Kaip Auklėjimas Formuoja Jūsų Asmenybę: Atraskite Pamatines Vertybes

Šiandienos pasaulyje, nepaisant daugybės sunkumų, su kuriais susiduria tėvai, neišvengiamai kyla klausimas, kaip tinkamai parengti vaikus suaugusiųjų amžiui, ypač perduodant jiems tikrąją lytiškumo reikšmę. Šio amžino iššūkio priežastys yra įvairios.

Anksčiau šeimoje nebūdavo aiškiai išreikšto lytinio auklėjimo, tačiau pagarba pagrindinėms vertybėms, persiėmusi bendroji kultūra, padėdavo jas apsaugoti ir išlaikyti. Tačiau tradicinių modelių poveikiui sumenkus, vaikai neteko aiškių ir teigiamų orientyrų, o tėvai dažnai nebėra pasirengę tinkamiems atsakymams. Situaciją komplikuoja ir tai, kad sunkiai beįžiūrima tampa tiesa apie žmogų, ypač dėl polinkio lytiškumą subanalinti. Atsirado kultūra, kurioje visuomenė ir žiniasklaida perdėm dažnai pateikia vien nuasmenintą, pramoginę ir neretai pesimistinę informaciją, neatsižvelgdamos į vaikų bei jaunuolių brendimo ir ugdymo etapus. Tai vyksta laisvės iškreiptos individualistinės sampratos bei aplinkoje be pamatinių gyvybės, žmogiškosios meilės ir šeimos vertybių sąlygomis.

Kartais tokias funkcijas prisiima ir lytinio švietimo programas plėtojanti mokykla, pakeisdama šeimą ir paprastai siekdama tik informuoti, o tai kartais baigiasi tiesiog sąžinės deformavimu. Patys tėvai, dėl užduoties sunkumo ir pasirengimo stygiaus, daugeliu atvejų atsisako vykdyti savo pareigą šioje srityje arba sutinka perleisti ją kitiems. Tokiomis aplinkybėmis daug tėvų katalikų kreipiasi į Bažnyčią, prašydami gairių ir pasiūlymų dėl vaikų auklėjimo, ypač vaikystės bei paauglystės laikotarpiais. Kartais patys tėvai, susidūrę su mokykloje pateikiama informacija, iškyla jiems kylantys sunkumai. Todėl Popiežiškoji šeimos taryba ne kartą buvo prašyta pateikti tėvams gaires šioje subtilioje auklėjimo srityje.

Dėmesinga šeimos matmeniui, kuris būdingas auklėjimui meilės bei teisingo savo lytiškumo įgyvendinimo linkme, ir įsisąmoninusi nepakartojamą tikinčiųjų bendruomenės „žmogiškumo patirtį“, mūsų dikasterija siūlo pastoracinio pobūdžio gaires, pagrįstas išmintimi, sklindančia iš Viešpaties žodžio, ir vertybėmis, kuriomis švyti Bažnyčios mokymas. Tad tokią pagalbą norėtume susieti su esminėmis ištarmėmis dėl lytiškumo tiesos bei reikšmės ir perkelti į autentiškos bei turtingos antropologijos aplinką.

Siūlydami šią tiesą, suvokiame, kad kiekvienas, „kas tik brangina tiesą“ (Jn 18, 37), girdi žodį To, kuris yra Tiesa kaip asmuo (Jn 14, 6). Šis vadovas nėra nei moralės teologijos traktatas, nei psichologijos žinynas; jame norima deramai atsižvelgti į mokslo laimėjimus, socialines kultūrines šeimos sąlygas ir visada naujas bei visose epochose konkrečiai įgyvendinti galimas Evangelijos vertybes.

Meilės ir lytiškumo tiesa

Bažnyčia šioje srityje remiasi tam tikromis neabejotinomis tiesomis, kuriomis vadovautasi ir rengiant šį dokumentą. Meilė, kurią maitina ir išreiškia vyro ir moters susitikimas, yra Dievo dovana; tad ji yra teigiama jėga, priklausoma nuo jų kaip asmenų brandos, ir sykiu vertinga savęs dovanojimo versmė - atsidavimo, kurio siekti kviečiamas kiekvienas, norintis save įgyvendinti bei būti laimingas gyvendamas tą gyvenimą, kuriam jis yra pašauktas.

Iš tiesų žmogus pašauktas meilei kaip įsikūnijusi dvasia, tai yra kaip siela ir kūnas, sudarantys vieningą asmenį. Taigi žmogiškoji meilė apima ir kūną, o kūnas irgi išreiškia dvasinę meilę. Vadinasi, lytiškumas nėra tai, kas vien biologiška, bet, priešingai, turi ryšį su vidujiškiausiu asmens branduoliu. Lytiškumas kaip fizinis atsidavimas įgyvendinamas ir pasiekia savo prasmės pilnatvę tada, kai išreiškia moters ir vyro asmeninį atsidavimą iki mirties.

Ši meilė, kaip ir visas asmens gyvenimas, neapsaugota nuo trapumo, kuris yra pirmapradės nuodėmės padarinys, ir dažnoje socialinėje-kultūrinėje aplinkoje nėra išvengusi neigiamų, kartais iškrypėliško bei trauminio pobūdžio žymių. Tačiau dėl Viešpaties išganomojo darbo teigiamas skaistumo praktikavimas tapo reali galimybė bei džiaugsmo pagrindas ir pašauktiems į santuoką - per pasirengimo laikotarpį iki jos ir vėliau santuokiniame gyvenime, - ir gavusiems ypatingo pašaukimo į pašvęstąjį gyvenimą dovaną.

Skaistumo dorybė ir jos ugdymas

Atpirkimo, taip pat paauglių bei jaunuolių ugdomosios raidos požiūriu skaistumo dorybė skleidžiasi susivaldymo - pagrindinės dorybės, malonės pakylėtos bei praturtintos per krikštą,- erdvėje ir turėtų būti suvokiama ne kaip suvaržymas, bet kaip gautos brangios bei dosnios dovanos, būtent meilės, skaidri išraiška ir sykiu atsidavimo, įgyvendinamo per kiekvieno ypatingą pašaukimą, apsauga. Tad skaistumas yra „dvasinė galia, gebanti ginti meilę nuo savanaudiškumo bei agresyvumo pavojų ir išskleisti ją iki galo“.

Katalikų Bažnyčios katekizme skaistumas apibūdinamas ir tam tikra prasme apibrėžiamas taip: „Skaistumas reiškia sėkmingą lytiškumo integraciją į asmenį ir, vadinasi, vidinę žmogaus vienybę jo fizinės bei dvasinės būties požiūriu“ (2337).

Skaistumo dorybės ugdymas auklėjant jaunuolius save įgyvendinti bei atsiduoti suponuoja tėvų bendradarbiavimą, kaip ir susivaldymo, tvirtumo ir išmintingumo dorybių ugdymo atveju. Skaistumas kaip dorybė neįmanomas be gebėjimo savęs atsižadėti, aukotis ir laukti.

Dovanodami gyvybę, tėvai bendradarbiauja su Dievo kuriamąja galia ir gauna naujos atsakomybės dovaną - užduotį ne tik maitinti savo vaikus ir tenkinti jų materialinius bei kultūrinius poreikius, bet pirmiausia perteikti jiems gyvą tikėjimo tiesą bei auklėti juos skiepijant Dievo ir artimo meilę. Tokia yra pirmutinė tėvų pareiga „namų bažnyčioje“. Bažnyčia visada laikėsi nuomonės, kad tėvai turi teisę ir pareigą būti savo vaikų pirmutiniais ir pagrindiniais auklėtojais.

Remiantis Vatikano II Susirinkimu, Katalikų Bažnyčios katekizme primenama: „Jaunuoliai turėtų būti tinkamai ir laiku supažindinami, geriausiai savo šeimos židinyje, su santuokinės meilės kilnumu, uždaviniais ir įgyvendinimu“.

Tėvų vaidmuo ir iššūkiai

Iššūkiai, metami šiandienės mąstysenos bei socialinės aplinkos, tėvams neturėtų atimti drąsos. Viena vertus, pravartu priminti, jog su panašiais materialistinio hedonizmo iššūkiais krikščionims teko grumtis nuo evangelizacijos pradžios. Negana to, „mūsų civilizacija, nors ir turinti daug teigiamų aspektų materialinėje bei kultūrinėje plotmėje, turėtų suvokti, kad daugeliu požiūriu ji yra serganti civilizacija, smarkiai deformuojanti žmogų. Priežastis ta, kad mūsų visuomenė nutolo nuo visos tiesos apie žmogų, nuo tiesos, kas yra vyras ir moteris kaip asmenys. Dėl to ji negali deramai suprasti, kas iš tikrųjų yra asmenų dovana santuokoje, tėvystei ir motinystei tarnaujanti atsakinga meilė, tikroji gyvybės perdavimo ir auklėjimo didybė“.

Tad tėvų auklėjamasis darbas yra būtinas. „Dovanodami gyvybę tėvai dalyvauja kuriamojoje Dievo veikloje, o auklėdami jie yra jo pedagogikos, tėviškos ir sykiu motiniškos, dalininkai. <...> Per Kristų visas auklėjimas šeimoje ir kitur įsiterpia į Dievo išganomosios pedagogikos, kuri skirta žmonėms bei šeimoms ir kurios viršūnė - velykinis Viešpaties mirties bei prisikėlimo slėpinys, matmenį“. Tėvai, vykdydami savo kartais sudėtingą ir sunkią užduotį, turėtų ne nuleisti rankas, bet pasitikėti Dievo Kūrėjo ir Kristaus Atpirkėjo pagalba, prisimindami, kad Bažnyčia meldžiasi už juos.

Kita vertus, tėvai, dovanoję ir svetingai sutikę gyvybę meilės aplinkoje, turi tokių auklėjimo galimybių, kokių neturi niekas kitas: jie neprilygstamai pažįsta savo vaikų nepakartojamą tapatybę ir iš patirties išmano tikrosios meilės paslaptis bei žino jos galimybes.

Meilė kaip žmogaus pašaukimas

Žmogus, kaip Dievo paveikslas, yra sukurtas mylėti. Ši, mums aiškiai apreikšta Naujajame Testamente tiesa yra susijusi su Trejybės vidinio gyvenimo slėpiniu: „Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8) ir savyje išgyvena asmeninio meilės bendravimo slėpinį. Kurdamas žmogų pagal savo paveikslą <...>, Dievas suteikė vyrui ir moteriai pašaukimą, vadinasi, gebėjimą bei užduotį mylėti ir bendrauti. Tad meilė yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas“. Asmeninei laisvei ir iš jos išplaukiančiam susivaldymui visą prasmę teikia atsidavimas bendraujant ir draugaujant su Dievu ir kitais.

Tad žmogus pajėgus ir aukštesnei meilei, ne vien geidulingajai, kuri viską traktuoja kaip objektą savo potraukiams tenkinti, bei draugystei ir aukojimuisi, pajėgus pripažinti bei mylėti asmenis dėl jų pačių. Tai meilė, galinti, kaip ir Dievo meilė, būti dosni; gėrio kitam asmeniui trokštama todėl, kad suvokiama, jog jis vertas mylėti. Tai meilė, gimdanti asmenų bendrystę, nes kiekvienas laiko kito gerovę savo gerove. Tai atsidavimas tam, kuris mus myli, gerumui atsiskleidžiant, tampant tikrove per asmenų bendrystę ir sužinant, ką reiškia mylėti ir būti mylimam.

Kiekvienas žmogus kviečiamas draugystės bei aukojimosi meilei ir išlaisvinamas iš polinkio į egoizmą kitų meile, pirmiausia tėvų ar juos atstojančių asmenų ir galiausiai Dievo, iš kurio kyla kiekviena tikra meilė ir per kurio meilę žmogus tegali patirti, kaip labai jis mylimas. Štai kur krikščionybės auklėjamosios galios šaknys: „Dievas myli žmogų! Tai paprasta, bet jaudinanti žinia, kurią Bažnyčia skolinga žmogui“. Šitaip Kristus atskleidė žmogui jo tikrąją tapatybę: „Kristus, naujasis Adomas, apreikšdamas Tėvo bei jo meilės slėpinį, aiškiai parodo žmogui, koks jis turėtų būti ir koks jo aukščiausias pašaukimas“. Kristaus apreikšta meilė, „kuriai apaštalas Paulius pirmajame Laiške korintiečiams paskyrė himną, <...> yra reikli meilė. Tačiau būtent tai yra jos grožio priežastis, nes, būdama reikli, ji kuria tikrąjį žmogaus gėrį ir spinduliuoja jį kitiems“. Tad meilė gerbia ir statydina asmenį, nes „meilė yra tikra, kai kuria asmeninį ir bendruomeninį gėrį, kai kuria tą gėrį ir dovanoja jį kitiems“.

Lytiškumas kaip Dievo dovana

Žmogus pašauktas mylėti ir dovanoti save kūnu ir dvasia. Moteriškumas ir vyriškumas yra viena kitą papildančios dovanos. Dėl to žmogaus lytiškumas yra konkretaus gebėjimo mylėti, kuriuo Dievas apdovanojo vyrą ir moterį, neatsiejama dalis. „Lytiškumas yra pamatinis asmenybės sandas, vienas iš jos būties, raiškos, bendravimo su kitais, taip pat žmogiškosios meilės jautimo, išreiškimo bei išgyvenimo būdų“. Šį meilės kaip atsidavimo gebėjimą, be kita ko, atspindi kūno, į kurį įspaudžiamas asmens vyriškumas ir moteriškumas, santuokinis pobūdis.

„Žmogaus kūnas su jo lytimi, jo vyriškumu ir moteriškumu, kūrimo slėpinio požiūriu ne tik yra vaisingumo bei gyvybės perdavimo šaltinis, kaip visoje gamtos tvarkoje, bet nuo pat 'pradžios' apima ir 'santuokinį' aspektą, tai yra gebėjimą išreikšti meilę, būtent tokią meilę, kai žmogus-asmuo tampa dovana ir per tai įgyvendina savo būties bei egzistencijos tikrąją prasmę“. Kiekviena meilės forma visada neatsiejama nuo vyriškumo ar moteriškumo.

Taigi žmogaus lytiškumas yra gėris, dalis sukurtosios dovanos, kurią Dievas matė esant „labai gerą“, kai sukūrė žmogų pagal savo paveikslą bei panašumą ir „kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Lytiškumas yra būdas užmegzti ryšį su kitu ir jam atsiverti; dėl to jo tikrasis tikslas yra meilė, tiksliau sakant, meilė kaip dovanojimas ir priėmimas, kaip davimas ir gavimas. Santykis tarp vyro ir moters yra iš pagrindų meilės santykis. „Lytiškumas, nukreiptas, pakylėtas ir užbaigtas meilės, tampa tikrai žmogiškas“. Tokiai meilei virtus tikrove santuokoje, atsidavimu per kūną išreiškiamas dovanos papildomumas bei visetas. Santuokinė meilė tada tampa galia, praturtinanti bei tobulinanti asmenį ir prisidedanti prie meilės civilizacijos kūrimo.

Ir priešingai, jei lytiškumas stokoja dovanai būdingos prasmės bei reikšmės, tada įsivyrauja „daiktų, ne asmenų civilizacija, kurioje asmenimis naudojamasi kaip daiktais. Vartojimo civilizacijoje moteris gali tapti vyrui daiktu, vaikai - tėvams našta, <...>“.

Santuoka ir šeima - meilės civilizacijos pagrindas

Dievo dovana - ši didžioji tiesa ir pamatinis faktas - turėtų būti tėvų ir vaikų krikščioniškosios sąžinės centre. Čia kalbama apie dovaną, kurią mums Dievas dovanojo pašaukdamas mus gyventi, egzistuoti kaip vyrą ar moterį nepakartojamoje egzistencijoje, kupinoje neišsemiamų galimybių dvasiškai ir morališkai tobulėti: „Žmogaus gyvybė yra dovana, gauta tam, kad būtų dar kartą dovanota“. „Iš tiesų dovana, taip sakant, atidengia ypatingą asmens egzistencijos ar, teisingiau, pačios asmens esmės bruožą. Tardamas: 'negera žmogui būti vienam' (Pr 2, 18), Viešpats Dievas tvirtina, jog žmogus, būdamas vienas, iki galo neįgyvendina šios esmės. Jis ją įgyvendina tiktai egzistuodamas kartu su 'kitu' ir dar giliau bei tobuliau - egzistuodamas 'kito labui'“.

Santuokinė meilė kaip tobula dovana, būdinga šiai gyvenimo būklei, tampa tikrove tiktai atsiveriant ir dovanojant save kitam asmeniui. Negana to, dovanojimasis, palaikomas ypatingos malonės, įprasmina ir pašaukimą į pašvęstąjį gyvenimą, prakilnų būdą atsiduoti vienam Dievui nepadalyta širdimi siekiant geriau tarnauti Bažnyčiai. Bet visomis gyvenimo sąlygomis bei aplinkybėmis šią dovaną dar nuostabesnę daro atperkamoji malonė, per kurią tapome „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4) ir esame kviečiami gyventi antgamtinėje meilės bendrystėje su Dievu ir broliais. Tėvams krikščionims net kebliausiose situacijose nevalia užmiršti, kad bet kurios asmeninės ir šeimyninės istorijos pagrindas yra Dievo dovana.

„Žmogus, kaip įkūnyta dvasia arba siela, kuri reiškiasi per kūną, ir kūnas, formuojamas nemirtingos sielos, pašauktas mylėti kaip vieninga visuma. Meilė apima ir žmogaus kūną, o kūnas dalyvauja dvasinėje meilėje“. Pačią lytiškumo kaip tarpasmeninio santykio reikšmę reikia suvokti krikščioniškojo Apreiškimo šviesoje: „Lytiškumas būdingas vyrui ir moteriai ne tik biologiniu, bet ir psichologiniu bei dvasiniu lygmeniu, ir jo žymę turi bet kuri jų išraiška. Toks skirtingumas, susijęs su abiejų lyčių tarpusavio papildomumu, visiškai atitinka Dievo planą pagal kiekvieno pašaukimą“.

Santuokoje įgyvendinama meilė apima ir sykiu pranoksta draugystę. Meilė tarp vyro ir moters tampa tikrove tada, kai jie kiekvienas pagal savo vyriškumą ir moteriškumą atsiduoda vienas kitam kaip visuma ir santuokine sandora įsteigia Dievo norėtąją asmenų bendruomenę vaikams pradėti, gimti ir augti. Šiai santuokinei meilei ir tiktai jai skirtas lytinis atsidavimas, kuris „tikrai žmogiškas būna tik tada, kai sudaro neatsiejamą meilės, suvienijančios...“

Šiandien labai paplitęs reiškinys, stipriai besibeldžiantis į krikščionių bendruomenės sąžinę, yra de facto gyvenimo sąjungų gausėjimas visoje visuomenėje ir iš to kylanti antipatija patvariai santuokai. Stengdamasi įžvelgti „laiko ženklus“, Bažnyčia negali neskirti dėmesio šiai tikrovei. Popiežiškoji šeimos taryba, suvokdama rimtus tokios padėties socialinius bei pastoracinius padarinius ir siekdama deramai išanalizuoti šią sudėtingą ir Bažnyčiai bei pasauliui taip reikšmingą problemą, surengė kelis studijų susitikimus. Pateikiamas dokumentas yra šio darbo vaisius. Jame aptariama aktuali ir sunki problematika, susijusi su žmogiškųjų santykių centriniu branduoliu, labai kebliu šeimos ir gyvybės artimo ryšio klausimu, jautriausiomis žmogaus širdies zonomis.

Sykiu dėl dabartinės tarptautinės politinės padėties neginčytinos viešosios reikšmės būtinas ir neatidėliotinas yra orientuojantis žodis, pirmiausia skirtinas už šiuos dalykus atsakingiems asmenims. Tai asmenys, kurie vykdo įstatymų leidimo užduotis ir turi galią teisiškai sutvirtinti santuokos instituciją arba, priešingai, remdamiesi tikrovės neatitinkančiu požiūriu į asmenines problemas, susilpninti bendrąjį gėrį, laiduojantį šios natūralios institucijos apsaugą.

Šie apmąstymai taip pat skiriami sielų ganytojams, kuriems šiandien tenka vesti tiek daug krikščionių pagarbos šiai santuokos institucijos saugomai ir krikščioniškojo sakramento patvirtinamai natūraliai vertybei linkme. Santuoka besiremianti šeima atitinka Kūrėjo planą „iš pradžių“ (Mt 19, 4). Dievo karalystėje galima sėti tiktai žmogaus širdyje įrašytos tiesos sėklą, kuri vienintelė geba duoti „vaisių kantrumu“ (Lk 8, 15); tiesą, virstančią gailestingumu, supratimu ir kvietimu įžvelgti Jėzuje „pasaulio šviesą“ (plg. Jn 8, 12) bei iš blogio pančių išlaisvinančią jėgą.

Galima teigti, kad tinkamas auklėjimas suteikia asmeniui tvirtą gyvenimo pagrindą, ugdydamas meilę, atsakomybę ir pagarbą vertybėms. Tai yra neatsiejama nuo šeimos vaidmens ir lytiškumo supratimo.