Gyvename laikais, kai pasaulis pilnut pilnutėlis…jis toks didelis ir neaprėpiamas…Tai kur tame pasaulyje esu aš? Ar čia kur gyvenu? Kur mano pradžia? Čia, kur mano tėvai ir seneliai, kur mano istorija, kalba? Čia, kur man viskas pažįstama ir sava?
Los Angeles šv. Kazimiero lituanistinė mokykla jau daugelį metų kasmet organizuoja JAV LB Vakarinio Pakraščio Švietimo Tarybos lituanistinių mokyklų mokytojų konferencijas. Jau šeštą kartą į konferencijos darbotvarkę įtraukiamas mokinių ir tėvų simpoziumas. Kiekvienais metais parenkama skirtinga tema, kaip antai, ‘Kaip technologijos paveikia vaikus, jaunimą ir lietuvybės išlaikymą?”, “Anglų kalba vyrauja visame pasaulyje, ar reikės kalbėti lietuviškai ateityje?”, “Kokios vertybės yra svarbios jūsų dabartiniame gyvenime?
Asmeninės istorijos ir tapatybės atspindžiai
Airija Donovan, 12 kl. - Labas visiems! Kaip daugelis iš jūsų žinote, mano vardas yra Airija. Aš lankau Šv. Kazimiero Lituanistinę Mokyklą jau 15 metų, pradedant su Kiškių skyriumi. Dabar esu seminaristė ir aš ruošiuosi baigti savo paskutinius mokslo metus. Amerikiečių mokykloje mano unikalus vardas kartais sudaro sunkumų - net draugai, kurie mane jau senai pažįsta, stengiasi iš visų jėgų ištarti vardą taisyklingai. Vardas yra “Airija.” Girdėjau įvairiai ištariant: nuo Arianos (kur gi girdisi raidė “n”?), net ir popularios Arią (aš mėgstu dainuoti, bet nesu daina). Airija - lietuviškai išverčiant yra šalies vardas. Taip pat yra populiarios muzikinės grupės pavadinimas. Tačiau, angliškai, kažin kaip pasidaro supainiojimas - tikras liežuvio laužymas. Mano tėveliai išrinko šitą vardą, kadangi mama yra lietuvaitė, o tėtė yra airis. Airija reiškia airių žemę. Normaliai aš kasdien girdžiu, “Hi, Airija!” Bet lietuviškame susitikime mano smegenys girdi, “Labas, Ireland!”. Man patinka mano vardas - jis yra vienas iš daug dalykų, kuris padaro mane unikalią. Ir aš patinka kaip jis sujungė mano tėvų kultūras. Aš didžiuojuosi - kas aš esu!
Ema Klimauskaitė, 12 kl. - Žodį „namai“ žinome vos pradėję kalbėti, vadinasi, šis žodis tikrai yra labai svarbus kiekvieno iš mūsų gyvenime. Namai, tokia jauki vieta, kur artimieji susitinka vakarais po įvairiausių dienos darbų. Namai, tai ten, kur yra tavo nuosava lova, tavo daiktai, ta vieta, kur galima pasislėpti nuo supančio pasaulio. Aš gimiau ir augau Los Angeles, kaip ir mano jaunesnė sesė. Mano senelių namai Lietuvoje. Aš laiminga, kad turėjau galimybę visas vasaras praleisti Lietuvoje su savo seneliais, tetom, dėdėm, puseserėm ir pusbroliais. Kada mes skrendame į Lietuvą, aš iš tėvų girdžiu, “Skrendam NAMO!”. Jie neskrenda į Lietuvą, jie skrenda Namo. Nors aš gimiau čia Los Angeles, aš jaučiu, kad mano tikrieji namai yra ten toli, kur praleidau visas savo vasaras. Los Angeles yra smagu, parduotuvės, muziejai, mano mokyklos, plaukimo komandos draugai… Nuostabi gamta, kalnai, palmės, vandenynas… Tačiau mane visados traukia į Lietuvą. Ta laisvė pas senelius kaime, kur galiu šokinėti į balą ir gaudyti varles, išsipurvinti moliu su puseserėm ir pusbroliais, plaukioti ežere, eiti į mišką grybauti. O pas kitą močiutę, kuri gyvena mieste, Alytuje, žiūrėti pro penkto aukšto langą į mišką, klausyti kaip lyja lietus ir kaip mašinos pravažiuoja per užsemtą gatvę. Senelių pasakojimai, linksmybės su puseserėmis ir pusbroliais. Žmonėms patinka Los Angelo triukšmas, judėjimas, galimybės, kurių nėra mažoje šalyje, mažame mieste. Bet tikri namai ten, kur jaučiuosi laiminga, ten kur šeima ir visa likusi giminė.
Vaiva Puodžiūnaitė, 12 kl. - Labas, mano vardas Vaiva. Temą, kurią šiandien pasirinkau kalbėti, yra “Kas aš esu ir kuo noriu būti”. Pradėkime nuo to, kas aš esu. Esu vyriausia iš trijų vaikų. Turiu brolį Eriką ir sesutę Liną. Didžiausia dalis to, kas esu, yra mano negalia, vadinama Spina Bifida. Visas mano gyvenimas dėl negalios yra kaip ratas kur nesustoja suktis. Nuo mažens maniau, kad būsiu kaip dainininkė Kelly Clarkson. Nors ta svajonė neišnyko, nemanau, kad supratau, kad gyvenimas gali trukdyti šiai svajonei. Prisimenu, kaip žiūrėjau „You Tube“vaizdo apie Kelly ir galvojau, kad galėčiau padaryti tą patį. Nors aš visiškai galėjau, bet pamiršau, kad mano didžiausias iššūkis buvo vaikščioti per klasę mokykloje ar net namuose per kiemą, tai aišku, negalėčiau vaikščioti scenoje. Nedainuoti kiekvieną dieną man buvo sunku, bet greitai sužinojau, kad galiu gan gerai mesti daiktus, ypač rutulio stūmimas ir disko metimas (shot put ir discus). Daug reikėjo sunkaus darbo ir atsidavimo sportui, kad galėčiau pranešti visiems: būdama pirmokė gimnazijoje, aš laimėjau CIF valstybės čempionų vardą. Kalbant apie tai, kaip atrodo mano ateitis ir kuo aš noriu būti po Notre Dame High School, pirmiausia, būtų geras mano mokymasis. Šiuo metu dvi mano mėgstamiausios mokyklos yra Belmont University ir San Diego State University. Abi mokyklos siūlo nuostabias sporto programas, kurias galėčiau rinktis. Abi turi choro arba pasirodymų programą, ir jos abi siūlo kursus, kurie man gali būti įdomūs, kaip psichologija.
Benas Rosegard, 12 kl. - Gimiau ir užaugau Kalifornijoje. Kiekvieną vasarą, nuo tada kai man dar nebuvo suėję vieneri metai, skrendu į mamos gimtinę Lietuvą. Mamos visa šeima gyvena Lietuvoje. Mano proseneliai iš tėtės pusės gyveno Norvegijoje. Senelis ir mano tėtis užaugo Kalifornijoje. Man reikalinga lietuvių kalba, kad susikalbėčiau su močiute ir seneliu Lietuvoje. Aš labai pasiilgstu savo Babos! Ji gyvena Kėdainiuose, man skaniai kepa blynus ir kibinus, tai mano mėgstamiausias maistas Lietuvoje. Kai man buvo 10 metų, aš gyvenau 6 mėnesius Vilniuje ir ėjau į mokyklą. Lietuva yra mano antrieji namai.
Gintarė Bartulis, 11 kl. - Kas aš esu? Aš esu Amber Gintarė Bartulis, šešiolikos metų mergaitė, gyvenanti Los Andželo širdyje, Kalifornijoje. Esu studentė, visą gyvenimą lankiusi tas pačias dvi mokyklas: Notre Dame Akademiją ir Švento Kazimiero lituanistinę mokyklą. Jūs žinote kas aš esu, bet ar žinote kuo aš noriu būti ateityje? Po dešimties metų save matau kaip Amber Gintarė Bartulis - sėkmingiausio Amerikos verslų įkūrėja ir vadovė. Verslo idėja visada buvo dalis mano gyvenimo nuo vaikystės. Pirmą kartą su verslo pasauliu susipažinau darželyje, vykusiame inovacijų konkurse, kuriame Kalifornijoje laimėjau pirmąją vietą, nes sukūriau idėją dėl produkto labai panašaus į Apple Watch. Po to sukūriau savo pirmą verslą penkių metų, kai darželyje klasiokams pardaviau apyrankes. Tai buvo pirmas kartas, kai užsidirbau sau pinigų. Man taip patiko, kad įkvėpė pradėti daugiau verslų. Nuo šešerių iki dešimties metų turėjau keletą mažų verslų, tokių kaip limonado stendai, dekoruotos kriauklės, rankų darbo vėduoklės, kurias pardaviau Lietuvoje prie Baltijos jūros su savo pusesere. Mano įsimintiniausias verslas buvo “Moi Slimes,” kurį vykdžiau nuo vienuolikos iki trylikos metų. Šiuo metu neturiu savo verslo, užsiimu vadyba. Mano mėgstamiausias dalykas versle, kad jis leidžia būti kūrybingam. Mano galvoje visada sukasi tiek daug idėjų ir man patinka, kai galiu jas įgyvendinti ir iš jų užsidirbti pinigų. Man taip pat patinka, kad verslas yra labai lankstus.
Maximus Vytautas Bruožis, 11 kl. - Mano tėveliai išrinko man antrą vardą Vytautas, kad pagerbtų mano senelį Vytautą Čekanauską. Mano senelis buvo Lietuvos Garbės konsulas Los Angeles trisdešimt trejus metus. Jis visą savo gyvenimą paskyrė padėti Lietuvai. Nors jis mirė, kai man buvo ketveri metai, aš jį vis dar gerai prisimenu. Jis kaip Garbės konsulas - Vytautas Čekanauskas - atstovavo Lietuvą tarptautinėse Los Angeles srities bendruomenėse. Jis buvo toks žmogus, kuris su visais elgėsi oriai, nes visi žmonės buvo jam labai svarbūs. Prieš Lietuvos nepriklausomybę jis praleido daug laiko, skleisdamas žinią apie Lietuvą. Jis palaikė gerus santykius su spauda, siekdamas informuoti apie Lietuvos nelegalią sovietinę okupaciją. Po Lietuvos nepriklausomybės jis tęsė sunkų darbą ir palaikė ryšius tarptautinėje bendruomenėje, priimdavo daugybę garbingų asmenų. Jo diplomatinė veikla įpareigodavo dalyvauti įvairiuose renginiuose, dažnai buvo kaip pagrindinio pranešimo autorius. Mano senelis turėjo plačių ryšių tarp angliškai kalbančių žmonių, todėl buvo daugelį JAV organizacijų narys. Tai reikšmingai pasitarnaudavo platinti lietuviškas idėjas tarp svetimtaučių. Jis visuomet buvo pasiryžęs suprasti ir patarti žmonėms. Vienas iš mano mėgstamiausių prisiminimų kai senelis ateidavo mus aplankyti su pilna lėkšte sausainių ir mes šaukdavome “Cookie Monster atėjo” ir visi bėgdavome paskui jį. Jis visada rasdavo laiko savo šeimai, nes šeima buvo pats svarbiausias dalykas.
Julius Čelkis. 11 kl. - Mano vardas yra Julius. Aš gyvenu su mano broliu Linu ir mama. Mes kiekvieną vasarą važiuojame į Lietuvą. Ten gyvename Kaune su mano tėčiu ir močiute. Mano tėtė gyvena Kauno senamiesty, todėl kiekvieną vakarą einame pasivaikšcioti. Mes su tėčiu labai mėgstame valgyti cepelinus, todėl kartais varžomės, kuris daugiau suvalgys jų. Taip pat labai mėgstame močiutės koldūnus, nes labai labai jie skanūs. Visi kartu vykstame į mišką grybauti, rinkti žemuoges ir mėlynes, nes mano mėgstamiausios uogos yra žemuogės. Man labai patinka žvejoti su tėčiu ir broliu. O labiausiai mėgstu saulėlydžius Lietuvoje. Deja, Lietuvoje labai dažnai lyja, todėl ne kartą sušlapome kai važinėjomės su dviračiais. Visada labai greitai prabėga atostogos Lietuvoje, todėl labai laukiu vėl kitų.
Grantas Perevičius, 11 kl. - Mano namuose yra daiktas, kuris atkeliavo iš mano tėčio senelio. Tas daiktas praėjo keturias kartas ir aš planuoju tęsti šią tradiciją toliau. Šitas daiktas pagamintas ne Lietuvoje 19 amžiaus pabaigoje. Ant to daikto viskas parašyta vokiečių kalba, tai reiškia, kad gali būti pagamintas Vokietijoje, Austrijoje ar Šveicarijoje. Tai nėra termometras ar pirmo būtinumo daiktas namuose. Tas daiktas veikia nuo atmosferinio oro spaudimo ir sužinai koks oras bus artimiausiu metu, pvz., rytoj bus labai geras oras ar tiktai geras, bus vėjas, audra ar lietus. Ar galite atspėti kas tai?… Kadangi oro spaudimo matavimo vienetas yra baras, todėl šis prietaisas vadinamas barometru.
Gabia Paliulytė, 11 kl. - Mano vardas yra Gabia. Aš esu lietuvė ir mėgstu žaisti tinklinį. Tai dauguma, amerikietiškos mokyklos draugų žino apie mane. Aš tinklinį pradėjau žaisti šeštoje klasėje ir tai yra mano gyvenimo dalis. Žaidžiu, mokausiu, praktikuoju, bendrauju su draugais ir elgiuosiu kaip įprasta amerikietė. Aš esu unikali nuo savo draugų amerikiečių, nes aš esu - lietuvė. Tai yra dar viena mano gyvenimo didelė dalis. Kasmet nuo zuikių grupės einu į lituanistinę mokyklą, mokykloje šoku tautinius šokius, einu į skautus ir keliauju į Lietuvą. Mes esame skirtingi. Mėgstu kultūrą, kuria mes ir mano draugai lietuviai bendraujame. Mes visi tokie skirtingi ir tikriausiai niekada nedraugaučiau su kai kuriais iš jų jeigu eitumėme į tą pačią kasdieninę mokyklą. Turime skirtingus pomėgius ir esame skirtingos asmenybės. Bet mus visus vienija mūsų kultūra, nes esame lietuviai. Mes planuojame susitikti po mokyklos savo laisvalaikio metu. Kartais mes susitinkame poromis arba kaip grupė. Pavyzdžiui, vieną kartą mes visi susitikome paplūdimyje vasarą ir tai buvo viena geriausių dienų mano gyvenime. Tai yra ką aš labai branginu, nes tai labai reta.
Emma Garbisch, 11 kl. Būdama namuose užsiėmiau daugybę dalykų, tokių kaip piešimas ir kitomis dailės rūšimis. Išbandžiau įvairius muzikos stilius, šokius ir žaidžiau įvairius žaidimus kompiuteryje. Po to visi šie įvairūs užsiėmimai nusibodo, nusprendžiau pabandyti susirasti draugų internete. 2020 m. vasarą suradau nuostabią grupę žmonių, kurioje visi domimės viena muzikos grupe. Iki šios dienos dauguma iš mūsų vis dar esame draugai ir radome kitų mums patinkančių dalykų. Taip pat 2020 m.
Karina Konstantinavičiūtė 11 kl. - Aš esu ta mergaitė, kuri užaugo su savo seneliais, kurie arti gyvena, kurie savo namuose kepa blynelius pusryčiams. Aš visada galiu naudoti savo senelio foto kamerą ir groti pianinu kaip jis groja. Nuo pat mažens aš randu mano senelius visose mano gyvenimo įvykiuose. Mano senelis Rolandas Giedraitis gimė Kaune. Kai jam buvo šešeri metai, artėjant Sovietų antplūdžiui, jų šeima pasitraukė į Vakarus ir gyveno Vokietijoje iki atvykimo į Ameriką 1949 metais. Mano senelis Rolandas ir jo šeima atvyko į New Britain, CT. Ten jis studijavo biologiją University of Connecticut. Mano senelis Rolandas sutiko močiutę Danutę Kennebunk Port, Maine, ir persikraustė į Kaliforniją 1968 metais, kur gimė mano mama. Mano senelis ir močiutė įkūrė jų dantistų ofisą. Jie aktyviai įsijungė ir iki šiol dalyvauja lietuvių bendruomenėje. Mano gyvenimas labai skirtingas, negu mano senelio, bet aš tikrai matau jo įtaką manyje. Man patinka biologija kaip jam, aš noriu dirbti su aplinka ir padėti pasauliui. Man patinka kepti ir gaminti skanius maisto patiekalus, kaip senelis daro kiekvieną dieną. Aš noriu sulaukti jo amžiaus ir eiti į iškylas, keliauti ir daryti meną su fotografija. Jis kiekvieną dieną mane stumia būti geresne ir kūrybinga asmenybe.
Kayus Remeika, 11 kl. - Kas aš esu ir kuo noriu būti? Man būdinga daug dalykų, esu lietuvis ir esu amerikietis. Bet pirmiau, aš esu mokinys. Aš einu į mokyklą šešias dienas per savaitę ir siekiu tobulinti savo išmintį ir žinias. Mokydamasis mokykloje aš įstojau į sunkesnes klases ir energingesnes fizines programas. Prisijungiau prie jaunesniojo jūrų laivyno karininkų mokymo programos, kurią vadiname ROTC. Jau beveik tris metus lankau šią programą ir žengiu aukštyn, padedu kitiems mokytis karinių žinių, disciplinos ir pratybų. Šiais metais man buvo suteikta galimybė vadovauti savo klasei, ir kai tik įmanoma, padėti kitiems. Manau, kad ši atsakomybė yra didelė užduotis, kuri padės man išgyventi gyvenimą suaugus. Kai užaugsiu, planuoju studijuoti mediciną arba būti advokatu. Tačiau labiau tikiu, kad stosiu į mediciną, nes man visada patiko išmokti apie žmogaus kūną ir protą, ir kaip jie veikia. Kad pasiekčiau savo tikslus medicinoje, planuoju tapti vaistininku per universitetą su ROTC programa. Ši programa suteikia privilegiją gauti visą medicinos laipsnį per kelis metus karinės tarnybos. Baigęs tarnybą kariuomenėje, tęsiu medicinos karjerą. Aišku, visko dar tikrai nežinau. Aš nežinau ar norėsiu likti Kalifornijoje, ar norėsiu persikelti į rytus. Šio pasirinkimo dabar nedarau, nes aš dar turiu daugiau nei per dešimtmetį susidėlioti savo gyvenimą. Bet aš galiu tikrai pasakyti, kad aš nepasiliksiu toks pat kaip jūs matote mane šiandien.
Antanas Reivydas, 11 kl. I love traveling with my family especially if I am going to go to countries where my family is from like Lietuva and Germany. I also want to visit countries that I haven’t been to that my family originated from like Sicily and Italy. I also love going to different countries to experience their cultures, lifestyles, and rich history. The more countries I visit I feel like I become more and more cultured which has humbled me and made me realize that people don’t have the same advantages as me.
Lietuvių bendruomenės ir istorinės atminties puoselėjimas
Sausio 28 d. rašytojai, žurnalistei Eglei Juodvalkei sukako 70 metų, o kovo 28 dienos vėlyvą vakarą pasiekė žinia, kad po ligos, su kuria didvyriškai kovojo, ji paliko šį pasaulį. Visas sąmoningas Eglės Juodvalkės gyvenimas dalinosi į dvi puses: amerikietiškąją ir lietuviškąją, o Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę ne tik Čikaga, bet ir Vilnius tapo jos namais. Du kartus metuose viešėdama Lietuvoje Eglė dalyvaudavo literatūros renginiuose, susitikimuose, Lietuvoje leido knygas, užsiėmė įvairiausia veikla, darė tai, kas, jos manymu, buvo reikalinga Lietuvai. Eglė Juodvalkė gimė 1950 m. sausio 28 dieną Rytų Čikagos (East Chicago) miestelyje, Indianos valstijoje. Lietuviškoje šeimoje vaikams Eglei ir Uosiui nuo pat mažumės buvo diegiamos lietuviškos vertybės, namuose šeima kalbėjo tik lietuviškai. Mokydamasi amerikiečių mokykloje Eglė savaitgaliais lankė lietuviškosios savaitgalinės mokyklos pamokas. Tik būdama jau suaugusi sužinojo, kad mama buvo susitarusi, kad vietinės bibliotekos darbuotojos neduotų jos dukrai į namus neštis knygų, taip mažoji Eglė buvo skatinama skaityti daugiau lietuviškų knygų, esančių namų bibliotekoje. Tai sužinojus, dukros pyktį nustelbė supratimas, kokia svarbi jai buvo lietuvių kalba. „Ar buvau apgauta? Kažin. Blogiau būtų jaustis lietuve ir negalėti išsireikšti ta kalba.“[1] Savo nuolatinį santykį su lietuvybe, Lietuva Eglė pabrėždavo interviu, susitikimuose su skaitytojais, nors į sovietinę Lietuvą pirmą kartą atvažiavo tik praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje ir tuo metu galėjo čia praleisti vos penkias dienas. 1973 m. Čikagos universitete (University of Chicago) studijavo slavistiką ir lietuvių kalbą, baigusi šias studijas atsidavė pomėgiui - teatrui ir Pietų Ilinojaus universitete (Southern Illinois University) studijavo Baltijos šalių teatro meną. Gana sėkmingai įsijungė į universiteto teatrinį gyvenimą kaip aktorė ir režisierė.Įvairiais savo gyvenimo tarpsniais Eglė vaidino ir lietuviškajame saviveikliniame teatre: trejus metus dalyvavo satyrinio Čikagos lietuvių teatrinio sambūrio „Antras kaimas“ spektakliuose, vaidino lietuvių režisuotose pjesėse, buvo režisieriaus asistentė statant Antano Škėmos pjesę „Ataraksija“, Algirdo Landsbergio pjesę „Penki stulpai turgaus aikštėje“ amerikiečių scenose. Ne visada pavykdavo gauti norimus vaidmenis, bet itin nudžiugo susipažinusi su latviu profesoriumi Alfredu Straumaniu, pasiūliusiu dalyvauti Baltijos šalių teatro projekte, kurį finansavo Amerikos švietimo ministerija: „Aš nedvejodama atpažinau auksinį obuolį, kurį likimas numetė man į skraistę. Ar galėjo būti labiau man tinkantis teatro ir lietuviškumo derinys?“[2] Būdama aspirantūroje išvertė į anglų kalbą Kazio Sajos pjesę „Devynbėdžiai“. Ir jai dar dirbant šiame projekte Karbondeile įvyko Baltijos kraštų konferencija, kurioje ji susipažino su lietuvių dramaturgu, žurnalistu Algirdu Landsbergiu. Jis pakvietė padirbėti Laisvosios Europos radijo skyriuje Niujorke. Kvietimas atlikti praktiką buvo trumpalaikis vasaros darbas, tačiau žurnalistika tiek pakerėjo Eglę, kad beveik dvidešimt metų (1976-1995) dirbo „Laisvės“ ir „Laisvosios Europos“ korespondente Niujorke, o vėliau Miunchene. Čia ji ruošdavo reportažus iš laisvojo pasaulio Lietuvai, vėliau, sąjūdžio laikotarpiu ir pirmaisiais metais po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, apie Lietuvos laisvėjimo procesus. Su A. Eglė JuodvalkėĮ literatūrą atėjo ir pirmiausia buvo žinoma kaip poetė. Eilėraščius pradėjo rašyti dar vaikystėje. „Pirmuosius mano lietuviškus eilėraščius paskelbė ateitininkų žurnalas „Ateitis“, kai man suėjo šešiolika metų. Nebuvau ateitininkė, bet jau domėjausi korporacija „Neo - Lithuania“, į kurią įstojau. Maždaug tuo pačiu metu parašiau pirmąsias eiles anglų kalba, bet neturėjau kam jų siųsti, tad rašiau „į stalčių“.[3] Savo poeziją ji rašė baltosiomis eilėmis, tai buvo amerikiečių poezijos įtaka. Savo autobiografijoje ji prisimena ir mokytojo reakciją, perskaičius jos eiles anglų kalba: „suaugusieji nerimuoja“. Eglė Juodvalkė debiutavo 1972 m. eilėraščių rinkiniu „Jei tu paliesi mane“. Šiame ir kituose jos poezijos rinkiniuose - „Pas ką žiedas žydi“(1983) :„Mnemosinės vėrinys“ (1996) bei dvikalbiame „Veidrodis ir tuštuma / The Mirror and the Void“ (2002) - yra jungiami lietuviškojo folkloro, mitologijos ir vakarų kultūros motyvai, per kuriuos ryškėja moters lemties, žodžio, tautinio tapatumo ženklai. Autorė atsiremia pirmiausia į lietuviškąją tradiciją, pasirenka minimalistinę stilistiką. Po Juodvalio stipendijų įteikimo. Visiškai kitoks yra 2011 m. išleistas eilėraščių rinkinys „Sakalai naktį nemiega“, jis yra skirtas Lietuvos partizanų temai. Šio rinkinio atsiradimą inspiravo Lietuvos rezistencijos istorijai skirta paroda „Karas po karo“, kurią Eglė pamatė Čikagoje. „Paroda man padarė didžiulį įspūdį, nes buvo iškabinti dideli plakatai, daug nuotraukų su partizanais ir partizanėmis, ryšininkėmis ir Sibiro tremtiniais. Tačiau bene žinomiausia yra 2000 m. išleista E. Juodvalkės memuarinės prozos autobiografinė knyga „Cukraus kalnas arba lietuvės cukrininkės nuotykiai Amerikoje ir kitose egzotiškose šalyse“, kurioje ji dalinasi ne tik savo ligos (cukrinio diabeto), bet ir savo šeimos, lietuviškojo gyvenimo Amerikoje istorija. Pasirodžius šiai knygai rašytoja ją pristatė ne tik literatūriniuose vakaruose, bet ir ligoninėse, susitikinėjo su diabeto asociacijos nariais, savo pavyzdžiu parodydama, kaip galima gyventi su šia liga. Tuo metu Lietuvoje tokios praktikos nebuvo, cukrinio diabeto gydymas taip pat nebuvo itin pažangus, todėl galima tik svarstyti, kokį poveikį tuo metu turėjo jos pasakojimai apie tai, kaip ji jaukinosi ligą, inksto ir kasos persodinimą, ištvermę ir nepasidavimą ligai, kai ji leisdavosi su savo draugais, o vėliau vyru į tolimiausias keliones. Pati knygos autorė buvo kovotoja, optimistė, viltingai žvelgusi į gyvenimą, branginusi kiekvieną būties akimirką. Greičiausiai nuolatinis rūpinimasis kitais nulėmė ir tai, kad po savo tėvo Antano Juodvalkio mirties 2003 m. Eglė įsteigė tėvo vardo stipendiją, kurią skyrė gabiems ir iniciatyviems Vytauto Didžiojo universiteto studentams paremti ir jiems paskatinti. Ir Antanas Juodvalkis, ir jo dukra Eglė priklausė neolituanų korporacijai. Prisimindama savo tėvą Eglė kalbėjo: „Jis studijavo ekonomiką Vytauto Didžiojo universitete Kaune, kur įstojo į neolituanų korporaciją ir jos šūkiu „Pro Patria!“ grindė visą savo gyvenimą.“[7] Tų pačių idealų laikėsi ir dukra. Iš pradžių stipendiją įsteigė tuometinis Pasaulio lietuvių bendruomenės fondas, kuriam vadovavo Vytautas Kamantas, drauge su Juodvalkio šeima, vėliau, kai fondas buvo uždarytas, vienintelė stipendijos mecenatė buvo Eglė. Stipendijas ji įteikdavo kas keleri metai, paskutiniaisiais metais skatino studentus, kurie savo darbuose tyrinėjo rezistencijos ir tremties temas. Viena iš svarbiausių Eglės Juodvalkės veiklos ašių buvo ne tik kūryba, bet ir tylus, kuklus altruizmas, pagalba artimam, atkaklus darbas Lietuvai, noras padėti ir pasidalinti. Būdama dviejų kultūrų žmogus, gyvendama Čikagoje, bet kiekvienais metais daug laiko praleisdama ir Lietuvoje, Eglė dažname susitikime, pokalbyje minėdavo: „Žinau tik viena - esu lietuvė, augau kaip lietuvė, nors gimiau ir užaugau ne savame krašte, o Amerikoje. Sausio mėnesį, sirgdama nepagydoma liga, Eglė buvo nusiteikusi kovoti, neprarado optimizmo, jos stiprybė užkrėtė ir jos bičiulius, kurių buvo daug Lietuvoje, Europoje, Amerikoje. Kovo pradžioje žurnalistė Aistė Stonytė-Budzinauskienė parengė specialią LRT publicistinių laidų ciklo „Legendos“ laidą, skirtą Eglei Juodvalkei (Legendos. Šiandien ir visados. Eglė Juodvalkė lietuvybės niekada nepamiršo: negalėjau būti kuo nors kitu). Joje Eglės bičiuliai, su ja bendravę žmonės dalijasi savo pasakojimais, yra fiksuojami literatūros vakarai, poezijos skaitymai, susitikimai, kuriuose rašytoja skaito, pasakoja, bendrauja.
Simona: Gyvename laikais, kai pasaulis pilnut pilnutėlis…jis toks didelis ir neaprėpiamas…Tai kur tame pasaulyje esu aš? Ar čia kur gyvenu? Kur mano pradžia? Čia, kur mano tėvai ir seneliai, kur mano istorija, kalba? Čia, kur man viskas pažįstama ir sava? Susipažinkite, Simona: palikusi komfortišką, stabilų rutininį gyvenimą, darbus ir šaltą orą Lietuvoje, striukes ir kombinezonus Oslo oro uoste, Simona išsikraustė į Tailandą. Didžiausios pamokos kurias išmokai kelionėje? Kelionė į Tailandą - pilna transformacijų ir atradimų. Tai nebuvo tik šalies pakeitimas, tai buvo ir gilių vidinių pokyčių kelionė. Ir vis dar yra. Praktiškai teko iš naujo susipažinti su gyvenimu, perkainuoti vertybes, pasitikrinti kas yra svarbu. Pagrindinius dalykus ką atradau galiu sudėti į vieną sakinį: aš tave myliu, aš atsiprašau, prašau atleisk man, ačiū. Kokia šių žodžių išlaisvinanti galia! Ir būtent čia aš supratau, kad galima gyventi laisviau, ramiau, su mažiau triukšmo galvoje, labiau mylėti, lengviau atleisti. Man atrodo, kad aš Tailande gimiau iš naujo. Kai pirmą kartą patyriau gilų vidinį išsivalymą, jausmas buvo toks, lyg 15 kg nuo galvos nukritę. Žolė žalesnė ne kitoje pusėje, o ten, kur ją laistai. Kelionės praplečia akiratį, praplečia sąmoningumą, parodo, kad galima kitaip! Gyventi taip kaip gyveni. Kai esu Lietuvoj pasiilgstu saulės ir draugų, kai esu Tailande pasiilgstu kitų draugų ir šeimos Žmogus tokia būtybė, kad ieško visada trūkumų. „Just do it”. Gyvenimas trumpas, niekada negali žinoti kas kada nutiks. Prisimenu, kartą grįžo mano vyras iš nardymo (jis yra ir nardymo instruktorius), pasakoja apie su juo nardžiusį vyrą, kuris su žmona taupė pinigus, kad išėję į pensiją galėtų keliauti. Žmona susirgo ir mirė nesulaukus pensijos. Teko keliauti vienam… Jei jauti, kad širdis kviečia, tai reikia nelaukti, o imti ir daryti. Ir visai nesvarbu, ar tai kelionė po pasaulį, ar tai kažkas kitas. Pastarieji keli metai yra vienas didelis nesibaigiantis nuotykis. Atkreipiau dėmesį, kad kuo mažiau planuoji, tuo mažiau kenti. Todėl pasakysiu taip - esu atvira, priimanti ir gaunanti viską, kas geriausia. Ir kad ir kas ateitų, prisiminti, kad ir tai praeis. Todėl trumpai - ne, nuotykių neplanuoju. 2022m.
Šiandien nuskambėjo žinia, kad dalyvausiu Vilniaus mero rinkimuose. Nesimėgauju rinkimais, juos lydinčiais purvo kibirais, bet dar labiau kankina žiūrėti į tai, kaip ypač pastaraisiais metais meras užsimojo naikinti miesto veidą ir vilniečių gyvenimą. Vilnius yra nuostabus miestas - turtingas gamta, istorija ir gyventojų pajamomis. Vilnių būtina išsaugoti, puoselėjant jo stiprybes ir nesileidžiant į paikus eksperimentus. Išsaugoti ne tęsiant, kas daroma, o būtent saugant nuo dabartinės PR akcijų valdžios, nuo miesto vyriausiojo architekto. Vilnius turi būti modernus ir žengti su laiku ten, kur tai prasminga, ir puoselėti tai, kas laiko pokyčiams nepasiduoda. Mano akimis, Vilniaus valdžia nejaučia ir nesupranta Vilniaus, neatsitiktinai vis kartodama tą patį burtažodį, kad tai multikultūrinis miestas. Tai nėra klaida, Vilniuje daug tautų ir jų pėdsakų. Bet potekstė tariant tą žodį kita. Kai Vilnius tau joks, ne vienintelis ir ypatingas, o tik svetima, nors tikrai gera vieta gyventi, geriausia, kaip gali jį apibūdinti, yra „visoks“. Su tokiu Vilniumi gali eksperimentuoti, jo miškus keisti neprigyjančiais gėlynais, švaistyti pinigus gatvių siaurinimui ir amžiniems grandioziniams projektams. Gali nerasti laiko šildymo ir švietimo problemoms, už šimtus tūkstančių renovuoti mero ofisą. Man Vilnius yra šaknys ir pilnatvės sąlyga, miestas, be kurio neįsivaizduoju gyvenimo. Pasigyriau, nes iš tiesų džiaugiuosi, kad proseneliai gyveno čia nuo XIX amžiaus (buvo pasitraukę per Lenkijos okupaciją). Gimiau ir augau Vilniuje, tik su juo sieju ateitį. Turbūt niekas neįtars (nors gal ir įtars), kad dar 2015 metais skelbdamas Vilniaus vaizdų nuotraukas „We love Lithuania“, tą dariau ruošdamasis šiems rinkimams. Todėl man pikta matant dabartinės miesto valdžios kryptį, taip pat matant tai, kad nė viena parlamentinė partija nežada rimtai jos keisti ir griežčiau oponuoti. Vieni - nes koalicijos partneriai, kiti - nes anksčiau darė panašiai ar net tą patį. Išsilavinimas ir kompetencija neleidžia apsimesti, kad nieko negaliu dėl to padaryti. Galiu. Išmanau politiką ir, nors savivalda nebuvo mano specializacija, ilgiau pasigilinus ji baigia tokia tapti. Kaip partija būtent Vilniuje rinkome daugiausiai palaikymo ir bent Vilniaus taryboje tiesiog privalome būti. Specialiai nenoriu leistis į programinius klausimus, nes juos reikės pristatyti vėliau - išsamiai ir atskirai. Tezės be pagrindimo tik užmaišytų nesusipratimų katilą. Kiek savivaldoje turi vietos reikštis politinės pažiūros bendraisiais vertybiniais klausimais ir tai aktualu, mano pažiūras žinote ir galite pagal jas vertinti. Taip pat jau ne kartą straipsniuose ir laidose kalbėjau apie tai, ką laikau esant ydinga dabartinio mero politikoje. Atskiros pastabos apie pažiūras turbūt reikalauja vienintelis Ukrainos klausimas. Šiandienos naujieną apie kandidatavimą portalų paskyrose lydėjo komentarai apie mano tariamą prokremliškumą. Nežinau, kiek jų nuoširdūs, o kiek jau kitų partijų vykdoma agitacija. Neturiu geresnio įrodymo apie savo požiūrį į Putiną ir į Ukrainą, kaip savo viešus tekstus, kalbas laidose (įskaitant užsienio televizijose), nuolatines agitacijas aukoti Ukrainos kariams. Mane sekantys nesuabejos, bet pirmąkart užsukę į mano paskyrą ir visgi abejojantys, tiesiog peržvelkite pastarojo pusmečio įrašus karo tema. Dar geriau, peržvelkite į 2014 metų įrašus - tada žmonės dar nebuvo tiek atsiskleidę. Reikia pasakyti pastabą. Kas mane pažįsta ne iš viešojo gyvenimo, tikrai žino, kad niekada nekalbu ir nerašau su patosu. Todėl jeigu kokie mano žodžiai atrodo perdėti ir reklaminiai, susipažinkime: taip nėra. Dėl Vilniaus galiu net sudalyvauti rinkimuose. Pirma, apmąstykite savo pastabas miesto valdymui ir turimus siūlymus, kas turėtų būti daroma kitaip. Antra, jeigu pritariate mano veiklai ir kandidatūrai, prisijunkite prie savanorių komandos. Galite padėti savo laiku, jėgomis, žiniomis ir kompetencijomis. Net suvesdami su žmonėmis, kuriuos, jūsų manymu, būtina išklausyti kandidatuojant šiuose rinkimuose. Mes tikrai „eisime į žmones“ nuo durų iki durų, bet mes ir analizuosime daugybę informacijos įvairiais klausimais. Trečia, galbūt patys norite prisijungti prie mūsų partijos ir komandos. Gal jau seniai norėjote, bet trūko pakvietimo, impulso, aplinkybių. Čia jūsų kvietimas ir aplinkybės. Ateikite dabar, užpildykite paraišką komentare esančioje nuorodoje.
