Terminas "izraelietis" apima senovės semitų etninę grupę, kuri XIV-VII a. pr. Kr. gyveno Palestinoje.
Izraelitai kalbėjo senovės hebrajų kalba, kuri buvo užrašoma senovės hebrajų raštu.
Ši kalba kartu su aramėjų kalba, amonitų kalba ir dar keliomis kalbomis priklauso prie šiaurės vakarų semitų kalbų dialektų.
Izraelio tautos nariai kitaip dar yra vadinami hebrajais, populiariai dar žinomi kaip Išrinktoji tauta.
Izraelitų istorija
Po VII a. pr. Kr. Izraelitų istorija yra viena geriausiai pasaulyje dokumentuotų etninių istorijų.
Ji detaliai fiksuojama izraelitų šventajame rašte Biblijoje.
Tačiau dėl Biblijos senumo ir sudėtingumo, daug faktų kelia abejonių: užrašytą istoriją yra sunku įrodyti archeologiniais tyrimais.
Pasak Biblijos izraelitų patriarachas Abraomas su šeima migravo iš Ūro miesto Šumere į Haraną, o vėliau į Kanaaną, kur apsigyveno.
Ši migracija gali būti aliuzija į II tūkst. pr. Kr. pradžioje vykusias amoritų migracijas, kurių metu semitai apgyvendino visą Senovės Siriją (ir Kanaaną).
Biblijoje Abraomo anūkas Jokūbas (dar vadinamas Izraeliu) turėjo 12 sūnų ir laikomas tiesioginiu izraelitų protėviu.
Vienas iš sūnų, Juozapas, savo brolių buvo parduotas į Egiptą.
Tačiau ten prasigyvenęs, jis pasikvietė savo šeimą iš Kanaano, kur buvo kilęs nepriteklius.
Izraelitų etnogenezė vyko būtent Egipte.
Kiekvienas iš 12 sūnų turėjo palikuonių, ir taip susiformavo 12 genčių.
Sūnūs, iš kurių kilo gentys buvo Reubenas, Simeonas, Levis, Judas, Danas, Naftalis, Gadas, Ašeris, Isacharas, Zebulunas, Juozapas ir Benjaminas.
Nuo XIV a. pr. Kr. izraelitai, pasinaudodami Egipto nusilpimu, migravo iš Nilo deltos į teritorijas Kanaane.
Ši migracija, pasak Biblijos, buvo inicijuota Mozės, kuris sudarė sandorą su Dievu (Jahve), gaudamas iš jo Pažadėtąją žemę.
Mozė, o vėliau jo padėjėjas Jozuė išvedė visas 12 genčių per dykumingas teritorijas Sinajuje ir Negeve.
Biblija pasakoja apie stebuklingus įvykius kelyje: Dievas praskiria Raudonąją jūrą, leisdamas izraelitams išeiti, Mozė Sinajaus kalne gauna iš jo 10 įsakymų.
Kadangi izraelitams giminingi edomitai ir moabitai neleido jiems kirsti savo teritorijų, izraelitai turėjo migruoti per dykumas į Gileadą ir Bašaną, kur nukariavo 2 kanaanitų karalystes (Sihono ir Ogo).
Vėliau jie pereina Jordaną, pasiekdami Priešjordanę.
Biblijoje aprašomi užkariavimai, kurių metu Izraelitai paima įtvirtintus kanaanitų miestus, tokius kaip Jerichonas, Jeruzalė ir daugybė kitų.
Ši izraelitų migracija nebuvo išskirtinis reiškinys to meto kontekste.
Bronzos amžiaus pabaigoje į Kanaaną migravo ir čia apsigyveno nemažai klajoklių tautų.
Po Kanaano nukariavimo izraelitų kontroliuojamos teritorijos tapo žinomos kaip Izraelio žemė, ir padalintos 12 genčių.
Seniausias dokumentuotas izraelitų buvimo Kanaane patvirtinimas yra 1208 m. pr. Kr. egiptietiška Merenptaho stela, kur pirmą kartą istorijoje minimas izraelitų (ysrjr) etnonimas.
Ankstyvuoju laikotarpiu izraelitų gentis valdė renkami teisėjai, tačiau vėliau Izraelio žemėje gentys konsolidavosi į valstybę, kuri žinoma kaip Izraelio karalystė.
Ją valdė trys karaliai: Saulius, Dovydas ir Saliamonas.
Nė vieno iš jų, kaip ir pačios vieningos karalystės, istoriškumas nėra įrodytas.
Pasak Biblijos, tai buvo ekspansyvi valstybė, kuri kontroliavo teritorijas tarp Viduržemio ir Raudonosios jūrų.
Ji nuolat kariavo su aplinkinėmis tautomis - filistinais, finikiečiais, amonitais, moabitais.
Po Saliamono mirties karalystė suskilo į dvi dalis.
Šiaurinė dalis (Manaseho, Efraimo, Gado, Dano, Ašero, Naftalio, Zebuluno, Reubeno ir Isaharo gentys) su sostine Samarija toliau buvo vadinama Izraeliu, o pietinė dalis (Benjamino, Judo ir Simeono gentys) su sostine Jeruzale buvo vadinama Judėja.
Archeologija patvirtina tik regione egzistavusias dvi atskiras karalystes, pradedant X a. pr. Kr.
Jos yra minimos to meto aplinkinių šalių dokumentuose.
Dažniausiai aplinkinėms tautoms jos buvo žinomos valdančiųjų dinastijų pavadinimu.
Izraelio karalystė vadinta Omrio karalyste (pagal valdančiąją Omritų dinastiją), o Judėjos karalystė - Dovydo karalyste.
Dvi atskiros izraelitų karalystės ilgainiui lėmė skirtingą susiformavusią tapatybę ir papročius.
Joms būdinga ir skirtinga istorija.
720 m. pr. Kr. šiaurinė (Izraelio) karalystė buvo nukariauta Asirų imperijos, o Judėja savo dalinį valstybingumą išsaugojo iki 586 m. pr. Kr., kuomet ją nukariavo Naujoji Babilono karalystė.
Abi imperijos užkariautojos vykdė asimiliacinę politiką ir naudojo ištisų tautų tremtį mažinti etniniams ir kultūriniams skirtumams.
Manoma, kad Asirija ištrėmė didelę dalį Izraelio genčių.
Biblijoje yra minima Reubeno, Gado, Užjordanės Manaseho, Efraimo ir Naftalio genčių deportacija, o Dano, Ašero, Isacharo, Zebuluno ir Piešjordanės Manaseho genčių likimas yra nutylimas.
9 čia gyvenusios gentys ir levitai kartu yra laikomos 10 prarastųjų Izraelio genčių.
Jos niekada negrįžo iš tremties, ir jų likimas nežinomas.
Po Judėjos karalystės nukariavimo, trys vietinės gentys ir Judėjos levitai irgi buvo ištremti.
Taip prasidėjo Babilonijos tremtis.
Jos metu izraelitai išlaikė savo tapatybę, tradicijas, kultūrą.
Tuo metu taip pat nunyko tarpgentiniai skirtumai, konsolidavosi vieninga etninė grupė.
Vėlesniuose šaltiniuose ji jau žinoma kaip Jehudim, t. y. žydai (hebr. יְהוּדִים = Yehudim), pagal buvusios karalystės ir didžiausios genties pavadinimą.
Po Babilono tremties VI a. pr. Kr.
Judaizmas
Judaizmas (lot. iudaismus < iudaicus - 'žydų') - judėjų kultūra ir religija.
Tai viena seniausių, bet vis dar praktikuojama monoteistinė religija.
Judaizmas kitaip vadinamas Toros religija, nes Tora yra visų mokymų mokymas ir praktikos pagrindas.
Tačiau Tora (rašytinė Tora, Tora šebiktav), interpretuojama rabiniškoje tradicijoje (sakytinė Tora, Tora šeb’al-pe).
Tarp Toros priėmimo (tarp V-IV a. pr. Kr. ir II a. pr. Kr.) ir rabiniškojo judaizmo formavimosi pradžios (I m. e. a. pab.) „Izraelio žemėje“ egzistavo daug „judaizmų“, t. y.
Judaizmas suvaidino reikšmingą vaidmenį formuojantis Vakarų filosofijai, kadangi iš jo vystėsi krikščionybė, judaizmas buvo ankstyvosios krikščionybės pamatas.
Rabiniškojo judaizmo ir krikščionybės veikiamas atsirado ir islamas.
Judaizmas pradėjo formuotis senovės Judėjoje (Persų imperijos Jehudo provincijoje VI a. pr. Kr.).
Judaizmo išpažinėjai vadinami judėjais arba žydais.
Ši religija yra paplitusi įvairiose pasaulio šalyse, kur tik gyvenama žydų.
Skaičiuojama, kad tikinčiųjų skaičius - 14-15 mln.
Terminas „judaizmas“ yra kilęs iš senovės graikų kalbos Ioudaismos (Ἰουδαϊσμός) (pats žodis veiksmažodinės kilmės - ἰουδαΐζειν}}, „būti su judėjais, mėgdžioti judėjus“.
Pradinis žodžio šaltinis - hebrajiškas יהודה, Yehudah, reiškiantis „Judėją“.
Iš šio žodžio kilo ir hebrajiškas terminas šiai religijai apibūdinti: יַהֲדוּת, Yahadut.
Terminas Ἰουδαϊσμός pirmąkart pavartotas tuomete graikų kalba užrašytoje Antrojoje makabiejų knygoje II a. pr. Kr.
Tuo metu žodis siejosi su kultūrinės tapatybės ieškojimu ar turėjimu, priešinant su hellenismos, reiškusį graikiškų tradicijų perėmimą, helenizaciją.
Pats žodis Tora reiškia mokymas.
Judaizme yra labai daug įvairių maldų ir palaiminimų.
Įvairias judaizmo kryptis išpažįstantys judėjai meldžiasi vis kitaip, pavyzdžiui, tikintysis gali melstis pagal aškenazių arba pagal sefardų maldaknygę, arba net pagal „Edut HaMizrach“ maldaknygę.
Brit milah - apyvarpės apipjaustymas (tik berniukams), atliekamas aštuntą dieną po gimimo.
Ši tradicija kilusi iš Biblijos ištraukos apie Abraomą - Dievas liepė jam ir jo palikuonims atlikti apipjaustymą kaip ženklą, kad tarp Dievo ir žydų tautos yra sudaryta sandora.
Bar micva - iniciacijos ritualas.
Sulaukęs 13 metų, vaikas pirmą kartą sinagogoje skaito iš Toros ritinio ir tampa vyru.
Šidduch - vedybos, kai judėjas suranda tinkamą judėjų moterį.
Vedybos vyksta remiantis ketubah vedybų susitarimu, nes be vedybų judėjo gyvenimas prarastų prasmę ir džiaugsmą.
Gimus pirmagimiui vaikui, ateina Zeved habat - judėjų vaiko vardo parinkimas.
Kai užauginęs vaikus ir pasenęs judėjas miršta, vaikai aprauda savo tėvą (Aveilut).
Viena svarbiausių judėjų religinio gyvenimo ypatybių - tinkamo maisto įstatymai, vadinami kašrutu (iš hebr. כָּשֵׁר kašer - tinkamas).
Šitie įstatymai remiasi Toroje, Kunigų knygoje 11:1 ir Pakartoto Įstatymo knygoje išdėstytais Mozės įstatymais apie švarius ir nešvarius gyvulius, taip pat ir apie maisto paruošimo būdus (draudžiama kartu valgyti pieno ir mėsos produkuts, negalima maišyti grietinės su mėsa, draudžiama valgyti kiaulieną ir kai kurias kitas mėsos rūšis, negalima gerti ne pagal ritualinius nurodymus paruoštą vyną ir kt.)
Rabinai košerinį maistą laiko sveiku maistu, kurį vartodami judėjai gali išlaikyti savo stiprybę ir sveikatą.
Sukotas - savaitę trunkanti šventė, pradedama švęsti 15 dienų po Naujųjų metų.
Simchat Tora (hebr. שִׂמְחַת תּוֹרָה) - Toros džiaugsmas.
Šventė siejama su savaitine Toros skaitymo tradicija.
Chanuka - švenčiama žiemą, 8-ias dienas.
Žydų pergalės II a. pr. Kr.
Purimas - švenčiama maždaug vasario mėnesį.
Pesachas - judėjų Velykos švenčiamos pavasarį.
Šavuot - judėjų sekminės, švenčiamos vėlyvą pavasarį, praėjus 7 savaitėm po Pesacho.
Pamaldos laikomos sinagogose, jose taip pat skaitomas ir aiškinamas Tanachas.
Ortodoksų judėjų sinagogose vyrai ir moterys sėdi atskirti vieni nuo kitų, tuo tarpu liberaliose sinagogose vyrų ir moterų maldos vietos nėra atskiriamos.
Egzistavo ir egzistuoja daug judaizmo krypčių, savaip aiškinančių tradicijas ir Torą, bet, nepaisant to, išlaikiusių bendrąją nuostatą - Torą kaip viso dvasinio ir praktinio gyvenimo centrą.
Judaizmo pradžia sietina su pranašišku monoteistiniu judėjimu (pradžia nežinoma, bet galima spėti, kad ankstyviausiai galėjo pasireikšti Kanaano krašte Izraelio karalystės sunaikinimo išvakarėse arba netrukus po to VIII a. pr. Kr. pabaigoje, arba Persų imperijos nukariautoje Babilonijoje tarp tremtinių iš 587 m. pr. Kr. sunaikintos Judo karalystės).
Šis monoteistinis judėjimas paskatino autorius (kurie dar vadinami „įkvėptaisiais“) rašyti knygas, kurios įkūnijo šio judėjimo tikėjimus ir mokymus.
Knygos buvo rašomos pasitelkiant įvairios kilmės senovės Artimųjų Rytų, Kanaano krašto legendas, mitus, folklorą, vaizdinius.
Nuo V a. pr. Kr. iki I a. pr. Kr. buvo surašytos ir paskleistos knygos, tapusios judėjiško Šventojo Rašto kanonu, kurio pagrindinė dalis, Tora, buvo priskirta legendinei (ar net mitinei) asmenybei Mozei.
Skirtingi judėjiški judėjimai formavosi, priklausomai nuo skirtingų knygų pritaikymo ir jų interpretacijų.
Kaip ir ankstyvieji antikiniai istorikai, kurie tikriausiai padarė įtaką, Šventojo Rašto knygų autoriai istoriją rašė kaip pasakojimus, galinčius bendruomenei padėti geriau suvokti savo tapatybę, ir būdavo nurodomos įvykių priežastys, tačiau istorija buvo suvokiama ne šiuolaikine prasme: įvykiai pasakojami laikantis teologinių principų, todėl šiandien istorikai Šventojo Rašto knygų nebelaiko patikimu istoriniu šaltiniu.
Rabiniškasis judaizmas, ėmęs formuotis I m. e. a. pabaigoje, susidarė šių knygų interpretacijų (dvasinių ir praktinių) pagrindu, prisitaikant prie naujos situacijos, kai apie 70 m.
Izraelio kilmės žmonės
Izraelis yra daugiakultūrinė šalis, kurioje gyvena įvairių etninių ir religinių grupių atstovai.
Didžioji dalis gyventojų yra žydai, tačiau taip pat gyvena arabai, armėnai, čerkesai ir kitos tautinės mažumos.
Ypač svarbi yra litvakų bendruomenė.
Litvakai - tai žydai, kurių protėviai kilę iš Lietuvos.
Daugelis jų atvyko į Izraelį XX amžiuje, bėgdami nuo persekiojimų Europoje.
Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyveno apie 350 tūkstančių žydų.
Šiuo metu Izraelyje gyvena apie 10% ultraortodoksų (haredžių) judėjų, kurie dalijasi į dvi dalis: hasidus ir litvišus.
Litvišai yra kilę iš Lietuvos ir iki šiol išlaiko savo tradicijas bei kalbą.
Jų pagrindinė religinė mokykla, Panevėžio ješiva, iki karo veikė Panevėžyje, o vėliau buvo perkelta į Izraelį.
Haredžiai dažniausiai vis dar kalba jidiš kalba, kurią iki sovietinės okupacijos vartojo ir Lietuvos žydai.
Jie išlaiko tradicinę aprangą, todėl haredžių rajonai primena XIX amžiaus žydų kvartalus.
Ortodoksų žydai griežtai laikosi šabo įstatymų, todėl penktadienio vakarą ir šeštadienį daugelis parduotuvių, restoranų ir viešojo transporto nedirba.
Tel Avivas yra liberalus miestas, garsėjantis savo naktiniu gyvenimu ir pramogomis.
Mieste gyvena daug homoseksualų, kurie laisvai demonstruoja savo orientaciją.
Jeruzalė, priešingai, yra šventas miestas, turintis didelę religinę ir istorinę reikšmę.
Čia yra daugybė šventų vietų, kurias lanko piligrimai iš viso pasaulio.
Jeruzalė yra padalinta į tris dalis: vakarinę (žydų), rytinę (arabų) ir senąją (biblinį miestą).
Nors Izraelyje saugumo priemonės yra griežtos, miestas laikomas saugiu turistams.
Izraelio kariuomenėje privalo tarnauti visi piliečiai, įskaitant moteris.
Rusakalbiai imigrantai iš buvusios SSRS sudaro didelę dalį Izraelio gyventojų.
Jie dažnai bendrauja tarpusavyje ir išlaiko savo kalbą bei kultūrą.
Anglų kalba šalyje kalba beveik visi, išskyrus senus žmones ir kai kuriuos rusakalbius.
Betliejus - miestas, minimas istorijos šaltiniuose nuo 14 a. pr. Kr.
Čia gimė karalius Dovydas ir Jėzus Kristus.
Beta Israel arba falašos - Etiopijoje gyvenę žydai, kurie daugiausia migravo į Izraelį.
Jų tradicijos skiriasi nuo kitų žydų bendruomenių.
