Vaikų auklėjimas - tai viena svarbiausių ir daugiausia dėmesio sulaukiančių temų. Neretai aplinkoje girdime daugybę patarimų, kaip auklėti vaikus, ką daryti ir ko vengti. Mus moko tėvai, kaimynai, draugai, įvairios televizijos žvaigždės, straipsniai ir daugybė kitų šaltinių. Visgi, auklėti mažuosius gali būti nelengva, ypač jei tai pirmagimis. Dažnai net kasdieniai iššūkiai tėveliams gali tapti tikru galvos skausmu. Egzistuoja daugybė patarimų, kaip auklėti vaikus, todėl šio proceso bijoti nereikėtų.
Šiandien vaikų auklėjimas plačiai aptariamas įvairiose medijose: knygose, straipsniuose, žurnaluose, internetiniuose portaluose, kursuose ir mokymuose, konsultacijų su psichologais ir kitais vaikų specialistais metu ar net bendruomenėse. Knygos, tokios kaip „Kaip užauginti žmogų“, „Penkios vaikų meilės kalbos“, „Itin jautrus vaikas“, „Auklėjimas be dramų“ - tai tik keli pavadinimai, kuriuos rekomenduoja ekspertai ir tėveliai. Vaikų auklėjimas aprašomas ir įvairiuose straipsniuose, žurnaluose bei interneto platybėse - tai dažnai trumpesnės apimties tekstai su koncentruota informacija, tinkami skubantiems.
Pasaulyje egzistuoja daugybė vaikų raidos ir auginimo ekspertų, mokslininkų, profesionalių lektorių, kurie mielai dalinasi savo patirtimi įvairiuose mokymuose. Vaikų auklėjimas yra itin svarbus, nes jo metu formuojamas požiūris į įvairius dalykus ir vertybės. Kartais patiems įveikti šią užduotį gali būti sunku. Dar vienas puikus būdas pasisemti praktinių žinių - įvairios bendruomenės. Tiek internete, tiek įvairiuose miestuose egzistuoja tėvų klubai ar sambūriai, kuriuose galima ne tik smagiai praleisti laiką, bet ir gauti daugybę patarimų.
Auklėjimo būdų įvairovė
Vaikų auklėjimas nebūtinai turi remtis vienos tautos patirtimi. Pasaulyje egzistuojant daugybei religijų, tikėjimų, įsitikinimų, požiūrių, nuomonių, įpročių ir papročių, yra ir daugybė skirtingų auklėjimo būdų. Skirtingose tautose formuojasi specifiniai, tik tai šaliai ar tautai būdingi auklėjimo principai.
Žydų auklėjimo ypatumai
Šmaikštaujama, kad auklėjant vaikus remiantis žydiškuoju principu, galima užauginti genijus ir milijonierius. Žydai siekia auginti savimi pasitikinčią, įvairiapusę, stiprią ir protingą asmenybę, kuri būtų lanksti ir mokėtų priimti sprendimus. Šios tautos tėvai niekada neskirsto savo vaikų - juos myli ir lepina vienodai. Nors siekiama sukurti kuo daugiau laisvės bręstančiam žmogui, galioja giežta disciplina. Tinkamam vaikų ugdymui labai svarbus ir tinkamas tėvų elgesys; žydai visada tęsi savo vaikams duotus pažadus ir atlieka savo pareigas. Individualumas žydų auklėjime užima svarbiausią vietą. Be to, šios tautos vaikų tėvai yra be galo atsidavę, mylintys ir besąlygiškai patenkinti kiekvienu vaiku. Jie niekada nesakys, kad jų vaikas yra blogas, jie visada giria savo vaikus, o šiems padarius kažką tikrai blogo, švelniai paklaus, kodėl toks geras vaikas iškrėtė tokią kvailystę. Nors žydai suteikia savo vaikams didelę laisvę, jie taip pat moko priimti visą atsakomybę už savo veiksmus.
Japonų auklėjimo etapai
Japonų vaikų auklėjimą galima suskirstyti į tris didesnius etapus. Vaikai iki 5-erių metų čia auginami kaip karaliai - jiems leidžiama viskas, jie lepimi ir daro, ką nori. Vos išaušus 5-ajam gimtadieniui, viskas pasikeičia: nuo 5-erių iki maždaug 15 metų vaikai auklėjami itin griežtai, kai kurie šį laikotarpį vadina vergo laikotarpiu. Šiame amžiaus tarpsnyje vaikui priskiriamos griežtos taisyklės, prievolės ir pareigos. Maždaug nuo 15-os metų su vaiku elgiamasi kaip su suaugusiu, o tokio amžiaus ir vyresnis vaikas jau žino savo prievoles ir paklūsta taisyklėms. Įdomu tai, kad nuo seno japonų šeimos modelis yra tėvas, motina ir du vaikai. Vyriausias vaikas visuomet išskiriamas - jis laikomas sosto įpėdiniu, turi daugiau teisių, bet ir daugiau pareigų. Vaikų skirtį fiksuoja net ir kalba - japonų kalboje nėra žodžių „brolis“ ir „sesuo“, jie turi žodžius, reiškiančius vyresnįjį brolį, jaunesnįjį brolį, vyresniąją seserį ir jaunesniąją seserį.
Danų auklėjimo principai
Danai laikomi vienais laimingiausių žmonių, o toks požiūris į gyvenimą pradedamas formuoti dar vaikystėje. Daniškas auklėjimas prasideda nuo žaidimo, tad nenuostabu, kad ši šalis pirmauja vidaus ir lauko žaidimų gamyboje. Jei pasigilinsite į skandinaviškas pasakas, filmus, knygas, pastebėsite skirtumą nuo europietiškųjų - čia nebūtinai viskas pasibaigia ilgai ir laimingai. Manoma, kad kalbėjimas apie tikras patirtis, net ir nemalonias, ugdo autentiškus piliečius, kurie išmoksta lengviau įveikti sunkumus. Dar vienas dalykas, dėl ko danai užauga laimingesni, yra nuo vaikystės skiepijamas realistiškas optimizmas - taip auklėjami vaikai net ir nemaloniausiose situacijose geba įžvelgti privalumus. Empatija - dar vienas dalykas, ko Danijoje itin anksti pradedami mokyti vaikai. Atjauta, atvirumas, emocinis raštingumas vaikams padeda augti be baimių pasirodyti pažeidžiamiems, suprasti ne tik savo, bet ir aplinkinių emocijas ir poreikius. Jau dvidešimt metų, kaip Danijoje uždraustos fizinės bausmės vaikams.
Prancūzų auklėjimo paslaptys
Itin mandagūs, paklusnūs ir savarankiški prancūziukai žavi ne vienos tautos tėvus. Prancūzai mažylius labai anksti išmoko, kad tėvai yra absoliutus autoritetas, o jų nustatytos taisyklės negali būti laužomos. Tėvai nesitaria su vaikais, neatsiklausia jų nuomonės, netaiko išlygų. Nors iš pirmo žvilgsnio tokie tėvai turėtų būti itin griežti, jie geba išlaikyti draugišką toną ir besąlygišką meilę. Susilaukę vaikų prancūzai nenustoja siekti karjeros, nepaleidžia hobių ir neapleidžia draugų bei artimųjų. Vaikų gimimas jų neuždaro namuose, neapriboja. Prancūzės, priešingai nei įprasta, nepuola prie vaiko vos jam pravirkus, jos linkusios palaukti ir leisti jam nusiraminti pačiam - taip mažyliai mokomi savarankiškumo. Prancūzų vaikai itin anksti pradedami mokyti gražių manierų ir etiketo. Nuo pat mažumės jie sodinami prie bendro stalo ir mokomi naudotis įrankiais, gražiai elgtis.
Kraštutinumai auklėjime: griežtumas ir nuolaidžiavimas
Kad ir kiek pasaulyje egzistuotų įvairiausių vaikų auklėjimo teorijų, nebūtinai visos jos tiks kiekvienai atžalai. Visi vaikai yra skirtingi, jų poreikiai nėra vienodi, tad ir ne visada vienodos auklėjimo praktikos suveiks visiems vaikams. Auklėjant vaikus neturėtume pamiršti, kad vien drausminimu ar bausmėmis jų neužauginsime. Tam, kad vaikas užaugtų puikiu piliečiu, reikia daug dėmesio skirti ir socialinių įgūdžių lavinimui. Kalbėkite su vaiku, mokykite jį užsiimdami viena iš jo mėgstamų veiklų ar susiraskite bendrą hobį.
Istorija pasakoja apie tėvą, kuris nepaprastai žiauriai elgdavosi su savo vaikais. Jis turėjo iš storos odos išrėžtą diržą, kuriuo kasdien mušdavo kelis iš savo dešimties vaikų. Viena duktė, kurią tėvas mušė diržu, mirė vos 18 metų nuo džiovos. Vienas iš berniukų vėliau tapo garsiu arkliavagiu. Tai patvirtina, kad žiaurumas vaikų atžvilgiu gali turėti logiškų ir tragiškų pasekmių.
Kita vertus, žinome nesuskaičiuojamą daugybę pavyzdžių, kai vaikų gyvenimą sužlugdo ir sugriauna per daug nuolaidūs, neišprusę, silpni tėvai. Klasikinis pavyzdys - Absalomo, trečiojo Dovydo sūnaus, istorija. Absalomą, reto grožio vaiką, nuo mažiausių dienų lepino jo nuolaidūs tėvai. Jis žengė saulėtu taku, skindamas viliojančius geismų vaisius ir gardžiuodamasis jais iki soties. Jis buvo išlepintas vaikas, įpratęs visuomet elgtis savaip, tuo tarpu jo mylintis tėvas buvo beveik aklas jo ydoms iki pat paskutinės minutės. Dovydas, nepaisant savo dorybių, buvo per daug švelnus tėvas. Jaunuolis niekada nepatyrė griežtos disciplinos, suvaržymų, apsimarinimo ir susivaldymo - esminių dalykų tvirto ir dorybingo charakterio formavime.
Taigi, štai du kraštutinumų auklėjant savo atžalas pavyzdžiai - žiauraus griežtos drausmės šalininko ir lepinančio savo vaikus, per daug nuolaidaus tėvo atvejai. Tarp šių dviejų kraštutinumų egzistuoja begalinės kombinacijos.
Disciplina ir bausmė: skirtumai ir tikslai
Ankstesniais laikais vaikai buvo laikomi tėvų nuosavybe, su jais tėvai galėjo elgtis kaip nori. Spartiečiai išsigimusius ar nenorimus vaikus palikdavo kalnuose mirti. Pagoniškoje Romoje gyvavo paprotys palikti nepageidaujamus kūdikius gatvėje. Išplitus krikščionybei, ši nuostata pasikeitė. Pasaulio Išganytojas priminė, kad vaikai irgi turi teises. Nuo pat krikščionybės aušros Bažnyčia darė viską, ką galėjo, kad paremtų įstatymus, užtikrinančius fundamentalias tėvų ir jų vaikų teises.
Šiandien nėra tokios profesijos pasaulyje, kurią žmonės pasirenka taip menkai pasiruošę, kaip šeima. Kad taptų daktaru, žmogus turi praleisti kartais net iki 14 metų studijuodamas ir praktikuodamasis. Tačiau du jauni žmonės, besiruošiantys susituokti, dažnai skuba prie altoriaus, tikėdamiesi, kad žinojimas, kaip tinkamai auginti vaikus, jiems bus stebuklingai įkvėptas arba kad užteks vien paprasto instinkto.
Labai svarbu atskirti discipliną nuo bausmės. Disciplina yra lavinimas, kuris koreguoja, praturtina, sustiprina ir patobulina; tuo tarpu bausmė yra pažeidėjo nubaudimas siekiant atpildo. Taigi, bausmės tikslas yra sukelti pažeidėjui skausmą už padarytą blogį, o disciplina turėtų būti savivertės ir savikontrolės vystymas. Jei tai turėsime galvoje, vaikai bus rečiau beprasmiškai mušami.
Vaikams reikia taisyklių ir jie nori joms paklusti. Jiems reikia žinoti, kas yra bloga ir kas yra gera, kaip daryti viena ar kita. Jiems reikia švelnaus tėvų patarimo. Jei užkraunate bereikalingą naštą mažų vaikų atminčiai ir tikitės iš jų savarankiško mąstymo susidūrus su sudėtingomis problemomis - reikalaujate neįmanomo. Jiems trūksta teisingo nusistatymo, informacijos bei patirties. Jiems reikia vadovauti tokiose srityse kaip maistas, miegas ir bendra sveikatos priežiūra.
Išlaikyti discipliną bus lengviau, jei prieš aiškindami vaikui, ko iš jo norite, žiūrėsite, kad vaikas būtų fiziškai pasiruošęs ir kad būtumėte patraukę visą vaiko dėmesį. Atsižvelkite į vaiko natūralų lėtumą. Kalbėkite aiškiai ir lėtai, kartokite, aiškinkite ir įrodykite. Padarykite paklusnumą kiek įmanoma malonesnį ir pabandykite suprasti, kad tai, kas atrodo atviras nepaklusnumas, yra paprasčiausia reakcija į kažką mažiau įdomaus ar mažiau suprantamo nei veikla, į kurią vaikas yra įsitraukęs tuo metu, kai buvo duotas įsakymas. Jei vaikas atkreipė dėmesį į jūsų reikalavimą ir atliko tai, ko buvo prašomas, nepamirškite parodyti jam savo pasitenkinimo. O pirmiausia, būkite nuoseklūs reikalaudami. Jei prinešti smėlio į namus pirmadienį yra tabu, to neturėtų būti leidžiama ir trečiadieniais bei penktadieniais. Nepastovumas sugriauna discipliną!
Labai svarbu yra tėvų sutarimas disciplinos dalykuose. Jei vienas iš tėvų ką nors paliepia, antra pusė turi šiam paliepimui pritarti. Geriausi šiuolaikiniai specialistai mano, kad fizinės bausmės - pvz., pliaukštelėjimas per rankas ar per užpakalį - gali būti skirtos vaikams, nesuprantantiems paaiškinimų. Jos niekada neturi būti vykdomos iš keršto. Baudžiama gali būti vien tik dėl blogo elgesio, kuriam mes norime užkirsti kelią, bet jokiu būdu ne gero paskatinimui. Daugelis tėvų pasiekia gerų rezultatų izoliuodami ar ignoruodami kaltininką. Kiti panašaus efekto sulaukia sulaikydami malonumus. Kitaip tariant, vaikai reaguoja skirtingai, ir galima išbandyti skirtingus metodus, kol atsirinksime geriausią. Jei baudžiate, bauskite tam, kad ištaisytumėte kaltę, o ne tam, kad suvestumėte sąskaitas su vaiku.
Pagyrimas kaip auklėjimo priemonė
Pagyrimas yra didžiulė jėga vaikų auklėjime. Vienas nuoširdaus pagyrimo sakinys yra vertesnis už toną barimo. Svarbu rūpintis gerais vaikų atliktais darbais, o ne tik blogais.
Žymus dailininkas Benjaminas Westas, kurio piešiniai kabo daugelyje pasaulio meno muziejų, kartą pasakė, kad jį dailininku padarė motinos bučinys. Kai ji pamatė pirmuosius jo vaikiškus eskizus, ji pagyrė juos. Jei ji būtų buvusi mažiau protinga, ji būtų galėjusi pasakyti: „Kvailas vaike, nešvaistyk laiko veltui ir neterliok kambario tokiomis nesąmonėmis“, ir kokios tragiškos būtų tokių žodžių pasekmės.
Tėvų sutarimas ir kompromisai
Auklėjant vaikus, labai svarbu, kad tėvai sutartų dėl pagrindinių principų ir laikytųsi bendros linijos. Jei tėvai taiko skirtingas elgesio normas, vaikas gali patirti vidinį konfliktą.
Jei tėvai nesutaria dėl vaikų auklėjimo, svarbu: nustoti nervintis ir siekti savo tiesos, pripažinti, kad antroji pusė turi teisę turėti kitokią nuomonę, džiaugtis, kad vaikas auga tolerantiškas įvairiam pasauliui, nesiaiškinti santykių vaikui girdint, paskirti laiką pokalbiui ir aptarti nesutarimus, įvardinti tai, dėl ko sutariama, išsakyti savo viltis ir reikalavimus, priimti antrosios pusės reikalavimus, pasižadėti, kad vienas iš tėvų tylės, jei nepritars kito sprendimui, modeliuoti, kokį žmogų norima užauginti, ieškoti informacijos ir literatūros konkrečiu klausimu.
Jei atsitinka taip, kad vienas iš Jūsų kažką (ne)leidžia, o kitas nepritaria, derėtų patylėti ir viską išsiaiškinti vėliau, vaikui negirdint. Visų pirma, dėl tarpusavio santykių, visų antra, dėl vaiko. Mažieji velniūkščiai greit viską pastebi ir įgunda gudrauti. Mama neleido, eina pas kitą tėvą kaulyti. Ir gauna! Ir tai yra pasekmė to, kad tėvai garsiai vaikui girdint vienas kito auklėjimo metodus peikia. Taip vaikas gerbs abu tėvus.
Ką daryti tėvams, kai jų vaiką ištinka emocinis priepuolis?
Tėvų teisės bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime yra lygios. Dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos tėvai turėtų susitarti tarpusavyje. Su vaiku gyvenantis tėvas (motina) turėtų užtikrinti maksimalias galimybes kartu negyvenančiam tėvui ar motinai bendrauti su vaiku ir jį auklėti. Tėvų bendravimui su vaiku kliudyti yra draudžiama, išskyrus tuos atvejus, kai bendravimas tampa pavojingu vaiko interesams.
Tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant, įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais.
