Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, viena ryškiausių Lietuvos kultūros asmenybių, gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Senojoje Varėnoje, muziko - vargonininko Konstantino ir Adėlės Marijos Magdalenos Čiulionių šeimoje. Nors gimė Varėnoje, didžioji dalis jo vaikystės ir jaunystės prabėgo Druskininkuose, kur tėvas dirbo vargonininku. Jau nuo mažens atsiskleidė neeiliniai jo muzikiniai gebėjimai: penkerių metų jis išmoko skambinti fortepijonu iš klausos, o septynerių - skaityti natas. Tėvo pavadavimas mišiose vargonuojant ir namų darbai grojant pianinu liudijo jo ankstyvą talentą.
Mokslų kelias vedė Mikalojų Konstantiną per įvairius Lietuvos miestus ir mokymo įstaigas. 1885 m. baigęs liaudies mokyklą Druskininkuose, 1889-1891 m. mokėsi Plungės dvaro orkestro mokykloje, kur įgijo muzikos teorijos pagrindus ir grojo fleita kunigaikščio Mykolo Oginskio orkestre. 1894-1899 m., kunigaikščio finansuojamas, studijavo Varšuvos muzikos institute, o 1901-1902 m. tobulinosi kompozicijos ir kontrapunkto srityse Leipcigo konservatorijoje, kur gilinosi į žymiausių XIX a. kompozitorių kūrybą.
Nors Čiurlionis pradėjo savo karjerą kaip kompozitorius, jo kūrybinis polėkis neapsiribojo vien muzika. Dar studijų metais, ypač Leipcige, pradėjo rimtai domėtis dailės pasauliu. 1902 m. grįžęs į Varšuvą, jis įstojo į piešimo ir dailės mokyklas, kur siekė įgyti tapybos įgūdžių. Nors vėliau jis išsakė nusivylimą akademinio kurso programa, šis laikotarpis žymėjo jo kryptingą pasinėrimą į vizualiuosius menus.
Čiurlionio gyvenimas ir kūryba buvo neatsiejamai susiję su Lietuvos tautiniu atgimimu. 1905-1906 m. vadovavo Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos chorui, o grįžęs į gimtinę aktyviai rinko ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas. Nuo 1907 m. Čiurlionis su pertraukomis gyveno Vilniuje, kur aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Jis buvo vienas iš Lietuvių dailės draugijos steigėjų, vadovavo jos veiklai, organizavo parodas ir chorų veiklą. Vilniuje jis vadovavo „Vilniaus kanklių“ chorui, jam kūrė originalius kūrinius ir liaudies dainų apdirbimus. Taip pat koncertavo kaip pianistas ir dirigentas, rašė straipsnius apie dailę ir muziką.
Nuo 1908 m. Čiurlionis vis aktyviau bendradarbiavo su Rusų dailininkų sąjungos nariais Sankt Peterburge, dalyvavo jų ir Vilniaus dailininkų draugijos parodose. Nors Sankt Peterburgas atvėrė naujas galimybes, menininkas susidūrė su sunkumais, ieškodamas tinkamų sąlygų savo kūrybai. 1909 m. grįžęs į Lietuvą, netrukus vėl išvyko į Sankt Peterburgą, kur jį ištiko nervinis priepuolis. Vėliau gydėsi Druskininkuose ir Lenkijoje, Pustelnike.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis mirė 1911 m. balandžio 10 d. Lenkijoje, Pustelnike, būdamas vos 35 metų. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse, Literatų kalnelyje. Jo antkapinį paminklą sukūrė skulptorius Juozas Zikaras, kurio formos asocijuojasi su paties Čiurlionio dailės kūrinių motyvais.
Kūrybos bruožai ir palikimas
Čiurlionio kūryba pasižymi išskirtiniu novatoriškumu ir universalumu, sujungiant muzikos ir dailės pasaulius. Jo dailės palikimą sudaro tapybos (pastele, tempera), grafikos (fluorofortų, piešinių tušu, pieštuku) kūriniai, plakatai ir knygų viršeliai. Ypač reikšmingi jo tapybos darbai, tokie kaip sonatos: „Saulės sonata“, „Pavasario sonata“, „Žalčio sonata“, „Vasaros sonata“, „Jūros sonata“, „Žvaigždžių sonata“, „Piramidžių sonata“. Šiuose paveiksluose Čiurlionis atskleidė savitą dvasingą kosmoso, gamtos ir žmogaus būties vienovę, pranokdamas to meto meninius siekius.
Muzikinį palikimą sudaro simfoninė, chorinė ir fortepijoninė muzika. Simfoninės poemos „Miške“ (1901) ir „Jūra“ (1903-07) pasižymi vėlyvojo romantizmo bruožais ir savitais konceptualiais sprendimais. Jo chorinė bažnytinė muzika remiasi klasikos tradicijomis, tačiau turi ir romantiškų bruožų. Gausiausia ir originaliausia yra jo fortepijoninė kūryba, kurioje vyrauja preliudai ir pjesės, pasižymintys ekspresyviomis harmonijomis ir savita kontrapunktine faktūra.
Čiurlionio literatūros kūrinių išliko nedaug, tačiau jo laiškai, ypač skirti žmonai Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei, yra vertingi ne tik kaip asmeniniai dokumentai, bet ir kaip poetinės impresijos bei kūrybos komentarai. Jis taip pat rašė meno eseistiką, pabrėždamas lietuvių profesionaliojo meno ryšį su tautinėmis tradicijomis.
| Mokymosi vieta | Periodas | Specialybė |
|---|---|---|
| Plungės dvaro orkestro mokykla | 1889-1891 m. | Muzika |
| Varšuvos muzikos institutas | 1894-1899 m. | Fortepijonas, kompozicija |
| Leipcigo konservatorija | 1901-1902 m. | Kompozicija, kontrapunktas |
| Varšuvos piešimo mokykla | 1902 m. | Piešimas |
| Varšuvos dailės mokykla | 1903 m. | Piešimas, tapyba |
Šiandien M. K. Čiurlionio atminimą saugo Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus Kaune, jo gimtieji namai Druskininkuose, Čiurlionio draugija ir Čiurlionio namai Vilniuje. Nuo 1965 m. Vilniuje rengiamas Čiurlionio konkursas, o jo vardu pavadintos meno mokyklos ir gatvės. M. K. Čiurlionio kūryba ir joje slypinti dvasia ir toliau įkvepia menininkus, muzikantus ir visus, ieškančius grožio bei harmonijos.
tags: #kur #gime #mk #ciurlionis
