Tėvystė - tai nuolatinis iššūkis, ypač kai šeimoje auga trys vaikai. Nuolatinis galvojimas, ką turi padaryti, kur nuvažiuoti, ką paimti, sekina, todėl svarbu sustoti ir pasirūpinti savimi. Austėja, trijų vaikų mama iš Vilniaus, dalinasi savo patirtimi, kaip ji randa laiko sau ir kaip svarbu nebijoti kreiptis pagalbos.
Austėja jau devynis mėnesius dalyvauja emocinės paramos programoje „Drauge“, kur kartą per savaitę susitinka su savanore Lilija. „Prieš metus turėjau asmeniškai sunkią situaciją. Dažnai sirgau, tačiau aplink niekas nestojo - darbai, namai, trys vaikai, visi ateities planai ir panašiai. Negana to, dar anksčiau ji buvo patyrusi ir stiprų perdegimą.“
Emocinės paramos svarba
Austėja dalinasi, kad apie emocinės paramos programą tėvams buvo girdėjusi ir anksčiau, tačiau neslepia - kreiptis pagalbos nebuvo patogu. „Buvo daug dvejonių, galvojau - ar aš esu tinkama programai? Bet tada pradėjau galvoti - o kas yra tinkama? Kokioje situacijoje turi būti, kad tiktum? Taip, yra krizinės situacijos kaip netektys, skyrybos, sunkios ligos, bet aš ir savo situacijoje nenorėjau likti viena.“
„Būna, kad pervargstu, neskiriu laiko sau, bet programa man vis primena, kad turiu pasirūpinti savimi, kad tai yra labai reikalinga. Anksčiau mano varikliukas sukosi be perstojo, net vairuodama negalėdavau atsipalaiduoti ir vis galvodavau apie darbus, rūpesčius, vaikus. Dabar aš labiau gebu atsitraukti, pastumti į šoną nuolatines mintis ir pasirūpinti savimi, būti tame žmogiškame ryšyje. Bet šis gebėjimas yra kompleksinis įgūdis, kurį padeda ugdyti nuosekli terapija, atidumas savo jausmams ir kokybiško ryšio kūrimas su kitais žmonėmis.“
„Jaučiausi tarsi stoviu ant bedugės krašto. Verkdavau iš beviltiškumo jausmo. Neturėjau emocinio palaikymo, trūko nuoširdaus pokalbio. Supratusi, kad taip jaustis daugiau nebegali, moteris pradėjo ieškoti pagalbos internete. Pirmiausia buvo radusi kitą emocinę paramą teikiančią programą, tačiau dalyvavimas joje nebuvo sėkmingas.“
„Pastebėjau programos „Drauge“ reklamą socialiniuose tinkluose. Paskaičiau dalyvių atsiliepimus, programos aprašymą, kuris pasirodė labai šiltas ir, daug nesvarsčiusi, ryžausi pabandyti. Prarasti neturėjau ką, o taip gyventi toliau irgi nebegalėjau.“
Programos „Drauge“ veikimo principai
Dalyvaujant programoje „Drauge“ metams laiko dalyviui yra priskiriamas apmokytas savanoris. „Draugystė buvo pirma tiek man, tiek savanorei, tad pradžioje abejoms buvo nedrąsu, neturėjome su kuo palyginti. Bendravome taip, kaip mums gavosi, kaip tą dieną ėjosi kalba, ką norėjosi aptarti.“
Moteris mano, kad svarbiausia programoje - susitikimų reguliarumas. „Padėjo žinojimas, jog yra žmogus, su kuriuo susitiksiu kiekvieną savaitę, kad tas žmogus niekur nedings. Tai leido pasijausti labiau pamatytai, išgirstai, pastebėtai. Leido pajausti paaugusį saugumo jausmą. Supratau, kad mano problemos nėra kažkokios išskirtinės, kad ir kiti žmonės turi rūpesčių. Reguliarūs susitikimai - esminė draugystės dalis. Jei yra nors vienas ryšys su žmogumi, kuriuo gali pasitikėti, tai jau suteikia vilties.“
Draugystėje savanoris ir dalyvis įsipareigoja kiekvieną savaitę susitikti bent 2 valandom. Ką veiks susitikimų metu draugai sprendžia patys. „Labiausiai įsiminė kartu praleistas laikas konferencijoje tėvams apie vaikus - visą savaitgalį nuo ryto iki vakaro ten buvome drauge.“
Tėvystės iššūkiai ir buvimas su savimi
„Būnant namuose su vaikais retai ką nors galiu padaryti nuo pradžios iki pabaigos nepertraukiamai - matote apie ką kalbu (pokalbio metu į kambarį kelis kartus įbėgo vaikai, kurjeris atvežė maisto produktus - aut. past.), - juokiasi Austėja. - Todėl man net ir paprastas pasivaikščiojimas, kai tavęs niekas nepertraukia, yra aukso vertės. Aš, o tikiu ir daugiau tėvų, norime turėti laiką, kai esame tik suaugusieji - galime kalbėtis, tęsti mintį, ramiai pavalgyti.“
Ji neabejoja, kad tėvams dažnai reikia gelbėjimosi rato vienoje ar kitoje situacijoje bei žinojimo, kad jie gali kreiptis pagalbos, kad viskas su pripažinimu, jog jos reikia, yra gerai. „Visuomenę paskutiniu metu supurto skaudūs įvykiai ir aš puikiai įsivaizduoju, kaip sunkioje situacijoje galima palūžti, panirti, nepajausti savo psichikos. Tai nenutinka per naktį, tai nutinka per nuolatinius rūpesčius, nemiegojimus, ligas. Mes turime daryti virsmus, kalbėti apie tai, kad aš galiu nespėti, nenorėti, negalėti. Kad galiu pripažinti sau, jog man reikia pagalbos, kito žmogaus. Tai manęs nepadaro blogesne ar silpnesne.“
Kaip rasti kokybišką laiką su vaikais?
Aktorė, turinio vaikams ir tėvams kūrėja, trijų atžalų mama Kristina Savickytė LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ sako, kad ypač vasarą tėvams tenka laviruoti tarp užimtumo darbe ir vaikams atsiradusio laisvo laiko - vasaros atostogų. Vasara įsibėgėjo ir jau skriete skrieja. Vaikus auginantiems tėvams neretai kyla klausimas, kaip vasaroti su savo atžalomis, kad laikas drauge būtų kokybiškas? Gyvenimas su vaikais, įsitikinusi K. Savickytė, iš principo yra nuolatinis laviravimas.
„Mūsų šeima ne išimtis. Ieškome įvairių būdų. Yra stovyklų, yra ir vienos dienos stovyklų. Žinoma, ne visos šeimos išgali vaikus į jas leisti, tad būna ir taip, kad vaikui tenka vienam pasėdėti namuose. Galbūt mes jam galim duoti užduotį. Jei vaikas didesnis ir domisi, leiskime pagaminti vakarienę šeimai. Žinoma, kokybiškiausias laikas vaikams bus tada, toliau tęsia K. Savickytė, kai atostogausime ir leisime laiką kartu.“
„Vasarą iš principo yra daugiau nestruktūruoto laiko. Nepaisant to, kad norisi plano, norisi žinoti, ką vaikas kokią dieną veikia, tos nestruktūros labai reikia. O reikia tam, kad vaikai, ypač mokyklinio amžiaus, pailsėtų nuo stuktūruoto laiko, kai jie keliasi į mokyklą, eina į būrelius - turime labai įtemptą laiką, - dėsto turinio vaikams ir tėvams kūrėja. - Aš jau pati pavasarį pradedu ilgėtis to vasaros laiko, kai nebereikės vaiko ryte versti iš lovos ar būtinai vakare pusę devynių raginti miegoti.“
Neretais išbandymu tėvams tampa ir prikalbinti vaiką išeiti į lauką. „Čia yra didelis derybų klausimas. Jeigu vaikas nenori pasivaikščioti, galiu jam pažadėti, kad, pavyzdžiui, nuėjus į senamiestį mes užeisime į kavinukę, kurioje yra jo mėgstamas pyragaitis, - šypsosi aktorė.“
Dėl ryšio su vaiku, įsitikinusi K. Savickytė, yra atsakingi tėvai. „Tiesiog paklauskime: „Ką tau patiktų veikti su manimi?“ Klausimai ir kalbėjimasis su vaiku tikrai išsprendžia daugelį dalykų“, - tėvams pataria aktorė, turinio vaikams ir tėvams kūrėja bei trijų atžalų mama K.
Sveika mityba ir jos svarba
Agnė, vedanti treniruotes moterims ir sudaranti mitybos planus, dalinasi savo patirtimi apie sveiką mitybą ir jos svarbą.
„Ir taip ir ne. Treniruotes moterims vedžiau dar iki tapdama mama, tad mityba domėjausi visada. Jau net nekalbu, kiek nesąmoningų dietų esu pati išbandžiusi dar studijų laikais (kvatoja). Tačiau tiesa, kad tikroji mityba, jos derinimas ir režimas į mano gyvenimą atėjo gimus pirmam sūnui. Tuomet norėjau numesti keletą kilogramų, kreipiausi į specialistą, kurio paprašiau sudaryti mitybos planą, nes pati to dar nedariau. Rezultatų pasiekiau labai greitai, nors, jei atvirai, galvojau, kaip tiek valgydama sulieknėsiu. Dabar ir mano klienčių būna ta pati reakcija, tad tenka raminti ir aiškinti, kad mitybos planas nereiškia, jog bus alkanos ir tenkinsis kąsneliu per dieną.“
„Visada verta kažko siekti ir turėti gyvenime tikslų. Jeigu jūsų tikslas tik išvaizda „kokia buvo iki vaikų“, tai pirmyn. Tik visada žinokite, kad gali būti geriau nei buvo (juokiasi), todėl, siūlau nebesidairyti atgal, o išsikelti sau naujus iššūkius, kurie dar ir bus naudingi jūsų sveikatai.“
„Patikėkite, aš puikiai žinau, kas kartą nusivilia su mitybos planais, daugiau nebenori. Gaila. Prisipažinsiu, pati nuo to pradėjau - valgiau tą prėską maistą, bet buvo rezultatai, kurie mane atvedė kur esu ir padovanojo suvokimą, kad galiu sudaryti mitybos planus su skaniais receptais. Mitybos planas yra skaičiai ir kadangi juos sudarau individualiai, tai aiškinuosi, kas neskanu, kam žmogus alergiškas ir taip toliau. Kitas svarbus dalykas - mano receptai yra lengvi ir greiti, juk aš ir pati neturiu tiek laiko (kvatoja), tad dėl to garantuoju.“
„Viskas įmanoma kai nori. Aš stengiuosi laviruoti. Vaikai kartais nevalgo mano patiekalų, bet aš bandau įtikinti, bent paragauti. Kartais jiems patinka taip, kad prašo pakartoti. Labai džiaugiuosi, kai užkandžiui paprašo trapučio su avokadu ir druska, o vakare kramsnoja obuolį, nes žino, kad negalima jokių nesąmonių. Viskas nėra taip lengva ir greitai, kaip mes norime. Aišku, ir atskirai gaminu, ir kartais kaip ragana grasinu „arba suvalgai ką paruošiau, arba negausi nieko“ (juokiasi). Jei jūs rodysite pavyzdį, jie tai matys ir tai ilgainiui taps įpročiu. Tiesa, svarbu viskam saikas, nes, man rodos, kai vaikui namuose draudžiamas bet koks saldumynas, nuvažiavęs į gimtadienį kemša viską iš eilės.“
Psichologinės sveikatos svarba ir pagalbos paieška
Šis įvykis sukrėtė kiekvieną ir paskatino kalbėti apie psichologinės sveikatos svarbą. Specialistų teigimu, daugeliu atvejų artėjančios savižudybės ženklų iš artimiausiųjų nepastebime, nors dažniausiai jie juos rodo. Anksčiau naujienų portalui tv3.lt apie tai, kokie ženklai išduoda galimas mintis apie savižudybę, pasakojo psichologas, psichoterapeutas Gediminas Navaitis. Socialinių mokslų daktaras, psichologas, psichoterapeutas G. Navaitis teigė, kad niekada nebus vienos priežasties, kuri paaiškins, kodėl žmonės nusprendžia nusižudyti. Tačiau klaidinga manyti, kad tik specialistai gali įvertinti ir pastebėti kito asmens vienišumą, jo problemas. Pasak G. Navaičio, prastą žmogaus psichinę būklę galima įtarti tuomet, kai šis jaučiasi vienišas, neturintis su kuo bendrauti, net jei yra kitų žmonių apsuptyje. Taip pat asmuo gali užsiminti ir išsakyti tokias mintis, pavyzdžiui, kad šis yra niekam nereikalingas, kad niekas neverks per jo laidotuves ar kad į jas niekas neatvyks.
„Kiekvienas iš mūsų tokių požymių galėtų pastebėti ir daugiau: žmogus atsisveikina, sutvarko kažkokius savo darbus, reikalus, tarsi nebesiruoštų jų daugiau daryti. Būtų didelė klaida ieškoti vieno kokio nors požymio ir iš jo spręsti, kas vyksta žmogaus galvoje. Žmogus yra prieštaringas, įvairus. Jeigu artimiesiems būsime atidesni, patys pastebėsime tarpusavyje persipinančius nusivylimo, neadekvatumo ir atsiribojimo ženklus, suprasime, kad už jų gali slypėti ir ketinimas nusižudyti“, - paaiškino ekspertas.
Kaip anksčiau naujienų portalui tv3.lt pasakojo psichologė psichologė Valija Šap, daugelis galvoja, kad apie savižudybę galvojantis žmogus tai nutyli, tačiau realybė kiek kitokia - 8 iš 10 nusižudžiusiųjų siunčia aiškius ženklus juos supantiems žmonėms. „Pirmas labai aiškus ženklas - žmogus pradeda kalbėti apie mirtį apie savižudybę, jis galbūt pradeda klausti tam tikrų dalykų, susijusių su mirtimi ar savižudybe, pavyzdžiui, koks patikimiausias būdas nusižudyti. Arba žmogus pradeda filosofuoti apie gyvenimo beprasmybę, apie tai, kad mirtis yra išsilaisvinimas iš įvairių sunkumų. Žmogus gali kalbėti apie tai tarsi juokaudamas. Humoras yra galimybė atsitraukti, jeigu aplinkiniai pradės jį kritikuoti ir pykti“, - teigė V. Šap.
Svarbu išgirsti žmogų, perklausti, ką jis nori tuo pasakyti, reikėtų palaikyti buvimu šalia, išklausyti, padėti ieškoti pagalbos. Atkreipkite dėmesį į elgesio pokyčius. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į pasikeitusį žmogaus elgesį, jei jis ima elgtis rizikingai, pavyzdžiui, neatsargiai vairuoti, veltis į konfliktus, elgtis agresyviai. Gali pasireikšti ir kitokie požymiai - pasikeičia emocinė būklė, žmogus tampa jautresnis, nuleidžia rankas, nustoja bandyti spręsti problemas, gali imti tvarkyti palikimo, paveldėjimo klausimus, grąžinti skolas, artimiesiems atiduoti jiems asmeniškai brangius daiktus.
„Svarbiausia, ką mes turime pamatyti - pokytį žmogaus emocinėje savijautoje, bet ją lyginti ne su savimi ar kitais, o lyginti su juo pačiu. Labai dažnai žmogus tampa liūdnesnis, uždaresnis arba atvirkščiai - pasireiškia ūmaus pykčio, agresyvumo epizodai. Taip pat jis gali būti dažniau verksmingas, pasikeičia bendravimas, žmogus būna tose pačiose žmonių grupėse, tačiau mintimis jis tarsi yra kitur, taip pat gali atsiriboti fiziškai“, - aiškino psichologė. Blogiausia, ką galime padaryti - sukritikuoti, menkinti žmogaus problemas, skausmą, neviltį. Nereikėtų bandyti ir pralinksminti, nes taip ne padedame, o bandome užglaistyti mums nepatogią situaciją: „Mes tą darome todėl, kad mums yra labai sunku būti šalia kenčiančio. Todėl mums atrodo, kad kuo greičiau žmogų pralinksminsime, problema bus išspręsta. Tačiau jeigu mes iš tiesų norime žmogui padėti, mes turime būti su juo toje tamsoje, skausme, išbūti tą laiką, kad kartu išeitumėte į šviesą.“
Siūlant pagalbą, apie savižudybę galvojantys asmenys dažnai pirmąjį kartą jos atsisako, todėl reikėtų pasidomėti, kokios yra atsisakymo priežastys. Nepalikite tokio asmens vieno, perduokite jį į sveikatos priežiūros specialistų rankas. „Kai žmogus kalba apie savižudybę, ypatingai jeigu jis jau planuoja savižudybę, reikia kuo skubiau susieti šį žmogų su sveikatos priežiūros specialistais. Būtų aplinkinis kelias skatinti žmogų pasikalbėti su savo artimaisiais arba skambinti į emocinės paramos linijas, nes jų specialistai, savanoriai lygiai taip pat sakys žmogui, kad jam skubiai reikia į sveikatos priežiūros įstaigą“, - teigė psichologė.
Trijų vaikų mamos: kaip rasti balansą ir pasirūpinti savimi?
Trakuose gyvenanti Vilija - vieniša mama, auginanti tris mokyklinio amžiaus vaikus - 15-os ir 8-erių sūnus bei 12 metų dukrą. Kirpėja dirbusi 40-metė nemėgsta skųstis ir visada galvoja, kad pasaulyje daug žmonių, kuriems blogiau nei jai. Vis dėlto pastaruosius trejetą metų ją užgriuvusios sveikatos problemos verčia prašyti pagalbos viešai. Nuo 2021 m. krūties vėžiu serganti moteris šios vasaros pabaigoje išgirdo, kad sunki liga sugrįžo su trenksmu - piktybinis navikas rastas galvoje. Blogiausia, pasak Vilijos, kad jo negalima gydyti chemoterapija ir radioterapija. O reikalingas vaistas „Olaparib“ nekompensuojamas. Iš neįgalumo pašalpos dabar gyvenanti ir save bei vaikus išlaikanti Vilija pati nusipirkti jo negali - mėnesiui tam reikėtų 5325 Eur. Rinkdama paramą kartu su Vėžio gydymo paramos fondu ji tikisi gauti bent dalį gyvybiškai reikalingų lėšų.
„Trūkstama suma yra 50 proc. (2700 eurų) nuo pilnos vaisto kainos, skiriamo vartoti nepertraukiam laikui, kurį numato gydantis onkologas. Surinkti reikiamą sumą pati, deja, neturiu jokių galimybių. Esu trijų nepilnamečių vaikų mama. Juos auginu viena. Nekilnojamojo turto neturiu. Iki ligos dirbau, bet kol kas po neurochirurginės naviko šalinimo operacijos turiu tik 35 proc. darbingumą. Todėl prašau pagalbos išgyti - noriu užauginti vaikus. Būčiau dėkinga už dalinį vaisto kompensavimą. Jis yra paskutinė mano viltis“, - sakė į Vėžio paramos fondą kreipusis Vilija.
Prašau pagalbos išgyti - noriu užauginti vaikus. Guzelį krūtyje pastebėjo pati. Į Trakus ji atsikraustė prieš 14 metų. Nors kalbant vis dar girdisi gimtųjų vietų - Raseinių - tarmė, namais ji jau laiko vietą, kur gimė ir auga jos vaikai. Po skyrybų už tėtį ir mamą savo vaikams esanti moteris save buvo atradusi ir kirpėjos profesijoje. Savo darbą labai mėgo, tad valandų neskaičiavo. Sustoti privertė tik liga. Ji, anot Vilijos, buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus.
„Pirmuosius simptomus pajutau 2021 metais. Buvo toks sunkus etapas. Susirgau COVID-19, buvo ir kitokių ligų - prasidėjo moteriški negalavimai. Kreipiausi į ginekologą, po mėnesio vėl. Prieš tą vizitą besiprausdama duše dešinėje krūtyje radau guzelį. Pagalvojau, kad jaučiu ir pasikeitusį prakaito kvapą. Nutariau, kad „kažkas ne taip su manimi.“ Kai papasakojau ginekologei, ji išrašė siuntimą į privačią kliniką Vilniuje tyrimams pas mamologą. Ten dirbęs gydytojas, ilgai apžiūrėjęs mano krūtį, rekomendavo užsirašyti į Santaras (Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikas). Nuo tada viskas pradėjo judėti labai greitai“, - prisiminė Vilija.
Oficiali diagnozė - viršutinio vidinio krūties kvadranto piktybinis išplitęs navikas - jai nustatyta jau pirmo vizito Santaros klinikose metu. „Mėginius ėmė du kartus. Tada viskas prasidėjo. Santariškėse atsidūriau rugpjūčio pabaigoje, o rugsėjo 4-ąją jau žinojau diagnozę“, - pasakojo onkologine liga serganti moteris.
Prisimindama, kaip tuomet jautėsi, Vilija pasakoja nenorėjusi pripažinti, kad sunkiai serga. „Tuo metu to nepriėmiau - ir dirbau, ir ėjau visur, gyvenau. Vaikai, reikalai... Bet, kai jau gydytojai mane pradėjo kalbinti, jautriau kalbėtis, ėmiau galvoti, kad gal tikrai čia viskas rimta... Iki tol ignoruodavau informaciją. Kaip mažas vaikas, žaidžiau ir galvojau: „Čia ne man.“ Mano tokia natūra: kas sunku, kas blogai - tai ne man“, - kalbėjo ji.
Kaip mažas vaikas, žaidžiau ir galvojau: „Čia ne man.“ Atėjus laikui apsispręsti dėl gydymo, teko pripažinti, kad serga vėžiu ir į ligą pradėti žiūrėti rimtai. „Tada buvo begalė skambučių. Teko priimti daug sprendimų, pvz., ar noriu užšaldyti kiaušinėlius, nes gydymas pakenks vaisingumui. Galvojau: „O, čia tikrai viskas rimta.“ Tada ir prasidėjo mano kova už gyvenimą“, - kalbėjo Vilija. Tąkart jai skirta chemoterapija, pirminio naviko radioterapija, mastectomia. Vilija prisiminė gydytojos žodžius: „Ji viską paaiškino ir pasakė: „Nebijok - aš stipriai duodu, bet pagydau.“ Su tokiomis mintimis gydymą ir pradėjau.“
Viltis ir kova už gyvenimą
Po sunkaus ir ilgo gydymo - tikėjimas: „Pasveikau!“ Gydymas truko beveik metus. „12-a savaičių važinėjau iš Trakų į Vilnių į chemoterapiją. Suleisdavo vaistus, atsigaudavau kažkiek, po savaitės vėl. Tai užtruko iki kitų metų balandžio. Po to sekė operacija, per kurią man pašalino dešinę krūtį. Paskutinis etapas - švitinimai (radiologinis gydymas), kuriuos gavau tik rugpjūtį. Tokios eilės - norinčių gydytis be galo daug“, - apie ilgą ir lėtą gydymosi procesą pasakojo onkologine liga susirgusi Vilija. Baigus gydymą ligoninėje 2022 m. lapkritį ji iškeliavo į reabilitaciją Palangoje. „Tuo metu jaučiausi neblogai. Susireguliavau mitybą, sveikata gerėjo. Susitvarkiau neįgalumą, bet širdyje vis norėjau sugrįžti į darbą. Todėl šį pavasarį vėl pradėjau dirbti: po truputį, per savaitę 1-2 kartus nueidavau į saloną“, - sakė pašnekovė.
Sugrįžusią ligą išdavė nežmoniškas galvos skausmas. Nors atrodė, kad sunkiausia jau praėjo, liga apie save priminė liepą. Pasak Vilijos, ji pradėjo jaustis pavargusi. „Prasidėjo tokie nuovargio pliūpsniai. Atrodo, jau ir vaikams sunkiau kažką padaryti, jaučiausi kaip senutė. Atsikeldavau ryte ir dėl prastos savijautos viską atidėdavau „rytojui“. Nežinojau, kas darosi“, - prisiminė moteris. Nuovargį netrukus papildė ir kitas simptomas - stiprus galvos skausmas. Tačiau, kadangi tuo metu moteris vėl ėmė sirgti mėnesinėmis, ji sako „nurašiusi“ nuovargį ir galvos skausmą šiam organizmo pokyčiui.
Tą mėnesį nedirbau, pasiėmiau atostogų pailsėti. Bet nepavyko pailsėti, buvo kažkoks rūkas galvoje. Rugpjūtį galvos skausmai suintensyvėjo, teko gerti vaistus nuo skausmo. Taip ištempiau iki savo gimtadienio, kuris yra rugpjūčio pabaigoje. Rugsėjį pasidarė dar blogiau: kol sėdėdavau, nieko nedarydavau, vaistai padėdavo. Bet pradėjus eiti po 15 sekundžių atrodydavo, kad man sprogs galva. Tačiau aš vis tiek tada dar eidavau pasivaikščioti, nepasiduodavau. Taip pat dirbau“, - prisiminė Vilija.
Lemtingą savaitgalį ji kartu su dukra ėjo pasivaikščioti pažintiniu taku. Beeinant jai pasidarė labai bloga: „Aš ir vėmiau putomis, buvo labai negerai. Vaikas išsigando. Bet šiaip taip parėjome. Paprašiau vaikų „nenervuoti“ - vis dar galvojau, kad čia dėl mėnesinių, vadinasi, praeis. Svarsčiau, gal dėl darbo. Tikrai negalvojau, kad bus metastazės. Bet pakalbėjusi su mama, išgirdau: „Aš atvažiuoju.“ Taip pirmadienį išėjau pas šeimos gydytoją, išsirašiau siuntimą pas neurologus. Galvojau, gal kažkur privačiai užsiregistruosiu. Bet mama prispaudė, sakė, kad nieko nelaukčiau ir važiuotume į Santarų klinikas“, - apie sprendimą pasakojo Vilija. Taip spalio 2 d. ji atsidūrė VUL Santaros klinikų Skubios pagalbos skyriuje. Aš vėmiau putomis, buvo labai negerai. Vaikas išsigando. Bet šiaip taip parėjome namo.
Geležinė kantrybė vos nekainavo gyvybės. Dar būdama priėmime Vilija sakė raminusi mamą, kad nieko rimto jai nėra. Rodė į šalia esančius žmones ir sakė: „Žiūrėk, kitiems tikrai blogiau nei man.“ Suvokti, kokia jos būklė, teko po skubiai atliktų tyrimų. „Gydytojas pasikvietė ir pasakė, kad yra problema galvoje. O aš, prisimenu, pagalvojau: „Ot šūdas. Nesąmonė kažkokia.“ Tąkart ją paguldė detalesniems tyrimams. Nors tikslios diagnozės dar nebuvo, gydytojas perspėjo, kad gali prireikti ir operacijos. „Po magnetinio rezonanso tyrimo paaiškėjo, kad smegenys pradėjusios tinti, metaztazė, esanti galvoje, labai didelė, su pakraujavimais. Todėl skubiai operavo. Chirurgas sakė: „Jei dar savaitę būtumėte delsusi, tai būtumėte užmigusi“, - kalbėjo Vilija.
Ištyrus paaiškėjo, kad smegenyse - tas pats darinys, kuris buvo krūtinėje. Deja, paguodžiančių žodžių šįkart medikai neturėjo. „Man pasakė, kad chemija nepadės, nes galvoje barjeras skirtingas, kuris neleidžia praeiti vaistams. 100 proc. kompensuojamo gydymo ji negalėjo pasiūlyti, tik papasakojo, kad yra alternatyva - imunoterapija vaistu „OLAPARIB“. Ir pasakė jo kainą - 5325 Eur mėnesiui. Visur mane mama lydėjo, tai nutirpome abi...“ - prisiminė Vilija. Šių vaistų reikės mažiausiai 7 mėnesiams.
Nepraranda vilties: „Esu tikinti“. Nors jos teigimu, ji iki šiol nėra iki galo supratusi, kas jai nutiko, yra pasiryžusi pasveikti - dėl savęs, vaikų, mamos. Todėl ryžosi ieškoti pagalbos ir paramos, kad galėtų tęsti pradėtą gydymą imunoterapija. Išdrįsti tai padaryti Vilijai labai sunku. „Aš visada šypsausi, stengiuosi be reikalo nesikreipti. Bet dabar suprantu, kad turiu tai daryti. Pradžioje gydytoja davė likučius vaistų. O kaip bus toliau, nežinau. Bet mes esame tikintys žmonės - stebuklų yra. Atrodo, kad mane kažkas veda ir išves“, - 15min sakė net ir sunkiausiomis akimirkomis vilties neprarandanti moteris.
Vėžio gydymo paramos fondas kviečia paaukoti tiek, kiek galite - kiekvienas euras labai vertingas. Aukoti Fondui galite bankiniu pavedimu į: Vėžio gydymo paramos fondas Luminor banko sąskaitą LT924010051005803705 Identifikacinis fondo kodas 304604677 SWIFT LUMINOR AGBLLT2X Paskirtis - pagalba Vilijai Ročkaitei
Kūrybingos mamos: kaip suderinti tėvystę ir saviraišką
Vilniuje gyvenanti Asta augina tris vaikus: 11 metų Kajų, 10 metų Martyną ir ką tik vienerių metukų gimtadienį šventusią Barborą. Ji prisipažįsta, kad iki vaikų gimimo neužsiėmė jokia papildoma kūrybine veikla. Tačiau gimus vaikams, pomėgiai pamažu pasikeitė.
„Gimus pirmam sūnui, panorau numegzti jam megztinį. Bet nelabai mokėjau, tad megztinis gavosi nenešiojamas. Gimus antram sūnui, vėl panorau kažką padaryti savo rankomis, taip pradėjau užsiimti įvairiais rankdarbiais. Pagaminau stalčius/komodą vaikų žaislams dėti, juos apsiuvau džinsu bei dekoravau savo siuvinėtomis dekoracijomis. Vėliau pradėjau gaminti plaukų segtukus drugelius ir plaukų gumytes su iš vilnos veltomis boružėlėmis ir bitutėmis. Kadangi dukrytės dar neturėjau, segtukus ir gumytes dovanojau pažįstamoms mergaitėms. Dar vėliau pradėjau gaminti paveikslėlius bei išbandžiau dekupažo technikas. Gaminau auskarus, sages, taip pat bandžiau piešti.
Kadangi vaikų auginti niekas nepadėjo, savo veiklą derinau su vyru. Išbandžiusi įvairias rankdarbių gamybos technikas, grįžau prie virbalų. Jie manęs nepalieka iki šių dienų. Man patinka megzti. Tuomet geriausiai atsipalaiduoju. Smagiausia yra tada, kai mano mezginius giria šeima, kolegos, darželio auklėtojos ir mokyklos mokytojos (kartais tenka gaminti ir mokyklos konkursams). Gimus dukrytei Barborai, beveik visi mezginiai skiriami jai ir, kadangi jų pradėjo daugėti, sukūriau savo darbelių puslapį feisbuke „Sheep Dreams“.
Labiausiai mėgstu šiuolaikinio stiliaus mezginius. Nesiimu megzti „močiutiškų“ mezginių. Viskas turi atrodyt šiuolaikiškai ir jaunatviškai. Siūlų sudėties ir spalvos parinkimas vyksta įvairiai. Kartais atėjusi į parduotuvę pamatau gražius siūlus ir tą pačią sekundę sugalvoju, ką noriu iš jų padaryti, o kartais pirmiausia sugalvoju, ko noriu ir einu ieškoti tam tinkamų siūlų.
Didžiausią malonumą teikia pats mezgimo procesas ir galutinis rezultatas. Kadangi mezgu tada, kai Barbora miega ryto miegelio, sunkiausia būna atsitraukti nuo mezginio jai pabudus. Nes megzti galėčiau dieną ir naktį.
Ko palinkėti kitoms mamoms, tikrai nežinau. Aš dabar galiu ramiai pasakoti, kad kiekvienas etapas, kai supranti kad ir vėl negalėsi pati maitinti, buvo aplaistytas ašaromis, nes kodėl kitos gali, o aš - ne. Kaltini save, o dar tas spaudimas iš aplinkos - kitų mamų, spaudos, televizijos, visur, kur tu paskaitai, pažiūri ir pamatai - tu privalai, tu gali, tau išeis. Man neišėjo. Ir aš manau, kad reikia tokias mamas palaikyti, pasakoti, kad ne visoms išeina, vaikelis užaugs ir su papildomu primaitinimu. Kai buvau konsultacijoje VGN, ant sienų kabėjo nuotraukos su mamomis po Cezario operacijų. Laiko savo kūdikius ir aiškiai matosi randas po tos operacijos. Juk ne visos gali pačios pagimdyti, ne visos gali pačios išmaitinti. Juk abu atvejai, kaip visur populiari supernuomonė, „eina prieš gamtą“. Visos išeitys abejose situacijose vardan kūdikio gyvybės. Todėl nepulkime tų mamų, kurioms mažiau pasisekė nei toms, kurios viską galėjo padaryti natūraliai ir pačios.
Sportas ir aktyvus gyvenimo būdas
Pastebėjusi, kad didžioji dalis sportinių drabužių nėra itin patogūs, veikli moteris sukūrė savo sportinių tamprių liniją. 43-ejų metų trijų vaikų mama atrodo smulkutė ir sportiška it paauglė, tačiau tikina, kad tai tikrai ne dėl gerų genų. Nors I. - Neretai moterys, kurios ant savo pečių laiko visus keturis namų kampus, pasirinkimą nesportuoti motyvuoja laiko trūkumu. Kita vertus, jums pavyksta ne tik būti žmona ir trijų vaikų mama, realizuoti save naujoje kūrybinėje veikloje, bet ir neužmiršti sporto salės.
- Tai, kad ne viena aš tuos kampus laikau - šalia manęs jau daug metų yra nuostabus žmogus, kuris atlaiko ne tik kampus, bet ir mano charakterį… (Šypsosi) O dėl sporto - tai irgi vyro nuopelnas. Kad ir kaip būtų, bet, matant pavyzdį prieš akis, norisi stengtis ir pačiai. O ir mano kūnas man ne vis tiek, aš esu pati sau svarbi.
- Mano genetika visai apgailėtina - storėju labai greitai, visada tenka vienaip ar kitaip save kontroliuoti. Metams bėgant, ypač sulaukus keturiasdešimties (man šiuo metu keturiasdešimt trys), reikia vis daugiau pastangų.
- Šiltuoju metų laiku renkuosi pasivaikščiojimą, bėgiojimą, dviratį, baseiną, jogą. O kai šalta, kilnoju svarmenis sporto klube.
- Greičiausiai įtakos jūsų sveikai gyvensenai turi ir jūsų vyras - sveikos gyvensenos specialistas Šarūnas Navickis? - Žinoma, kaip kitaip? Šarūno įtaka tikrai didelė, tik klausyti kartais sunku, nes kantrybės neturiu, norisi greito rezultato, kurio pasiekti nepavyksta.
- Labai mėgstu ledus, ypač vanilinius. Jų galiu suvalgyti kokį kilogramą… Kartais ir suvalgau!
- Vienintelė gudrybė - valgyti mažiau, judėti daugiau.
- Neseniai atradote save drabužių kūrimo srityje - išleidote savo kurtų laisvalaikio ir sportinių tamprių liniją. Papasakokite, kaip kilo ši idėja? - Nuo mažens patiko rengti lėles, patarti kitoms mergaitėms, ką vilkėti, domėjausi ir iki šiol įdomu viskas apie drabužius. Daug sportuodama pastebėjau keletą dalykų, kurie nėra patogūs - aukštinau savo tamprių liemenį, ilginau klešnes, nes to man pačiai pritrūkdavo. Todėl esu labai laiminga, kad pavyko sukurti gražų ir patogų drabužį sportui. O dar pavadinimas "Better Me" (ang. - Nebėkime pirma traukinio. Vokietijoje išmokau niekur neskubėti, nelėkti strimgalviais, vadovautis logika ir protu, o ne emocijomis.
- Sportinis ir bohemiškas stiliius yra mano favoritai. Aukštakulnių faktiškai nėra kur dėvėti, o štai sukneles mėgstu.
- Man nebuvo sunku, nes emigravome kartu su visa šeima, nieko nepalikome, laikėmės ir iki šiol esame stipriai palaikantys vienas kitą žmonės.
- Laikau save Žemės gyventoja, mano tėvynė ten, kur namai ir šeima. Vaikams Vokietija yra ideali šalis, jie mokosi gerose gimnazijose ir stengsimės, kad jų savarankiško gyvenimo startas būtų kuo geresnis, galimybės kuo didesnės.
- Vokietijoje moterys nesistengia trūks plyš palaikyti kažkokį įvaizdį… Jos perka kokybiškus daiktus, bet nesivaiko mados, žiūri visų pirma į funkcionalumą. Nesidažo dienos metu, nedėvi aukštakulnių.
- Labai mėgstu keliauti, pažinti neatrastas vietas, man įdomi architektūra. Daug keliaujame ir tai teikia mums be galo daug džiaugsmo! Patinka skaityti, gilintis į dvasinius ir gyvenimiškus dalykus. Patinka vaikščioti po mišką, ten jaučiuosi ypač gerai.
- Svarbiausia mylėti save! Matydami laimingą žmoną ir mamą, bus laimingi ir kiti šeimos nariai.
Atrodo, kad trys vaikai - tai didelis krūvis, bet kartu ir didelė laimė. Svarbiausia - rasti balansą tarp šeimos, savęs ir karjeros. Nors tai ne visada lengva, tačiau įmanoma.
