Mamos yra mūsų gyvenimo šviesa ir stiprybė. Jos mus augina, auklėja, rūpinasi ir besąlygiškai myli. Meilės išraiška mamai gali tapti įvairūs gestai ir veiksmai, tačiau svarbiausia yra nuoširdumas. Maži, bet reikšmingi, jūsų mamai patiksiantys veiksmai gali sukelti didelį džiaugsmą ir parodyti jai, kaip ją mylite. Net ir gyvenant toli nuo mamos, yra daugybė būdų, kaip išreikšti savo meilę.
Mamos diena: kaip parodyti meilę ir dėkingumą
Pavasarį turime daug gražių švenčių, viena jų - Mamos diena. Tai brangiausias žmogus, kuriam norisi įteikti nuoširdžiausias dovanas. Žinoma, geriausia Mamos dienos dovana - tai vaikai ir jų pasakyti sveikinimų žodžiai. Sveikinimai mamai turėtų būti nuoširdūs, parodantys, kaip ją branginate ir mylite. Ši vienintelė diena metuose yra Tavo, Mama. Ačiū už Tavo meilę, stiprybę ir šilumą. Ačiū, kad visada esi mums ir dėl mūsų. Kur aš bebūčiau, Mama, Tu visada šalia. Mama, Tu mane visada mylėjai ir mylėsi! Juos tegali tik mano širdis išplakti. Šie žodžiai, miela mama, Tau. Tu visada esi šalia. Tu palinkėjai gyventi laimingai. Tavo laimė - aš, tavo dukra (sūnus). Tu myli vien todėl, kad aš esu. Dėkoju Tau už suteiktą gyvybę ir didžiulį rūpestį, kuris lydi mane visą gyvenimą.
Būdai, kaip pasakyti mamai apie auklės mirtį
Yra situacijų, kai tenka pasakyti mamai apie netektį. Viena tokių situacijų - auklės mirtis. Tai gali būti labai jautrus ir sudėtingas pokalbis, ypač jei auklė buvo artima šeimos narė. Svarbiausia - pasirinkti tinkamą laiką ir vietą, būti nuoširdžiam ir pasiruošti atsakyti į mamos klausimus.
1. Ranka rašytas laiškas
Vienas iš jautriausių būdų pasakyti mamai, kad ją mylite, yra parašyti laišką. Ranka parašytas laiškas yra labai asmeniškas gestas, kuris leidžia raštu išreikšti tai, ką gali būti sunku pasakyti žodžiu. Laiškas ypač tinka tais atvejais, jei gyvenate toli ir negalite dažnai susitikti. Parašydami laišką, galite atvirai kalbėti apie tai, ką jaučiate ir kokie prisiminimai ar mamos poelgiai jums yra brangiausi.
2. Kalbėti atvirai
Nors laiškai, dovanos ir gražūs gestai yra malonūs, vis dėlto, atvirai pasakyti žodžiai palies kiekvienos mamos širdį. Pasakykite mamai, kad ją mylite, vertinate ir esate dėkingi už viską, ką ji padarė dėl jūsų, jeigu turite tam priežastį - atsiprašykite. Galbūt ji nežino, kaip labai ją vertinate, galvoja, kad nebuvo pakankamai gera mama, kol jūs augote, todėl atviras pokalbis gali būti puikus būdas išsklaidyti jos abejones ir padėkoti už viską. Nepamirškite dažniau sakyti „ačiū“ ir „myliu tave“.
3. Laiko skyrimas ir dėmesys
Mamos dažnai praleidžia daug laiko besirūpindamos kitais ir pamiršta skirti laiko sau. Padėkite jai atsipalaiduoti, suteikdami galimybę pabūti vienai. Tai ypač tinka, jei mama niekada neskiria laiko atostogoms ar savęs lepinimui. Galite perimti jos kurį nors kasdienį rūpestį, kad ji bent šiek tiek atsikvėptų. Puikia dovana gali tapti ir poilsinė kelionė, tačiau stokojant laiko ar mamai nenorint keliauti vienai, galite ją nudžiuginti malonia staigmena.
Laikas - brangus resursas, kurio kiekvienas vis dažniau stokojame, o per skubėjimą ir negalime skirti jo pakankamai. Vienas iš būdų parodyti savo dėmesį ir meilę mamai yra kokybiškas laiko praleidimas kartu su ja, suplanavus jai patiksiančią veiklą. Laikas, praleistas kartu, yra neįkainojamas ir padeda stiprinti ryšį. Suplanuokite ką nors ypatingo, kas leis jums abiem atsipalaiduoti ir mėgautis vienas kito draugija. Galite apsilankyti ten, kur mama svajojo, bet niekada nebuvo, surengti pikniką ar net kartu išmokti kažką naujo, pavyzdžiui, rezervuokite vietą maisto gaminimo pamokoje.
4. Maži, malonūs gestai
Nustebinkite mamą mažais, maloniais gestais. Kartais, net jei gyvenate toli, galite parodyti savo meilę nusiųsdami gėlių, užsakydami jos mėgstamo deserto pristatymą ar el. paštu nusiųsdami bilietus į kiną ar spektaklį. Kai svečiuojatės, galite padėti sutvarkyti namus ar pagaminti vakarienę, pasirūpinti jos augalais ar atlikti kitus smulkius darbus. Meilės rodymas mamai neturi būti sudėtingas ar brangus. Svarbiausia yra nuoširdumas ir dėmesys. Maži gestai, šiltas žodis ar tiesiog praleistas laikas kartu gali padaryti stebuklus.
Auklės svarba šeimoje ir jų atrankos procesas
Yra draugai, yra šeima - o yra draugai, kurie tampa šeima. Klientai džiaugiasi išvengę nesklandumų, sutaupę laiko ir radę savo vaikui šiltą ir nuoširdžią auklę. Tai žmogus, su kuriuo galite dirbti ilgai - tiek, kiek reikia. Ilgiausiai vienoje šeimoje mūsų agentūros auklė dirbo 14 metų.
Itin griežta atranka
Mums svarbiausia - jūsų vaikas. Itin griežta atranka. Statistiškai išsirenkama iš 1-2 auklių. Renkame kaip savo vaikams. Mūsų agentūroje yra nuolatinė duomenų bazė, galimybė konsultuotis su vaikų, raidos ir suaugusiųjų psichologais. Dirbame su patyrusiomis psichologėmis, renkamės profesionales, kurios ne tik specializuojasi klinikinėje psichologijoje, bet ir… turi vaikų. Mums svarbu, kad atrinkti žmonės, kurie ateis dirbti į šeimą, būtų psichiškai stabilūs, jautrūs, kantrūs. Mūsų reikalavimai dideli - atrenkame tas aukles, kurioms tikrai galėtume patikėti savo vaikus.
Patirtis ir akademija
„Mama ir auklė“ agentūrą įkūrėme 2002 m. birželio 3 d. Auklėms iškėlėme pačius griežčiausius reikalavimus, pasirinkome kelių etapų psichologinę atranką - kad maksimaliai sumažintume riziką, atsirandančią priimant į namus ir šeimą naują žmogų, ypač - patikint vaikus. 2003 m. rugpjūčio mėnesį įkūrėme “Mamos ir auklės akademiją” - kad geros auklės padėtų patenkinti ne tik vaiko saugumo, rūpesčio poreikį, bet ir žingeidumą, nepraleisti imliausių lavinimui periodų.
Knyga ir patarimai tėvams
2018 m. leidykla „Alma littera“ išleido Ievos Augustinienės knygą „Kaip pasirinkti auklę“. Į ją surašyta 15 metų auklių atrankų patirtis „Mama ir auklė“ agentūroje: patarimai tėvams - nuo auklės pasirinkimo, vaiko pripratinimo iki tapimo gerais darbdaviais; istorijos apie aukles ir pasakojimai apie auklių agentūros darbą.
Tėvų poreikiai ir auklės samdymas
Tėvai, norėdami suteikti savo vaikams tai, kas geriausia, turi eiti dirbti, turi patys tobulėti, bendrauti ir siekti. Tuomet prireikia auklės (juk šiuolaikiniai seneliai taip pat turi svajonių ir planų į ateitį…). “Mamą ir auklę” sukūrėme, kad padėtume tęsti darbą, kurį pradėjote su tik gimusiu kūdikiu - skirdami dėmesį, rūpestį ir žinias.
Yra šeimų, kurios su parinktomis auklėmis bendrauja iki šiol - net po penkiolikos-šešiolikos metų jas vis dar kviečiasi į gimtadienius ar pabūti su vaikais vakare. Prieš 15 metų Ieva Augustinienė įkūrė agentūrą „Mama ir auklė“. Per tą laiką ji kaupė patirtį, rašė straipsnius apie aukles „Mamos žurnalui“, o šiandien pristato savo knygą, į kurią sugulė įdomiausios istorijos ir patarimai, - „Kaip pasirinkti auklę“.
Kaip pasirinkti auklę: rekomendacijos ir pasitikėjimas
Dažniausiai verslas prasideda nuo asmeninio intereso. Gal agentūrą įkūrėte, nes jūsų šeimai tuo metu reikėjo auklės? Kai registravau agentūrą, mano antrajai dukrytei buvo pusė metų. Su ja visur ir vaikščiojome - savivaldybės darbuotojoms, žinoma, tai atrodė labai linksmai ir neįprastai, tokia „neverslininkiška“ elgsena, o dar ir pavadinimas - „Mama ir auklė“. Ši veikla sujungė daug mano išsilavinimo ir patirties: „Šeimos pedagogo mokyklą“, verslo vadybą, privačią (mamos) patirtį, savo pačios auklių samdymo patirtį, žurnalistės patirtį rašant apie vaikus. Norėjau padėti tokiems tėvams kaip aš - kuriems labai svarbu, su kuo būna jų vaikas, ką jis veikia.
Mūsų darbas - labai greitai, per kelias valandas, kuo geriau pažinti žmogų ir apsispręsti, ar mums pakeliui. Tam naudojamės ištobulinta metodika: anketa (54 klausimai!), pokalbis, psichologiniai testai, dokumentų tikrinimas. Prisistačiusios, pasikalbėjusios apie daugybę dalykų, darbuotojos pasijunta taip gerai pažįstamos, jog… jau nebėra ir ką slėpti. Ima pasakoti apie viską - vyrus, meilužius, nesėkmes ir juokingas istorijas. Mamos ir tėčiai irgi suinteresuoti, kad juos kuo geriau pažinčiau ir parinkčiau „patį tą“ darbuotoją. Labiausiai vertinu tėvų gebėjimą neapsimetinėti, o pasakyti tiesiai šviesiai, kaip yra. Juk skirtingas aukles parinktume šeimai, kuriai nieko tokio, jei kūdikis palaižys vežimo ratą, ir šeimai, kuri dezinfekuoja virtuvės grindis.
Visų pirma kiekvienai mamai reikia klausyti savo širdies balso-jei atėjusi kandidatė į pokalbį dėl auklės kažkaip nelimpa, nepatinka ir pan. tiesiog mandagiai atsisveikinti. O šiaip prieš samdant auklytę patarčiau gauti rekomendacijų iš buvusių šeimų. Priėmus auklytę dirbti, stebėti vaiko elgesį, ir pan.
Aišku, paso ar kito asmens dokumento su nuotrauka kopija reikia pasidaryti, jeigu tai apsoliučiai nepazystamas zmogus. O kodėl neturiu teises? Iš esmės tai ir namų raktų, o tuo labiau vaikų patikėti neturiu teisės... Reikia skirti paranoją nuo atsargumo ir tuo pačiu arkastiskai sakant, nuo optimizmo! Teisiskai turi teise prasyti dokumento, nebent nesutinka pateikti, jeigu taip norit zinoti. O apie moralinę teise taip pat be kalbu... juk patiki žmogui visą savo gyvenimą-namus ir brangiausia turtą-savo vaiką! O jei paliks vaika ir dinks su daiktais, o buvus ja macius 4 kartus ir zinosit tik nuo kurios stoteles pasiimat ) Tai nezinau nezinau...ar asmens dokumento paprasymas labai didele investicija i sauguma!
Filmas "Nesakyk mamai, kad auklė mirė"
Filmas "Nesakyk mamai, kad auklė mirė" (angl. Don't Tell Mom the Babysitter's Dead) - tai komedija, kuri pasirodė 1991 metais ir tapo be galo populiari. Tikrai nesuprantu, kodėl. Ši kino juosta išsiskiria savo unikaliu humoru ir įsimintinais personažais.
Kūrybinė komanda ir aktoriai
Neilas Landau - tolimojo Holivudo guru, dirbantis su CBS, „Warner Bros“, „Disney“, „Paramount“, „Columbia Pictures“, „Sony Pictures Television“. Tarp žymiausių N. Landau darbų - visiems gerai žinomas filmas „Nesakyk mamai, kad auklė mirė“ ar serialas „Melrouzas“. Vieną pagrindinių vaidmenų filme atliko Christina Applegate, kuriai tai buvo vienas didžiausių vaidmenų kine. Jos herojė rūpinosi savo broliais ir seserimis, patirdama įvairių nuotykių. Taip pat filme vaidino Davidas Duchovny ir kiti aktoriai.
Christina Applegate (g. 1971 m. lapkričio 25 d.) - Emmy apdovanojimų laureatė, JAV televizijos ir kino aktorė. Applegate gimė Holivude, Kalifornijoje. Kiti aktoriai: Davidas Duchovny, Joanna Cassidy, Johnas Getzas. Scenarijaus autorius Neilas Landau.
Kūrybinis procesas ir filmo įtaka
Anot paties N. Landau, jis visuomet rašė, nuo kokių aštuonerių metų. Mano tėtis mirė labai staiga, kai man buvo vos šešeri, ir ši skaudi patirtis privertė mane bėgti nuo realybės į... vaizduotę. Taip pradėjau kurti. Sėkmė, kurią atnešė „Nesakyk mamai, kad auklė mirė“, buvo tarsi startas, po kurio aš niekada nenustojau sunkiai dirbti. Po kurio laiko su T. Ison liovėmės kartu dirbti, aš pasukau į televiziją. Neilas Landau teigia, kad istorija turi gimti iš gyvenimo, būti asmeniška. Turi tapti ekspertu to, apie ką rašai. Turi išmanyti istoriją, kurią kuri, geriau nei bet kas kitas.
Filmas pasakoja apie paauglius, kurie lieka be priežiūros vasarai, kai jų auklė netikėtai miršta. Jie nusprendžia nuslėpti šią žinią nuo motinos ir patys tvarkytis su gyvenimu. Filme paliečiamos tokios temos kaip šeimos ryšiai, atsakomybė ir paauglių savarankiškumas. Humoras ir situacijos, į kurias patenka herojai, daro šį filmą įsimintinu.
Filmas „Nesakyk mamai, kad auklė mirė“ tapo klasika ir iki šiol yra mėgstamas žiūrovų. Jis įkvėpė kitus kūrėjus ir paliko ryškų pėdsaką populiariojoje kultūroje.
Christinos Applegate karjera
Christina Applegate savo karjerą pradėjo anksti ir pasiekė didelės sėkmės. Ji vaidino ne tik kine, bet ir televizijoje bei teatre. Jos vaidmuo seriale „Vedęs ir turi vaikų“ (angl. Married... with Children) taip pat buvo labai sėkmingas. Svarbiausi Christinos Applegate vaidmenys: Kelly Bundy seriale "Vedęs ir turi vaikų", Sue Ellen Crandell filme "Nesakyk mamai, kad auklė mirė", Jesse seriale "Jesse".
Pokalbiai su vaikais apie mirtį ir netektį
Ar pasakyti savo vaikui, kad sunkiai sergu ir ilgai negyvensiu? Kaip vaikus veikia mirties artumas ir pokalbiai apie žmogiškąjį laikinumą? Mirties akivaizdoje kartais pasimetame, pritrūkstame žodžių ir tai - labai natūralu. Su egzistenciniais klausimais darbinėje praktikoje kasdien susiduriančios psichologė Vaida Gabė ir gydytoja psichiatrė dr. Giedrė Bulotienė dalijasi patarimais.
Kaip pranešti vaikui apie netektį ar ligą
Dažnai į jus kreipiasi tėvai, prašydami patarti, kaip vaikui pranešti apie artimojo netektį ar sunkią savo ligą. Ką jūs jiems sakote? Vaida Gabė: Kai šeimoje ištinka netektis, labai sunku greitai susiorientuoti ir priimti tinkamą sprendimą. Sakykime, kad mirė vaiko mama ir tėtis skambina į „Tėvų liniją“ paklausti, kaip dabar apie tai pranešti vaikui. Akivaizdu, kad tėtis tuo metu pats turi labai daug jausmų. Mes pradedame pokalbį su juo nuo to, kaip svarbu, jog suaugęs prieš kalbėdamasis su vaiku būtų pakankamai nusiraminęs. Jeigu suaugęs jaučia, jog jam yra per sudėtinga, visiškai normalu paprašyti, kad apie netektį vaikui praneštų kitas artimasis. Dr. Giedrė Bulotienė: Onkologine liga sergančios mamos dažnai skambina paklausti, ar pasakyti apie tai vaikams. Dažnai jos nesako iš karto, ypač daug abejonių kyla, kai vaikai yra maži. Mano patarimas visada būna toks: pasakyti būtina. Kalbėti apie tai reikia natūraliai, palengva. Papasakoti savo vaikui, kad mano emocijos gali būti visokios: kad galiu kartais verkti, o jeigu būsiu pikta, tai ne ant tavęs, o ant pačios ligos. Mes tarsi galvojame, kad vaikai maži, nesupranta. Bet jie labai supranta. Jei šeimoje nekalbama apie tokius svarbius dalykus, ore tvyros įtampa, neaiškumas, kuriuos vaikas jaus ir jam gali pradėti kilti nerimas, baisūs vaizdiniai. Labai dažnai tie vaikai ar paaugliai pasirodo brandesni, nei mama ar tėtis galvojo.
Daug šeimų, kuriose seneliai serga, o vaikas to nežino, todėl mirtis jam būna netikėta. Nekalbėdami mes darome žalą visiems vaikams. Ne tik jiems, bet ir tiems artimiesiems, kurie serga. Tiek senesniam žmogui, tiek vaikui tai yra skriauda - jie praranda laiką, bendravimo galimybes, gal jie galėtų turėti gerą ryšį, kažką perduoti vienas kitam. Kai vaikas labai mažas, galima su juo bendrauti per piešinius, per žaidimą. Jis jaučia daug emocijų, kurias jam reikia padėti išreikšti.
Emocinis saugumas ir susitaikymas
Turbūt nėra lengva pasirūpinti savo vaiko reakcija ir jo emociniu saugumu tuo momentu, kai ir pačiam labai baisu. Dr. Giedrė Bulotienė: Labai teisinga mintis. Iš tiesų, sunku yra atjausti, padėti vaikui, kai pačiam reikia atjautos. Emocijos, matote, labai persiduoda vaikui. Vaikas yra mamos jausmų sistemos dalis. Jeigu mama bus nepasiruošusi, liūdnos būsenos, tą vaikas perims. Kai mama pati jau būna susitaikymo stadijoje, gali ramiai apie tai kalbėti, jos ramybė vaiką veiks raminamai, duos užtikrintumo. Labai daug pacientų sutinku, kurie yra susitaikę su liga ir net sakyčiau turi tokį filosofinį žvilgsnį. Mato visai kitus prioritetus, jiems svarbios kitos vertybės ir būdamas šalia jų tam tikra prasme gali jausti stiprybę. Tą perdavus vaikui, jis gali nebijoti mirties ateityje. Neturime bandyti dirbtinai maskuoti emocijų, nereikia bijoti savo jausmų. Jeigu liūdna, galima apsiverkti ir tai irgi yra normalu. Vaida Gabė: Noriu užakcentuoti, kad neturime bandyti dirbtinai maskuoti emocijų, nereikia bijoti savo jausmų. Jeigu liūdna, galima apsiverkti ir tai irgi yra normalu. Taip vaikui parodome, kad visos emocijos yra tinkamos ir priimtinos. Labai svarbu tiesus ir atviras komunikavimas su vaikais. Jei norite pranešti vaikui apie artimojo mirtį, svarbu nevartoti žodžių „užmigo“, „išėjo“ ar „sėdi ant debesies“, nes tai vaikui sukelia mintį, kad gal kažkaip galima iš ten sugrįžti, dar pakeisti.
Pokalbiai apie mirtį ir jos suvokimą
Dalis tėvų vengia arba net nepagalvoja savo vaikus supažindinti su žmogaus laikinumo faktu. Galbūt dėl to, kad ir patiems nejauku apie tai mąstyti. Ar reikia su vaikais apie mirtį kalbėtis? Dr. Giedrė Bulotienė: Vaikui, be abejo, tai yra naudinga. Geriausia leisti vaikui vesti pokalbį apie tai, kas jam įdomu, kas jam neaišku. Žvilgsnis į vaiką turi būti kaip į suaugusįjį, bet suprantant, kad jis gali kažko nežinoti. Yra visuomenėje ta baimė kalbėtis apie mirtį, bet užtai čia reikia sąmoningo žingsnio norint išdrįsti. Ką jau čia kalbėti apie vaikus - net gydytojai šios temos vengia. Dažnai man tenka paraginti kolegas aptarti tai su pacientais. Vengia ir mirštančiųjų artimieji - gink dieve nenori kalbėti apie ligą. Nors kaip tik yra įrodyta, kad sergančiajam nuo to palengvėja. Jei norite pranešti vaikui apie artimojo mirtį, svarbu nevartoti žodžių „užmigo“, „išėjo“ ar „sėdi ant debesies“. Vaida Gabė: Aš pritarčiau, kad reikia vaikus supažindinti, neslėpti, nevengti mirties temos. Jeigu vyksta laidotuvės, nusiveskite vaiką. Dažnu atveju jo tai negąsdina, bet svarbu, kad šalia būtų suaugęs, kuris galėtų sureaguoti, jei vaikui kiltų klausimų, jei būtų neramu. Svarbu nepalikti jo vieno. Vyresniam galima paaiškinti, ko laidotuvėse tikėtis, kad žmonės ateis atsisveikinti, kad jie liūdės ir tai yra normalu. Augintinio mirtis - puiki proga mokytis atsisveikinti, išgyventi netektį, pasikalbėti apie mirtį. Tikrai netinka augintinį paslapčia į dėžutę padėjus išmesti, reiktų surengti ritualą. Ta pati Lapkričio 1-oji tinkamas laikas vaiko paklausti, ką jis mano apie mirtį, ką jis žino. Normalu suaugusiems nežinoti atsakymų į visus klausimus. Tikrai drąsiai galima vaikams sakyti: „Labai įdomus klausimas, bet aš nežinau, galime pasvarstyti, pagalvoti, aš manau taip, o ką tu manai?“ Mes taip ir vaikui atveriame galėjimą nežinoti ar kažko nesuprasti. Suaugęs, kuris inicijuoja pokalbį, parodo, kad ta tema yra galima.
Yra žmonių, kurių kasdienis darbas - būti šalia mirties (balzamuotojai, teismo medicinos ekspertai, laidotuvių verslininkai ir kt.). Jų vaikai ankstyvame amžiuje turi galimybę tėvų darbe pamatyti mirusį kūną ar atsegti lavonmaišį. Jiems ši patirtis yra visiškai normali. Kita vertus, dalis tėvų yra įsitikinę, kad vaikų nedera vestis ne tik į laidotuves, bet ir į lėlių spektaklį apie mirtį. Dr. Giedrė Bulotienė: Taip, tai yra du kraštutinumai. Bet natūralesnis būtų, kai neslepiama. Kai leidžia dalyvauti procese, kuriame dalyvauja tėvai. Vaikas perima iš šeimos tradicijas, požiūrį, atmosferą. Ir aš tikrai įsivaizduoju, kad tam balzamuotojui tai yra tiesiog kasdienybė. Kokia bebūtų išskirtinė tėvų profesija, vaikui ji tokia neatrodys, darbas bus priimamas labai natūraliai. Bet nebijoti negyvo žmogaus neužtenka. Turi būti ir suvokimas mirties, tai yra pokalbis, kuriame vaikas būtų tinkamai paruoštas. Ypač per meninę formą (knygą ar spektaklį) vaiką galima pasiekti ir tą pokalbį išvystyti. Tai yra proga atsakyti į klausimus, pakalbėti, kaip sukasi gyvybės ratas. Jeigu šeima vaikšto į spektaklius, bet staiga nesiveda vaiko į spektaklį apie mirtį, man tai atrodo kaip bandymas atriboti vaiką nuo realaus gyvenimo, tam tikras jo galimybių siaurinimas. Vaida Gabė: Jeigu mes paskaitytume lietuvių liaudies pasakas, ten daug mirties: raganos smegenys ištaškytos ant sniego, nužudytas šuniukas ir pan. Vaikams tai skamba kitaip nei mums. Pasakos yra tam, kad susidurtume su tam tikru išgyvenimu, patirtume jį, jose slypi simbolinė reikšmė. Jeigu mama nusives vaiką į spektaklį apie mirtį, tai niekuo nesiskirs nuo pasakos. Svarbu yra prisiminti, kad skirtingo amžiaus vaikai viską supranta skirtingame lygmenyje. Iki ketverių, penkerių metų vaikai nesupranta mirties kaip baigtinio proceso, jiems nėra visiškai aišku, kas čia vyksta. Vėlesniame amžiuje vaikui atsiranda įvairių baimių. Jausmų čia gali kilti visokių, todėl reikia būti pasiruošus visokioms reakcijoms. Geras patarimas tėvams yra sekti paskui vaiką. Jei kilo klausimas, tai tikrai reikia jį priimti, pasidomėti, iš kur jis kilo (gal kažką vaikas sužinojo, gal aplinkoje kažkas atsitiko). Nepulti atsakinėti, aiškinti savo tiesų, bet pirmiausia paklausti: „O ką apie tai tu jau žinai?“ Susidūrimas su netektimi yra labai svarbi, natūrali gyvenimo dalis. Visos pradžios mūsų gyvenime turi pabaigą, mes visada einame link kažkokio atsisveikinimo. Tvarkytis sudėtingose situacijose yra išmokstama, mes to mokomės nuolatos.
Tinklalaidė 020: Kaip kalbėti su vaikais apie karą ir mirtį. Pokalbis su Renata Cikanaite
