prie Kauno, VLIKo veikla nutrūko. Veikla persikėlė į Viurcburgą. Ten V. Sidzikausko pastangomis VLIKo veikla atnaujinta, jis išrinktas Komiteto pirmininku.
Vaclovas Sidzikauskas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, o jo atminimas nusipelno būti išsaugotas ir perduotas ateities kartoms.
tags: #vaclovas #kriksciunas #gime
