Vaiko melas - tai nepasitikėjimo asmeninėmis jėgomis rezultatas. Gerbiamas psichologijos ir melo atpažinimo specialistas Paulas Ekmanas teigia, kad vaiko melas - tai pirmas ženklas, liudijantis, kad tarp jo ir suaugusiojo atsirado vietos nepasitikėjimui. Tradiciniame ketvirtadienio vakaro susitikime globėjai diskutavo, apie vaikų melą - kodėl vaikai meluoja, kaip atpažinti melą, kaip reaguoti.

Paprastai vaikai meluoja ne šiaip sau. Bet koks vaiko melas turi priežastį (tiesa, kartais ji nėra akivaizdi). Vaikui melas - tai būdas ką nors savo gyvenime pakeisti.

Melo užuomazgas galima pastebėti jau nuo dvejų metų amžiaus. Natūralu, jog pastebėjus, kad vaikas meluoja, gali kilti nerimas ar net pyktis. O jeigu jums kas pasakytų, kad tuo turėtumėte pasidžiaugti? Melas gali turėti ir teigiamą atspalvį. Kuomet atžala pradeda meluoti, svarbu atkreipti dėmesį į vaiko amžių: jei jis bando jus apgauti sulaukęs 2-3 metų amžiaus, kviečiu nurimti. Tai visiškai natūralus procesas, kuris leidžia mums sužinoti, kad vaikas jau geba suprasti, ką jam reikia padaryti/pasakyti, kad kitas padarytų/pagalvotų būtent taip, kaip vaikas nori.

Psichologai mano, kad vaikai iki 2-3 metų tiki, kad tėvai žino viską, todėl juos apgaudinėti beprasmiška, ir tik vėliau, kai jiems sueina 3-4 metai, vaikai supranta, kad tėvai nėra visagaliai, todėl galima šiek tiek ir pameluoti.

Garsus amerikiečių profesorius, gerbiamas psichologijos ir melo atpažinimo specialistas Paulas Ekmanas teigia, kad vaiko melas - tai pirmas ženklas, liudijantis, kad tarp jo ir suaugusiojo atsirado vietos nepasitikėjimui. Dažniausiai būtent pradinis melas liudija apie vaiko netikėjimą, kad mama ir tėtis jam pagelbės ištikus sunkumams. Be to, vaiko melas - tai nepasitikėjimo asmeninėmis jėgomis rezultatas.

Pagrindinės vaikų melo priežastys

Štai penkios pagrindinės vaiko melo priežastys:

1. Noras nuslėpti netinkamą poelgį. Vaikai meluoti ima dar ankstyvoje vaikystėje, dažniausiai tai įvyksta kalbėjimo vystymosi piko periodu. Tai susiję su noru nuslėpti nuo tėvų netinkamą elgesį tam, kad pavyktų išvengti barimų ar bausmių.
2. Eksperimentuoja. Nuo 2,5-3 metų mažyliai meluoja tyrinėdami suaugusiųjų reakciją į apgavystę. Sulaukę to paties amžiaus kai kurie vaikai dar nemeluoja „iš tikrųjų”, bet jau būna linkę perdėti (pavyzdžiui, kitų giminaičių požiūrio į juos ar gautų dovanų skaičiaus tema), siekdami padaryti didesnį įspūdį kitiems.
3. Vaikas meluoja siekdamas gauti dėmesio. Kartais vaikai meluoja net ir tada, kai būna tikri, kad aplinkiniai žino tiesą. Vaikų fantazijos paprastai kelia šypseną, tačiau vaikas tokią reakciją vertina kaip suaugusiųjų pritarimą, todėl ateityje būna linkęs fantazuoti vis dažniau, o laikui bėgant nekaltos vaikiškos fantazijos gali virsti žalingu įpročiu meluoti.
4. Realybės pagražinimas. Vaikas taip elgiasi bijodamas pasakyti tiesą. Neretai jis tokiu būdu nori išsireikalauti didesnio aplinkinių įvertinimo. Pavyzdžiui, vaikas gali pasakoti, kad geriausiai iš visų perskaitė eilėraštuką arba greičiausiai bėgioja vaikų darželyje. Tokie dalykai vyksta, kai vaikas jaučia, kad toks, koks yra, jis nėra pakankamai nuostabus. Pagyrūnais dažnai tampa nepakankamai giriami vaikai.

Be to, mažų vaikų vaizduotė labai laki, todėl jie kartais painioja realų pasaulį su fantazijomis. Tokiu atveju, vaiko žodžių nederėtų vertinti kaip melo, o į juos žvelgti kaip į svajones, reiškiančias, kad vaiko psichika vystosi harmoningai. Nebarkite mažylio, švelniai pakoreguokite jo žodžius, pasikalbėkite apie jo svajones ir gyvenimą, apie malonius ir nelabai malonius dalykus.

5. Noras pasiekti savų tikslų. Vaikai meluoja norėdami manipuliuoti elgesiu arba suaugusiųjų požiūriu į juos tam, kad gautų trokštamų dalykų. Pavyzdžiui, vaikas gali kaltinti mamą pareikšdamas, kad močiutė visada duoda jam traškučių ar tėtis leidžia vakarais ilgai žiūrėti filmukus ir pan. Vaikai dažnai meluoja siekdami išvengti kokių nors suaugusiųjų prašymų vykdymo.

Vaikų melo rūšys

Egzistuoja kelios pagrindinės vaikų melo rūšys:

• Fantazavimas. Vaikai iki 5-6 metų linkę fantazuoti. Vienų vaikų fantazija labiau laki, o kitų mažiau. Vaikas gali sufantazuoti neįtikėtinų dalykų ir pats tikėti, kad tai yra tiesa. Vaikas taip daro nepiktybiškai, jam iš tikro atrodo taip, kaip jis pasakoja.
• Tyrinėtojo melas - vaikai bando išsisukti, kai sulaužoma taisyklė. Tai pirmas žingsnis į savarankiškumą.
• Tikslingas veiksmas - siekiama nuslėpti konkretų nusižengimą. Vaikas gali tikslingai meluoti, nes bijo suaugusio žmogaus reakcijos, gal būt tėvai taiko per griežtas bausmes, vaikas bijo būti nubaustas. Toks melas dažniausiai kyla iš vaiko baimės.
• Pasigyrimas. Vaikams kaip ir suaugusiems norisi būti geresnis nei yra iš tikrųjų ir kartais jie girdamiesi prisimeluoja. Tai nėra piktybinis melas, tiesiog vaikui norėjosi būti šauniam. Toks melas dažniausiai kyla iš vaiko žemos savivertės.

Vaikas pradeda meluoti tada, kai verkia tam, kad tėvai patenkintų jo kaprizus. Ir verkia tik tada kai juos mato tėvai, o kai nemato - neverkia. Vaikas sugeba verkti, o tada pramerkti vieną akį ir stebėti ar kažkas jį mato ir kaip reaguoja į jo ašaras.

Geriausi melagiai yra vaikai 7-8 metų. Tuo amžiaus tarpsniu vaikams atrodo, kad tik jie vieni geba mąstyti, o visi kiti to daryti negeba. Septynmečiai gali sukurti kelias melo versijas, apgalvoja galimus atsakymus į klausimus ir mėgaujasi savo sugebėjimu „apsukti suaugusį“.

Anksčiau minėtas Paul Ekman išskyrė dvi melo formas: apgaulingą pasisakymą ir nutylėjimą. Nutylėjimo atveju žmogus nuslepia tiesą, tačiau tuo pačiu ir nepameluoja. Toli gražu ne visi nutylėjimą laiko melu, nes iš esmės tu nieko blogo nedarai, tiesiog nutyli tai, ko nenori pasakyti.

Kaip atpažinti vaiko melą?

Egzistuoja daugybė požymių, padėsiančių išaiškinti vaiko melą kalbantis su juo. Labai tikėtina, kad vaikas meluoja, jei:

• pasikeičia jo veido išraiška, atsiranda nesąmoningi gestai, pavyzdžiui, vaikas ima kasyti pakaušį, nosį ar antakius;
• pokalbio metu vaikas kartoja paskutinę jūsų ištartą frazę, mėgindamas tokiu būdu laimėti laiko tam, kad sugalvotų į tiesą panašų atsakymą;
• vaikas dvejoja, ima kalbėti tyliau, pasikeičia jo tonas ar kalbėjimo tempas;
• jei vaikas iš prigimties nėra labai kalbus, apie melą gali liudyti neįprastas jo kalbumas.

Pirmoji nesėkmingo melo priežastis - tai netinkama veiksmų eiga. Juk melagis ne visuomet žino, ką ir kada teks pameluoti. Net ir tuo atveju, jeigu jis viską gerai apgalvojo, tiesiog neįmanoma iš anksto apsvarstyti visų įmanomų klausimų ir atsakymų į juos. Naujas, netikėtas klausimas verčia apgalvoti kiekvieną ištariamą žodį, o tam prireikia šiek tiek laiko, taigi prieš meluojant žmogus padaro pauzę. Kuomet melagis intensyviai galvoja, jo veido išraiška bei balso tembras taip pat pasikeičia.

Antroji priežastis - paprasčiausia baimė, kad melas bus atskleistas. Dažnai pasitaiko taip, kad melagis, ištaręs tam tikrus žodžius, supranta, jog jo istorijoje ne visos detalės sutampa. Jis iš karto įsitempia ir laukia pašnekovo reakcijos, stebėdamas, ar jis taip pat pastebės nesutapimus. Aplinkiniai dažniausiai nėra tokie pastabūs, nes tam tikrą melagio skleidžiamą informaciją girdi pirmą kartą ir savaime suprantama, dalį jos pamiršta. Todėl susekti visus galus ir patikrinti detalių sutapimą nėra paprasta. Tuo tarpu meluojantis žmogus išgalvotą istoriją su visomis detalėmis sau mintyse pakartoja daugybę kartų, todėl kiekviena jo paties padaryta klaidelė jam atrodo aiškiai pastebima. Paprastai melagiai moka kontroliuoti savo elgesį, tačiau visko paslėpti neįmanoma, nes bendraujant informaciją skleidžia ne tik mūsų žodžiai, bet ir visas kūnas.

Ką pirmiausia meluodamas imi slėpti? Tai, į ką žmonės atkreipia daugiausiai dėmesio. Mikro išraiškos. Mes pastebimi kaip žmogaus veido išraiška keičiasi, tačiau retai atkreipiame dėmesį į mikro išraiškas, kurios trunka maždaug ketvirtį sekundės. Mikro išraiškos - tai nevalingas veiksmas, kuris gali išduoti meluojantį. Asimetrija. Išraiškos, trunkančios ilgiau nei 10 sekundžių. Nuoširdus nustebimas paprastai trunka ne ilgiau nei vieną sekundę. Šypsena. Įprastai į balso tembrą atkreipiama mažai dėmesio, nes jį užgožia patys žodžiai. O vertėtų, nes balso tembras tiesiogiai susijęs su bendrai pateikiama informacija. Taip pat verta atkreipti dėmesį į kalboje esančias pauzes. Įprastai mūsų akys išduoda tai, ką galvojame, taigi vien tik stebėdami žvilgsnį, aplinkiniai gali suprasti, ką tuo metu galvojame ar kaip jaučiamės. Sutikite, kad kitą žmogų kur kas lengviau perprasti, jei gali matyti jo akis.

Žiūrėjimas tiesiai į akis. Toks akių kontaktas signalizuoja, kad žmogus yra labai susidomėjęs ir nori bendrauti. Žiūrėjimas į viršų. Žiūrėjimas į viršutinį dešinį kampą. Taip akys nukreipiamos norint prisiminti kokį nors vaizdą. Žiūrėjimas į viršutinį kairį kampą. Taip akys nukreipiamos stengiantis kažką įsivaizduoti arba fantazuojant. Žiūrėjimas į dešinę. Toks žvilgsnis reiškia, kad žmogus stengiasi kažką prisiminti. Žiūrėjimas į kairę. Kai žmogui reikia sugalvoti kokį nors naują garsą ar melodiją, jo žvilgsnis krypsta į kairę pusę. Žiūrėjimas į apatinį dešinį kampą. Įprastai taip žiūri tie, kurie pasineria į savo pačių mintis.

Kaip reaguoti į vaiko melą?

Tėvai supratę, kad jų vaikas meluoja dažnai pasimeta, pasijaučia prastais tėvais, juos kamuoja gėda ar pyktis dėl vaiko netinkamo elgesio. Pirmiausia tėvai susidūrę su vaiko melu turėtų nusiraminti, nes bandymai meluoti yra natūrali vaiko raidos dalis bei apsidžiaugti, nes nemeluoja tie vaikai, kurių raida sutrukusi.

Tolimesni tėvelių žingsniai:

• Neterorizuokite vaiko, t.y.: konstatuokite melo faktą, o ne verskite prisipažinti. Svarbu išlaikyti gerą santykį su vaiku;
• Naudokite pozityvią diskusiją. Paaiškinkite, kodėl meluoti yra blogai, kad melas yra visada išaiškinamas ir jei vaikas sakys jums tiesą, tada Jūs jo nebausite, o stengsitės suprasti ir padėti;
• Supraskite melo priežastį. Išsiaiškinkite, kodėl vaikas pamelavo, gal jis bijo bausmės ar tiesiog laki fantazija padarė savo.

Visų pirma, viena iš melo funkcijų yra išvengti nemalonumų, kas vaikui tolygu - išvengti bausmės. Tad natūralu, jog siekiant, kad vaikas meluotų kuo mažiau, nedera jo bausti. Bausmė tik skatina tobulinti melavimą, ieškoti geresnių apgaulės būdų. Vietoj bausmės, galima pasikalbėti su vaiku apie vertybinį tiesos aspektą bei išgauti pažadą, jog ateityje jis nemeluos.

Antra, svarbu aiškiai parodyti vaikui neigiamą požiūrį melo atžvilgiu. Tad bet koks melas: tyčinis ar ne, turi susilaukti pasekmės. Įsivaizduokite, jog jums pažadėjo, kad šiandien kartu važinėsitės dviračiu, bet staiga paaiškėja, kad dviračio padanga išsileidusi, o jūs neturite galimybės jos pripūsti. To pasekoje, jūs nebevažiuojate dviračiu, tačiau suprantate, kad taip nutiko neplanuotai ir apie tai tiesiog nežinojote. Vaikas, nepaisant aplinkybių, šią situaciją supranta kaip melą - žadėjote važiuoti, bet nevažiuojate. Taigi ir tokiu atveju svarbu, jog būtų išreiškiamas neigiamas požiūris į susiklosčiusią situaciją. Taip vaikui formuojasi tinkamas neigiamas požiūris į melą, vietoj to, jog formuotųsi smerkiamo ir nesmerkiamo melo supratimas.

Trečia, vaikai dažnai meluoja, nes nori įtikti tėvams ar juos nudžiuginti. Tad šiuo atveju svarbu parodyti vaikui, kad tiesos sakymas yra naudingesnis už melą. Kaip tai padaryti? Jeigu įtariate, kad vaikas meluoja, galite pažadėti, jog nepyksite, jeigu jis melavo, o tiesos sakymas jus iš tiesų pradžiugintų. Tačiau čia svarbu, kad vaikui prabilus apie melą, jūs iš tiesų nepyktumėte, suprastumėte ir pasidžiaugtumėte, kad jis pasakė tiesą.

Taip pat, pasistenkite, jog vaikui nekiltų pagunda meluoti. Dažnai tėvai siekdami paskatinti teigiamą elgesį ar pasiekimus užduoda panašius klausimus: jei šiandien buvai geras darželyje, valgysim tortą, tai kaip, buvai geras? Arba „jeigu mokykloje būsi drausmingas, vakare galėsime žiūrėti filmą“. Spėkite, ką pasakys vaikas, kuris vakare nori žiūrėti filmą, nepaisant to, ar buvo drausmingas, ar ne? Verčiau paklauskite vaiko, kaip jam sekėsi, kas įdomaus ar neįprasto vyko klasėje/ką veikė darželyje, ir išgirdus, jog mokytoja jį pagyrė ar jis sužinojo ką nors įdomaus, tuomet galite pasivaišinti pyragu ar praleisti vakarą kartu bežiūrint filmą.

Galima sudaryti lentelę, kurioje būtų nurodytos vaikų melo priežastys ir kaip tėvai turėtų reaguoti:

Tinkamo elgesio pavyzdžiai

Tėvai neturi pamiršti, kad jų vaiko elgesio modelis formuojasi pagal artimųjų elgesio kopijavimo principus. Dėl šios priežasties:

• stenkitės, kad jūsų elgesys su vaiku būtų nuoširdus;
• nepamirškite, kad jis kopijuoja autoritetingų suaugusiųjų bendravimo ir elgesio manierą;
• pasirūpinkite, kad vaikui pakaktų jūsų paramos ir dėmesio;
• neignoruokite jo interesų, nes būtent vaiko jaučiamas meilės deficitas dažnai provokuoja jį griebtis melo, kuris neišvengiamai jam užtikrintų mamos dėmesio porciją;
• nebijokite per daug girti vaiko;
• rodykite tinkamą pavyzdį;
• patys nepažeidinėkite šeimoje vaikui nustatytų taisyklių, pavyzdžiui, paisykite principų nežiūrėti televizoriaus valgant, neišmėtyti daiktų ir pan. Kitu atveju, suvokęs šį neatitikimą vaikas supras, kad šios tėvų nustatytos taisyklės nėra rimtos;
• nežadėkite vaikui to, ko nesate pajėgūs išpildyti, pavyzdžiui, nebūtų tinkama vaikui žadėti kelionės į Mėnulį, jei tik jis suvalgys savo košę.

Vaikų melas ir vagystės ankstyvame amžiuje nėra rimtas nusikaltimas, kuris garantuoja, jog ateityje vaiko elgesys bus netinkamas, linkęs į nusikalstamumą. Kiekvienas vaikas iš pradžių negali atskirti melo nuo fantazijos bei vagystės nuo nekalto daikto pasisavinimo, todėl pagalbos ranką visuomet turėtų ištiesti tėvai arba specialistai.

tags: #apie #mela #vaikams

• Viktoras Uspaskichas: gyvenimo kelias
• Lietuvos nepriklausomybės kovų filmai
• Apie Giedrių Leškevičių
• Technika namams ir gamtai
• Irinos Pukėnienės gimimo data ir kultūrinis palikimas