Šešiolikametis Džeikobas Portmanas nė kiek neabejojo, kad jo gyvenimas yra ir bus niekuo neypatingas. Būdamas mažas, jis nepaprastai žavėjosi savo seneliu, jo nuotykių kupinu gyvenimu, kvapą gniaužiančiomis istorijomis apie pabaisas ir ypatingus vaikus. Tačiau Džeikobas užaugo, senelio pasakojimai jam jau atrodė tik pramanai, kuriais net gėdijosi tikėjęs, o keistos senos nuotraukos - tik klastotės. Tačiau atėjo diena, kai niekuo neypatingas Džeikobo gyvenimas apvirto aukštyn kojom. Senelis bijojo pabaisų. Senelis pyko, kad iš jo atimti ginklai. Ir vieną dieną, nuskubėjęs jo aplankyti, Džeikobas rado senelį… sunkiai sužeistą. Tada akimoju pasikeitė viskas.
Paskutiniai senelio žodžiai, miške šmėkštelėjusi pamėklė, Džeikobą pasiekęs paslaptingas senelio paliktas laiškas - keistenybių pernelyg daug, kad galėtum numoti ranka. Ir Džeikobas išsiruošia į kelionę - į mažytę salelę prie Velso krantų. Kadaise ten veikė panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai - juose ir užaugo jo senelis.
Knygos autorius Ransom Riggs net neplanavo parašyti fantastinės knygos paaugliams. Autorius yra nuotraukų kolekcionierius, kuris daugybės žmonių dėka sukaupė nemažą kolekciją, kupiną pačių keisčiausių nuotraukų, kurios beveik arba visai nebuvo redaguotos kompiuterinėmis programomis. Nuotraukos primena fantazijų kupiną pasaulį su nerealiais įvaizdžiais. Vienas iš tokių autorių, kurių pasakojime iliustracijų vieta ne mažiau svarbi nei teksto yra naujausia jaunimo literatūros žvaigždė Ransomas Riggsas ir jo „Ypatingų vaikų namų“ (angl. Miss Peregrine’s Home for Peculiar Children) trilogija. Vienas iš tokių autorių, kurių pasakojime iliustracijų vieta ne mažiau svarbi nei teksto yra naujausia jaunimo literatūros žvaigždė Ransomas Riggsas ir jo „Ypatingų vaikų namų“ (angl. Miss Peregrine’s Home for Peculiar Children) trilogija. Pirmoji rašytojo R. Riggso knyga „Šerloko Holmso vadovėlis“ didelio pasisekimo nesulaukė, užtat 2011 metais išėjusi pirmoji būsimosios trilogijos dalis „Ypatingų vaikų namai“ (angl. Miss Peregrine’s Home for Peculiar Children) iškart tapo bestseleriu. „Ypatingų vaikų namai“ knyga apibūdinama kaip intriguojanti, netradicinė ir šiurpą kelianti. Esu tikra, kad sužavės tokio pobūdžio knyga, nes dažniausiai fantastinės knygos būna kitokios nei ši. Labai išskirtinė knyga. Pirmiausia dėl tų autentiškų nuotraukų, kurios skaitant padeda susidaryti labai tikrovišką išgalvoto pasaulio vaizdą. Man labai patiko anglų kalba išgirstas "Ypatingieji" vertimas - peculiar.
„Ypatingų vaikų namai“ pasakoja apie paauglį Džeikobą, kuris ypatingai mylėjo savo senelį, kuris mėgo jam pasakoti savo jaunystės laikų istorijas apie pabaisas ir žmones, turinčius ypatingų galių. Būdamas mažas, Džeikobas tikėjo savo senelio pasakojimais, bet metams bėgant suvokė, kad tai negalėjo būti realybė. Deja, Džeikobo šeimą aplankė tragedija, po kurios vaikinas liko nežinomybėje ir negalėjo apie tai negalvoti. Vienintelis būdas išsiaiškinti atsakymus į rūpimus klausimus buvo apsilankyti krašte, apie kurį pasakojo senelis. Atradęs Ypatinguosius namus, kuriuos valdė panelė Peregrinė, Džeikobas susipažino su visais neįtikėtinais gyventojais, kurie visą gyvenimą gyveno sustabdytame laike, vienoje dienoje 1940 metais. Taip sakoma, šie vaikai niekada nesulaukdavo rytojaus. Ir tai nebuvo vienintelis keistas dalykas apie juos. Namo gyventojai turėjo skirtingas ypatingas galias, kurie išskyrė juos iš minios, darė ypatingais.
Viena iš namo gyventojų buvo Ema. Ji ne tik buvo užsispyrusi drąsuolė, bet ir turėjo šiokių tokių ryšių su Džeikobo seneliu. Patikėkite, liksite nustebinti, nes ir aš tokia buvau, nežinojau ką ir galvoti apie tokį autoriaus pasirinkimą. Neskaitant to, Emos ir Džeikobo santykiai ėmė vystytis labai gražiai ir peraugo į šiek tiek šiltesnius jausmus. Man itin patiko obuolio epizodas (skaičiusieji supras). Nors Džeikobas ir pateko į pasaulį, kuriame buvo sustabdytas laikas, jis nenutraukė ryšių su realybe ir tai tik padidino kontrastą tarp skirtingų pasaulių. Knygos eigoje turėsite galimybę paskaityti apie daugybę nuotykių, kuriuos patirs jaunuolis kartu su visais savo naujaisiais draugai.
Kadangi Džeikobo draugai gyveno praeityje, jie neturėjo jokių galimybių kaip šiuolaikinis Džeikobo amžiaus jaunimas. Vaikai net neįsivaizdavo kas yra moderniosios technologijos, bet pagrindinis veikėjas turėjo galimybę juos su tuo supažindinti, nors tai ir nepatiko su panele Peregrine. Verta paminėti, kad Džeikobo senelis buvo kilęs iš Lenkijos ir patyrė Holokausto tragediją, nuo kurios sugebėjo pabėgti ir išgyventi. Dėl šios priežasties senelis prarado ryšius su ypatingąja sala ir jos gyventojais. Šis faktas ir tai, kad ypatingųjų vaikų gyvenimas vyko 1940 metais, ir privertė mane šią knygą pasirinkti tokiam mėnesiui, kurį skyriau 1940-1950 metams. Argi ne puiku?
Mis Peregrinės namai savotiškiems vaikams | Oficialus anonsas 2 [HD] | 20th Century FOX
Man tikrai patiko Ransom Riggs rašymo stilius, nors ryškiausias elementas buvo fotografijos, kurių apstu visoje knygoje. Jos tarsi verčia mus, skaitytojus, patikėti istorijos tikrumu. Man patiko kažkur perskaitytas palyginimas apie Ypatingųjų namų vaikus su X-menais. Argi ne puikus derinys? Knygos kulminacijoje pasikėsinama ir į Peregrinę, bet ją, nors ir suluošintą, pavyksta išgelbėti. Antrojoje knygoje tęsiama kelionė tampa pretekstu autoriui į pasakojimą įtraukti naujų personažų - juos vaikai sutinka kitose laiko kilpose. Ypatingieji, pasirodo, gali būti ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, pavyzdžiui, šunys, antilopės ir kiti žvėrys. Nors pagalbininkų ratas plečiasi, vaikai supranta, kad iš ieškotojų jie tampa bėgliais, ir yra priversti slapstytis, kas lemia, kad antroji knyga ima priminti veiksmo filmą. Susidūrimas su padarais vaikų nesustabdo ir jie pasiekia Londoną. Riggso Londonas - karo niokojamas miestas, pilnas fantasmagorinių vaizdinių: „Ten kūpsojo piramidė galvų, pajuodusių, sudubusių, atvira burna, išgriuvusiomis akimis, išvarvėjusiomis į nutekamąjį griovį kaip kokios klaikios legendinės hidros. <…> Enochas <…> ramiai paspyrė vieną galvą bato galu ir pareiškė, jog tai tiesiog vaškiniai manekenai <…>. Nors ir netikros, galvos simbolizavo tai, kas glūdėjo aplino griuvėsiais“ (p. 223). Judėdami bombų išsprogdintomis gatvėmis vaikai suranda panelę Vren ir ši imasi gydyti Peregrinę. Londone taip pat atskleidžiama, kodėl gaudomi ypatingieji ir kas su jais daroma (p. 352). Trečiosios knygos siužetas dar įtemptesnis nei antrosios ir kelionę čia keičia rezistencijos tema: Džeikobas ir Ema ryžtingai imasi vadovauti vaikams ir bando priešintis Kolo planams surasti mistinę Sielų biblioteką, kurioje, pasak senų istorijų, buvo po mirties laikomos ypatingųjų sielos, kad vėliau jas galėtų perimti kiti.
Visoje šių įvykių marmalynėje (nes veiksmas kuo toliau, tuo sparčiau rutuliojasi) Džeikobas supranta, kad jo galios stiprėja ir kad jis gali kiauramėkles ne tik matyti, bet ir valdyti. Tačiau šis naudingas atradimas nesulaiko Kolo ir Sielų biblioteka surandama. Tipiška ir gana nuspėjama, kad atsidūrę prie tokio galios šaltinio Peregrinės broliai susipyksta ir ima kovoti tarpusavyje. Tuo tarpu vaikai su ymbrynėmis, pasinaudodami sumaištimi, pabėga, o brolius įkalina toje erdvėje. Vis dėlto po tokio didvyriško pasipriešinimo taško šioje istorijoje autorius dar nededa: Džeikobas, suprasdamas, kad neteisingai elgiasi su savo tėvais, apsisprendžia grįžti į savąjį laiką, o būdamas namie stengiasi atlikti „gero vaiko ir paklusnaus sūnaus vaidmenį“. Bet šioje realybėje jis pasijunta vienišas, ima nuobodžiauti, o jo tėvų nepalieka mintis, kad sūnaus psichika yra pavojingai pašlijusi. Po kelių incidentų nusprendžiama Džeikobą išsiųsti į psichiatrijos kliniką, kuri, kaip mąsto vaikinas, „[n]e tokia vieta, kur galėčiau apsimesti, kad nuryju vaistus, ir vėliau juos išspjauti. Ne tokia, kur galėčiau apmulkinti daktarus pasakomis apie atminties praradimą. Jie šers mane neuroleptikais ir tiesos serumu tol, kol papasakosiu absoliučiai viską apie ypatingųjų pasaulį; tai bus įrodymas, kad aš nepagydomas beprotis“ (p. 466).
| Veikėjas | Ypatingoji savybė |
|---|---|
| Džeikobas Portmanas | Gali matyti ir valdyti kiaurymes (hollowgast) |
| Panelė Peregrinė | Ymbrynė, gali virsti sakalu keleiviu |
| Ema Blum | Ugnies valdytoja |
| Milardas | Nematomasis |
| Oliva | Skraidanti mergaitė |
| Hjugas | Viduje gyvena bitės |
| Klerė | Antra burna pakaušyje |
Žvelgiant į knygą iš pamatinių idėjų perspektyvos, matyti, kad jos yra palyginti klasikinės - draugystė, atsidavimas, pasiaukojimas etc., tad trilogiją daro naujovišką pats pasakojimo sumanymas. Gotikinis Riggso kūrinio aspektas sulaukia daug užsienio literatūrologų dėmesio. Kitas svarbus šios trilogijos aspektas - Holokausto tema. Ji Riggso kūriniuose yra ne tik tiesioginė (fikcinė Abrahamo Portmano patirtis realiame istoriniame kontekste), bet ir perkeltinė: tai, kas vyksta ypatingųjų vaikų pasaulyje (jų grobimas, naikinimas etc.), skaitytojo pasąmonėje pradeda sietis su XX a. įvykusia tragedija. Tokių tragiškų ir traumuojančių temų gvildenimas vaikams ir jaunimui skirtoje literatūroje nėra tabu: „dabar beveik reikalaujama, kad jauni žmonės susidurtų su trikdančiomis praeities istorijomis“. Tikrais įvykiais grįsti fikciniai naratyvai neretai būna pirmas jauno žmogaus susidūrimas su traumine patirtimi. Jeigu šeimose tokia patirtis ne(be)cirkuliuoja, literatūra tampa vieta, kur šie pasakojimai gali išlikti. Personažai tampa trūkstama grandimi tarp trauminės patirties ir jaunosios kartos skaitytojų. Vis dėlto derėtų pridurti, jog „Ypatingų vaikų namų“ trilogija nėra kokybiškai lygiavertė: iš trijų dalių meniškai stipriausia ir labiausiai nugludinta atrodo pirmoji knyga. Antrojoje ir trečiojoje dalyse viršų imant nepertraukiamo veiksmo kūrimui, susidaro paviršutiniškumo įspūdis. Refleksijos, kurių nemaža būta pirmojoje knygoje, užleidžia vietą įvykių lavinai.
„Ypatingų vaikų namų“ trilogijos išskirtinumą jaunimo literatūros kontekste lemia pasirinktas iliustravimo būdas - Riggso knygos pilnos antikvarinių nuotraukų. Istorija apie panelę Peregrinę ir jos ypatingų vaikų namus gimė Riggsui pradėjus kolekcionuoti antikvarines nuotraukas. Rausdamasis sendaikčių turgelių nuotraukų šūsnyse ir keisdamasis jomis su kitais kolekcininkais, jis ėmė pastebėti, jog „<…> tarp visų mano rastų nuotraukų keisčiausios ir labiausiai intriguojančios buvo vaikų. Pradėjau galvoti, kas tokie galėjo būti šie keistai atrodantys vaikai, kokios buvo jų gyvenimo istorijos, bet nuotraukos buvo senos ir bevardės, tad nebuvo kaip to sužinoti. Tada man toptelėjo: jeigu negaliu žinoti jų tikrųjų istorijų - aš jas sugalvosiu.“ Riggsui šios nuotraukos tapo daugiau nei įkvėpimu: „Gera nuotrauka galėjo užvesti ant kelio, įkvėpti daugiau siužetinių linijų ar personažų.“ Gotikiniame pasakojime, apie kurį jau kalbėta anksčiau, itin svarbiai tamsos, paslapties, siaubo atmosferai nuotraukos suteikia ir vizualųjį lygmenį. Riggsas pasakojo, kad jo dėmesį patraukdavusios nuotraukos, kurias pamačius nugara nueidavo pagaugais, vėliau jos dar ir prisisapnuodavusios. Žvelgiant iš platesnės perspektyvos, toks entuziastingas kaip Riggso kūryboje nuotraukų įtraukimas į pasakojimą nėra dažnas. Kaip teigia Upsalos universiteto profesorė Danuta Fjellestad, literatūros ir fotografijos santykiai (nuo pat pastarosios atsiradimo XIX a. pirmojoje pusėje) dažniausiai pasižymėjo įtampa: „susižavėjimas ir baimė, įtarumas ir entuziazmas <…> yra vieni iš jausmų, figūruojančių rašytojų komentaruose apie fotografiją. Į fikcinę istoriją įsiterpusios nuotraukos gali kelti dvilypius jausmus dėl to, kad fotografija nuo pat savo atsiradimo buvo traktuojama kaip realybės atspaudas ir visada buvo siejama su objektyvumu ir tiesa, tuo tarpu grožinės literatūros tekstas suvokiamas kaip išskirtinai autoriaus vaizduotės rezultatas. Kaip teigia prof. Fjellestad, tekste esančios nuotraukos išsyk skatina galvoti apie realybę - „asmeninę ir kolektyvinę atmintį, liudijimą, mirtį“, todėl tarp teksto ir tokių iliustracijų skaitytojo galvoje gali kilti trikdantis neatitikimas.
